R. Valeikis: kai sužinojau, jog tapsiu tėčiu, apėmė siaubas

Ar sunku būti geru tėčiu, klausiame dailininko Rimo Valeikio (37 m.). Menininkas pristato savo naująją knygą vaikams „Akvariumo istorijos. Eglės Spyglės paslaptis“.

Populiariausi straipsniai:
- Netradicinis, bet labai skanus obuolių pyragas
- Įvaizdį pakeitusi Silvija (39 m.): negaliu atsidžiaugti pokyčiais
- Psichologų patarimai tiems, kurie nori išsaugoti šeimą
- 5 garsios moterys, įkvėpusios Oscarą de la Rentą
- 10 vertingų granatų ypatybių
- Karameliniai plikyti sausainiai

Kas yra kas Valeikių šeimoje:

Tėtis. Rimas Valeikis (37 m.) – dailininkas, televizijos laidų vedėjas, realybės šou „Robinzonai“ nugalėtojas.
Mama. Agnė Gintalaitė (37 m.) – fotomenininkė.
Atžala. Sūnus Paulius (13 m.).

„Kai sužinojau, kad tapsiu tėčiu, apėmė siaubas. Maniau – gyvenimas baigėsi. Tikriausiai pats jaučiausi dar vaikas. Įsivaizdavau, kad pirmiausia reikia uždirbti milijoną, pastatyti namą, aplink – mišką ir tik tada galvoti apie vaiką. Neturėjau nei darbo, nei buto, nei statuso visuomenėje. Buvau studentas. Posakis „Dievas davė dantis, duos ir duonos“ melagingas. Taip gali galvoti tik asocialūs ir neatsakingi tėvai. Sakyčiau: „Davė dantis, duos ir į dantis, o ne duonos.“

Ar vaikas planuotas? Nežinau, kaip dėl to planavimo, bet metus prieš tai su Agne labai aktyviai užsiiminėjome tuo, ką žmonės daro norėdami susilaukti palikuonių. Dalyvavau gimdymo procese, net minties nebuvo nedalyvauti. Tai stipriausia mano gyvenime emocinė patirtis. Savo vaiką pamačiau ir paėmiau į rankas pirmiau nei Agnė. Per ašaras nemačiau, kaip kirpau virkštelę, paskui paprašiau, kad leistų man kūdikį nuprausti. Tuo metu žmogaus smegenyse tikrai vyksta itin stiprūs procesai. Bjauri raukšlėta beždžionėlė atrodo kaip dieviško grožio angelas. Jaučiausi taip, lyg pats tą vaiką būčiau pagimdęs. 

O dėl vaikų, tai žmonės elgiasi gana egoistiškai: pasidaro, kad išspręstų savo problemas.Rimas Valeikis

Verkiančio naktimis neprisimenu, nes Agnė žindydavo, kada tik jis panorėdavo. Tuo metu piešdavau namuose, taigi daugiau nei metus abu su kūdikiu laiką leidome drauge. Kadangi pienuko neturėjau, oficialiu migdytoju tapau kiek vėliau. Pasiguldydavau ant krūtinės ir supdavau kaukdamas „Augo girioj ąžuolėlis“. Kai, būdamas darželinukas, Paulius pavargdavo, imdavo šaukti: „Ąžuolėlio, ąžuolėlio.“ Pamažu tas ritualas peraugo į akrobatinius numerius: atsiguldavau ant nugaros, iškeldavau pėdas 90 laipsnių kampu, užsikeldavau ant jų Paulių ir skraidindavau; dar vėliau jis ant mano pėdų atsistodavo, iškeldavo rankas, pasiekdavo jomis siją ir pasikabindavo ant jos, tada aš pašokdavau, pakišdavau sėdmaišį, ir Paulius ant jo nušokdavo.

A. Gintalaitės nuotr.

Nežinau – tėvystės jausmas įgimtas ar įgyjamas (motinystės, sako, įgimtas). Regis, jis tiesiog aktyvinasi tam tikromis gyvenimo aplinkybėmis. Tik manau, kad kokio nors penkių dukterų tėvo noras bet kokiomis aplinkybėmis turėti sūnų nebūtinai yra tėvystės jausmas, gal tai tiesiog pranašumo siekimas? Vaikai neprašo, kad juos gimdytume, todėl ne jie turi būti dėkingi, kad atėjo į šį pasaulį, o mes. Dar vienos atžalos pasidarymas puikiai padeda atsikratyti gyvenimo beprasmiškumo jausmo, per jas realizuojame savo neįgyvendintas svajones. O dėl vaikų, tai žmonės elgiasi gana egoistiškai: pasidaro, kad išspręstų savo problemas, ir negalvoja, ar sugebės skirti jam pakankamai laiko, meilės, šilumos, dėmesio.

