Šių dienų populiariausi:
- 5 karščiausios megztinių tendencijos
- Prognozės savaitei: kuri diena bus palanki bet kokiai veiklai
- Astrologė Rasa: didysis metų horoskopas kiekvienam Zodiako ženklui
- Kokie maisto produktai gali sukelti vėžį?
- 7 neįtikėtinos priežastys, kodėl jūs vis dar vieniša
- Skanūs marinuoti šonkauliukai
Sutuoktinis Rolandas ir sūnūs – 23-ejų Modestas, 18-metis Rojus Kristijonas ir 15-metis Herkus – vieninga, mylinti ir Ramunę palaikanti ekipa.
Kokie vėjai Jus, uostamiesčio vaiką, atlydėjo į sporto pasaulį?
Norėjau tapti trenere. Studijas sostinėje, Vilniaus pedagoginiame institute (dabar –Lietuvos edukologijos universitetas), pasirinkau todėl, kad nuo šešiolikos žaidžiau krepšinį Vilniaus „Kibirkšties“ moterų komandoje. Tėvai manęs, moksleivės, tobulintis į Vilnių – Lietuvos olimpinį sporto centrą – neišleido. Ir apskritai man bei metais vyresnei sesei Redai buvo numatę muzikių kelią. Nors buvau tik šešerių, mama norėjo, kad į pirmą muzikos mokyklos klasę eitume abi.
Nuvedė į stojamąjį egzaminą: Reda lengvai pateko į fortepijono klasę, o man grėsė smuikas. Buvau įspėjusi mamą, kad muzikos mokytis nenoriu. Taigi atsistojau prie pianino ir tylėjau it vandens į burną prisipylusi. Ir niekas man nieko negalėjo padaryti, kad bent žodį ištarčiau. Dabar suprantu – meninis lavinimas netrukdo. Sesuo baigė muzikos mokyklą, yra ikimokyklinio ugdymo specialistė. Su manimi susijęs mamos troškimas neišsipildė, o vos pradėjusi lankyti mokyklą pasišoviau sportuoti. Tarsi pati judraus vaiko prigimtis pasakė, ko reikia. Atėjo rinkti į krepšinio treniruotes. Kadangi buvau palyginti aukšta, pakvietė, ir užsikabinau. Viskas man buvo prie širdies. Į treniruotes niekas nelydėjo, nevežė – žingsniuodavau pati.
Mokydamasi trečioje klasėje nutariau išmokti plaukti ir užsirašiau į baseiną. Buvau ilgaplaukė. Tiesiai iš baseino su šlapiomis kasomis traukdavau į treniruotę. Pasižymėjau krepšininkės talentu. Jau aštuntokę, mane ėmė kviesti į Lietuvos rinktinę žaisti su dviem metais vyresnėmis mergaitėmis. Sportavau, kol baigiau studijas.
Įgijusi profesionalios trenerės diplomą, darbo vietos pagal specialybę negavote. Kodėl?
Studijuodama trečiame kurse ištekėjau. Baigusi mokslus parvažiavau į Klaipėdą pas savo vyrą. Nuėjau į krepšinio mokyklą, tą pačią, kurią pati lankiau, ir pasakiau, kad noriu dirbti trenere, bet nepriėmė – nebuvo vietų. Nenorėjau sėdėti rankas sudėjusi. Pavyko įsidarbinti Klaipėdos universitete, tik ne pagal specialybę. Po kurio laiko Universiteto sporto klubo vadovas man pasiūlė suburti studenčių krepšinio komandą. Teko dar ir pačiai kartu žaisti.
Kokia yra judviejų su vyru Rolandu istorija? Susipažinote studijuodami?
Esame bendraklasiai. Pradėjome draugauti baigę dešimt klasių. Rolandas po mokyklos išėjo į Sovietų Sąjungos armiją, o aš išvažiavau į Vilnių mokytis. Jis tarnavo Vokietijoje, nesimatėme dvejus metus! Mūsų ryšys buvo nepaprastai stiprus, beveik kasdien rašėme vienas kitam laiškus. Mokiausi trečiame kurse, kai Rolandas grįžo iš kariuomenės.
