A. Jasaitytė-Čeburiak: noriu dirbti psichologe, bet praeitis man trukdo

Edukologė psichologė, teigiamos kūno sampratos kūrimo konsultantė, psichologijos ir saviraiškos studijos „Pamilk save“ įkūrėja Aistė Jasaitytė-Čeburiak (32 m.) sako, kad vien grožis nedovanoja besąlygiškos laimės. Buvusi tarptautinio lygio manekenė gyvenimo pilnatvę atrado tik panirusi į žmogaus sielos studijas ir sukūrusi šeimą.

Taip pat skaitykite:
- Įvaizdį pakeitusi Onutė (37 m.): negaliu ramiai praeiti pro vitrinas ir veidrodžius - atrodau sau tokia graži!
- Gydytojos Valdonės dieta: atsikračius 17 kg sugrįžo jėgos ir jaunystė
- Dainininkės L. Vaikulės dieta – minus 9 kg per 9 dienas

Aiste, ar visada atrodėte sau graži, o galbūt turėjote kokių nors priekaištų sau dėl išvaizdos?
Mano tėvai neakcentavo išorinio grožio, niekada neleido sau kritikuoti mano išvaizdos. Nesakė: „Pasižiūrėk, tu negraži, tau reikia tobulėti.“ Jie netapatino vertės su išore. Mano savivertė formavosi kitų vertybių pagrindu: svarbu yra tai, ką veikiu, koks žmogus esu, o ne tai, kaip atrodau. Pamenu, močiutė vis kalbėdavo, kad nereikia aplinkiniams pavydėti turtų, sėkmės. Tėtis buvo sveikuolis, sportavo, mus, vaikus, įtraukdavo į visokias aktyvias veiklas: slidinėjimas, turistiniai žygiai, maudynės ežere, dviračiai... Nesukau galvos dėl to, kaip atrodau, nemaniau esanti labai graži, bet ir nežinojau, ką reiškia būti negražiai. Tiesa, atsimenu, kaip, tapusi paaugle, ištįsau, sulysau. Turėjau itin plonas kojytes, ir mokykloje vaikai iš manęs tyčiodavosi. Tada pirmą kartą susidūriau su vertinimu, su mintimi, kad neatitinku tam tikrų normų. Tik 1997-aisiais, kai, dar būdama 16-os, laimėjau vieną pirmųjų modelių konkursų, pasijutau įvertinta ir supratau, kad atitinku grožio standartus. Tinku kaip modelis, vadinasi, esu graži. Tai buvo mano pirmas susidūrimas su moteriškumo samprata. Sužinojau, kas yra grimas, gražūs drabužiai. Iki tol juk dėvėjau tik savo tetos siūtas sukneles...

Ar mokykloje patirtos patyčios nepaliko randų sieloje?
Ne, nes vaikams, kaip vėliau – jau studijuodama psichologiją – sužinojau, svarbiausia yra santykis su tėvais. Tarkim, tėtis mane vadindavo brangiausia brangenybe. Tokią besąlygišką gimdytojų meilę jaučiantis vaikas yra labai saugus. Aplinkiniai tau gali sakyti bet ką, tačiau jei jauti šeimos palaikymą, jei tave pagiria, paskatina, patyčios skaudžiai nekabina. Na, o jei namiškių nesi priimamas toks, koks esi, jei tėvai kelia labai aukštus reikalavimus, kyla problemų: pavyzdžiui, mergaitė vėliau negali priimti savo moteriškumo ir dėl to labai kenčia. Prasideda užburtas dietų ratas, ji ima siekti tobulumo, kelti sau pačius aukščiausius reikalavimus tiek dėl išvaizdos, tiek dėl mokslo. Kai perlenkiama lazda, vaiko galvoje susiformuoja samprata, kad jis bus priimtas, gerbiamas, mylimas tik tuo atveju, jei bus labai geras mokinys, laimėtojas. Toks vaikas, kai jaučiasi emociškai sunkiai, visus negatyvius savo jausmus linkęs nustumti į šalį, nes tėvai juos nuvertina. Tas tobulumo siekis galiausiai atsigręžia prieš patį vaiką. Pavyzdžiui, mergaitės visada mėgdžioja mamą. Jei ši skiria labai daug dėmesio savo išoriniam grožiui, daug apie tai kalba, tai ir dukrai tai tampa svarbu, aktualu. Ir jei jau mama nepriima paauglės tokios, kokia yra, tai jai, suaugusiai, labai sunku priimti save kaip moterį.

