Sveikuoliai žaliavalgystę vertina santūriai

Lietuvos sveikuolių sąjungos viceprezidentė Sigita Kriaučiūnienė (35 m.) santūriai vertina tokias naujas mitybos madas kaip žaliavalgystė ir badavimas: jos tinkamesnės ligoms gydyti, sveikatai susigrąžinti, bet negali tapti kasdieniu gyvenimo būdu.

Lediniame vandenyje besimaudantys sveikuoliai, dar vadinami ruoniais, labai intriguojamai atrodo televizijos reportažuose, bet dauguma žmonių, žiūrėdami į juos, tik tvirčiau susisupa į savo šiltutėlius pledus ir tyliai pagalvoja: „Na, ir bepročiai... Kas gi juos ten gena? Ką jie nori tuo įrodyti?“ Kalbėdami apie tai paprastai neišvengiame su fanatizmu, masine hipnoze ar netgi psichoze susijusių stereotipų, tačiau Sigita pirmąsyk lediniame vandenyje išsimaudė viena – gruodžio mėnesį: trumpai apšilusi, ji įlindo į upę pati, niekieno neraginama – tiesiog tam, kad sužinotų, koks tai jausmas. Ir koks gi? „Labai geras, – tvirtina moteris. – Šaltas vanduo – didžiulė energijos ir žvalumo dozė visai dienai.“ Pirmasis krikštas nebuvo itin sėkmingas – po dviejų savaičių Sigita susirgo inkstų geldelių uždegimu, tačiau tai sveikuolės nuo ledinio vandens neatbaidė. „Žinojau, kad ne šios maudynės yra ligos priežastis – tiesiog šalto vandens sukeltas stresiukas paskatino išlįsti į paviršių seniai viduje tūnojusias sveikatos problemas“, – sako pašnekovė. Tąsyk susigrąžinti jėgas pavyko arbatomis ir kitais natūraliais būdais, bet gydytojai, nors tyrimai gerėjo, sugebėjo sukelti Sigitai tokią paniką, kad moteris nusprendė gerti antibiotikus. Tai buvo vienintelis kartas per paskutinius 13 metų, kai tai darė. Sveikuolė šio tipo vaistų naudos kategoriškai neneigia, bet abejoja, ar jų reikia tiek daug, kiek skiriama. „Be to, svarbu išsiaiškinti, kodėl žmonės suserga tais uždegimais? Kodėl vienam ta bakterija prikimba, o kitam – ne? Sveikuolių sąjunga labiau propaguoja, ne kaip gydyti ligas, o kaip stiprinti sveikatą, kad nesusirgtume“, – svarsto pašnekovė.

Šeimos tradicijos
Sigita pasakoja, kad sveikos gyvensenos principai nesvetimi visai jos šeimai. „Nuo keturiolikos metų domiuosi įvairiomis žolelėmis, arbatytėmis, uogytėmis. Atsimenu, kaip, būdama trejų metų, su močiute skyniau liepžiedžius. Ji mane augino, kartu važiuodavome žoliauti, grybauti, uogauti, į vaistažolininkų stovyklas. Ten susipažinau ir su legendine žolininke Eugenija Šimkūnaite. Buvau labai smalsi, visko klausinėdavau, o ji noriai atsakinėdavo. Bene labiausiai įstrigo, kaip pagal mūsų surinktas žoles Šimkūnaitė nustatydavo žmogaus savybes. Aš labai mėgau ir vis dar mėgstu žydinčias dilgėles. „Ohoho, tai bent charakteris!“ – sakydavo garsioji žolininkė, apžiūrinėdama mano žolynus.“
Sigitos prosenelė ir močiutė iš mamos pusės buvo geriausi sveikos gyvensenos pavyzdžiai: „Kiek atsimenu, jos niekada rimtai nesirgo, nesilankė pas gydytojus. Prosenelė mirė 82-ejų skusdama bulves. Būdama moksleivė, sirgdavau taip pat gana retai, nors gyvenau ir ne itin sveikai – kaip ir visi, valgėme mėsą, o studijų metais ir išgerdavau, ir parūkydavau.“
Rimčiau sveika gyvensena Sigita pradėjo domėtis pagimdžiusi vaikus. „Dauguma mūsų vizitų pas gydytojus baigdavosi antibiotikų išrašymu. Neįsivaizduoju, kas būtų, jei visus tuos išrašytus vaistus vaikai būtų sugėrę. Pasveikdavo ir be jų – gydydavau natūraliomis peršalimo ligų priemonėmis“, – prisimena pašnekovė.