Baisiausia teorija, kurią pastaruoju metu teko girdėti, kad atsiradęs kūdikis neturi trukdyti tėvams... Taip, gimus mažyliui, gyvenimas pasikeičia. Gyvybė žemėje, vadinasi, ir mes, atsirado iš vienaląsčių organizmų, o jiems seksas, palikuonio atsiradimas ir mirtis yra vienas ir tas pats. Ląstelė dalijasi į dvi ir tampa kitomis gyvybėmis, o pati išnyksta. Šis kodas ar metafora yra ir mumyse. Gimęs vaikas tampa svarbesnis už tave, tai ir yra ta mirtis. Pertekliniame pasaulyje tai dažniausiai – savo, kaip svarbiausio asmens savajame gyvenime, mirtis. Tiesiog vaikas rūpi labiau nei pats sau. Kiekvienas tėvas mano, kad tam tikromis aplinkybėmis nesudvejojęs atiduotų savo gyvybę už vaiką, tačiau to žinojimo neužtenka. Greičiausiai to niekada neprireiks. Vaikui reikia ne tavo gyvybės, o gyvenimo. Svarbu smulkmenos, kasdienybė. Dirbu namuose, tad iš mokyklos grįžęs Paulius mane ten ir randa. Piešiu, kalbamės. Mano darbai pažymėti sūnaus buvimu. Vieną piešinį jis – kokių dvejų metų – pataisė, ryškiai žaliu flomasteriu padėjo tėtukui dirbti. O va, iliustracija, kurią piešiu šiandien, apipurkšta kakava.

Su Agne jau dvejus metus esame veganai, beveik taip pat maitinasi ir sūnus. Tai nėra joks eksperimentas, taip valgome ne dėl sveikatos – tiesiog nenorime žudyti dėl skanios mėsos nei kiaulių, nei karvių, nei šiaip gyvūnų. Tai, manau, žiauru. Šunį myli, o kiaulieną gali valgyti? O juk kiaulė dar protingesnis gyvūnas už šunį.

Ar dėl sūnaus paauglystės kaip nors keičiasi santykiai? Ar tenka ką nors paaiškinti, pakelti balsą? Nežinau, ar tai gerai. Man, matyt, kitaip neišeina. Ar esu jį baudęs? Diržo nesu paėmęs, bet su ranka per užpakalį esu kartą užvažiavęs. Gal tai siaubingai blogai, nežinau. Tai nėra kasdienė praktika, bet taip yra nutikę. Nesididžiuoju tuo ir nemanau, kad reikia taip elgtis. Norisi, kad vaikas suvoktų, jog šalia yra ir kitų žmonių, kad jie irgi turi savo norų, interesų. Kad nemanytų esantis pats svarbiausias pasaulyje. O juk paaugliams kaip tik taip ir atrodo.

Stengiuosi būti geras tėvas, tikrai. Ir visada žinau, kad galiu būti geresnis. Sunkiausias yra tas kasdienis dėmesys, kai turi prižiūrėti vaiką, kad neužsižaistų kompais ir t. t. Nebūtinai lakstai iš paskos, bet vis tiek turi stebėti. Privalai pabendrauti su juo, kad žinotum, ką mąsto. Netikiu kokybiško laiko teorija – neva kasdien praleidžiu su vaiku tik 15 minučių, užtat kaip kokybiškai! Juk vaikas ne iškart atsiskleidžia, nepuola visko pasakoti. Labiausiai norėčiau ir linkėčiau jam dėl ko nors pernelyg nesijaudinti. Žinoma, kontroliuoti vaikus reikia, kaip ir mokyti suprasti, kad gyvenime vienu momentu leidiesi nuo kalno, o kitu – tempi į jį rogutes.

Nemanau, kad į tėvystės kelionę išėjau pasiruošęs. Reiktų daugiau psichologinių žinių, tad mokausi kiekvieną dieną. Juk gyvenimas yra kelionė, žmogus yra procesas. Keičiasi jo ląstelės. Mintys, vertybės – kaip fejerverkai. Nenešiosiu jo iki 35-erių ant rankų. Manau, ir nebepakelsiu.“

Sužinokite portalo naujienas pirmieji ir skaitykite žurnalą "Moteris"! Trims portalo skaitytojams, užpildžiusiems anketą, dovanosime 3 mėn. žurnalo "Moteris" prenumeratą.


Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis