Populiariausi straipsniai:
- Vyrų orgazmas - visa tiesa iš jų pačių lūpų
- A. Mickevičius: ką turi gebėti kiekvienas išsilavinęs žmogus
- Astrologė Rima: dabar didžiausia tikimybė suklysti
- Kokius drabužius dėvėti šią vasarą?
- Nekeptas šokoladinis sūrio tortas

Esate pirmasis Lietuvoje diplomuotas afrikanistas. Kuo taip sužavėjo Afrika, kad net nepabijojote dalyvauti ekspedicijoje „Septynios Afrikos“? Du mėnesiai skurdžiausiose šio žemyno valstybėse primityviomis sąlygomis – ne juokas...

Studijuodamas Italijoje teologiją turėjau bendramokslių afrikiečių, kurie kalbėjo suahelių kalba. Ji išskirtinai melodinga, dominuoja balsiai. Man labai patiko. Vėliau, mokydamasis doktorantūroje Paryžiuje, viename muziejuje pamačiau Afrikos kolekciją – dievukus, kaukes – ir apstulbau. Tada susidomėjau Afrikos filosofija ir estetika. Šiandien filosofija žengia naują žingsnį žmonijos minties istorijoje – per meną, kalbą išskaitoma daugybė su tautos pasaulėjauta, mąstymu susijusių dalykų. Tai, kad juos tenka atkasti tokiu – sudėtingesniu – būdu, man tik dar labiau patinka. Domėjausi Azija, mokiausi kinų, japonų, korėjiečių kalbų, o ypač susidraugavau su Afrika.

Ši kelionė padėjo man išspręsti asmeninio gyvenimo problemas po to, kai išsiskyriau su drauge. Nors bičiuliai ir ramino sakydami „bus dar tų merginų“, iki pat ekspedicijos išgyvenau emocinį pragarą.

Žinoma, kad dar sutiksiu savo žmogų, bet man visada norisi aiškaus atsakymo į klausimą „kodėl?“ O šis man, kaip filosofui, nuolat kyla. Regis, tiek kalbėta, tartasi, vienas kitam žadėta... Kodėl visa tai staiga dingsta? Kuo toliau, tuo geriau suprantu, kad reikia mažiau šnekėti – daugiau daryti, žodžius versti veiksmais.

Taigi išvykau į Afriką. Ši kelionė gerokai praplovė smegenis. Viskas nušvinta kitaip, kai, saulei pleškinant, krataisi per džiungles motociklu net nežinodamas, ar gali pasitikėti tuo, kas tave veža, kadangi jo nepažįsti; kai kyla konfliktas, nes neįdėjai į delną kokiam nors ginkluotam pareigūnui kyšio, ir pan. Afrikoje buvo gera dar ir todėl, kad ten suvokiau, jog laimė yra manyje ir jog ji visada kartu.

Po Senegalą, Gambiją, Bisau Gvinėją, Gvinėją, Siera Leonę ir Dramblio Kaulo Krantą keliavote tik dviese, lankėtės vietose, kur baltųjų kojos iki tol nebūta...

Dabar atrodo, kad mudu su bendrakeleiviu Aušriu nelabai supratome, kaip ten pavojinga. Aš ir su policininkais pasiginčydavau, dėl savo teisių pakovodavau. O juk ten toks kaimas – visi yra visų draugai. Dar prieš ekspediciją mus gąsdino sakydami, kad būsime nurengti, kad galime ir sveiko kailio neišnešti. O kadangi iki paskutinės dienos buvau apsivertęs darbais, tai neturėjau laiko pasidomėti, kaip turėtume elgtis ir saugotis. Viso labo pasitreniravau nešioti didžiulę kuprinę – vaikštinėjau po namus prisikrovęs knygų. Su kuprine vykau pirmąkart, iki tol – tik su lagaminu, o apsistodavau viešbučiuose.

Ten, kur klajojome, valdžios nariai – įvairių grupuočių atstovai, o korupcijos mastas mums neįsivaizduojamas. Kyšius ima kiekvienas policininkas, pasienietis. Man prieš nosį irgi mojavo šautuvu – mokėk tiek ir tiek. Gudravau, aiškinau, kad turiu vizą, kad kalbėjausi su ambasadoriumi, o šis patvirtino: jei ją nusipirksiu, daugiau niekur nereikės mokėti. Įtūžęs pareigūnas sviedė mūsų pasus – esą nešdinkitės!

Afrikoje viskas labai pigu, tačiau skrydis brangus, todėl teko taupyti. Prieini džiunglių kaime prie kokios močiutės ir prašai duoti pavalgyti – juk restoranų ten nėra. Už 50 centų pasisotindavome abu. Neretai, kol pasiekdavome kaimą, baigdavosi mūsų vanduo. Nusipirkti nėra kur, iš čiaupo gerti negalima. Vaisius valgydavome neplautus. O ką daryti? Būdavo nemalonių pojūčių pilve, bet nesusirgau, priešingai nei mano bendrakeleivis, nors buvo ir fiziškai stipresnis, ir labiau patyręs keliauti tokiomis sąlygomis. Gerai, kad sunegalavo jau grįžtant, Paryžiuje, o ne džiunglėse.

Mokate vienuolika kalbų. Ar tai reiškia, kad nuo pat mokyklos suolo buvote akivaizdus humanitaras ir Jums nekilo klausimų, kokią profesiją rinktis?

Vaikystėje viskuo labai domėjausi. Piešdavau, lipdydavau iš molio... Nulipdydavau visą kaimą: laidotuvių procesiją, gyvulių bandą... Kaimynai ateidavo pažiūrėti mano kūrybos, o viena pranašavo, kad būsiu skulptorius arba dantų technikas. Lankiau lengvąją atletiką, garsiajame Alytaus cirke mokiausi laipioti kopėčiomis. Deja, ten neilgai ištvėriau, nes vis krisdavau nuo jų ir apsidaužydavau. Mėgau groti vargonais bažnyčioje. Taip pat klausytis radijo. Mama turėjo didžiulį seną vefą, sukiodavau svetimakalbes stotis, nesuprasdavau nieko, bet labai patiko nepažįstamų kalbų garsai.

Mokykloje mokiausi rusų ir vokiečių kalbų. Sekėsi šiaip sau, o vokiečių mokytoja netgi patikino, kad vokiškai niekada neišmoksiu. Mokykloje galynėjausi su kalbomis nesuprasdamas, nei kaip jų mokytis, nei kam to reikia, bet vokiečių paskui išmokau labai gerai, ir man ji yra viena gražiausių ir įdomiausių kalbų. Daug įtakos tam turėjo Telšių vyskupijos licėjuje sutiktas mokytojas Juknevičius – aukštas, pasitempęs, visada su kostiumu. Jaučiau, kaip jam patinka vokiečių kalba, Vokietija, Austrija, Šveicarija – tiek apie tas šalis pasakodavo, netingėdavo mokiniams visokių albumų atnešti. Jis mane taip įkvėpė, kad ėmiau labai gerai mokytis. Paskui pradėjo dirbti naujas tikybos mokytojas, jo iš karto paklausiau, kiek kalbų moka. Išvardijo: anglų, lotynų, esperanto. Man, tada aštuntokui, pasidarė įdomu, kas yra ta esperanto? Jis atnešė man prieškarinį vadovėlį ir žodyną. „Mondo“ – „pasaulis“, „sedžio“ – „kėdė“, „amo“ – „meilė“. Kaip gražu! Kitas akstinas pasigilinti į šią kalbą atsirado, kai susirgau gripu. Gydytoja liepė pailsinti akis. Mama jai nusiskundė, kad visai neklausau, nesiilsiu, tik mokausi esperanto. O gydytoja tik apsidžiaugė: „Ir aš kažkada mokiausi tos kalbos, būtinai išmok!“ Esperanto kalba ir atvedė mane į kalbų pasaulį, padėjo suprasti, kaip reikia jų mokytis.

O kuri kalba Jums labiausiai patinka ir kodėl? Ar tiesa, kad kai kurie žmonės kalboms tiesiog negabūs?

Labai patinka lietuvių kalba. Iki šiol jaučiamas mano dzūkiškas akcentas, nors gimtinėje negyvenu nuo keturiolikos. Grįžęs namo su namiškiais visad dzūkiškai šneku – nė kiek nepamiršau. O lietuvių kalbos grožį esu įvertinęs iš šalies. Kai labai daug keliauji, pasineri į kitas kalbas, tada gimtąją pradedi tarsi iš šono girdėti. Tiesą sako turistai, kad ji labai daininga.

Mėgstu esperanto ir manau, kad pasaulis galėtų labiau vartoti ją kaip bendrą kalbą. Dėstau esperanto Vilniaus universitete, grupės būna pilnutėlės. Jau po kelių mokslo mėnesių laiškus laisvai rašome. Na, kokios kitos kalbos besimokydamas tokią pažangą padarysi? Žinoma, nacionalinių kalbų niekas nepakeis, tai – mūsų turtas, bet esperanto galėtų sėkmingai pakeisti dabartinį kalbų Babelį Europos Sąjungoje – būtų daug patogiau ir ekonomiškiau.

Vadinamasis negabumas gali reikšti tiesiog nenorą mokytis. Aš išmokdavau matematikos teoremas, neblogai sekėsi geometrija, tačiau vis tiek laikytas negabiu matematikai. Iš tikrųjų jos ir nesimokiau tiek, kiek reikėtų, nes skaičiai man – nuobodu, nejaučiu, kad mane kaip nors praturtintų. Loginį mąstymą puikiai lavina arabų kalba. Manau, jei žmogus protiškai sveikas, tai jis viską gali išmokti. O dar kai yra internetas... Mokykloje mano atmintis buvo silpna, bet kai įsimylėjau kalbas ir įpratau daug kalti, atmintis gerokai išlavėjo. Sunkiau atsimenu, kur kokį daiktą pasidėjau, greitai pamirštu man papasakotas istorijas, bet labai gerai prisimenu, ką mokiausi, skaičiau. Be galo mėgstu kalbėti svetima kalba. Jei knygos autorius neįdomus, tai susirandu ją kuria nors kita kalba. Kai žvelgiu į užsienio kalbos tekstą, apima nuostabus jausmas – įžengiu į kitą pasaulį, kitokį mąstymą, gramatinę struktūrą.

Kad ir koks pavargęs būnu po darbo, dar noriu svetima kalba paskaityt, filmą pažiūrėt. Gimtadienio proga pasidovanoju sau malonumą užgulti kokią nors naują kalbą. Pastaruoju metu man labai patinka volofų, ja šnekama Senegale. Gana sudėtinga kalba, tad buvodamas Dakaro universitete pasinaudojau proga pasiaiškinti kai kuriuos dalykus.

Nenoriu įžeisti tiksliųjų mokslų atstovų, bet kiekvienas žmogus pirmiausia privalo būti humanitarinė asmenybė. Taip, pasaulyje, kuriame gyvename, reikia sraigtelių, siaurų specialistų. Jeigu patys dėl užimtumo ar kitokių priežasčių negalime pasidomėti kalbomis, filosofija, menu, kultūra, tai bent vaikams neuždarykime tų durų. Blogai, kai tėvai savo atžalą jau nuo pirmos klasės daro tiksliuką, juk kiek dvasinių dalykų vaikas praranda. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad visuomenės, kurios mažai dėmesio kreipia į gyvenimo estetiką, meną, kultūrą, susiduria su didesniu nusikalstamumu.
Profesorius A. Andrijauskas man vis pataria mąstyti ne kaip lietuviui, o kaip žydui. Štai grįžta žydų vaikas namo iš mokyklos, o ten pinigų stinga, gyventi sunku, bet tėvas vaikui sako: „Eik į mokyklą, aš už tave žąsis paganysiu.“ O lietuvis tokiu atveju sakytų: „Mesk tą mokyklą, geriau eik žąsų ganyti.“

Kaip atsitiko, kad ruošėtės tapti kunigu, o pasidarėte filosofijos mokslų daktaras?

Esu iš labai katalikiškos šeimos, turėjau labai tikinčią močiutę. Vaikystėje, kai mama mano jaunesnį brolį vyniodavo į medžiagines palutes, nugriebdavau kokią, iškirpdavau skylę, ir tai būdavo mano arnotas. Baigęs Telšių vyskupijos licėjų, mokiausi Kauno kunigų seminarijoje, o paskui išvažiavau studijuoti į Italiją. Ten pajutau turintis grįžti į pasauliečių gyvenimą. Ilgai gyvenau ta dvasia, kad reikia padėti kitiems, aukotis, bet sykį man įstrigo vieno kunigo mintis: jeigu pats savęs nemyli, tai kaip gali meilę nešti kitiems? Ilgai mąsčiau ir supratau, kad man vis dėlto reikia asmeninio gyvenimo, mylimo žmogaus šalia.

Pradėjau nesutarti su Bažnyčia. Šiaip žiūriu į ją labai pagarbiai, kaip ir į kiekvieną religiją. Ten tarnauti eina žmonės, apsisprendę dėl kai kurių dalykų, pavyzdžiui, neturėti šeimos. Bažnyčia yra didelė auka. Įšventinami labai jauni žmonės, dar tik bręstantys, jie išgyvena įvairių permainų.
Nepriimtina atrodė dogminė teologija. Trūko laisvės. Ir fizinės... Nepatiko, kad gali būti negabiausias, bet tave vis tiek siųs į užsienį mokytis, net jei pats ten ir nesiverši. Tai – paklusnumo aspektas. Jis svarbus, išlaiko Bažnyčią vientisą ir stiprią, todėl nedaug esama nuo katalikų bažnyčios atskilusių judėjimų.

Maniau, visi būsim broliai, bet tame pasaulyje irgi yra intrigų, pavydo. Gal tuo metu sunkiai su tuo taikiausi, nes buvau jaunas. Žmogiškus dalykus turėtume labiau atleisti, juk visi – ir kunigai – esame iš to paties molio.

Pasukau kitu keliu ir esu patenkintas. Kalbos man labai padeda, užsidirbu ir pragyvenimui, ir kelionėms. Antra mano pusė – filosofija, esu apsigynęs daktaro laipsnį. Šį mokslą kiekvienam patartina pastudijuoti, jis daug duoda. Nors esu diplomuotas filosofas, daugelis mano, kad aš – kalbininkas. Beje, XX a. filosofija padarė radikalų posūkį į kalbą, ir šiandien labai daug autorių bando atskleisti savo požiūrį į pasaulį, pagrįsti savo teorijas remdamiesi kalba. Tikriausiai ir sunkumų asmeniniame gyvenime man kyla dėl to, kad labai reaguoju į tekstą. Jei žmogus ką nors pasakė, esu tikras, kad taip ir bus. O kai yra kitaip – supykstu.

Argi ne paradoksas – kad ir kokia gražia kalba šnekėtume, vis tiek tyla yra geriausia byla?

Mano pažįstamas kunigas, geras psichologas, ilgam nutilo. Klausiu: „Kodėl tyli, ar neturi nuomonės?“ O jis atsako: „Palauk, nenoriu pasakyti ką nors ne taip, turiu gerai sudėlioti mintį.“ Ir aiškinantis tarpusavio santykius kartais geriau patylėti. Tai yra hermeneutika. Hermis buvo dievų pasiuntinys – nešdavo jų žinią žmonėms, bet kol nusileisdavo nuo kalno, tą žinią jau būdavo primiršęs. Aš jau mokykloje buvau truputį hermeneutikas. Kai istorijos mokytojas pasakodavo, esą Napoleonas pagalvojo tą ir tą, tyliai abejodavau – na, argi mes žinom, ką imperatorius iš tikrųjų galvojo? Rašau eiles, išleidau jaunystės poezijos knygą. Per jos pristatymą buvau apstulbintas dalyvių atsiliepimų ir komentarų, todėl pasakiau: „Jūsų įžvalgos man – atradimas. Puiku, įliekite į mano eiles savęs. Apie savo fotografijos parodas taip pat išgirstu įvairių interpretacijų. Svarbu yra suvokti, kad visi mes esame čia ir dabar, vienoje erdvėje, tad turėtume geriau jausti vienas kitą.“

Leidžiate kalbų vadovėlius, keliaujate, dėstote studentams, mokotės, kuriate, netgi socialinių tinklų nevengiate. Kaip viską spėjate?

Kai mokiausi licėjuje, ten buvo regula – labai disciplinuojantis dalykas: net kelias minutes iki valgyklos eidavau su lapeliu ir kartodavau svetimos kalbos žodžius. Valgydamas irgi žiūrėdavau į tą lapelį. Aišku, pervargdavau, tačiau stengdavausi išnaudoti kiekvieną akimirką.

Laiko yra tiek, kiek mums jo reikia, tik turėtume išmokti jį taupyti. Daug kas priklauso nuo nusiteikimo. Ryte prasimerkus verčiau ne dūsauti, kad ir vėl reikia keltis, vėl – į darbą, bet šokti iš lovos – juk nauja diena! Tai naujas laikas, ir žengiu jį atrasti. Į pamoką ateina mokinys, man smagu matyti, kad jis patobulėjo. Rašau tekstą, galvoju, kaip dialogą sudėlioti. Turiu gražią biblioteką, tad vis išsitraukiu kokią nors knygą. Pavyzdžiui, „Pagiriamąjį žodį kvailybei“ latvių kalba. O, pagalvoju, reikia paskaityti latviškai.

Džiaugiuosi nauju savo rengiamos kalbų mokymosi serijos vadovėliu, šįkart – mano irgi labai mėgstamos prancūzų kalbos. Jau rengiu suahelių kalbos vadovėlį. Gal mažai kas jį pirks, tačiau gal vienam kitam besidominčiajam pravers. O gal šį leidinį į rankas paims žmogus, nutaręs keliauti į Afriką? Išmoks kelis žodžius. Afrikiečiams tai labai patinka!

Man visiškai negaila laiko miegui. Netgi mėgstu panirti į labai įdomų, keistą sapnų pasaulį. Nedrįstu sakyti, kad sapnai pildosi, bet yra pasitaikę gražių sutapimų. Svarbu gerai išsimiegoti, kad nebūtum suirzęs, nedarbingas. Nebesielgiu kaip licėjaus laikais, kai vieną naktį miegodavau, o kitą mokydavausi. O jeigu pavargstu, tai nebijau mesti darbų, sėsti ant dviračio ir leistis į sporto salę. Tai – irgi vieta, kur problemos išgaruoja. Apskritai kartais pravartu pabėgti nuo visko kur nors į Dzūkijos miškus, pamiršti visus įsipareigojimus ir pabūti su savimi ar su mylimu žmogumi.

Vieni žmonės mėgsta šunis, o kiti – katinus. Kuriems priklausote Jūs?

Nuo vaikystės turėjau šunį. Kai, grįžęs iš užsienių, apsistojau Vilniuje, labai užsinorėjau gyvūno. Turguje pamačiau trijų savaičių katinėlį. Kainavo tris litus. Paprašiau ir dėžutės, tai sumokėjau visus dešimt. Iš tikrųjų nebuvau kačių mylėtojas, tačiau kiek iš savo Muko išmokau! Daug katiniškos filosofijos jis įkvėpė. Močiutė visąlaik mokė mane būti visiems gerą. Katinui tai nerūpi. Šauk jį, kiek nori, jei nenorės pats, tai ir neateis. Lietuviams būtų naudinga kartais imti pavyzdį iš katinų – būti mandresniems. Nedaryti to, ko nenori, nedirbti nemėgstamo darbo, nebijoti keisti gyvenimo. Kaitos ir judėjimo reikia, kad nepasidarytum ribotas. Žaviuosi prancūzais, nes jie be galo įdomiai diskutuoja visomis temomis. Alytuje girdžiu žmones šnekant tik apie grybus ir bulves. Net esė apie savo gimtąjį miestą parašiau ir palinkėjau, kad pagaliau imtų domėtis, prancūzų poeto Ch. Baudelaire`o patarimu, vynu, poezija, dorybe.

O kokių virsmų pats sau palinkėtumėte?

Visko turiu – karjerą, pinigų, labai gražų draugų ratą, tėvus. Myliu savo studentus ir mokinius. Mėgstu vakarėlius, gerai pasilinksminti. Bet labai noriu turėti antrąją pusę. Visa esybe svajoju, kaip tai bus, mintyse netgi meldžiuosi už tą būsimą artimą žmogų. Ir kad tada nedaryčiau klaidų, būčiau geras, sukalbamas, mokantis atleisti.