Atstumu patikrinta draugystė? Kokie buvo judviejų pasimatymai?
Tuo metu nebuvo skaipo, mobiliųjų telefonų, kompiuterių, bet buvo dvi kapeikos ir telefonas automatas, paštas. Kiekvieną savaitgalį keliaudavome vienas pas kitą. Rolandas dirbo. Buvo įstojęs į Kauno politechnikos institutą (tuo metu – universitetą), bet reikėjo iš kažko gyventi. Kelionės kainavo. Iš pradžių važinėjau traukiniais, paskui – autobusais, o pavasarį pradėjau skraidyti: studentams lėktuvo bilietas iš Vilniaus į Palangą kainavo tiek pat, kiek ir autobuso. Kelionės vargino, bet bent jau savaitgaliais norėjosi būti kartu. Nulėkusi į oro uostą galvodavau: „Kad tik būtų lėktuvas iš Maskvos.“ Vilniuje nusileisdavo TU-134, žmonės išlipdavo, pusvalandis, ir būdavai vietoje – Palangoje (kiti skrisdavo valandą).
Romantiška pirmoji meilė?
Taip, tai mūsų abiejų su Rolandu pirmoji meilė. Šį pavasarį šventėme sidabrines vestuves. 25-eri metai esame kartu.
Jūsų vyras, nors studijas nutraukė, savo tikslą pasiekė?
Taip. Kai jau buvo gimę trys mūsų sūnūs, Rolandas nusprendė keisti darbo specifiką – iš privataus verslo pereiti į banką. Studijavo neakivaizdiniu būdu, per naktis sėdėdavo prie kompiuterio, rašydavo darbus, o dieną dirbdavo. Trys maži vaikai, ketveri studijų metai... Įgijo ekonomikos ir finansų specialybę ir liko dirbti banke. Be to, dar ir man padėjo. Kai gimė antrasis sūnus, ir aš panorau tęsti studijas – Klaipėdos universitete, kūno kultūros ir edukologijos magistrantūroje. Auginau vaikus, mokiausi, o baigdama studijas pradėjau lauktis trečio sūnaus.
Kaip tvarkėtės? Gal samdėte auklę ar namų šeimininkę? O gal padėjo tėvai?
Tėvai padeda jau vien tuo, kad yra. Jau daug metų jų neturiu. Aš ir Rolandas savo mamas palaidojome tais pačiais metais. Anūkų daug, o senelis yra tik vienas – Rolando tėtis. Mano tėtis buvo dviratininkas, o mama – lengvaatletė. Baigusi mokyklą, ji labai norėjo tapti šios sporto šakos trenere. Mano močiutė neleido jai savo svajonės paversti tikrove, sakė: „Stok bet kur, tik ne į kūno kultūros specialybę: merginoms netinka žargstytis.“ Aš turbūt paveldėjau mamos ir tėčio polinkį į sportą – įgyvendinau jųdviejų svajonę. Tėtis su pasididžiavimu sakydavo: „Čia mano vaikas.“ Ir mama visada džiaugėsi manimi – kad gerai sekasi žaisti krepšinį, kad tapau trenere, kad mokausi magistrantūroje. Man studijuojant ir laukiantis trečio vaikelio, mamytė susirgo sunkia liga. Gindama diplominį sužinojau, kad jai diagnozuotas ketvirtos stadijos vėžys. Slaugėme pasikeisdamos su sese. Pamenu, kaip sėdėdama prie lovos pasakiau: „Mamyt, nori – pasakysiu bajerį? Aš laukiuosi.“ Ji taip nuoširdžiai apsidžiaugė! Prisipažino, kad pati visada norėjo trijų vaikų. Mano sesė taip pat tris turi. Šia prasme mamos svajonę įgyvendinome. Nelengvas buvo šis mano gyvenimo etapas – reikėjo labai daug stiprybės. Dievas duoda tiek išbandymų, kiek žmogus gali pakelti.