Regis, nepatyrėte jokių psichologinių traumų, tad kodėl pasirinkote psichologijos studijas? Gaji nuomonė, kad psichologais nori tapti žmonės, patys turintys tam tikrų vidinių problemų.
Juokiuosi iš savęs, kad įsivaizdavau neturinti jokių psichologinių traumų, bet ir mano gyvenime jų, pasirodo, buvo. Psichologijos mokslus pasirinkau todėl, kad esu labai jautri. Aišku, ir atspari. Anksti išmokau būti savarankiška, nes tėvai daug dirbo. Viską galėjau, viską pati... Tačiau ką tai reiškia? Kad iš dalies buvau emociškai apleista. Dažnas žmogus, atrodantis labai stiprus, iš tikrųjų yra itin jautrios sielos. Ta jo stiprybė – maskuotė, uždanga. Kai pradėjau studijuoti savianalizės kursą (dar ir dabar lankau asmeninės analizės užsiėmimus), atradau ir apie save supratau itin daug. Būdama jaunutė, pradėjau modelio karjerą. Tada dar nebuvo galima taip laisvai važinėti po pasaulį, o man tokia galimybė atsivėrė. Paryžius, Londonas, Niujorkas, Milanas, Barselona, Tokijas... Užsidirbdavau pinigų, regis, buvau ir išvaizdi, dirbau svajonių darbą, tačiau viduje jutau kažkokį ilgesį, tuštumą. Turėdama tai, ko trokšta daugybė merginų, laiminga nesijaučiau. Vis negalėjau suprasti – tai kas suteikia tą pilnatvę, laimę, kas gi yra to pasitenkinimo savimi šaltinis? Veikiausiai todėl ir ėjau krimsti psichologijos mokslų. Man būdavo liūdna supratus, kad žmonės bendrauja su manimi todėl, kad galiu būti įtakinga ar kad esu graži. Tai atrodė netikra, tuštybė. Kartais, supama prabangos, gyvendama kokiame nors labai gražiame viešbutyje prie jūros, norėdavau kaukti iš vienatvės. Troškau absoliutaus laimės jausmo – kaip vaikystėje, o jo nebuvo, nes žmonės šalia manęs atsirasdavo tik trumpam. Vieną dieną sutinki, kitą – jau nebematai...

Nemaniau esanti labai graži, bet ir nežinojau, ką reiškia būti negražiai.
Žurnalas "Moteris" (A.Gintalaitės nuotr.)
Esate edukologė psichologė, teigiamos kūno sampratos kūrimo konsultantė. Dirbote savanore Valgymo sutrikimų centre. Kokios patirties ten pasisėmėte? Ar pati kada nors esate patyrusi valgymo sutrikimų?
Dirbau su moterimis, sergančiomis liga, iš kurios gniaužtų ištrūkti labai sunku. Mačiau pacienčių, kenčiančių nuo nervinės anoreksijos ar bulimijos dvidešimt, trisdešimt metų. Valgymo sutrikimų patiria įvairaus amžiaus dailiosios lyties atstovės – nuo trylikos iki penkiasdešimties (ir dar vyresnės). Tarkim, moterį palieka vyras, ir ji pradeda lieknintis, gražintis. Ir lieknėja vis labiau ir labiau. Nervinė bulimija, nors irgi yra pavojinga, nes nuo dažno vėmimo gali sustoti širdis, dar taip neišsekina kūno kaip nervinė anoreksija. Iš pastarosios kankinamo žmogaus kūno nieko nebelieka – vieni kauliukai. Labai baisu. Ir visai tragiška, kai mirštama nuo išsekimo. Šia liga sergantys žmonės net linkę į savižudybę. Pavyzdžiui, viena vyresnio amžiaus mano klientė buvo be galo sunkus ligonis – vis prašė, kad padėčiau jai nevalgyti. Aš aiškinau, kad negaliu padėti numirti. Kitas atvejis: mano konsultacijos prašė dvi labai jaunos mergaitės. Būdamos šešiolikos, jos svėrė po 34 kg. Baisu, kai žmogus kliedi pamatęs šaukštelį sviesto, kai maistas jam kelia fobiją. Siela pažeista taip giliai...
Klausiate, ar aš pati žinau, kas yra valgymo sutrikimai? Matyt, mano savivertė per stipri – nebuvau nusiritusi iki to, kad vemčiau ar badaučiau. Psichologinį spaudimą dėl savo kūno formų esu patyrusi. Kaip minėjau, paauglė buvau liesutė, paskui pradėjau bręsti, atsirado klubai. Agentūros atstovai pradėjo sakyti: „Turi numesti nuo jų kelis centimetrus... “ Sužinojau, ką reiškia, kai kas savaitę tavo apimtis matuoja. Supranti, kad privalai normuoti maistą, gyventi sveikai, sportuoti. Tačiau kai kokioje nors užsienio šalyje atsidurdavau viena ir patirdavau stresą, geriausiai nusiramindavau vakare skaniai valgydama. Aišku, svoris padidėdavo, paskui tekdavo save itin riboti. Todėl baigusi modelio karjerą kurį laiką vengiau demonstruoti madas, jutau pyktį, tam tikrą nuoskaudą – kad vertė mane būti ne tokią, kokia esu: privalėjau atrodyti itin plona. Tik kai drabužių dizainerė Julija šiemet pakvietė mane tapti savo prekės ženklo „Julia Janus“ pavasario ir vasaros veidu pasakiusi, kad jai reikia ne lėlės, ne mergaitės, o moters giliu žvilgsniu, su palengvėjimu atsidusau – o, kaip gerai, pagaliau galėsiu būti savimi.

