Skaitomiausi straipsniai:
- Kokius megztukus rinksimės šį sezoną
- Tinginių „Napoleonas“
- 3 dažniausios makiažo klaidos, sendinančios veidą + KONKURSAS!
- Mėnulio užtemimas. Santykių tvirtumo išbandymo laikas
- Griauname mitus apie šildomąsias grindis
Dar nuo jaunystės, kai jis gyveno Lenkijoje, R. Polanskis mėgsta slidinėti, be to, būtent Gštade vyksta F. Scotto Fitzgeraldo romano „Švelni naktis“ veiksmas. R. Polanskis pradžioje čia išsinuomojo namuką, o po to pasistatė vasarnamį, kuriame gyvena kelis mėnesius per metus. Jo vasarnamyje – keli apsaugos lygiai, prie jo nuolat budi Šveicarijos policija. Tokių tvirtovių R. Polanskis turi ne vieną – dar yra butas Paryžiuje, Avenue Montaigne.
Jis apskritai nuolat juda. Tiesiog pokalbio vidury režisierius gali staiga išbėgti į kitą kambarį, kad patikrintų informaciją internete arba užbėgti į antrą aukštą knygos, citata iš kurios nori pabrėžti savo mintį. Jis nenustygsta vietoje, šis aštuoniasdešimtmetis jaunuolis. Penkiasdešimt savo gyvenimo metų jis paskyrė kinui, per savo karjerą sukūręs dvidešimt filmų ir tapęs vienu iš garsiausių režisierių pasaulyje.
Viskas, kas vyko R. Polanskio gyvenime, vyksta dabar, palieka atspaudą jo kūryboje. Pagal Leopoldo Ritterio von Sacher-Masocho romaną pastatytame filme „Venera su kailiniais“, pagrindinį vaidmenį suvaidino jo žmona. Klasikinis, R. Polanskio filmams būdingas motyvas – režisierius (Mathieu Amalric) ir komedijų aktorė (Emmanuelle Seigner) – susiduria uždaroje erdvėje. „Tai filmas moterims, – aiškina R. Polanskis. – Jis išjuokia sadomazochizmą ir mačizmą. O pagrindinė veikėja – paslaptinga, bet kartu ir protinga, plačių pažiūrų moteris.“ Taigi, šis filmas, be kita ko, yra ir savotiškas dialogas tarp paties Romano ir Emmanuelle. Jų santykiai jau seniai domina pašalinius stebėtojus.
Savaitgalį Emmanuelle išskrido į Paryžių, tačiau skambindavo praktiškai kas valandą. Apskritai, jei R. Polanskiui dėl kažko kyla abejonių, jis iškart ima į rankas telefoną – kad žmona pasakytų „taip“ arba „ne“. Jų santuoka gyvuoja visos paros režimu.
Nuo Osvencimo iki Holivudo
R. Polanskis gimė Paryžiuje 1933 m., kai į valdžią Vokietijoje atėjo Adolfas Hitleris. Po trejų metų jo šeima nusprendė persikelti į Krokuvą. Ir tai buvo siaubo pradžia. Jo motina, besilaukianti dar vieno vaiko, mirė Osvencime, seseriai pavyko išgyventi, tėvą perkėlė į Mauthauzeno koncentracijos stovyklą, o pats Romanas atsidūrė Krokuvos gete. Laimei, jis sugebėjo iš ten pabėgti ir pasislėpti ūkyje, kur jį kelerius metus slėpė katalikų šeima.
Nepaisant akivaizdžių išsilavinimo spragų, jam pavyko įstoti į Lodzės kino mokyklą. Jau pirmasis jo filmas „Peilis vandenyje“, sukurtas 1962 m., tapo takoskyra, po kurios imta kalbėti apie naująją bangą Lenkijos kinematografe. Neilgai trukus R. Polanskis išvyksta iš komunistinės Lenkijos ir važinėja po pasaulį, rodydamas savo juostą kino festivaliuose. Ji sulaukė itin palankių atsiliepimų. 1965 m. jis sukūrė filmą „Pasibjaurėjimas“, po metų – „Akligatvis“, o dar po metų – „Vampyrų puota“. Būtent filmuodamas pastarąjį filmą režisierius susipažino su savo būsima žmona Sharon Tate.
Troškimas dirbti su kompanija „Paramount“ atveda jį į Holivudą, kur jis sukuria filmą „Rozmari kūdikis“. Šis filmas sulaukė tokios sėkmės, kad R. Polanskis akimirksniu tampa naujuoju Svajonių fabriko favoritu. Jo dėka tampa madingais psichologiniai trileriai, laikantys publiką nuolatinėje įtampoje.
Šeimos gyvenimas - kaip siaubo filme
Tačiau realybėje jo patiriami siaubai pranoksta net ir tuos, kuriuos jis kūrė ekrane. 1969 m. rugpjūtis tapo lemtingas jiems visiems: Charleso Mansono sektos, pasivadinusios „Šeima“, nariai žvėriškai nužudė nėščią R. Polanskio žmoną Sharon Tate, tris jų draugus ir atsitiktinį praeivį.
„Mes beviltiškai ieškojome paaiškinimų šiai tragedijai, – sako R. Polanskis. – Tiesiog galvoje netelpa, kaip kažkokių psichų gauja galėjo ateiti ir išpjauti visus name. Septintajame dešimtmetyje tai buvo neįsivaizduojama. Iki šios tragedijos Beverli Hilse niekas nerakindavo durų. Bet pacifizmo ir „gėlių vaikų“ laikai praėjo. Sharon mirtis tapo epochos pabaigos ženklu. Kol policija nerado kaltininkų, buvo įtariami absoliučiai visi, įskaitant mane patį, motyvuojant mano lengvabūdišku gyvenimo būdu. „Rozmari kūdikio“ sėkmė taip pat suvaidino savo vaidmenį.“
Viename iš dokumentinių filmų režisierius sako: „Sharon mirtis – didžiausia tragedija mano gyvenime. Viskas sugriuvo. Daug metų negalėjau atsigauti.“
R. Polanskis neteko ir žmonos, ir vaiko, kaip kažkada neteko mamos ir negimusio brolio ar sesers. Jis pats taip pat buvo įtariamas satanizmu, nes „Rozmari kūdikį“ jis parodė Šėtono bažnyčios įkūrėjo ir techninio filmavimų konsultanto Antono Szandoro LaVey bute: „Mūsų bute policija rado spiritinių seansų lentą ir nusprendė, kad tai pakankamas įrodymas, jog mes praktikavome juodąją magiją.“
Apkaltino trylikametės išprievartavimu
Vis dėlto režisierius rado jėgų grįžti į kiną. Iš pradžių Didžiojoje Britanijoje pasirodė jo kruvina „Makbeto“ versija, o po to Italijoje nufilmuotas „Che?“ su Marcello Mastroianni ir Sydne Rome. Abu filmai buvo nesėkmingi. 1974 m. R. Polanskis pastato savo garsųjį „Kinų kvartalą“ – pagarbos duoklė amerikiečių „film noir“ tradicijai. Juosta susilaukė milžiniškos sėkmės, gavo kelis „Auksinius gaublius“ ir „Oscarą“. R. Polanskis išvyksta į Paryžių filmuoti prancūzų siurrealisto Rolando Toporo „Nuomininko“ („Le Locataire“) ekranizacijos, kurioje jis kartu su Isabelle Adjani suvaidina pagrindinius vaidmenis.
R. Polanskis ne tik genialus režisierius, bet ir talentingas fotografas. Seišeliuose jis padarė fotosesiją su Nastassja Kinski, kuri po to suvaidino pagrindinį vaidmenį jo filme „Tess“. R. Polanskis norėjo inscenizuoti Thomaso Hardy knygą „Tesė iš d'Erbervilių giminės“ savo žuvusios žmonos atminimui. Būtent šį romaną Sharon Tate paliko ant naktinio staliuko Londone, prieš sėsdama į laivą ir išplaukdama į JAV, kur ją ištiko tragedija.
Tai buvo metas, kai visas pasaulis šlovino nimfečių grožį, o kiekvieno meno žinovo namuose kabėjo Davido Hamiltono darytos pusnuogių paauglių nuotraukos. Ir štai žurnalas „Vogue Hommes“ užsako, kad R. Polanskis padarytų reportažą apie Kalifornijos lolitas. Modeliu jis pasirenka trylikametę Samanthą Geimer, pagarsėjusią potraukiu kvaišalams ir seksui. Beje, mergaitės motinos tai neglumino – kokia šlovė be skandalo?
Po fotosesijos Romanas palydėjo mergaitę į viešbutį, kad kartu su jos agentu ir motina peržiūrėtų nuotraukas. Po dviejų dienų R. Polanskis suimamas už išprievartavimą. Praėjus daugeliui metų R. Polanskis sakė: „Tada aš nė nepagalvojau, kad darau kažką ne taip ir kad dėl to kažkam gali būti blogai. Po to aš supratau, kad vis dėlto reikėjo susilaikyti. Bet tai nebuvo sugalvota iš anksto, tiesiog taip išėjo...“
Tai trečioji didelė katastrofa režisieriaus gyvenime. „Nebeturiu daugiau jėgų apie tai galvoti, – aiškina R. Polanskis. – Bandau išbraukti šį skyrių iš savo gyvenimo, bet esu vėl ir vėl vis į jį įtraukiamas.“
Kalėjimo pamokos
Jam pateikti kaltinimai pagal šešis punktus, vienas už kitą baisesnius: „Narkotikų perdavimas nepilnamečiam asmeniui“, „Nusikalstami ir nepadorūs veiksmai“, „Neteisėti seksualiniai veiksmai su nepilnamete“, „Tvirkinimas“, „Sodomija“, „Išprievartavimas apsvaiginus narkotikais“. Vis dėlto šalims pavyko susitarti ir patys sunkiausi kaltinimai buvo panaikinti. R. Polanskis sutiko prisiimti kaltę, tikėdamasis lengvai atsipirkti: „Teisėjas kažkodėl nusiuntė mane į kalėjimą teismo ekspertizei. Po jos aš turėjau būti paleistas. Tačiau netikėtai teisėjas pareiškė prokurorui ir mano advokatams, kad pakeitė sprendimą ir vis dėlto nori mane pasodinti. Tada aš ir pabėgau į Paryžių, namo.“
Tą akimirką režisierius, nuteistas už neteisėtus seksualinius veiksmus su nepilnamete, pats tapo teisinio chaoso auka. „Mano advokatas pateikė paraišką dėl teisėjo diskvalifikavimo, ir pastarasis savanoriškai atsistatydino. Buvo paskirtas kitas teisėjas, o kadangi aš nedalyvavau teismo posėdyje, byla buvo įšaldyta. Turiu pasakyti, kad Chino vyrų kalėjimas, esantis vos už pusvalandžio kelio nuo Los Andželo, nėra labai maloni vieta – ten pilna pavojingų nusikaltėlių ir vagių. Pamenu, atskiroje kameroje ten sėdėjo italų mafijozas, nuteistas už šešių žmonių nužudymą – nesiryžau jo net užkalbinti. Nuolat kažkas atsitikdavo – tai kažkam įdūrė pieštuku į akį, tai į ausį įkišo kamštį, tai rėžė peiliu.
Aš gyvenau vienutėje, mane saugojo. Bet kai kurie pažįstami kaliniai nuolat man sakė: „Niekuo nepasitikėk, čia visi – tikros gyvatės.“ Kalėjimas – savotiškas miniatiūrinis visuomenės modelis. Daugelis žmonių vaikosi šlovės ir pasirengę siekti jos bet kokia kaina. O vienas iš paprasčiausių būdų – nužudyti kokį garsų žmogų. Mane įspėjo, kad jokiu būdu negalima atsidurti tamsiame koridoriuje akis į akį su pavojingiausiu nusikaltėliu. Baisiausia, kad ši istorija neturi pabaigos, ir greičiausiai niekada neturės. Akivaizdu, kad jei atsidursiu Los Andžele, mane iškart suims, o aš jau nebe to amžiaus, kad vėl galėčiau sėsti į Kalifornijos kalėjimą.“ Beje, 1988 m. R. Polanskiui vis dėlto pavyko uždaryti civilinį procesą – režisierius išmokėjo Samanthai Geimer penkis šimtus tūkstančių dolerių (apytikriai 1,3 mln. Lt.).
O tada, 1978 m., vienintelis dalykas, apie ką galvojo bėglys, grįždamas į Paryžių – būsimasis filmo „Tess“ filmavimas. istorija apie jauną kaimo merginą, kuri tampa Viktorijos epochos vyrų žiaurumo auka – gana tipiškas meistro kūrinių siužetas. Anglų kalba pasirodęs filmas dar ilgai bus didžiausio biudžeto filmas prancūzų kino istorijoje. Kaip iš gausybės rago pasipylė „Oscaro“ ir „Cezario“ apdovanojimai. Kitas režisieriaus filmas vadinosi „Piratai“, filmavimo aikštelėje Romanas susipažino su Emmanuelle. Po metų režisierius nufilmavo juostą „Pašėlęs“ su E. Seigner pagrindiniame vaidmenyje, o dar po metų jiedu susituokė.
Kiti keli R. Polanskio filmai nebuvo labai sėkmingi, bet 2012 m. jis sukrėtė visą pasaulį filmu „Pianistas“. Premjera įvyko Varšuvoje, Filharmonijos salėje, kur vyksta ir filmo veiksmas. Pažiūrėjęs filmą, Marekas Edelmanas, vienas iš žydų judėjimo Varšuvos gete lyderių, buvo sukrėstas: „Tai ne filmas, o visas gyvenimas.“ O pats režisierius pareiškė: „ „Pianistas“ yra galbūt pats asmeniškiausias iš visų filmų, kuriuos esu sukūręs. Galėjau kurti jį užmerktomis akimis – visi šie išgyvenimai iki šiol gyvi mano atmintyje.“ Filmas Kanų kino festivalyje gavo „Auksinę palmės šakelę“, kelis „Cezarius“, „Oscarą“ ir kitų apdovanojimų.
Režisieriui vėl pavyko užkopti į viršūnę. O tai reiškė viena – greitai vėl reikės kristi. 2009 m. rugsėjo dvidešimt šeštą dieną jis buvo sulaikytas Ciuricho oro uoste: „Trisdešimt metų jie nemėgino manęs suimti. Važinėjau po visą pasaulį, vengdamas tik JAV ir Didžiosios Britanijos. Jau dvidešimt metų turiu namelį Ispanijoje. Nuo 1969 m. nuolat gyvenu Europoje. Ir štai staiga priešrinkiminės kampanijos įkarštyje kandidatas į Kalifornijos valstijos prokuroro pareigas nusprendė mane vėl įvaryti į narvą – kaip gyvulį. Ir nors procesas buvo pristabdytas, jį nuspręsta atnaujinti. O apeliacinis teismas nusprendė, kad byla turi būti uždaryta per dvejus metus.“ Paaiškėjo, kad nuo 2005 m. buvo paskelbta režisieriaus tarptautinė paieška, o jis apie tai nė neįtarė.
42 dienos Amerikos kalėjime, septynios savaitės Šveicarijos kalėjime ir aštuoni mėnesiai namų arešto Gštaade: tada jo jaukus namelis virto belange, su nuolat uždarytomis langinėmis. Šveicarija atsisakė išduoti režisierių JAV. Jis buvo areštuotas, kai montavo filmą „Vaiduoklis“. Šveicarijos kalėjimo viršininkas leido Romanui pastatyti montavimo aparatūrą viename iš korpusų, tad netgi suėmimas nesutrukdė režisieriui triūsti prie filmo. Dirbti teko kambaryje, kuriame vietos kaliniai dažniausiai lupdavo svogūnus – šio kvapo R. Polanskis jau niekada nepamirš.
Montažas buvo baigtas per keturias dienas. Greitai režisieriui buvo pakeista kardomoji priemonė ir iš kalėjimo jis persikėlė į savo namą kalnuose, kuriame gyveno naminio arešto sąlygomis. Žurnalistų ir paparacių nebuvo įmanoma atsiginti: „Visur, net po kabineto langu, buvo pastatytos televizijų kameros. Mėnesiais gyvenome užsidarę langines. Virš namo nuolat skraidė sraigtasparnis. Vienas iš žurnalistų kartą net persirengė Kalėdų seneliu, mėgindamas prasibrauti arčiau. Jie buvo visur, kaip tikros hienos. Tai buvo siaubinga, nebuvo kur dėtis, nes kaimelis mažas.“
Auka gynė prievartautoją
Praėjus keleriems metams, R. Polanskio byla vėl išplaukė į paviršių – kai buvo išleista nauja knyga apie Samanthą Geimer.
Internetas tiesiog ūžė. Štai kas, pavyzdžiui, rašoma „Pure People“ svetainėje: „1977 m. Los Andžele Romanas Polanskis išprievartavo trylikametę mergaitę, prieš tai apsvaiginęs ją narkotikais. Lenkų režisierius, kuriam tuo metu buvo keturiasdešimt treji, pripažino savo kaltę, bet vis dėlto nusprendė pabėgti iš JAV nesibaigus procesui. Jo aukai, Samanthai Geimer dabar penkiasdešimt. Ji ištekėjusi, turi du vaikus.“
Beje, paaiškėjo, kad R. Polanski ir S. Geimer vis dar bendrauja – dažnai susirašinėja elektroniniu paštu apie „jų bendrą reikalą“. Juk šis skandalas paliko savo ženklą jų abiejų gyvenime. Samantha Geimer visuomenės akyse virto amžina auka. Tačiau kaskart, kai kalbama apie garsųjį režisierių, ji bando kažkaip jį apginti arba palaikyti. Kaip „Pianistas“ buvo nominuotas „Oscarui“, ji kreipėsi į komisiją prašydama „vertinti filmą, o ne teisti žmogų“. Kai R. Polanskis buvo areštuotas Ciuriche, ji pareikalavo nutraukti tyrimą. Samantha ne kartą bandė nutildyti žiniasklaidos audras – nuo pat 1977 m. ji tvirtina, kad jokio išprievartavimo nebuvo. R. Polanskį nuteisė ne už išprievartavimą, o už „neteisėtus seksualinius veiksmus su nepilnamete“, ir pati Samantha niekada neneigė, kad viskas vyko su jos sutikimu.
Romanas pranešė jai apie pasirodžiusią knygą. Samantha atsakė, kad norėtų, kad knyga niekada nepasirodytų prekyboje. Mes su R. Polanskiu specialiai einame į „Amazon“ svetainę ir matome pavadinimą: „Aš Samantha, man trylika, mane išprievartavo Romanas Polanskis“, išleidimo data 2013 m. spalio 3 d. tačiau jau kitą dieną ši nuoroda paslaptingai dingsta.
Siaubas ir įtampa dėl nesibaigiančių teisminių procesų ir nuolatinio spaudos dėmesio negalėjo neatsispindėti režisieriaus filmuose. R. Polanskį visada domino painūs, netikėti siužetai, kurie laiko žiūrovus nuolatinėje įtampoje: „Daug patyriau, negaliu negalvoti apie tokius dalykus.“
1987 m. laikraštis „Liberation“ uždavė 700 kino režisierių paprastą klausimą: „Kodėl kuriate filmus?“ Tada R. Polanskis pajuokavo, kad pats norėtų žinoti atsakymą. Ir štai šiandien, praėjus daugiau nei 20 metų jis atsako: „Kinas – mano aistra, įdedu širdį į visus savo projektus. Bet didžiausią malonumą man teikia filmavimas. Filmavimo aikštelėje jaučiuosi laimingas. Ir ne tik todėl, kad, kaip režisierius, matau savo fantazijų įkūnijimą. Mane domina ir užburia techninė pusė, jaučiuosi tarsi meistras, šaltkalvis ar baldžius. Be to, filmavimas – ypatingas, uždaras pasaulis. Trumpai tariant, kuriu filmus, kad nukreipčiau dėmesį nuo gyvenimo siaubų ir nemalonumų.“
Sužinokite portalo naujienas pirmieji ir skaitykite žurnalą "Moteris"! Trims portalo skaitytojams, užpildžiusiems anketą, dovanosime 3 mėn. žurnalo "Moteris" prenumeratą.
Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!