Ir apskritai niekas nieko man ant lėkštutės neatnešė. Viską turėjau pelnyti savo darbu, savo galva. Jei gyvenimas man ką nors pasiūlo, apsvarstau ir iššūkį priimu. Verčiau pabandyti, nei vėliau gailėtis ir sau priekaištauti, kad praleidau galimybę.
Įdomu, kad sūnūs Modestas ir Herkus eina Jūsų pėdomis: vyresnėlis yra Šiaulių vyrų krepšinio komandos „Šiauliai“ žaidėjas, jaunylis – Vlado Knašiaus krepšinio mokyklos auklėtinis. Mamos profesija vaikams – geriausia reklama?
Modestas pradėjo sportuoti būdamas penkerių. Tada jau dirbau trenere, jis visur eidavo kartu. Herkus dar anksčiau atsirado krepšinio aikštelėje: iki išėjau motinystės atostogų, dirbau trenere, važinėdavau į rungtynes, vadovavau komandai. Taigi dar būdamas įsčiose, jis juto krepšinio galią, o į salę atėjo visai mažiukas. Irgi visur eidavo kartu. Be to, matė žaidžiantį brolį, sirgdavo už jį per rungtynes. Kai Herkui buvo penkeri, pradėjau dirbti su Lietuvos jaunimo merginų krepšinio rinktinėmis, kiekvieną vasarą veždavausi savo vaikus į stovyklas. Neturėjau nei auklių, nei giminių, kuriems būčiau galėjusi juos palikti. Abu su vyru vaikus auginome. Tiesa, Modestui prižiūrėti, kol lankiau kompiuterių bei vairavimo kursus, kviečiausi darželio auklytę Dianą. Su ja iki šiol esame geriausios draugės, važinėjame viena pas kitą į svečius. Dabar ji gyvena Majamyje.
Kaip Jūsų vidurinis sūnus Rojus Kristijonas išvengė krepšinio?
Tai labai įdomi asmenybė. Kaip ir broliai, sportuoti pradėjo nuo krepšinio, bet pirmoje klasėje pareiškė: „Ne, tai ne man. Man nepatinka. Kodėl turėčiau būti atsakingas už kitų padarytas klaidas?!“ Vedėme į plaukimo, lengvosios atletikos treniruotes, bet niekas jam netiko. Pastebėję, kad labai gražiai piešia, nuvedėme į dailės mokyklą. Pagaliau Rojus atrado breiką. Nuo mūsų namo iki šio šokio studijos – trys kilometrai. Pėsčias nueidavo ir pareidavo. Visi mano vaikai subrendo vėlai. Sakydavau: „Rojau, tu būsi aukščiausias Lietuvoje breikeris...“ Jam ten patiko. Baigęs antrąją gimnazijos klasę nutarė studijuoti reklamos dizainą. Esą, turėdamas diplomą, gaus papildomą balą per stojamuosius į Dailės akademiją. Įstojo. Praėjo mėnuo, pareina ir sako: „Mama, aš būsiu muay thai boksininkas.“ – „Rojau, o kur menas?“ Ir jis taip pasinėrė į tą Tailando boksą (muay thai), jam taip patiko, kad gyvendavo salėje. Po kelių mėnesių treniruočių jį pradėjo kviesti į varžybas. Sūnui puikiai sekasi. Šiemet Rojus tapo Tailando bokso Lietuvos čempionu. Pavasarį užsinorėjo tapti modeliu. Užpildė anketą, viena Vilniaus modelių agentūra juo susidomėjo. Pasiūlė atvažiuoti: „Norime tave pamatyti. Ar gali būti, kad esi toks idealus?“ Tuo metu laikė abitūros egzaminus. O visai neseniai pasirašė sutartį su modelių agentūra, dalyvavo fotosesijoje, grįžo patenkintas ir laimingas.