Ar esate susidūrusi su stereotipu, kad graži – tai kvaila?
Taip, esu, ir ne kartą. Tarkim, noriu dirbti psichologe, bet buvusi karjera man kartais truputį kenkia. Susiduriu su nuostata: et, ką tas modelis išmano. Kartais jaučiu ir moterų pavydą. Stengiuosi tapti kompetentinga specialiste, pati sau būti maksimaliai sąžininga, todėl labai daug jėgų, energijos ir triūso atiduodu mokslams, psichologės praktikai. Bendrauju su žmonėmis ir žinau, jog jie, kad ir kokios išankstinės nuostatos būtų, susidaro apie mane nuomonę kaip apie psichologę. Svajoju, kad manimi, mano gebėjimu dirbti šioje srityje tikėtų. Suprantu, kad jei noriu aukštos kvalifikacijos, turiu dar nemažai nuveikti, gilinti savo žinias, patirtį. Esu baigusi psichologijos bakalauro bei suaugusiųjų ugdymo podiplomines magistro studijas Edukologijos universitete. Pasirinkau analitinę psichoterapiją. Dvejus metus mokiausi geštaltinės psichoterapijos pradmenų. Podiplominių studijų metu gilinausi į jungistinę analitinę psichoterapiją. Dar negaliu vadinti savęs profesionalia psichoterapeute, tačiau praktika jau užsiimu. Skaitau sveikos gyvensenos paskaitėles moksleiviams. Esu įkūrusi psichologijos ir saviraiškos studiją „Pamilk save“: teikiu individualias psichologines konsultacijas, vedu saviraiškos, pavyzdžiui, terapinės fotosesijos, užsiėmimus.

Kaip jaučiatės susidūrusi su asmeninio gyvenimo dramomis? Pavyzdžiui, ar tėčio – vieno brangiausių žmonių – netektis kaip nors pakeitė Jūsų asmenybę?
Tai nutiko labai netikėtai, man tebuvo 25-eri. Iš pradžių patyriau šoką. Nuo tada svarbiausiais savo gyvenimo momentais – kai ėjau atsiimti studijų diplomo, vilkėdama nuotakos suknelę, stebėdama pirmuosius vaiko žingsnius – jaučiu, kad nėra to brangiausio žmogaus. Nuvažiuoju prie jo kapo ir mintyse šnekuosi. Sakau: „Va, tėti, matai, tavo anūkė atvažiavo.“ Aišku, tai skausminga, bet kažkaip susitaikai. Kai kurių draugių tėvai išėjo šiais metais, tad vis aiškiau suvokiu, koks laikinas gyvenimas. Tada susimąstai, kaip smagu, kad gyveni ir kad reikia mokėti būti čia ir dabar.

Ar auklėdama dukrą taikote savo psichologines žinias?
Be abejo. Psichologijos studijos man padėjo labiau pažinti ir suprasti ne tik save, bet ir vaiką. Noriu būti mama, kuri savo vaiką priima su meile ir pagarba. Žinau, kokių bėdų dėl savivertės vėliau galėtų turėti mano dukra, jei būčiau depresiška, egocentriška. Svarbiausias kiekvieno žmogaus poreikis – būti priimtam, kiekvienam reikia meilės ir pripažinimo. Anksčiau sakydavo: jei vaikas verkia, nebėk prie jo: paverks ir nustos. Tai – klaidingas požiūris. Vaikas juk tave kviečia bendrauti, o tu įkiši jam čiulptuką arba apskritai nereaguoji. Be reikalo neverkiama. Arba, tarkim, augdamas vaikelis patiria vadinamąją narcistinę fazę, kai sako mamytei, kad kai ką gražaus nupiešė, nulipdė, sukūrė ... O ši jam: „Galėjai ir geriau padaryti.“ Vaikas pasijunta nuvertintas, atstumtas. Vėliau jis ieškos kitų būdų sulaukti dėmesio ir pripažinimo. Norėdami, kad mus priimtų, mylėtų, kiekvienas susikuriame skirtingą elgesio modelį.

Reikia mokėti būti čia ir dabar.
Žurnalas "Moteris" (A.Gintalaitės nuotr.)
Aiste, dirbote pasaulio mados sostinėse, buvote apsupta įvairių įžymybių, turtingų žmonių. Dabar galbūt galėtumėte gyventi prašmatnioje viloje, pro langą stebėti pasakiškus vaizdus ir skaičiuoti deimantus. Vis dėlto pasirinkote gana paprastą ir kuklų gyvenimą tėvynėje. Ar nesigailite praleidusi kokį šansą?
O ne, labai džiaugiuosi gyvendama Lietuvoje. Mintis susieti savo gyvenimą su kokiu nors keliomis dešimtimis metų vyresniu vyru vien todėl, kad jis turtingas ir įtakingas, man visada atrodė nesuprantama. Tai neva sėkmė? Ne, tai kažkoks absurdas. Kadangi turėjau labai dėmesingą ir mylintį tėtį, man nereikėjo ieškoti pagyvenusių vyrų, kad jį atstotų. Svajojau apie tikrą meilę, tokią, kokia buvo tarp Romeo ir Džuljetos. Laukiau savo žmogaus. Ir sulaukiau. Savo pirmąją meilę sutikau Lietuvoje, Nidoje, būdama 21-erių. Mano pirmasis vaikinas – lietuvis, gyvenantis Liuksemburge. Tai labai graži istorija, tačiau buvome jauni, kiekvienas norėjome siekti savo tikslų. Aš jau ketinau visam laikui grįžti į Lietuvą, pradėjau neakivaizdžiai studijuoti psichologiją, o jis kitaip planavo savo gyvenimą – dar negalvojo apie šeimą, nors buvau jau 27-erių. Taip ir paleidome vienas kitą. Būtent tada akiratyje atsirado mano dabartinis vyras Romanas Čeburiak. Ne paslaptis, kad susipažinome dalyvaudami šokių projekte. Sukūrėme šeimą ir gyvename Lietuvoje. Ir tai man tikrai labai patinka.