Rimčiau sveika gyvensena Sigita pradėjo domėtis pagimdžiusi vaikus.
Rimčiau sveika gyvensena Sigita pradėjo domėtis pagimdžiusi vaikus.
Žurnalas "Moteris"
Paklausta, kaip sveiką gyvenseną sekasi diegti savo šeimoje, Sigita nusijuokia. „Mano vyras Laimis beveik 13 metų vadino mane sektante, o 14-metė dukra Greta retkarčiais susigundo „mėšlainiais“ – taip vadiname dešrainius, bet galiu pasidžiaugti, kad mano draugai ir artimieji pamažu bando eiti šiuo keliu ir yra patenkinti.“ O štai 11-metis sūnus Mantvydas mėsos nevalgo nuo gimimo, nuolat aktyviai sportuoja, šiuo metu lanko karatė ir yra puikios sveikatos. Anot Sigitos, netrūksta jam nei energijos, nei jokių medžiagų – visi tyrimai puikūs. „Mantvydas valgo taip mažai, kad kartais net sunerimstu, tačiau laikausi nuostatos – jei žmogus nenori, nereikia kišti per jėgą. Dukra susigundo nesveiku maistu, bet nesureikšminu to – augins savo vaikus, vis tiek prisimins, ką sakiau, ko mokiau, kaip gyvenome. Juk visos mamos nori, kad jų atžalos būtų sveikos ir laimingos.“

Sunkiausiai sekėsi įtikinti vyrą. Kurį laiką Sigita gamindavo mėsiškus patiekalus jam ir dukrai atskirai. Kai nustojo tai daryti, pavalgyti mėsytės jie nueidavo pas anytą, nusipirkdavo dešrytės, lašinių. O vieną dieną pasidavė ir ši tvirtovė – prieš porą metų Sigita įkalbėjo savo vyrą dalyvauti 7 dienų sveikatos mokykloje. „Pirmas tris dienas buvo labai sunku. Maniau, iki galo tikrai neištemps: skaudėjo galvą, pykino. Jis maudėsi tame šaltame vandenyje ir niršo: „Nesuprantu, ko žmonės taip kankinasi, jei gulėti ant sofos kur kas patogiau?“ Paskui staiga persilaužė. Nuo tada beveik nevalgo mėsos, jau 3-ejus metus neberūko (darė tai 22-ejus metus), alkoholio nevartoja jau daugiau nei metus.“ Kartą Sigita su vyru 10 dienų gėrė vien sultis. Jis per tas dienas numetė 10 kilogramų. „Pirmas dvi dienas sunku, trečią organizmas pradeda valytis, iš burnos eina baisus kvapas, apnašų ant liežuvio būna įvairių spalvų – baltų, žalių, juodų – ir tiek, kad gali šaukšteliu gramdyti. Dėl kvapo net į žmones negali eiti, bet kokia savijauta paskui!“
Sunku patikėti, bet sveikuolės namuose nėra jokių vaistų. Jei labai prireikia, nueina pas anytą, bet neatsimena, kada paskutinį kartą teko griebtis tabletės. Gripu jau seniai niekas neserga, tiesa, vaikai kartais peršąla – juk jų imunitetas dar tik formuojasi. „Maniškiai, kai pakyla temperatūra, jau moka nepanikuoti, nepasiduoti aplinkinių spaudimui griebtis tabletės – leidžiame organizmui kovoti pačiam, – pasakoja sveikuolė. – Niekada temperatūra nesilaikė ilgiau nei tris dienas.“ Geriausiu vaistu nuo karščiavimo ši šeima laiko... šaltą dušą. Sūnus, jei vienas kartas nepadeda, lenda dar ir dar kartą. Dukra lepesnė – po ledine srove nelenda. Sveikuolių viceprezidentė džiaugiasi, kad pavyksta į savo pusę patraukti vis daugiau žmonių. Neseniai pasidavė ir ilgai besispyriojusi jaunesnioji jos sesuo fotografijos studijos vadovė Eglė, ir 63 metų tėtis, o šis visą gyvenimą buvo medžiotojas ir mėsos gerbėjas. „Vieną dieną susitarėme, kad pusę metų nemedžios, nevalgys mėsos ir negers alkoholio. Kaip džiaugiausi po 7 mėn. gavusi jo laišką, kuriame pasakojo vėl buvęs medžioklėje, bet pamatęs stirną nenorėjęs jos nušauti, – džiaugiasi pašnekovė. – Keistis niekada ne vėlu. Dauguma žmonių susirūpina sveika gyvensena būdami vyresni, pakeičia gyvenimo būdą ir sulaukia teigiamų rezultatų. Kodėl tiesiog nepamėginti?“

