Architektų namo terasoje - ir gėlės, ir daržovės

Vilniečių architektų Saulės ir Rolando Liolų šeima vasarą daug laiko praleidžia nuosavo namo terasoje su vaizdu į sodą, gėlynus ir ant kalnelio nutūpusią šelmiško angelo skulptūrą. Čia akį glosto ne tik gėlės, bet ir vazonuose bei loveliuose įveistas daržas, kuriame auga salotos, bazilikai, pomidorai, agurkai...

Saulė ir Rolandas – buvę kurso draugai, o šį namą dabar jau tarptautinių architektūros apdovanojimų turintys architektai projektuoti pradėjo dar būdami studentai. „Tai – pirmas ir visai vykęs mūsų projektas, juo esame patenkinti iki šiol“, – pripažįsta Saulė.

Pirma – gėlynai, paskui – namas
Pašnekovė juokiasi prisiminusi, kaip tada jiems, dar pradedantiems architektams, patarimus primygtinai dalijo giminės: vieni protino, kad būsimas namas – per mažas, kiti įrodinėjo, jog – per didelis. Pagal to laiko supratimą name būtinai turėjo būti vadinamasis uošvės kambarys, o rūsyje – patalpa anglims laikyti. Dėl pastarosios Saulė ir Rolandas įkalbinėtojams nusileido. Dabar anglių sandėliukas dujomis šildomame pastate visai praverčia – vynui ir uogienėms laikyti.

Šešių arų sklypas atrodo erdvesnis, nes jį nuo ant kalno gyvenančių kaimynų skiria valstybinio miško juosta. Šioje auga beržai, pušys, geltonai žydi zuikiakrūmiai
Žurnalas "Moteris" (A.Stanevičienės nuotr.)
Statybos truko net septynerius metus. Į nuosavą namą iš vieno kambario buto sutuoktiniai su sūnumi Justu ir dukra Dovile atsikraustė maždaug prieš dešimtmetį. O aplinką ėmė puoselėti nelaukdama statybų pabaigos.

„Žmonės paprastai pirma pasistato namą, o paskui tvarko aplinką. Mes elgėmės atvirkščiai – pirmiausia užveisėme sodą, pievą, pasodinome gėlių, kiekvieną savaitgalį čia kasėme žemę“, – prisimena šeimininkė.

Architektai įsikūrė dėkingoje vietoje – netoli sostinės studentų miestelio esančiame kvartale: gyveni tarsi užmiestyje, bet kartu kursuoja miesto transportas. Jų namas – priešpaskutinis gatvelėje, kita pusė apstatyta mažiau, todėl vaizdas pro langus – ne į kaimynus, o į mišką. Iš kiemo pusės, kurioje yra terasa, matyti, kad namas stovi lomoje – į kalną kylančiame sklype. Matyti ir žaliuojanti pieva bei gėlynų salos. Kai ruošėme šį žurnalo numerį, geltonais, rausvais ir kitų spalvų žiedais buvo apsipylę rododendrai. Dekoratyviniai augalai slepia dvi įkalnėje įrengtas lysves, šiemet prižiūrėti jose augančius svogūnus, braškes ir kitą augmeniją apsiėmė Rolandas. Aukštai, valdos pakraštyje, ant kelmo įsitaisęs namus sergi skulptoriaus Vaido Ramoškos kūrinys – baltas angelas vaiko veidu. Šešių arų sklypas atrodo erdvesnis, nes nuo ant kalno gyvenančių kaimynų jį skiria valstybinio miško juosta. Šioje – kaip tikrame miške – auga beržai, pušys, geltonai žydi zuikiakrūmiai.

Palei plytelėmis išklotus laiptus ir taką auga guobos, kiti dar statybvietėje sodinti medžiai
Žurnalas "Moteris" (A.Stanevičienės nuotr.)
Tiesiog gera
Namo gyvenamasis plotas, be po visu pastatu iškasto rūsio, – 190 m2. Bendroje pirmo aukšto erdvėje yra virtuvė su valgomuoju ir svetainė su durimis į terasą. Dar – atskiras darbo kabinetas, tualetas. Antrajame aukšte – tėvų miegamasis, politikos ir ekonomikos mokslus studijuojančio sūnaus Justo, būsimosios abiturientės dukros Dovilės kambariai, taip pat drabužinė, vonia, o atviroje galerijoje – biblioteka. Tiesa, šioje šeima dažniau susirenka ne skaityti, o žiūrėti televizoriaus.

Pašnekovė sako, kad ir kurdami savo namus, ir dirbdami architektūros estetikos studijoje „Arches“, jie su vyru vadovaujasi tais pačiais principais. Vienas šių yra nuostata, kad svarbiausia spalva – natūrali šviesa. „Namai turi būti šviesūs, o apšvietimas keistis kartu su paros laiku. Man saulės sukimasis aplink mūsų namą – labai jaukus“, – teigia Saulė. Laikas patikrino ir architektų principus „nuo visumos – prie detalės“ bei „paprasti dalykai yra pernelyg akivaizdūs, kad juos pastebėtum“. Kitaip sakant, aiškina pašnekovė, būstas turi būti suprojektuotas taip, kad žmogus jame jaustųsi jaukiai, smagiai ir negalvotų, kodėl čia gera, tiesiog tai jaustų. Kiti principai: „proporcija ir emocija – nedalomas lydinys“, „stilius – tai rėmai, neleidžiantys mąstyti“, „architektūra – tai funkcionuojanti skulptūra“ ir kt.

Įkalnėje įveistame gėlyne gerai jaučiasi rūgščią dirvą mėgstantys rododendrai
Žurnalas "Moteris" (A.Stanevičienės nuotr.)
Dauguma šių namų baldų pagaminti specialiai, pagal šeimininkų sumanymą. Saulės nuomone, vienas labiausiai pavykusių sprendimų – palei dvi valgomojo sienas sustatytos žemos spintelės indams, kitiems daiktams susidėti: jei rankos užimtos, dureles galima atidaryti paspaudus koja. Virtuvės zonos sienos prie darbastalio plytelėmis, kaip yra įprasta, architektai neklijavo – pasirinko metalo juostą. Pasak šeimininkės, tai labai patogu: nėra plyšių, į kuriuos prilįstų nešvarumų, metalas gerai valosi.

Nusidėvėjusio svetainės minkštųjų baldų komplekto šeimininkai nusprendė nekeisti – pasirinko praktišką ir ekologišką sprendimą: aptraukė jį nauju audiniu. Svetainėje sumūrytą židinį su atviru ugniakuru šeima kuria dažnai: ne dėl šilumos, o dėl jaukumo. Meno kūrinių architektų būste nėra daug, nes, pasak Saulės, „kiekvienam daiktui reikia subręsti“. Štai svetainėje kabo ypatingas darbas – tapytojo Jono Čeponio drobė, kurią jaunavedžiai nusipirko už per vestuves dovanotus pinigus. Namus puošia ir nemažai dukros kurtų paveikslų.

Laikas patikrino vieną iš architektų Saulės ir Rolando kūrybos principų „proporcija ir emocija – nedalomas lydinys“
Žurnalas "Moteris" (A.Stanevičienės nuotr.)
Šeimos aistrą kelionėms išduoda vos vienas kitas suvenyras, pavyzdžiui, skulptūrėlė ar sudžiūvęs baobabo vaisius. Iš kelionių jie dažniausiai vežasi atvirukus, o labiausiai patikusius įrėmina. Vilniečių mėgstama šalis yra Italija, į ją šeima stengiasi nuvykti kiekvieną pavasarį ir rudenį.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis