Apie tai, kas daro miestą gyvybingą ir kas kuria jo tapatybę, gegužės 17 dieną Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studijų miestelyje A. Orantas diskutuos su Nacionalinio kultūros forumo svečiais – lektoriais Stefanu Sagmeisteriu (JAV), Charlesu Landry (UK) bei Lietuvos premjero patarėju kultūros klausimais Matu Drukteiniu.
Diskusiją moderuos žurnalistė Živilė Kropaitė-Basiulė.
Prieš Nacionalinį kultūros forumą su A. Orantu kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
Kas jums yra šiuolaikinis miestas? Kaip jį apibrėžtumėte?
Miestas – tai visų pirma jo gyventojai. Tai mano atskaitos taškas. Vėliau – infrastruktūra ir bendras gyvenimo ritmas, kurį miestiečiai patiria kartu – stovėdami kamščiuose, eidami į renginius, švęsdami šventes ar tiesiog vaikščiodami miesto gatvėmis. Visa tai sukuria miesto pojūtį ir identitetą. Kaip kažkada taikliai pasakė vienas architektas, kai planuodami miestus žiūrime į juos iš paukščio skrydžio, iš ten žmonių dažnai nesimato...
Gal tai ir blogai? Juk tada miestas kuriamas architektūrai, o ne žmonėms?
Tikrai taip. Svarbiausia – kam miestas kuriamas? Esu žmonių pusėje. Man svarbu matyti miestą per žmogaus patirtį, per tai, kaip jį jaučiame. Aš – vilnietis, kaunietis, biržietis, uteniškis. Patirtys, kurias sukaupiu mieste, ir tai, kiek galiu prisidėti kurdamas miesto turinį, ir apsprendžia miesto kokybę.
Ar galima svarstyti, kodėl vieni miestai kupini turinio, o kiti taip ir lieka beveidžiai?
Kiekvienas miestas turi savo identitetą. Arba jo neturi. Miestas miestui nelygu, lengviau tiems, kurie saugo istorinę praeitį. Kultūros paveldas jau savaime yra akumuliacinė jėga. JAV miestuose, ypač vakaruose, seniausias pastatas gali būti vos šimto metų, tad ten tapatybė kuriama nuo nulio. Jie miesto identitetą formuoja nuo balto lapo ir susiduria su visai kitais iššūkiais nei mes, gyvenantys Europoje.
Kadaise, pavyzdžiui, Panevėžį ar Uteną dirbtinai išaugino pramonė. Nesunku pastebėti, kad vėliau tokie miestai sunkiai susikurdavo savo identitetą. Nes identitetą kuria ne tik fabrikai, bendrabučiai ir paslaugų statiniai. Kultūrinio gyvenimo neturintys miestai yra pilni statinių, bet neturi turinio. Kultūra augina žmones, asmenybes, plečia mūsų sąmonės, suvokimo ribas ir kuria galimybes.
Taigi, dažniausiai mes ir atpažįstame tuos miestus, kurių kultūrinis gyvenimas intensyvus. Frankas Sinatra apie Niujorką dainavo: „And if I can make it there, I'm gonna make it anywhere“ – „Jei man pavyks čia, pavyks bet kur“. Ši frazė taikliai apibūdina miestą kaip erdvę, kurioje gausu galimybių, bet taip pat – ir didžiulė konkurencija. Jei tau pavyko, prasimušei, vadinasi, tavo talentas gali žibėti bet kur. Talentai augina miestą. Ir jei pasaulyje skaičiuojama, kad kūrybinės industrijos vidutiniškai užima nuo 2 iki 5 procentų bendro vidaus produkto, tai Niujorke šis procentas siekia 20.
Gali būti, kad jei ne teatro režisierius Juozas Miltinis, Panevėžys taip ir būtų likęs beveidis? Panašu, net vienas kultūros žmogus gali veikti miesto identitetą?
Imponuoja žmonės, kurie prisiima atsakomybę. Žinodamas kryptį, turi tvirtai laikytis savo, o tai nėra lengva. Šiandien Panevėžyje turime „Stasys Museum“, „Pragiedrulių“ kūrybiškumo centrą. Savaitgalį nuvykęs į Stasio muziejų, sutikau daugybę vilniečių – pažįstamų ir draugų.
Kultūra plačiąja prasme yra vienas iš svarbiausių miestų turizmo traukos objektų. Turistai miestui suteikia gyvybės, jie vertina savo patirtis, o tai skatina miestą stiebtis aukštyn, iškelia kartelę. Tuomet ir atsiranda investicijos į muziejus, vietokūrą, randasi maitinimo įstaigų, gerėja apgyvendinimo kokybė, pritraukiami vietos specialistai, kyla ekonomika.
Sakote, atvykėliai miestą augina, ar gali būti, kad miesto vertė ir auga per kūrybą?
Egzistuoja vidiniai ir išoriniai užsakovai. Turime suprasti, kokie užsakovai gyvena Karoliniškėse ir Fabijoniškėse, koks yra jų poreikis. Ir kokių poreikių turi turistai iš Lenkijos, į Vilnių atvykstantys litvakai arba taivaniečiai.
Miesto apibrėžime turbūt telpa ir tai, kas mieste vyksta. Kuo daugiau dalykų vyks Karoliniškėse, Fabijoniškėse, tuo labiau šie rajonai taps miestu. Keliaujant teko matyti, kaip nuo centro nutolusiuose rajonuose yra statomos naujos koncepcijos bibliotekos- bendruomenės centrai. Juose kuriasi erdvės muzikai, teatrui, šokiui ir kitai bendrai veiklai.
Knyga čia tampa raktiniu žodžiu, atskleidžiančiu žinių ir kūrybos patirtis – nuo knygos iki muzikos, žaidimo, veikimo, buvimo kartu. Natūralu, kad čia atsiranda saviveiklos industrija, maitinimo industrija, žmonės patiria bendrą buvimą. Sunku patikėti, kad tokios naujos vietos eliminuos senamiesčio veikimą, tačiau tokie rajonai tikrai labiau leis jaustis miesto dalimi.
Galima prisiminti, kad Karoliniškėse pastatytos Mykolo Saukos skulptūros tarsi subūrė bendruomenę. Vadinasi, žmonės mėgina keisti rajono, kuriame gyvena, veidą?
Vakarų miestus aš aiškiai atpažįstu kaip bendruomenes. Tuo tarpu autokratinėse sistemose, kur bendruomenės kelia grėsmę valdžiai, jos būna slopinamos. Mes kažkur pakeliui.
Man dar gana sunku aiškiai atpažinti, kaip tai vyksta Lietuvoje. Galima matyti aktyvias Antakalnio, Žvėryno bendruomenes Vilniuje. Jau daug metų negyvenu Karoliniškėse, sunku pasakyti, kas ten vyksta, bet kad vyksta, neabejoju. Tik galvoju: o kokią pagalbos ranką tokiems rajonams gali ištiesti miestas? Turime milijardinį biudžetą, tačiau neretai trūksta tik mažos paskatos ar erdvės, kur žmonės galėtų rinktis kurti.
Kultūra tikrai yra bendruomenę buriantis aspektas. Prisiminkime Švenčionėlius, kuriuose įsikūrė „Miško uostas“.
Turime Antalieptę, Antazavėje kuriamas skulptūrų parkas, Dusetų meno centras, na, kas apie jį žinotų, jei ne menininkas Šarūnas Sauka ir meno galerija? Apmaudu, kad politikai dar ne visada atpažįsta kultūros, kūrybinių industrijų vertę.
Ar erdvė gali apspręsti bendruomenės kūrimąsi. Jei ji gera, ar joje daugiau galimybių rastis bendruomenei?
Fizinė vieta žmogaus gyvenime – labai svarbi. Tai tarsi inkaras, prie kurio pririšame savo emocijas, patirtis, veiklas. Pavyzdžiui, tuose pačiuose Švenčionėliuose veikia tiek oficialus kultūros centras, tiek alternatyvi erdvė „Miško uostas“. Kultūros namai turi pastatą, personalą, bet apie jų veiklą mažai žinau ir tikrai nesieju savo identiteto su ta vieta. Ir nežinau, kokia bendruomenė ten renkasi. Tuo tarpu „Miško uostas“ ir buvusi lentpjūvė tapo gyvybinga kultūrinių įvykių erdve, kurioje mielai lankausi ir mano identitetui ji nesvetima, kaip ir daugeliui aplink šią vietą besiburiančių. Nes pati vieta savyje turi kūrybiškos transformacijos užtaisą.
Ar gali būti, kad pasikeitęs mūsų gyvenimo būdas veikia ir bendruomenes?
Pastaruoju metu galima stebėti, kad kuriasi daug mažų bendruomenių, bet jos nesijungia į dideles. Intymumas... Žmonės tampa fragmentiškesni, kuriasi mažos bendruomenės. Bet tai – transformacijos etapas. Kiekviena visuomenė turi transformacijos periodą. Jau dabar pastebime, kaip miestelius atranda žmonės su sukauptu socialiniu ir kultūriniu kapitalu. Jie atveža patirtis, ritualus, ir per ateinančių 15 metų tai stipriai pakeis Lietuvą. Pradžia visada intymi – visa tai kuria nedidelės žmonių grupės, maži formatai. Gerai prisimenu, kaip kadaise Zarasų rajone, susirinkę Arvydo Každailio sodyboje, stebėjomės iš Belgijos atvykusiais vienuoliais. Tikrai buvo nuostabos – iš Belgijos kažkur į Lietuvos miškus?! Dabar, kai nuvykstu, Baltriškėse matau didžiulį pokytį, kuris įvyko per 25-erius metus.
Didžiulė dovana patekti į tokią mažą bendruomenę, patirti jos veikimą, buvimą ir pamatyti, kokie nuostabūs dalykai vyksta. Ir tai pumpuruojasi – kažkas pamato, patiria, grįžta, pradeda veikti. Kuriasi naujas neuronų tinklas, iš lėto auga, plečiasi, auga kultūros stuburas. Iš supratimo ir rūpesčio atsiranda daug gerų ir gražių dalykų.
Kūryba – taip pat?
Žmogus, kuriam duota kurti, nekurti negali. Ir tai yra didžiausia dovana miestui. Nacionalinis kultūros forumas – gegužės 17 dieną, nuo 11 valandos, Vilniuje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studijų miestelyje. Forumo organizatorius – Nacionalinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija. Forumą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros
taryba, Vilniaus miesto savivaldybė, partneriai – Lietuvos kultūros ministerija, Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija, Lietuvos teatro ir muzikos akademija, Vilnius literatūros miestas, Lietuvos dizaino asociacija, Vilniaus miesto šokio teatras | mokykla „Low Air“, „Menų komunikacija“.
Daugiau informacijos: www.fienta.com/lt/kulturos-forumas