Ko šaukiasi mūsų kūnas?
Pasak Sigitos, svarbiausi žmogaus energijos šaltiniai yra keturi: maistas, kvėpavimas, miegas ir meditacija. Ar sunku Lietuvoje sveikai maitintis? „Aš nesureikšminu maisto, – atsako moteris. – Man juokinga, kai dietologai aiškina, ką būtina valgyti, kad gautum to, ano, trečio ar ketvirto. Žmogui maisto reikia labai nedaug. Manau, suaugusiajam sočiai pavalgyti užtenka kartą per dieną, geriausia tai daryti 12–14 val. Svarbiau – ne kiekis, o kaip ir su kokiomis mintimis valgai, kokia maisto kokybė. Aš jau 12 metų visiškai nevartoju nei mėsos, nei žuvų, nei kiaušinių. Tiesa, vakarais išgeriu karšto pieno su prieskoniais. Mėgstame vietos daržoves, vaisius, brinkintas kruopas, riešutus, sėklas. Grikius valgome tikrai ne tam, kad kompensuotume geležies trūkumą, – tiesiog norime. Miltus kartais naudoju – blynams, pyragams gaminti. Perku pirmos rūšies, primaišau įvairių sėklų, sėlenų. Cukrų atstoja datulės. Arbatą saldiname stevijomis, bet mano vaikams saldi arbata jau neskani.“
Santūriai Sigita vertina ir tokias naujas mitybos madas kaip žaliavalgystė ir badavimas. Pasak pašnekovės, jos tinkamesnės ligoms gydyti, sveikatai susigrąžinti, bet negali tapti kasdieniu gyvenimo būdu. Kita vertus, sutinka, kad kuo mažiau maistas apdorotas, tuo geriau. „Verdu minimaliai. Tarkim, sriubą ruošiu taip: užverdu vandenį, su lydytu sviestu (ghi) pakaitinu prieskonius, maždaug minutę pakepinu daržoves, sudedu tai į verdantį vandenį, užverdu ir uždarau. Visiškai žaliavalgystei dar nepribrendau – gal nesu tikra, kad ji būtina. Manau, mūsų virškinimo sistemai reikia šiek tiek apdoroto, šilto maisto. Laikau tai šiokia tokia mada. Juk senosiose mitybos sistemose žaliavalgystės nebuvo, o, tarkim, apie vegetarizmą to nepasakysi – Rytų šalyse taip mintama jau tūkstantmečius. Badavimu irgi, manyčiau, labiau tinka ligas gydyti, profilaktiškai to daryti neverta. Dviejų nevalgymo dienų (36 val.) užtenka porą kartų per mėnesį.“

Vegetarė sako, kad daugiausia diskusijų kyla dėl mėsos. „Vos pasakai, kad jos nevalgai, tuoj puolama auklėti: „Juk tai – geležis. Jei pati nevalgai, tai nors vaikų nekankink...“ Geležies yra ne tik mėsoje – ir burokėliuose, morkose, juoduosiuose serbentuose, žemuogėse, grikiuose... Tik patys galime pasirinkti, kuris geležies šaltinis mums priimtinesnis. Jei vaikai mėsos nenori, ar turiu jiems tą mėsą kište kišti? Ir kodėl turėčiau tai daryti, jei vaikas sveikas, stiprus ir laimingas? Jei matau, kad mano atžaloms kas nors negerai, pirmiausia klausiu, kaip tuštinasi, nes tai tiksliausiai parodo, ar mityba gera.“ Sigita sako puikiai suprantanti tuos, kurie mėsą valgo, bet negali įvardyti nė vienos priežasties, kodėl pati turėtų tai daryti. „Mano seneliai irgi valgė mėsą. Ir buvo sveiki, ramūs, ilgaamžiai. Suprantu tas tradicijas – dauguma žmonių gyveno kaime, daug laiko praleisdavo gamtoje, daug fiziškai dirbdavo. Kas kita „civilizuoti“ žmonės, ištisas dienas praleidžiantys prie kompiuterio ir tris kartus per dieną valgantys mėsą. Tokių, kurie valgo mėsą, rūko, vartoja alkoholį ir yra sveiki, intelektualūs, skleidžia ramybę, tarp mano pažįstamų nėra.“

Sigita: Taisyklingas kvėpavimas suteikia daug energijos, net valgyti nesinori.
Sigita: Taisyklingas kvėpavimas suteikia daug energijos, net valgyti nesinori.
Žurnalas "Moteris"
O jeigu mano kūnas sako, kad jam reikia mėsos, argi neturėčiau į tai reaguoti? Šis argumentas Sigitai atrodo šiek tiek juokingas: „Sako ne kūnas, o juslės. Tai skirtingi dalykai. Tarnaudami juslėms, nebūtinai tarnaujame kūnui. Tau kvepia, skanu, gražiai atrodo, norisi, ir valgai, nesvarbu, kad tau to nereikia. Mūsų skonio receptoriai yra atbukinti, jie nebemoka įvertinti natūralaus maisto skonio. Įprantame prie visokių stipriklių, kvėpiklių, kitų priedų, prieskonių, kečupų, majonezų, ir atrodo, kad kūnas be jų negali. Mažiausiai, ko reikia sergančio žmogaus kūnui, tai valgyti. Artimųjų gausiai suneštos vaišės prie ligonio lovos – tarsi linkėjimas greičiau nusibaigti. O mes manome, kad kūnui reikia. Alkoholiko kūnas irgi šaukiasi alkoholio. Ar tai reiškia, kad jam to reikia?“
Norint gyventi taip teisingai, ko gero, reikia nemažai valios? Sigita tai paneigia. Prisipažįsta, kad atsisakiusi mėsos kurį laiką jos dar norėjo: „Tie rūkyti gaminiai man labai kvepėjo, o dabar smirdi. Turguje net eiti į tą pusę nenoriu, baisu net pagalvoti, kaip žmonės gali tai valgyti. Juk maistas maitina ne tik fizinį, net ir subtilųjį mūsų kūną. O kuo gali juos pamaitinti smurtinis maistas? Pastebėjau, kad mėsos atsisakę žmonės tampa ramesni. Šie pokyčiai lemia ir kitus – retas rimtas vegetaras rūko, vartoja alkoholį ar narkotikus. Žmonės yra mulkinami pramonininkų, jiems aiškinama, kad, pavyzdžiui, alkoholį įmanoma vartoti saikingai ir kad tai yra normalu ar netgi sveika. Man dėl to baisu. Dabar negerčiau ne tik todėl, kad nenoriu, bet ir iš principo.“

Rasti savo kelią
Dauguma žmonių organizmo valymo ar sveikos gyvensenos griebiasi priremti ligų, o Sigita nelinkusi akcentuoti vien fizinės savijautos – svarbiausi vis dėlto yra dvasiniai pokyčiai. „Pakeitus gyvenimo būdą, pasikeičia požiūris, supranti, kad viskas priklauso nuo tavęs, išmoksti girdėti ir suprasti save. Tai padeda atsikratyti blogos nuotaikos, depresijos, atrasti savo pašaukimą. Šį Sigita irgi atrado ne iš karto. Kauno technologijos universitete ji studijavo verslo vadybą, paskui kurį laiką dirbo Ukmergės savivaldybėje, bet galimybių profesiškai tobulėti nematė, tad iš ten išėjo ir įsidarbino privačioje kompanijoje personalo vadove. „Šį žingsnį žengiau sąmoningai, supratusi, kad nieko nauja ten nebegaliu išmokti. Daugelis stebėjosi – juk paprastai iš tokių šiltų valdiškų vietelių žmonės patys neišeina. Po pusės metų prasidėjo ekonominė krizė, netekau ir naujo darbo. Laimei, nes dabar neįsivaizduoju, kaip reikėtų dirbti nuo 8 iki 17 val. Mėginau stoti į doktorantūrą, bet neįstojau“, – prisimena pašnekovė. Dabar moteris apie viską kalba ramiai, tačiau anuomet ramu nebuvo, gąsdino nežinomybė. „Suprasti, ko man tikrai reikia, padėjo kalnai, – sako ji. – Negalėjau rasti sau vietos ir kažkodėl nusprendžiau leistis į kalnus. Išvažiavau į Kirgiziją, į Tian Šanį. Psichologiškai buvo labai sunku, nes kone kasdien patenki į nenumatytas situacijas, turi išmokti gyventi su įvairiais žmonėmis. Pirmąsyk užkopusi į viršūnę vos neapsivėmiau iš baimės, bet pamėgau kalnus, o svarbiausia – radau visus atsakymus. Kiekvienąkart iš kalnų vis ką nors parsivežu. Jie išmokė mane nevertinti, spręsti sudėtingas situacijas. Nusileidus žemyn visos problemos atrodo tokios menkutės.“

Šiuo metu visą savo laiką ir jėgas S. Kriaučiūnienė skiria Lietuvos sveikuolių sąjungos stovykloms, seminarams, įvairiems renginiams organizuoti. „Sekasi tikrai puikiai, – teigia ji. – Į mūsų stovyklas jau prieš pusę metų nėra vietų. Matyt, teks rengti jų daugiau.“ Moteris nevadina šios veiklos darbu, nes jos darbas, hobis ir asmeninis gyvenimas taip susipynę, kad atskirti, kada baigiasi vienas ir prasideda kitas, būtų sunku. „Važiuodama dirbti neretai vežuosi ir savo šeimą. Man nesinori atskirti asmeninio gyvenimo nuo darbo, uždaryti durų ir atsiriboti. Priešingai, norisi jas kuo plačiau atverti, sulaukti bendraminčių, laiškų. Jei šių per dieną negaunu bent 20, sunerimstu. Atsakau visiems, kurie parašo. Esu girdėjusi, kad vienas alkoholį vartojantis žmogus per savo gyvenimą užaugina 17 alkoholikų. Kartais pagalvodavau: jei mano gyvenimo būdas paskatintų sveikai gyventi 17 žmonių, jausčiausi, kad gyvenu ne veltui. Jau dabar matau, kad jų yra kur kas daugiau.“
Aktyvi Sigitos veikla nejaukia šeimos gyvenimo, nes griežtai paisoma darbo ir poilsio režimo. Moters diena yra maždaug tokia: keliasi ketvirtą ar pusę penkių ryto (žiemą – pusę šešių), porą valandų medituoja, vaikšto lauke su šunimi, grįžusi lenda po šaltu arba drungnu dušu, tada ruošia vaikams pusryčius, išleidžia juos į mokyklą, suvalgo kokį vaisių ir sėda dirbti: organizuoja sveiką gyvenseną propaguojančius renginius, atsakinėja į laiškus, eina į susitikimus. Pietums ruošia šiltą, sotų patiekalą. Aktyviam sportui Sigita skiria popietę ar vakarą: pirmadieniais ir trečiadieniais su sūnumi eina į karatė treniruotę, o antradieniais ir ketvirtadieniais su bendraminčiais susirenka daryti jogos pratimų. Miegoti visa šeima eina 21 valandą ar netgi anksčiau. Kartais, bet labai retai, būna išimčių.