Šeimoje jaučiatės laiminga? Ar pagaliau radote tą pilnatvę, apie kurią svajojote dirbdama modeliu?
O taip, be abejo, taip. Jei nori būti geras psichologas, turi mokėti spręsti ir savo asmeninio gyvenimo problemas, rasti bendrą kalbą su partneriu. Tiesa, mano vyras tikrai labai geras. Dažnai jam tai kartoju. Svarbiausia, kad suprantame vienas kitą, galime išsikalbėti. Džiaugiuosi, kad iki šiol galiu gyventi šiltų prisiminimų pilname savo vaikystės bute. Kai ištekėjau, kiti šeimos nariai išsikraustė – paliko jį mums su Romanu. Vaikystėje abu su broliu (dabar garsus krepšininkas Simas Jasaitis – aut. past.) gyvenome viename kambaryje, o kai paaugome, išėjome į skirtingus. Aš apsigyvenau su močiute (ją mūsų šeimoje priimta vadinti bobute). Prisimenu, kaip kalbėdavomės, žiūrėdavome serialus. Ji buvo humoristė, neieškodavo žodžio kišenėje. Šiais metais gegužės mėnesį mano mylimai bobutei sukaks aštuoniasdešimt metų. Stebiuosi, kad dar padeda man prižiūrėti Elzę. Abi viena kitos pasiilgsta, yra didelės draugės. Būtent bobutė yra tas žmogus, iš kurio gavau pirmąsias moteriškumo pamokas. (Mano mama – irgi elegantiška, bet ne tokia... Kadangi bobutė buvo labai pedantiška, mamai, matyt, savotiškai norėjosi protestuoti – ji yra labiau atsipalaidavusi.) Būdama paauglė, bobutę – jei mama neįsižeis – laikiau geriausia savo drauge. Kai pradėjau bręsti, ji pasakojo man apie meilę, savo pirmuosius bučinius, jaunystės išgyvenimus. Labai tvarkinga, be galo moteriška. Eidama miegoti pasikvepindavo. Kai paklausdavau, kodėl taip elgiasi, juokais atšaudavo: „O ką žinai, gal naktį senelis ateis manęs aplankyti?“ (Jau buvo miręs.) Jos plaukai garbanoti, tad kas rytą prieš veidrodį formuodavo gražias bangas ir sakydavo: „Ir tu, Aiste, taip daryk – tada šukuosena atrodys labai daili.“ Eidama į parduotuvę būtinai pasidažydavo lūpas. Bobutė tikrai labai moteriška. Iki šiol iš jos to mokausi.

Apie mitybą
* „Kokios mano nuodėmės šioje srityje? Būna, vakare prisivalgau. Tada save graužiu – ne todėl, kad sustambėsiu, o todėl, kad tai nesveika. Gaila, vyras iš darbo grįžta apie 22 valandą (jis dirba tėčio sukurtame versle, o vakarais dar moko šokti). Būna, abu susėdame ir prisivalgome. Kartais suvalgau ir mėsainį.“
* „Dietų nesilaikau. Laikausi režimo: pusryčiai, pietūs, vakarienė. Stengiuosi valgyti maždaug kas keturias valandas ir tik jusdama fiziologinį alkį. Neužkandžiauju. Aišku, kartais, kai pavakarieniauju 19 valandą, dar užsinoriu ko nors saldaus, ypač žiemą. Suvalgau vaisių, geriu daug skysčių.“
* „Kas rytą spaudžiu apelsinų sultis. Beje, pirktinių nevartojame. Svarbiausia mitybos taisyklė – maistas turi būti įvairus. Kaip sakoma, geriau dažniau negu per daug. Nesu didelė saldumynų mėgėja, man skaniau sūris, pomidorai su skrebučiu. Svarbiausia – nepersivalgyti. Dirbdama modeliu, svėriau apie 55 kg, dabar – 60 kg. Jaučiuosi gerai.“

Apie plastines operacijas
„Iš mamos paveldėjau užkritusius vokus, ir tai kelia diskomfortą. Kol kas būtinybės operuotis nematau, bet tokios galimybės neatmetu. Žinoma, viską reikia daryti su saiku: liūdnokai atrodo pati į save po daugybės plastinių operacijų nebepanaši moteris.“

Apie laiką
„Bėgantys metai, branda negąsdina. Gaila tik vieno – kad labai greit bėga gyvenimas. Pavasaris veja pavasarį. Vis galvoju: reikia mėgautis, išmokti būti čia ir dabar... Stengiuosi gyventi neskubėdama. Būnu su vaiku, šnekučiuojamės, ką nors gaminu, vykstame į svečius. Iš senelių paveldėjau žemės prie ežeriuko. Svajoju apie savo sodybą.“

Apie veido odą
„Taip, veido priežiūrai išleidžiu nemažai pinigų... Praėjusiais metais pamačiau, kad veido oda papilkėjusi, bet mano kosmetologė ją puikiai atgaivino. Specialistė parenka man reikalingų kosmetikos priemonių, padaro odos testą, valymo procedūrą. Vienas vizitas kainuoja nuo 140 Lt iki 500 Lt. Į šią sumą įeina ir kasdienės kosmetikos priemonės (kremo užtenka pusei metų). Beje, jau senokai buvau pas kosmetologę – reikės apsilankyti. Perkopus trečią dešimtį, veido odai tenka skirti daugiau dėmesio. Anksčiau pakakdavo vieno kremo už 15 Lt.“