Kai namie tiek vyrų, Jums turbūt sunku palaikyti tvarką...
Modestas jau ne vienus metus gyvena atskirai. Jau būdamas dvyliktokas ir profesionalus sportininkas, įsikūrė Klaipėdoje. „Neptūno“ krepšinio klubas jam suteikė gyvenamąsias patalpas. Mūsų šeima dešimt metų gyvena užmiestyje, 10 kilometrų nuo uostamiesčio.
Sūnus nuo mažens verčiu palaikyti tvarką, nepalikti išmėtytų daiktų, neišsinarstyti, kaip vyrai mėgsta: nusivilko – paliko, nusiavė – paliko, nusimovė – paliko. Ir per dantį patraukiu: „Susirinkit savo išnaras!“ Kai Klaipėdoje gyvenome, visi trys turėjo vieną kambarį. Visko ten buvo. Prašėme: „Vaikai, nepieškit ant sienų.“ Mūsų dailininkui Rojui labiausiai nagai niežėjo. Kai rengėmės išsikraustyti iš buto, daviau valią. Per kelis mėnesius visą kambarį ištapė.
Kiek puodų kunkuliuoja ant viryklės, kai ruošiate šeimai pietus, juk pamaitinti keturis vyrus, iš kurių trys intensyviai sportuoja, sudėtinga? Gal dabar samdotės šeimininkę?
Ne. Džiaugiuosi, kad mano vyrai nėra lepūs, nešokdina, kad ruoščiau jiems karštą maistą tris kartus per dieną. Pas mus yra tokia tvarka – pusryčius gamina vyras: jis anksčiausiai keliasi. Kai visi trys berniukai eidavo į mokyklą, viskas būdavo aišku: vyrija sukilo, pasidarė pusryčius, pavalgė ir išvažiavo. Mano darbas popietinis, o rytinė treniruotė – devintą valandą: galiu ir nebėgti prie stalo septintą, bet vieną kartą per dieną turiu pagaminti šeimynai šilto skanaus naminio maisto.
Kai tekdavo išvykti į Lietuvos merginų krepšinio rinktinių stovyklą, dešimčiai dienų primušdavau mėsos, pridarydavau pusfabrikačių, kad turėtų mėsytės pasikepti. Tada sūnūs buvo mažesni, dabar to jau nebereikia. Mano Rojus mėgsta gaminti, tik turi sulaukti įkvėpimo. Būdavo, kiekvieną vakarą kepa blynus. Parvažiuojame iš darbo – randame paruoštą vakarienę. Arba skambina, klausia: „Kada grįši? Aš tau sriubos išviriau.“ Kai šią vasarą dirbau su rinktine, Modestas šeimai ruošė įvairius patiekalus, siuntė nuotraukas – ką valgo pietums ar vakarienei.
Didžiuojuosi ir savo sūnumis, ir savo vyru. Žinau, kad jie visada manęs laukia. Mūsų santykiai labai šilti, artimi. Nepaprastai mylime vieni kitus.
Ar dažnai šeimos vyrai Jus apdovanoja?
Kai manęs klausia, kiek man metų, sakau: „Šiuo metu man yra vienuolika.“ Gimiau vasario 29 dieną, mano gimtadienis – kas ketveri metai, tad esu visada jauna. Paskutinis buvo prieš porą metų. Artėjant šventei, sūnūs ir vyras pradeda gaudyti ore informaciją, ko norėčiau, ko man trūksta, kad būčiau laimingesnė, laisvesnė nuo buities. Jie yra mano palaikymo komanda ir variklis. Kai būna sunku, kai jaučiuosi pervargusi, guodžiuosi, kad nebenoriu dirbti trenerės darbo, kad reiktų susirasti kitą užsiėmimą, būtent jie sulaiko mane nuo tokio sprendimo. Vyras sako: „Nieko, Ramunėle, pailsėsi, ir vėl viskas bus gerai.“ O vaikai kartoja: „Mama, tu privalai būti trenerė!“
Kas yra tas sportinis charakteris?
Sportinis charakteris – tai gebėjimas nebijoti sunkumų, įveikti juos, neleisti sau atsipalaiduoti. Yra laikas dirbti ir laikas švęsti. Kol neatliktas darbas ir nepasiektas tikslas, atsipalaiduoti – neprofesionalu. Tas, kuris siekia užsibrėžto tikslo, ilgalaikio ar trumpalaikio, turėtų vadovautis šiuo posakiu. O aukštumos nebūtinai turi būti pačios aukščiausios, svarbu žinoti: padarei viską, ką geriausia galėjai padaryti šiomis aplinkybėmis.
2006 m. Lietuvos šešiolikmečių (jaunių) rinktinė Europos pirmenybėse pelnė bronzos medalius, po dvejų metų užkopė į viršūnę. 2008 m. iš Europos čempionato Lietuvos jaunių merginų rinktinė grįžo su aukso medaliais. Ką Jums duoda pergalės?
Kai laimėjome bronzą ir kai laimėjome auksą, euforijos nebuvo. Mes labai sunkiai dirbome, turėjome sąlygas šiam rezultatui pasiekti, puikią komandą, tikėjome vienos kitomis, bendras komandinis triūsas davė vaisių – bronzos ir aukso medalius. Atsimenu: viskas baigėsi, o mes sėdėjome ir tylėjome. Jautėme, kad padarėme darbą, kurį ir turėjome padaryti. Seimo pirmininkas tada pasakė: „Jums dabar sunku suvokti pergalės reikšmę, bet po dešimties metų suprasite, kokį darbą tada nuveikėte.“ Praėjo šešeri metai nuo tos pergalės, bet viskas tebėra šviežia. Tos pačios merginos tebežaidžia.
Namuose – vyrų komanda, darbe – merginų. Kurią lengviau suvaldyti?
Ai, žinokit, kad nieko nereikia valdyti. Reikia nuoširdžiai ir atvirai su visais elgtis, taip, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi. Tada viskas einasi gerai – ir darbe, ir namie.
Sakoma, jei eini bandos priešaky, kartais turi atsisukti ir pažiūrėti, ar ta banda dar seka iš paskos. Kada Jums būna sunkiausia? Ar visada merginos yra atsidavusios bendram tikslui, ar dažnai jas reikia motyvuoti?
Sunkiausia tada, kai atiduodi visą širdį, laiką, aukoji savo šeimos gyvenimą, o ta vadinamoji banda – gal ne visos sportininkės, bet kai kurios – elgiasi priešiškai. Skaudžiausia, kai nuo tavęs ką nors slepia arba kai tau į akis šypsosi, o už akių apšneka.
Motyvuoti reikia dažnai, prieš kiekvienas rungtynes, treniruotėse. Per ilgą aštuonių mėnesių sezoną pati turi būti komandos veidrodis, jaustis motyvuota, tada ir komanda panašiai jausis. Daugiausia motyvacijos ir pastangų reikia sezono pabaigoje, kai vyksta lemiamos kovos, Europos čempionatai: turi save išgręžti, mąstyti, permąstyti, laukti ženklų iš dangaus, kad sprendimai būtų teisingi, pasielgti tam tikru momentu taip, o ne kitaip, suformuluoti motyvus, kad būtų pasiektas tikslas.
Sakote, kad kiekviena žaidėja gali siekti aukštesnių tikslų. Ar būna, kad stiprios krepšininkės išduoda komandą – išeina kitur?
Nesakyčiau, kad išduoda. Kiekvienas žaidėjas turi teisę rinktis kitą komandą, kai baigiasi jo sutartis. Esu su tuo susidūrusi: mano mokyklinio amžiaus auklėtinės išvažiavo į Vilnių, į Lietuvos olimpinį sporto centrą, man nieko nepasakiusios. Tėvai sutarė, jos tyliai ramiai susikrovė lagaminus ir išvyko. Skaudu. Kol jas užaugini, pripratini prie krepšinio, kol išmokai gerai žaisti, atiduodi daug jėgų ir meilės. Po šios patirties ėmiau kviestis tėvus: „Ateikit ir pažiūrėkit, nuo ko pradedame ir kokios jūsų dukros bus vienuoliktoje klasėje. Nemanykite, kad jos yra stebuklingos. Treneris, kurį reikia gerbti kaip žmogų ir specialistą, įdeda nepaprastai daug darbo, meilės, pastangų, laiko, sveikatos, kad stebuklas įvyktų, kad jūsų mergaitės taptų dėmesio vertomis krepšininkėmis.“
Mane visada žavi, kaip individualistės paauglės yra suburiamos komandiniam darbui, kaip pasiekiama, kad pergalės akimirka netaptų pavojaus akimirka. Juk jaunai sėkmės palytėtai būtybei nesvetima arogancija, žvaigždės sindromas...
Būna tokių atvejų, kai sparnai pakyla. Jei šių greitai nepakerpi, pasipūtimo etapas užtrunka ilgiau, tai trukdo ir pačiai sportininkei. Dėl to man labiausiai ir gaila. Todėl būtina rasti raktą į kiekvienos mergaitės širdį – kad atsivertų, dingtų pasipūtimas, aikštingumas. Ne kiekvienas treneris randa takelį į vaiko sielą, ne kiekvienas nori taip triūsti. Tai sunkus psichologinis darbas negailint savęs.
Geri vadovai giria viešai, o kritikuoja ne prie pašalinių. Sporte viskas vyksta čia ir dabar. Ar renkate žodžius pastaboms išsakyti?
Reikia pažinti žmogų ir žinoti, ar gali jį kritikuoti. Nieko gera nebus, jei visus mausi ant vieno kurpalio. Žinoma, visko pasitaiko. Sportas – tai emocija. Viena žaidėja mane perkando. Sakė: „Ai, mes žinom – trenerė per rungtynes šaukia, kartais pyksta, bet baigiasi varžybos, ji vėl šypsosi, ir mes esame draugės.“ Ir žaidėjos taikosi prie trenerio, ir treneris – prie žaidėjų. Jei komanda protinga, niekas neįsižeis dėl griežtesnio trenerio žodžio ar draugiško pliaukštelėjimo. Turiu žaidėją, kuriai reikia pliaukštelėti – tada ji pradeda žaisti. Kita trinasi kažin kaip, kol griežtai paklausi: „Tu pradėsi pagaliau žaisti ar nepradėsi?!“ Nuo mažens auginamas žaidėjas gerai pažįsti.
Subūrėte bendraminčių kolektyvą ir įsteigėte Klaipėdos miesto krepšinio klubą „Fortūna“.
Pasirinkdama sėkmės, likimo ir atsitiktinumo deivės Fortūnos simbolį užkodavote sėkmės kelią?
Vadinasi, pavadinimas pasirinktas teisingai. 1999 m. gruodžio 2 dieną Klaipėdos V. Knašiaus krepšinio mokyklos merginų treneriai sumanėme įsteigti mergaičių krepšinio klubą. Man pasiūlė tapti to klubo prezidente. Pradėjau ieškoti rėmėjų bent transporto išlaidoms kompensuoti, kad mūsų, jaunių, komanda galėtų žaisti Lietuvos moterų krepšinio A lygoje. Po metų rėmėjų – suomių kompanijos – pageidavimu komanda pavadinta „Lemmininkainen“. Devynerius metus turėjome šį pavadinimą, o rėmėjams pasitraukus, susigrąžinome „Fortūną“.
Jau vėlokas vakaras. Ką dabar veiksite?
Eisiu pasitikti ir pabučiuoti vyro – jau grįžo iš darbo.