Sigita pripažįsta, kad pasikeitęs gyvenimo būdas pakeičia ne tik įpročius, bet ir draugų ratą. „Aš į tokius vakarėlius, kuriose geriama, neinu. Mane erzina girtų žmonių draugija, neturiu ten ką veikti. Tai visai kitas bendravimo dažnis, – pripažįsta pašnekovė. – Panašus panašų traukia, taigi dabar mane supa kitokie žmonės. Visiškai nesijaučiu ką nors praradusi, priešingai – atradau daug įdomių dalykų. Kai kurie draugai keitėsi kartu su manimi, su kai kuriais santykiai natūraliai atšalo. Niekada nemėgome vakarėlių, vaikų poilsis, ramybė, tyla, režimas man visada buvo svarbiausia, todėl nešvęsdavome iki paryčių. Nustoję vartoti alkoholį didelių bendravimo pokyčių nepatyrėme.“
Sigita kasdien po 5–10 minučių (kartais – iki valandos) taisyklingai kvėpuoja. „Tai suteikia daug energijos, net valgyti nesinori, – sako ji. – Be to, taip įpratini organizmą taisyklingai kvėpuoti ir tada, kai darai tai nesąmoningai.“ Tiems, kurie nežino, primename, kad taisyklingai kvėpuoti – tai kvėpuoti pilvu. Būtent taip daro gimę kūdikiai. Suaugę tai pamirštame. Beje, kvėpuoti krūtine ypač įpranta moterys.
Kai kurios sveikuolės skelbiamos tiesos skamba gana griežtai, bet vadinti Sigitą fanatiška liežuvis nesiverčia. Į klausimą, gal nedėvinti ir natūralios odos gaminių, ji nusijuokia ir atidžiai apžiūri savo batus. „Šituos nešioju jau labai seniai. Kažin, ar jie odiniai? Gal ir taip, bet kol kas neketinu atsisakyti. Matyt, iki tokio sąmoningumo dar nepriaugau. Visą gyvenimą norėjau odinių baldų. Esu labai netvarkinga, be to, turiu didelį šunį, o tokie baldai labai praktiški. Bet vaikščiodama po parduotuves vyrui sakau: „Tai mano gyvenimo svajonė, tik miegoti ant jų negalėsiu, nes tai – nuluptas jautis.“ Matyt, teks paieškoti dirbtinės odos.“ Taip protingai ji renkasi ir kosmetiką. „Nėra pas mus nei dušo želių, nei pienelių. Vien aliejai. Tiesa, plaukus plaunu ekologišku šampūnu, nes prižiūrimi natūraliomis priemonėmis apsitraukė tokiu riebalų sluoksniu, kad kirpėja vos nuplovė. Šiaip jau stengiuosi nedėti ant veido to, ko negaliu valgyti.“
S. Kriaučiūnienė sutinka, kad žmonės yra gana inertiški – dauguma sveikatingumo stovyklų dalyvių po kurio laiko vėl grįžta prie senų įpročių. Kita vertus, tai, pasak pašnekovės, nenueina veltui. „Į tą patį tašką, nuo kurio pradėjai, vis tiek negrįši, – įsitikinusi sveikuolė. – Susidomėjimas lieka, pradedi lankyti seminarus, skaityti literatūrą, tai, ką neišvengiamai pritrauki, padeda tau kilti, artėti kitokio gyvenimo būdo link. Tas, kuris ieško, visada ras. Atsitiktinumų gyvenime nebūna.“
Ir tai, kad perskaitėte būtent šį straipsnį iki galo, galbūt taip pat nėra atsitiktinumas.

Savaitės programa
Jei norite pabandyti gyventi kitaip, S. Kriaučiūnienė siūlo ryžtis tokiam septynių dienų eksperimentui. Gal patiks? Pradedam nuo pirmadienio.
1. Rytais kelkitės 5–6 val., miegoti turite jau 22 val.
2. Rytais ir vakarais darykite lengvą mankštą, kad šiek tiek suprakaituotumėte, paskui apsiliekite šaltu vandeniu.
3. Nevalgykite jokio gyvulinio maisto (mėsos, žuvų, kiaušinių, pieno, sviesto ir t. t.).
4. Negerkite alkoholio, kavos, juodosios ir žaliosios arbatos, tik žolelių.
5. Atsisakykite cukraus, druskos, baltų miltų patiekalų.
6. Pusryčiams valgykite vaisius, košes su džiovintais vaisiais, pietums – daržoves ir brinkintas kruopas, vakarienei – lengvas salotas (tinka ir aliejus, medus, įvairios sėklas, tik ne šaukštais, o šaukšteliais).
7. Valgykite 3 kartus per dieną. Aplinka turi būti rami, tyli. Kiekvieną kąsnį sukramtykite po 50 kartų. Valgyti turėtumėte 20–30 min.
8. Per dieną reikia išgerti po 6–8 puodelius vandens (be sriubos ir arbatos), nes jis organizmui padeda valytis.
9. Pasivaikščiokite gamtoje, pakelkite akis į dangų, pastebėkite vėją, sniegą, lietų, besileidžiančią saulę ar aušrą.
10. Kartą per dieną padarykite gerą darbą neatlygintinai.
Pirmos 3 dienos gali būti sunkios, nuotaika bjauri, bet jau 4, 5 dieną pajusite teigiamų pokyčių.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis