Belaukiant koncerto kalbinama operos solistė, pelniusi pripažinimą žymiausių operos teatrų scenose, laukiama prestižinėse koncertų salėse, pasižyminti vidine galia ir charizmatiška aistra įkūnijant giliaprasmes operų herojes, suteikiant joms plačiausią jausmų ir emocijų amplitudę. Neabejotina, vienas svarbiausių J. Gringytės vaidmenų – Karmen; žinia, to paties pavadinimo operos autorius yra būtent G. Bizet, tad labai įdomu, ką ir kaip įžvelgia muzikos meno, balsinio talento diva šio kūrėjo dainose, kurios įprasmintos sceniniu polėkiu ir laiko tėkmę pranokstančiomis, joms nepavaldžiomis harmonijomis ir faktūromis.

– Mieloji Justina, kas įkvėpė, paskatino, patraukė imtis būtent G. Bizet „20 melodijų“?

– 2015-aisiais Anglijos nacionalinės operos kvietimu atlikau Karmen, opera buvo tiesiogiai transliuojama kino teatruose, televizijoje, būtent už ją buvau apdovanota. Karmen, galiu sakyti, atnešė pripažinimą, lėmė mano karjeros šuolį. Gavau daugybę kvietimų dainuoti Karmen, tad ji užėmė labai svarbią vietą mano, kaip solistės, gyvenime.

Būtent 2015-aisiais vienas garbaus amžiaus gerbėjas man padovanojo savo draugo, labai garsaus muzikologo Hugho McDonaldo knygą apie Georgesʼo Bizet gyvenimą, jo kūrybos analizę su dedikacija. Tuo metu pavarčiau, perskaičiau tam tikrus kompozitoriaus biografinius momentus, daugiausia gilindamasi į „Karmen“ sukūrimo etapą, ir leidinį padėjau.

Pokovidiniu laikotarpiu mano akys ėmė vis pastebėti lentynoje tą Hugho McDonaldo knygą. Tarytum ji pati pasąmoningai ėmė mane kviesti... Pasiėmiau ir pradėjau ne skaityti, norėdama sužinoti kokią informaciją, nes tai ne grožinės literatūros veikalas, o rimtas muzikologinis leidinys, bet analizuoti tikrąja prasme. Tos giluminės analizės man reikėjo dėl to, jog norėjau geriau pažinti Bizet. Taip, jis mirė tikrai jaunas – iškart po „Karmen“ sukūrimo. Taip, žinome jo parašytą operą „Perlų žvejai“, dar keletą kūrinių, tačiau man rūpėjo išsiaiškinti, ką daugiau balsui jis sukūrė be žymiosios „Karmen“? Šis noras manyje gyveno ilgą laiką, galiu sakyti, dar nuo 2012-ųjų – pasėtas tuometinio „Covent Garden“ muzikos direktoriaus Davido Syruso, kuris kartą man atnešė natų rinkinį ir ištarė: „Ar tu nenorėtum pažiūrėti į Bizet dainas? Tau labai tiktų...“ Tuo metu mano krūvis buvo toks neapsakomai didelis, kad neturėjau nei laiko, nei jėgų – na, galbūt jėgų visada atsirastų, jeigu tik būtų laiko, – bet tuo metu buvau iš tiesų itin užimta, tačiau maestro Syruso pasiūlymas atkreipti dėmesį į Bizet dainų repertuarą liko atmintyje.

Taigi, atsiminusi Davido Syruso žodžius „Justina, pasižiūrėk į jo dainas...“, ėmiau gilintis. Dargi paskatino tai, kad, nors ir tebesulaukiu labai daug kvietimų dainuoti Karmen, bet pati jau nebenoriu – savo repertuaru esu įžengusi į Giuseppeʼs Verdi, Richardo Wagnerio kūrybos plotmes, taip pat atlieku prancūzų muziką, kaip, tarkim, Julesʼo Massenet „Teresę“, tai dramatinio mecosoprano zona. Vokaliai Karmen partija man nebeįdomi, neleidžia atskleisti visų muzikinių spalvų, nes iš principo Karmen reikalauja daugiau aktorinio meistriškumo, o ne vokalinės meistrystės scenoje; Karmen gali dainuoti ir lyriniai, ir dramatiniai sopranai ar mecosopranai... Kas nori, gali, tas ir dainuoja... Kartais atrodo, jog Karmen atlikimui svarbiau išvaizda (juokiasi). Galbūt skamba pernelyg supaprastintai tiesmukai, bet tame yra dalis tiesos.

Tad man, taip seniai dainuojančiai Bizet Karmen, labai norėjosi atrasti dar ką daugiau, pasąmoningai jaučiau, jog kažkas slypi šio kompozitoriaus repertuare pernelyg mažai žinomo. Taip atradau 21 Bizet opusą – dvidešimties dainų rinkinį, kuris tikrai nėra moters meilės ar gyvenimo adoracija, ką kiekvienas save gerbiantis vokalistas norėtų atlikti, įrašyti... Peržiūrėjusi esamus įrašus, pastebėjau, kad jie parengti seniai, yra nepilni, ne itin kokybiški. Kelios rinkinio dainos yra dažniau atliekamos, jas įtraukia į prancūziškos muzikos kūrinių programas, įrašomas plokšteles, tačiau viso 21 opuso, kaip tam tikros dedikacijos Bizet, galiu sakyti, pasigedau. Pajaučiau, kad turėčiau išreikšti pagarbą ir padėką šiam kompozitoriui už jo sukurtąją „Karmen“, kuri mane išlydėjo į plačiuosius vandenis (šypteli). Pasitarusi su savo muzikos konsultantais ir agentais, nutariau imtis 21-ojo Bizet opuso.

Šis rinkinys sudarytas ne paties kompozitoriaus, bet parengtas leidėjų, tačiau labai įdomu, kad jį sudarančios dvidešimt dainų Bizet sukurtos beveik per dešimtmetį – nuo 1863-ųjų iki 1872-ųjų, tad tam tikra prasme pasinerdamas į rinkinio kūrinius, juos analizuodamas pažįsti ir patį Bizet – regi ištisą kompozitoriaus gyvenimo dešimtmetį, kuris labai įvairus, ką byloja ir dainų skirtingumas. Atrakinti Bizet dainas man tikrai labai padėjo Hugho McDonaldo knyga. Esu skaičiusi daug veikalų apie Bizet, tačiau, kaip teigia ne vienas žymus muzikologas, McDonaldo analizė yra labai objektyvi; jo parašytas leidinys nėra lengvai skaitomas, tai sausa mokslinė studija be autoriaus emocijų; būtent tai man itin imponuoja, kad autorius neprimeta savo nuomonės, vertinimo, o leidžia tau pačiam susidaryti savąją poziciją, pagrįstą gauta informacija.

Bizet dainos tarytum jo užuovėja-pabėgimas nuo akademijos: Prancūzų konservatorija buvo labai labai kritiška jo atžvilgiu. Daug kalbėti galime apie Charlesʼo Gounod, kaip dėstytojo, įtaką. Žinia, Bizet simfonija C-dur buvo dingusi. Kodėl? Galbūt dėl to, kad Gounod pavydžiai baiminosi, kad jo sukurtoji simfonija bus numesta į šoną, nes pamatė, kad mokinys Bizet parašė žymiai geresnę, tad pasakė, kad tavo sukurtoji – nieko verta! Mes praktiškai buvome jos netekę... Teisinga sakyti, jog Bizet teko susirinkti visų rykštes... Nors jam ir pavyko laimėti Romos prizą – prestižinį studentų kompozitorių apdovanojimą, bet viskas jam klostėsi itin sudėtingai. Visi jo rašomi operiniai veikalai konservatorijoje buvo kritikuojami, Bizet neturėjo kūrybinės laisvės. Galvojant, kodėl galiausiai „Karmen“ tapo tokia sėkminga? Galbūt Bizet nujautė, kad rašo paskutinįjį kūrinį, nes sau pasakė, jog nebesvarbu, kas ką pasakys, ką ir kaip cenzūruos, – rašau, kaip noriu! Tarytum atsiribojęs nuo visų patirtų fiasko, numojęs ranka į kitų nuomonę, Bizet parašė tikriausią šedevrą, tapusį vienu dažniausiai atliekamų kūrinių pasaulyje. Dainose, kaip pabėgimo puslapiuose, kurių nereikėjo pristatyti muzikologų draugijai, pasitelkęs Victoro Hugo, Alphonseʼo de Lamartineʼo, kitų poetų žodžius vienai poniai, kitai – kitaip sakant, saloninius tekstus – kompozitorius kalbėjo savo autentišku balsu.

– Papasakokite apie G. Bizet dainų programos ruošimo procesą.

– Pirmiausia noriu pasidžiaugti, kad su garso režisieriumi Viliumi Keru Paliesiaus dvare įrašėme Bizet dainas, kurias išleis muzikos įrašų leidybos kompanija „Ondine“. Nuostabiai praleidome laiką Lietuvoje. Tačiau turiu prisipažinti, kad jau buvau benuleidžianti rankas, nes įrašyti planavome jau daugiau nei prieš metus. Tačiau aš labai susirgau šimto dienų kosulio virusu – kosėjau tris mėnesius... Tiesiog negalėjau išlipti iš kosulio. Buvo labai sunkus laikas ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Kada dainininkas kosti, apie jokius įrašus, koncertus ar spektaklius nėra nė minties.

Galiausiai, kai jau pasveikau, atrodė, kad radome tinkamą laiką, tačiau greitai paaiškėjo, kad vis dėlto ne visi galime dalyvauti, teko ir vėl derinti įrašymo datas... Žinant, kad Malcolmas Martineau yra vienas žymiausių pianistų-akompaniatorių pasaulyje, grojantis su garsiausiomis žvaigždėmis, taip pat dėstantis jauniesiems vokalistams ir pianistams-akompaniatoriams, tad jis yra beprotiškai užimtas, jo laikas suplanuotas gerokai į ateitį, taip pat ir Vilius yra be galo geidžiamas nuostabių įrašų kūrėjas, tai tikrai labai nelengva užduotis. Kada jau turėjo prasidėti procesas, atsibundu rytą – temperatūra, gerklė... Viską teko vėl atšaukti. Ėmiau galvoti, kad galbūt tai koks ženklas, jog reikia atsisakyti šios minties. Tačiau vidinis balsas kuždėjo: „Justina, tiek darbo įdėta... Tokią meilę jauti šiam projektui... Galbūt daugiau niekam jis nesvarbus, tačiau tau pačiai jis be galo svarbus!“

Dabar jau galiu sakyti, kad Bizet dainų įrašymas yra vienas tų atvejų, kai iššūkiai tik patvirtina asmeninę reikšmę, juos reikia įveikti, kad pasiektum tai, kas svarbu gyvenime. Du kartus atšaukus procesą, sulaukiau, manau, tinkamiausio laiko įrašui. Pagaliau susirinkę visi sveiki, buvome be galo laimingi, ir visas procesas vyko labai sklandžiai. Darbas su Malcolmu Martineau tikrąja prasme buvo kūrybinio augimo patirtis. Neatsitiktinai šis žmogus jau dabar visuotinai pripažįstamas legenda. Jis yra vienas geidžiamiausių pianistų-akompaniatorių, jo partnerysčių sąrašas tiesiog stulbinantis. Galima sakyti, visas pasaulis jo kūrybinėje biografijoje. Tad bendradarbiaujant su juo apima stipriausias įkvėpimas, motyvacija, nes jauti, jog sužinojai, ko nežinojai iki tol, jog išmokai, ko nemokėjai, jog gali tai, ko nežinojai galintis, jauti, kad tai, ko siekei, tau pavyksta. Įstabu patirti, kad žmogus, dirbantis su žymiausiais atlikėjais, pasaulinėmis žvaigždėmis, garsiausiomis legendomis, kurių jau nebėra mūsų žemėje, yra toks paprastas, didelės širdies, noriai dalijasi žiniomis, pataria, pamoko, pataiso, pagiria, kai tau pavyksta. Dirbdama su Martineau, jaučiausi kaip su vedliu, o tai yra labai svarbu. Man didžiulė garbė, jaučiuosi privilegijuota šios patirties. Bizet dainų įrašymas – meistriškumo augimo ir dvasinio pakylėjimo laikas.

Esu laiminga, kad nenuleidau rankų ir galiausiai buvome apdovanoti šia šviesia kūrybinės partnerystės, muzikinės bendrystės praktika. Be galo džiugu, kad Martineau labai noriai sutiko. Viliuosi, jog dainų rinkinio įrašas ir pagal jį parengtos programos rečitaliai kaip teikia laimę mums, taip sujaudins ir publiką, nes Bizet kūriniai yra tikrai nepaprasti.

– Justina, ką ir kaip Jūs girdite G. Bizet dainų rinkinyje?

– Analizuojant dainas, girdėti stipri meilė Ludwigui van Beethovenui – kai kurie momentai galėtų būti įvardijami Beethoveno plagiatu (šypteli); taip pat justi ištikimybė labai gerbtam mokytojui Charlesʼui Gounod; nemaža artimumo mėgtam Franzui Schubertui, tiesiog dievintam Hectorui Berliozui... Negalėtum pamanyti, kad, kaip minėjau, rinkinio dainos sukurtos to paties žmogaus per dešimtmetį – jos tokios skirtingos, tad rinkinys tikrai nevienalytis, jame atsiskleidžia ir Bizet išdykėliškumas, jo valiūkiški jaunystės nuotykiai viešnamiuose...

Minėta kitų kompozitorių įtaka nėra atsitiktinė, savitikslė: Bizet, norėdamas užsidirbti, turėjo labai dažnai imtis kitų autorių orkestrinių partijų perrašymo leidykloms, taip pat daug akompanavo. Teisinga sakyti, jog asmeninei raiškai Bizet beveik neturėjo laiko. Jo kūryba, konkrečiai 21 opusas, yra kitų autorių kūrybinės minties įtakų artumoje, tai akivaizdu, tačiau Bizet nesibodėjo perimti, pasitelkti skirtingų kompozitorių muzikinius sumanymus, į juos pažvelgti savitai. Rinkinio dainose yra vietų, kurias galėtum palaikyti klaida, bet tai ne klaida – Bizet, kaip kompozitoriaus, minčių raiška pranoko gyventąjį laiką, tuometines muzikos kūrėjų koncepcijas.

Kaip minėjau, 21 opusas sudėtas ne paties Bizet, o leidėjų „Choudens“, todėl brandinu mintį, jog tiek kompaktinėje plokštelėje, tiek atliksimuose rečitaliuose dainos skambėtų chronologine sukūrimo seka. Būtent taip dirbu pati, manau, jog labai įdomu stebėti, kaip evoliucionavo Bizet kūrybinė mintis, jo raiškos drąsa, autoriaus savidisciplina...

Esama kritikos Bizet rinkiniui, esą dainos – silpnos, posmeliuose maža kaitos. Su tuo visiškai nesutinku. Priešingai, jos kaip tik labai įvairios, tačiau tai turi atskleisti ir perteikti būtent vokalistas; o esanti monotonija gali veikti net hipnotiškai, raminančiai. Bizet dainos yra nepaprastai sudėtingos. Pradėjęs mokytis, patiri nuostabą būtent dėl to, kaip jos gali, turi skambėti tikrąja prasme. Bizet muzika tikrai nėra labai patogi. Taip, Bizet „Karmen“ yra labiausiai pavykusi, sėkmingiausia parašyta opera, kurioje Mikaelos ir Don Chosė arijos, galima sakyti, yra vokaliniai džiaugsmai atlikėjams, tačiau visa kita – tikrai ne. Bizet – ne vokalistų rašytojas, o tiesiog labai geras kompozitorius. Taigi, jei tavo instrumentas yra balsas, pasistenk juo išreikšti tai. Sakyčiau, Bizet nuostabumas ir yra tai, kad skamba paprastai, bet yra tikrai nepaprasta.

– G. Bizet rinkinys „20 melodijų“, kaip minėjote, pirmiausia bus išgirstas Lietuvoje – su Malcolmu Martineau šia programa debiutuosite būtent Pažaislio muzikos festivalyje, mininčiame 30-mečio jubiliejų. Justina, festivalyje asmeniškai dalyvausite tikrai ne pirmąsyk, tad pažvelkite retrospektyviai, prisiminkite reikšmingiausias, labiausiai palietusias patirtis.

– Esu labai dėkinga, kad Pažaislio muzikos festivalis gyvuoja jau tiek daug metų ir turiu galimybę dalyvauti. Pirmąkart, pamenu, atlikau Antonino Dvořako „Stabat Mater“ su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, diriguojant maestro Gintarui Rinkevičiui; vėliau įvyko nuostabus rečitalis su Petru Geniušu, kuriame atlikome Richardo Wagnerio „Wesendonck dainas“ ir Benjamino Britteno „Kabareto dainas“; paskui vėlgi su maestro Gintaru Rinkevičiumi sugrįžome į Pažaislį atlikti Gustavo Mahlerio simfonijos-kantatos „Daina apie žemę“ – tai tikrai, manau, buvo ir atlikėjams, ir publikai ypatingas koncertas.

Vis dėlto praeitais metais skambėjęs Julesʼo Massenet operos „Teresė“ koncertinis atlikimas, galbūt dėl to, kad artimiausias laiko prasme, man yra išskirtinės svarbos. Ir vis tik jo asmeninę reikšmę siečiau su tuo, kad išsipildė mano noras šį kūrinį pristatyti Lietuvos auditorijai. Didžiulė laimė, jog, pasiūliusi „Teresę“ Pažaislio muzikos festivaliui, gavau teigiamą atsaką ir „Teresė“ buvo su didžiausiu malonumu priimta Edgaro ir visos kūrybinės komandos. Koncertinio atlikimo idėją apkabino maestro Ričardas Šumila ir drauge su Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestru ją įgyvendinome. Sulaukiau daugybės puikių publikos atsiliepimų, netgi nuostabos, kodėl toks kūrinys nežinotas, neskambėjęs anksčiau?.. Taigi „Teresė“ suteikė laimę ne tik kaip dainininkei, nes ši Massenet opera yra išties begalinio grožio, bet ir dėl to, kad ją išgirdo mūsų šalies publika. Tam tikra prasme jaučiuosi atlikusi šviečiamąją-edukacinę misiją – praplėtusi operos repertuarą Lietuvoje.

Todėl, kalbėdama apie Pažaislio muzikos festivalį, itin akcentuočiau atvirumą naujoms įdomioms idėjoms – nuo mažų iki grandiozinių projektų. Žinoma, būtina paminėti unikalią koncertinę aplinką Pažaislio vienuolyno kieme, kur dainuodamas girdi paukštelių čiulbesį saulei leidžiantis, kartais esi tiesiog akinamas vakarėjančių spindulių... Pažaislio vienuolyno kieme patiri Jeano Jacquesʼo Rousseau natūralistinį pasitraukimą į gamtą. Kadangi žmogaus balsas yra gamtinė prigimties duotis, tai Dievo dovana, tad, būnant gamtos apsuptyje, tarytum susitinka ir susijungia žmogaus gamtiškasis pradas ir istorinė gamtinė aplinka, tai tampa viena.

Visas patirtis vainikuoja publikos atsidavimas, kurį tikrai jaučiu matydama, kaip žmonės renkasi, klauso, priima. Vienas svarbiausių muzikinių reiškinių Lietuvos kultūrinėje padangėje, turintis jau tikrai ilgametę tradiciją, yra vis labiau žinomas ir tarptautiniu lygmeniu – galiu tik pasidžiaugti, kad minėtąjį mūsų Massenet „Teresės“ koncertinį atlikimą visai neseniai transliavo Katalonijos radijas, taip pat ir kiti žymūs užsienio radijai. Tai didelis pasiekimas – pripažinimo ženklas. Tikrai ne kiekvieno miesto festivalius transliuoja pasauliniai radijai... Turime didžiuotis ir būti labai laimingi bei dėkingi festivalio administracijai, kūrybinei komandai už didžiulį darbą, kurį atlieka kasmet rengdami tokią gausią ir išskirtinę programą.

– Jūsų koncertas įvyks liepos 27-ąją – jau šiek tiek po vasarvidžio, tad asmenine perspektyva išskleiskite vasaros pajautą, subjektyviąją reikšmę, jos skambesio paletę.

– Intuityvus atsakymas: vasara ir aš sveika (juokiasi). Nors, kaip parodė patirtis, taip manyti nebūtinai teisinga... Vis dėlto šią mintį veju šalin ir viltingai žvelgiu į artėjančią vasarą – ji ateis, ir baigsis visos ligos!

Galvojant apie vasarą, pirmiausia aplanko žinojimas, jog praktiškai visada vieną mėnesį mūsų šeima visą laiką yra kartu. Būtent vasarą tik ir pavyksta atostogauti tikrąja prasme. Leidžiame sau pailsėti nuo darbų, išorinių reikiamybių spaudimo.

Veikiausiai kol sūnus mokysis, studijuos, laiką skaičiuosiu mokslo metų ciklu, tad ne gruodis ir šv. Kalėdos, ne sausį prasidedantys Naujieji metai, o būtent vasara man reiškia pabaigą ir būsimą pradžią, dar ir daugelio teatrų, koncertų salių sezonai prasideda rudenį, baigiasi pavasarį. Taigi vasarą apmąstau buvusį sezoną: ką atlikau, kiek paaugau; galvoju apie naująjį: ką jis atneš, ką aš įnešiu į jį...

Muzikine prasme vasarą man tikrai ne itin norisi dirbti, tai veikiau laikas, kada ieškau to, kas mane domina, pasiimu natas, klavyrus – dainuoju, matuojuosi... Taip, koncertai, rečitaliai – labai smagu, įdomu, bet vasara man yra muzikinio monologo laikas (juokiasi).

– Knygoje „Absolutely on Music“ (liet. Visiškai muzikoje) Haruki Murakami kalbasi su dirigentu Seiji Ozawa. Viename pokalbių Ozawa ištaria, jog „tyla – ne garso nebuvimas, o garsas vadinamas tyla“. Šios minties akivaizdoje, Justina, ką Jums reiškia tyla?

– Vėlgi intuityvus atsakymas: absoliučios tylos aš nežinau. Medituodama aš siekiu nutildyti mintis, nes jos yra garsios, kalbančios. Ir iš tikrųjų džiaugiuosi, kad absoliučios tylos nežinau. Man be galo gera girdėti mylimų žmonių ir savo pačios širdžių plakimą. Tai yra esmė gyvenime. Dainavimo patirtyse taip pat tylos nėra, jeigu muzikinės frazės metu mano balsas ir neskamba, net ir pauzės metu, kaip ir minėjau, kalba mintys – galvoju, ką jaučia, ką mąsto mano įkūnijama herojė; fizine prasme aš kvėpuoju, galbūt labai techniškai valdau savo kūną, sąmoningai paskirstau raumenų grupių darbą. Visa tai paneigia tylą, kaip rimtį ir ramybę, vakuumą. Mano įkvėpimas ar atodūsis irgi tam tikras garsas. Tad absoliuti tyla neegzistuoja, o dalinė tyla, ji provokuoja garsus, ji provokuoja kompozitorių kurti muziką.

Taip, kada turiu didesnį vokalinį krūvį, noriu išorinės tylos – neklausyti muzikos, radijo, televizijos, nekalbėti daug, tačiau ir tada man be galo gera girdėti savo šeimos narių šurmulį namuose. Į jokią tylą neiškeisčiau sūnaus klegesio, dainavimo ar grojimo dūdele. Tai už nieką neišmainomas džiaugsmas, mano didžiausias turtas, gėris, brangiausia laimė, kurią turiu gyvenime. Svarbiausia, kad mūsų namai tylūs nuo blogų minčių.

Išties pastaruoju metu galvoju apie tylą, ypač kodėl žmonės dabartyje neretai bijo likti tyloj? Nejauku būti tyloje, nes, kaip minėjau, tada girdi savo paties mintis. Visai neseniai buvau savo vyro diriguojamame koncerte, ir staiga antroje dalyje labai gražaus, jautraus piano momentu vienas žmogus nusikosėja. Tokiais atvejais visad kyla mintis: na, kodėl negalima palaukti garsios vietos? Juolab, kad tas kosulys ne iš noro kosėti, o kaip nervinis tikas. Tąkart pagalvojau, jog žmogus nuo to be proto gražaus, širdį griebiančio piano skambesio pasijunta nejaukiai, muzika tarytum išprovokuoja vidinę atvertį, ji prakalbina tavo sielą, kviečia asmeniniam pokalbiui pačiam su savimi, kur esi visiškai nuogas, o juk neretai žmonės bijo būti jautrūs, ypač dabartyje stengiamasi užgniaužti jausmingumą... Kaip vis tik verta sulėtinti kvėpavimą, nurimti fiziškai ir dvasiškai, kad prakalbėtum vidine tiesa.

– Tenuskamba Pažaislio muzikos festivaliui 30-mečio akivaizdoje Jūsų linkėjimas organizatoriams, dalyviams ir svečiams, visai plačiajai festivalio bendruomenei, vienijamai muzikos meilės.

– Niekad nenuleiskime rankų, nepasiduokime, nes visi kontrastingi iššūkiai yra įdomiosios gyvenimo kelionės dalis! Žinoma, būkime sveiki!