Apie sveiką gyvenimo būdą
„Nevartoju jokių cheminių vaistų, papildų. Taip, esu gana sveika. Šiemet nėkart neturėjau temperatūros. Daugiausia investuoju į psichologinę sveikatą. Kai mano psichika rami, ir imunitetas stipresnis. Labai norėčiau turėti savo daržą, kad galėčiau užsiauginti ekologiškų daržovių. Kaime gyvenantis dėdė aprūpina ir kiaušiniais, ir obuoliais. Maistą stengiamės valgyti tik šviežią, perkame jo tik tiek, kiek reikia dienai ar dviem. Vasarą vyro tėvų sodyboje renkame žemuoges ir grybus.“

Apie sportą
* „Vis ruošiuosi eiti į sporto salę, bet pastaruoju metu esu labai užsiėmusi. Name, kuriame gyvename, nėra lifto, taigi Elzę į antrą aukštą nešioju. Tai toks mano sportas... Vasarą daug plaukioju ežere. Kiekvieną rytą kroso nebėgu, nors vis mąstau, kad jau laikas pradėti. Visa šeima mėgstame pasivaikščioti, žiemą važinėjamės rogutėmis. Kol dar neturėjome Elzės, abu su Romanu tris vasaras iš eilės plaukėme baidarėmis.“

Apie stilių
* „Negali sakyti: „Įsigyk tą ar aną ir būsi stilinga.“ Kiekviena turi pajusti, kas jai tinka. Dažniausiai žavi asmenybė. Man yra stilinga ta moteris, kuri švyti iš vidaus. Kai žmogus spinduliuoja vidinę energiją, ramybę, bet kokios kelnės ar švarkas atrodo gražiai. Stilius, mano nuomone, – tai šypsena ir vidinis pojūtis.“

AISTĖS PASIRINIKIMAS
Įvaizdis

„Nekuriu jo. Esu pasinėrusi į vidinį gyvenimą. Na, vasarą būnu žaismingesnė, žaidžiu spalvomis, aksesuarais. Aišku, man gražu kokybiški batai ir paltai, bet juk apdarai taip greit susidėvi. Į drabužių parduotuves einu retai – tik tada, kai aplanko įkvėpimas. Nesu didelė modistė.“

Spalvos
„Renkuosi tas, kurios tinka prie veido ir kūno odos. Spalvomis žaviuosi etapais: buvo tamsiai mėlynos periodas, paskui žalios... Apskritai visos gražios, bet labiausiai patinka pastelinės, prigesintos: žalsva, melsva, alyvinė.“

Makiažas
„Į miestą galiu išeiti ir nesidažiusi, bet sau labiau patinku, kai veidą „nusipiešiu“. Nuo trisdešimties stengiuosi vartoti natūralios spalvos makiažo pagrindą, šiek tiek paryškinu antakius, skruostus.“

Kvepalai
„Jais irgi žaviuosi etapais. Dabar – Donnos Karan „Pure“ periodas. Užuodusi šį aromatą, supratau, kad tai – mano aromatas.“

AISTĖS PATARIMAI
Patrauklumo paslaptis

„Manau, svarbiausia yra neprarasti savęs. Žmogus žavus, kai spinduliuoja jo esybė. Nuoširdų, atvirą, tikrą žmogų priimčiau kaip patrauklų.“
Verta pasistengti...
„Būti nuoširdžiai.“
Grožio receptas „Vidinė pusiausvyra, natūralumas.“
Kas svarbiau – drabužiai ar makiažas? „Sveikas žmogus.“
Batai – aukštakulniai ar plokščiapadžiai? „Plokščiapadžiai.“
Paprastumas ar puošnumas? „Paprastas puošnumas.“
Negalima sau leisti… „Atrodyti nešvariai.“

Nuotrauka – Agnės Gintalaitės. Stilius – Justės Kubilinskaitės. Makiažas ir šukuosena – Vaidos Venskutės. Drabužiai – iš parduotuvių „Mango“, „Zara“, „Gedimino 22“, „Monton“, aksesuarai – iš parduotuvių „Tibro“, „Gedimino 22“, „Mango Touch“, „Aldo“.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis