Kultūra uždėjo žmogaus instinktams stiprų apynasrį, bet ar nėra pernelyg arogantiška tvirtinti, esą taip nutolom nuo gyvūnijos pasaulio, kad esam nepavaldūs jo dėsniams? Mokslininkas ir žurnalistas Mattas Ridley, knygos „Raudonoji karalienė“ (leidykla „Eugrimas“) autorius, pasiruošęs įrodyti, kad visos mūsų civilizacijos varomoji jėga yra reprodukcija ir kad mes turime labai mažai savybių, kurios neturėtų sąsajų su dauginimosi instinktu.
„Dauginimasis yra vienintelis tikslas, į kurį pašaukti žmonės; visa kita – tik priemonės jam pasiekti, – tvirtina jis. – Evoliucija gali vykti tik konkurencinės reprodukcijos būdu. Tos rūšys, kurios dauginasi, išlieka; tos, kurios ne, išmiršta.“ Kokią įtaką evoliucijai gali daryti protas ar įvairūs talentai, jei juos turintis individas yra nevaisingas? Jokios, nes jo gerieji genai tiesiog negali būti perduoti. Laimei, M. Ridley pripažįsta, kad „pusė idėjų šioje knygoje tikriausiai yra neteisingos.“ Tad ir mes neskubėkime piktintis kai kuriomis, sakyčiau, pernelyg drąsiomis prielaidomis.
Seksas nuo gripo
Kad ir koks būtų išradingas žmogus, reikia pripažinti, jog seksą vis dėlto išrado ne jis. Seksas nebuvo sukurtas ir kaip laisvalaikio pramoga, malonumų šaltinis ar vaistas nuo depresijos, – šiais laikais jis atlieka ir tokias funkcijas. Nereikia būti dideliu biologijos žinovu, kad atsakytum: seksas būtinas norint daugintis. Tai – tiesa, bet juk daugintis galima ir kitaip: mikroskopiniai organizmai ir sliekai dauginasi dalydamiesi pusiau, daugybė augalų dauginasi šaknimis, šakelėmis, ūsais ir kitokiais auginiais. Žmones galima dauginti klonuojant. Kitaip tariant, rūšiai išlikti nėra būtinos dvi lytys, juolab nėra būtina, kad jos santykiautų tarpusavyje. Tvirtinimai, kad, jungiantis skirtingų žmonių genams, su laiku išeina vis geresnis rezultatas, pasak M. Ridley, taip pat neturi rimto pagrindo. Evoliucijos mokslininkas Leighas Van Valenas, tyrinėdamas jūrų fosilijas, patvirtino – tikimybė, kad gyvūnų šeima išnyks, nepriklauso nuo to, ar seniai ta šeima egzistuoja. O juk pagal evoliucijos teoriją atrodytų: kuo ilgiau rūšis gyvena, tuo labiau tobulėja, taigi ir šansų išlikti turi daugiau.
Deja. Vargu ar galime tvirtinti, kad šių laikų kompiuterių specialistas bėga greičiau ir yra stipresnis už mamutų medžiotoją. Esame protingesni? Na, taip, mes valdome lėktuvus ir kompiuterius, bet tai liudija tik mūsų gebėjimą prisitaikyti prie esamų gyvenimo sąlygų. O štai, paleisti vidury girios, tikrai sunkiau rastume kelią namo nei mūsų protėviai.
Nesigilindami į daugybę kitų būtinybės daugintis priežasčių, apsistokime ties visai netikėta, bet gana įtikinama versija – pasirodo, daugintis lytiniu būdu mus verčia virusai, bakterijos ir parazitai. Hmmm... Gali būti, kad jūsų vyras teisus, siūlydamas seksą kaip geriausią vaistą nuo gripo. Jei rimtai, ne šaltis, plėšrūnai ir badas padarė žmonijai daugiausia žalos, o būtent šie maži kenkėjai, jie sukelia daugumą ligų ir netgi rimtas pandemijas, tarkim, marą. „Jie specializuojasi įsilaužti į ląsteles, o žmogaus organizmas kuria užraktus, kad jiems tai nepavyktų“, – aiškina M. Ridley. Jei žmonės būtų aseksualūs ir daugintųsi dalijimosi būdu, spynos būtų pernelyg lengvai atpažįstamos, taigi žmoniją ilgainiui suvalgytų paprasčiausios bakterijos ir virusai.
Suprasti, kokią spynų įvairovę sukuria lytinis dauginimasis, padeda truputis skaičių – kiekvienoje žmogaus kūno ląstelėje yra po dvi kopijas kiekvieno iš 75 tūkstančių asmens genų, išsidėsčiusių poromis 23 chromosomose. Galima tik įsivaizduoti, kiekvariacijų gimsta jungiantis vieno ir kito žmogaus 75 tūkstančiams genų! „Vyrai šiaip ar taip neliks be darbo; jie – moterų draudimo polisai, užtikrinantys, kad jų vaikų nenušluos gripas ar vėjaraupiai“, – reziumuoja M. Ridley.
Geriau žvirblis rankoj
Vadovaujantis spynų įvairovės teorija, atrodytų, kad lytiniu būdu besidauginantiems sutvėrimams monogamija turėtų būti nenaudinga. Gal tikrai tai yra tik dirbtinai žmogaus sukurta sistema? Deja, tvirtinti, kad gamtoje klesti tik poligamija, gana klaidinga. Tarp gyvūnų yra ir ištvirkusių, ir ištikimų. Itin didele seksualinio elgesio įvairove ir panašumu į žmones pasižymi paukščiai. „Kadangi vaikus tėvai maitina ilgai, jie labiau primena paukščiukus nei žinduolių jauniklius“, – rašo M. Ridley. Gyvūnų elgesys labai priklauso nuo to, kokią funkciją atlieka patinas – ar jis reikalingas tik apvaisinti, ar padeda rūpintis palikuonimis. Pavyzdžiui, elnių patelei, pasak M. Ridley'io, patino ištikimybė nėra būtina – juk jis nei pieno duoda, nei žolės jaunikliui atneša. Kas kita, jei patelei reikia pagalbos palikuonims auginti, – tokiu atveju ištikimas partneris pranašesnis už lovelasą. Tai tinka ir žmonių pasaulyje. „Moteriai bus daug lengviau, jeigu ji pasirinks nevedusį ištižėlį, kuris sėdės namuose ir padės jai auginti vaikus, negu tuo atveju, jei ji ištekės už mergišiaus viršininko ir visą darbą turės atlikti viena“, – apibendrina M. Ridley.
Patinai antrąją pusę renkasi panašiu principu. „Tai, kiek bet kurios lyties gyvūnas yra išrankus, priklauso nuo to, kiek jis investuoja į tėvišką rūpinimąsi. Tetervinas, investuojantis tik į savo spermą, yra pasirengęs susiporuoti su bet kuo, kas nors kiek primena patelę – tiks ir iškamša. Albatroso patinas, kuris visas savo jėgas atiduoda vieninteliam patelės jaunikliui auginti, be galo įtariai ir išrankiai ieško geriausios partnerės“, – tikina M. Ridley. Štai kodėl būsimai žmonai keliami kur kas didesni reikalavimai nei vienos nakties nuotykio herojei.
O gal galima viską suderinti – ištekėti už vadinamojo alfa patino (stipraus, įtakingo, turtingo) ir tikėtis jo ištikimybės? Vargiai. Ne tik gyvūnijos pasaulio tyrimai, bet ir žmonijos istorija liudija – kuo įtakingesnis vyras, tuo labiau jis nori daugintis. „Maži karaliukai turėjo savo haremuose po šimtą moterų, dideli karaliai – po tūkstantį, imperatoriai – po penkis tūkstančius, – rašo M. Ridley. – Babilono karalius Hamurabis turėjo tūkstančius vergių „žmonų“. Actekų valdovas Montesuma mėgavosi keturiais tūkstančiais sugulovių. Kinų imperatorius Feiti savo hareme turėjo dešimt tūkstančių moterų.“ Ir visos tarnavo vienam tikslui – kad valdovas galėtų kuo plačiau paskleisti savo genus.
Nė vienas karališkasis spermatozoidas neturėjo nukeliauti į nebūtį, dėl to buvo imamasi visų priemonių haremo moterų vaisingumui didinti: parenkamos tik jaunos sugulovės, trumpinamas kūdikių žindymo laikas, kad greičiau atsinaujintų ovuliacija. Kinų tangų dinastijos haremo moterys turėjo pasakyti tikslias menstruacijų, pastojimo datas, jos buvo užrašomos – kad būtų sugulama tik vaisingiausiomis dienomis. Kinijos imperatoriai netgi buvo mokomi užkonservuoti savo sėklą, kad jos užtektų dviem moterims per dieną. Vis dar manote, kad seksas jiems buvo malonumas?
Vyras – darbams, meilužis – genams
Visos šios istorijos leistų daryti prielaidą, kad poligamiją labiau inicijuoja vyrai. „Moterys, įsigijusios daugiau partnerių, savo produktyvumo padidinti negali; vyrai – gali. Vyrams – penkios minutės malonumo, moterims – devyni mėnesiai nėštumo. Tai leidžia numanyti, kad itin poligaminė žmonių visuomenė žada pergalę vyrams, o monogaminė – moterims“, – pastebi M. Ridley. Tik jei moteris galėtų rinktis, įdomu, ar ji labiau norėtų būti viena iš daugybės šeicho žmonų, ar viena vienintele vargetos sutuoktine? „Jei daug moterų apsispręs verčiau tapti antrąja turtingo vyro žmona nei pirmąja vargšo, ims trūkti netekėjusių moterų ir daug vyrų bus priversti likti nelaimingi viengungiai. Taigi antipoligaminiai įstatymai, užuot gynę moteris, iš tikrųjų labiau saugo vyrus“, – teigia M. Ridley. Galima sakyti ir taip: galingieji mėgaujasi legalia ar nelegalia poligamija, o nevykėliams telieka čiupti vieną iš tų, kurios dar liko, ir vedybomis užsitikrinti tegul ir ne tokį prašmatnų, bet vis dėlto reguliarų lytinį gyvenimą. O ką daryti, jei su ta likusiąja nepavyksta užmegzti ryšio arba apskritai tokios nėra?
Nužudyti konkurentą. Ne tik elniai, kovodami dėl patelių, praranda savo ragus. Knygoje „Raudonoji karalienė“ pasakojama reali istorija apie 1790 metais negyvenamoje saloje išsilaipinusius penkiolika vyrų ir trylika moterų. Kai po aštuonerių metų kolonija buvo atrasta, joje gyveno 10 moterų ir tik vienas vyras. Kiti stipriosios lyties atstovai krito seksualinės konkurencijos kovoje. Genčiai išlikti padėjo įstatymu įteisinta monogamija – ši kolonija klestėjo iki XX a. vidurio.
Kokia išvada? Vyrams labai patiktų poligamija, jei jie galėtų sau tai leisti. Deja, dauguma išgali tik vieną partnerę, negana to, turi būti budrūs, nes ši gali paslysti. Pasirodo, slapti skrydžiai „į šalį“ būdingi tiek moterims, tiek paukštėms. Tik šių skrydžių tikslas kiek kitoks nei stipriosios lyties atstovų – jie ieško kiekybės, jos – kokybės. Gorilai tinka bet kokia patelė, svarbiausia, kad tuo metu rujotų. O štai patelei ne vis vien, su kuo sueiti, – ji renkasi patį stipriausią patiną. Gyvūnai tų rūšių, kurių abu partneriai rūpinasi jaunikliais, žaidžia dvigubus žaidimus. Zylės, kregždės ir daugybė kitų paukščių laksto į slaptus pasimatymus, kol jų vargšai vyreliai yra išskridę ieškoti maisto. „Šiuolaikinės moters prote glūdi tas pats esminis medžiotojos ir rinkėjos skaičiuoklis – stenkis įsigyti vyrą aprūpintoją, kuris maitins šeimą ir prižiūrės jūsų vaikus; stenkis susirasti meilužį, kuris perduos tiems vaikams geriausius genus“, – apibendrina M. Ridley. Kodėl tinkamų genų negali suteikti teisėtas vyras? Mat jis paprastai nėra pats geriausias – antraip kodėl būtų pasirinkęs monogamiją? Kad ši taisyklė išties veikia, patvirtina viename Liverpulio daugiabutyje atlikti genetiniai tyrimai. Jie rodo, kad iš penkių žmonių mažiau kaip keturi yra savo oficialių tėčių sūnūs. Kad neatrodytų, jog tai kažkaip susiję tik su Liverpuliu, tokie pat tyrimai atlikti Pietų Anglijoje ir gautas toks pat rezultatas.
Akivaizdu, kad neištikimybė kur kas skaudžiau smogia vyrams nei moterims. „Jei moters vyras neištikimas, ji nepraranda jokių genetinių investicijų, o vyras, pats to nežinodamas, rizikuoja auginti pavainikį“, – aiškina rašytojas. Štai kodėl vyrų svetimavimas visais laikais ir visose visuomenėse vertinamas atlaidžiau nei moterų.
Kaip laimėti?
Žmonėms paprasčiau – neištikimas žmonas leidžiama užmėtyti akmenimis ar bent jau pasmerkti pagal egzistuojančias moralės normas. O ką daryti gyvūnams, jei jų patelės, zyliodamos šen bei ten, nejaučia jokių sąžinės priekaištų? Būdų nugalėti varžovus yra daug ir kai kuriuos jų sėkmingai yra perėmę žmonės. Pirmasis – mylėkis su kuo daugiau partnerių ir kuo dažniau. „Jei gyvūnų patelė poruojasi su keliais patinais, kiekvieno patino spermatozoidai tarpusavyje konkuruoja, kuris pirmasis pasieks jos kiaušinėlius; geriausias būdas patinui laimėti šias lenktynes yra gaminti daugiau spermatozoidų ir paskandinti varžovus, – rašo M. Ridley.– Atlikus bandymą su žiurkėmis, paaiškėjo, kad žiurkių patinas ejakuliuoja dvigubai daugiau spermos, kai žino, kad patelė, su kuria jis poruojasi, neseniai buvo šalia kito patino. Bebaimiai mokslininkai tuoj pat ėmėsi tirti, ar taip nesielgia ir žmonės. Atsakymas, žinoma, buvo teigiamas. Vyras, kurio žmona visą dieną buvo su juo, ejakuliuoja daug mažiau spermos nei tas, kurio sutuoktinės visą dieną nebuvo.“
Kitas būdas – saugoti patelę jos vaisingiausiomis dienomis. „Lizdą kraunančią patelę į kiekvieną kelionę dažnai lydi patinas, kuris niekuo nepadeda – tik stebi. Vos tik ji baigia dėti kiaušinius, jis atsipalaiduoja ir pradeda pats ieškoti progų pasvetimauti“, – rašo M. Ridley. Argi tai neprimena kai kurių vyrų elgesio – tas, kuris kontroliuoja kiekvieną žmonos žingsnį, skambinėja jai kas 10 minučių, tikrina telefoną ir paštą ar netgi samdo seklius, pats anaiptol nevengia sukti ratą aplink kitas, kol žmona laukia namuose tarsi vargšė Penelopė.
O kaip paranojiškai sutuoktinės ištikimybę tikrino po dešimtmečių namo grįžęs Odisėjas! Nors pats, pakeliui į namus, patyrė ne vieną meilės nuotykį. Dar viena išeitis – kelti audringas pavydo scenas: šaukti, trankyti durimis, daužyti indus. Pasirodo, visi šie emocingi veiksmai turi vieną, neretai neįsisąmonintą, tikslą – įbauginti atėjūnus svetimautojus. „Negalėdamas rasti savo partnerės, kregždės patinas dažnai ima garsiai klykti. Tai priverčia visas kregždes pakilti į orą ir veiksmingai nutraukti vykstantį svetimavimo aktą. Tuoj po to patinas dažnai kopuliuoja su savo patele, tarsi norėdamas užtikrinti, kad jo sperma nurungs įsibrovėlio“, – rašoma knygoje.
Dydis svarbu
Rinkdamiesi partnerį, mes taip pat neretai vadovaujamės gyvūniškais instinktais. „Plunksnų“ blizgesys ir dailus stotas rodo išrinktojo sveikumą, jaunystę ir vaisingumą. Vis dėl to kai kurie gyvūnijos pasaulyje galiojantys atrankos kriterijai atrodo nesuprantami. Štai kregždės partnerį renkasi pagal uodegos ilgį, nors jis nepadeda nei susirasti daugiau maisto, nei apsiginti nuo užpuolikų. Priešingai, pernelyg ilga uodega šiems paukščiams kaip tik trukdo skraidyti. Danų mokslininkas Andersas Molleris dirbtinai ilgino ir trumpino ne tik kregždžių, bet ir kitų paukščių – tarkim, lyrauodegių aksominių audėjų, uodegas norėdamas išsiaiškinti poravimosi ypatumus. Rezultatas buvo akivaizdus – patinai su dirbtinai pailginta uodega dešimčia dienų greičiau susirasdavo partnerę, 8 kartus dažniau susilaukdavo antros vados ir turėjo dvigubai daugiau galimybių suvilioti kaimyno patelę nei trumpauodegiai. Povų pasaulis panašus, tik laimi tas, kurio uodega spalvingesnė. Šiuolaikinio vyro statusą, aišku, labiau apibrėžia jo užimamos pareigos ir pajamos nei „uodegos“ ilgis, bet gal vis dėlto neatsitiktinai vyrų lyties organai vadinami jų pasididžiavimais – turintieji didesnius gal ir nėra vaisingesni, bet bent jau turi kuo pasipuikuoti.
Manijos dėl ilgio (uodegų, suprantama) nepavadinsi niekaip kitaip tik paprasčiausia madinga tendencija. Vis dėlto prieš vėją nepapūsi – nuo ilgauodegio pastojusi kregždė išperi tokius pat palikuonis, taigi jos sūnūs iš prigimties yra aukštesnio statuso. Panašiai, pasak M. Ridley'io, galima apibūdinti ir žmonių troškimą vaikytisne visuomet protu suvokiamų grožio standartų. Tarkim, sunku paaiškinti, kodėl vis labiau įsigali itin liekno kūno kultas – juk aišku, kad pakankamai riebalinio sluoksnio neturinčios moterys sunkiau pastoja ir išnešioja kūdikį. M. Ridley daro prielaidą, kad lieknumas, panašiai kaip ilga uodega, yra tapęs statuso ženklu. Ir labiau ne moters, o ją laimėjusio vyro. Aukštą statusą turintys vyrai renkasi lieknas moteris, nes gali sau tai leisti. Tokia moteris parodo vyro vietą visuomenės hierarchijoje geriau nei jo vairuojamas automobilis ir... padeda pritraukti kitas pateles – kaip jau žinome, kuo aukštesnis vyro statusas, tuo didesnė poligamijos tikimybė. Taigi panašu, kad vyro ištikimybės labiau gali tikėtis ne gražuolės, o tos, kurios gebės jį įtikinti: „Taip, mielasis, aš anaiptol nesu pats geriausias variantas, bet negi manai, kad tu vertas ko nors geresnio?“
