Skaitomiausi straipsniai:
- Lietuvių dizainerės - apie madingiausius vėsiojo sezono akcentus
- Gražina Baikštytė: džiaugiuosi, kad tai atradau
- Prognozės savaitei: dvi dienos bus neįtikėtinai puikios
- Aktorės, kurios ir nebūdamos gražuolės sulaukė sėkmės
- Vengriškas aguonų štrudelis

Linksma, žavinga, šelmiško būdo, laime spinduliuojanti verslininkė. Apie ką mudvi kalbėsimės? Apie jos kūrybiškas šėliones, nuotykių godulį, gebėjimą iššūkiams provokuoti menininkus? Tačiau fotostudijos „Pix studija“ vadovė Eglė Žiūkaitė (31 m.) – šešiamečių dvynukių Eglės ir Ievos mama – pokalbio scenarijų bematant sugriauna. Viena – atrodyti, kita – būti. Kas pasakytų, kad jos gyvenimą ženklino dvasinės krizės, netektys ir keistos meilės patirtys?

Penkerius metus šokote baletą, nuo trylikos dirbote modeliu. Ar tėvai rengė Jus meno pasauliui? Ką manote apie žmogaus galimybes ir gebėjimą rinktis?

Mums yra duotas kelias, jame – nemažai kryžkelių. Prieini išsišakojimą ir svarstai, kur sukti. Ir taip – visą gyvenimą. Pradėjau vadovautis intuicija. Moteris turi be galo stiprią nuojautą, tik reikia įsiklausyti į save, pajusti savo posūkį. Gausi per galvą – neliūdėk! Tai – pamoka. Nėra neklystančių žmonių, iš savo klaidų mokomės, kiekvienas pereiname savo kalvarijas.

Šį mėnesį, patyrusi didelį sukrėtimą, analizavau tėvų ir vaikų santykius, mąsčiau apie gimdytojų mums nuo pat vaikystės daromą įtaką, kaip tai lemia tolesnę atžalos raidą, tobulėjimą, pasirinkimus, gyvenimo kelią apskritai. Nematomas, neapčiuopiamas lygmuo, kodas, užduodamas nuo mažumės. Kada tampame pajėgūs jį pakeisti? Mamą paprašiau: „Dabar sėsk ir pasakok, kokie buvo su manimi susiję tavo lūkesčiai.“ Ji pasakė, kad įsivaizdavo mane, sesę ir brolį pasiekusius tai, ką buvome pasiekę, iki patys pradėjome keisti savo gyvenimo kelius. Norėjau sužinoti, kokią mane įsivaizdavo. Mamos nupieštas paveikslas realizuotas, bet tai nereiškia, kad tėvų piešiniai ir jų lūkesčiai yra mūsų kelias, duotas Dievo. Tėvų, turinčių stiprų karminį ryšį su vaikais, viltys prilipdo jiems daug nereikalingų dalykų. Kartais atrodo, kad gyveni ne savo gyvenimą. Galbūt tavo likimo linija buvo vienokia, o stipri tėvų įtaka tave nuvedė visai ne ten, kur skirta?

Net nesąmoningai bandome įgyvendinti savo tėvų norus. Mano mama labai troško šokti. Ji niekada neįgyvendino šios savo svajonės, o aš įgyvendinau. Tarsi įtikau mamai, tačiau dabar kapstau, kokių lūžių dėl to teko patirti, kas negera atėjo į mano gyvenimą.

Sakoma, žmogaus gyvenimą lemia tai, kas jį pagimdo, auklėja ir su kuo jis susieja tolesnį savo likimą. Atskleisti atžalos sugebėjimus nėra paprasta, tėvams kartais nepakanka kantrybės palaikyti savo brangiausiojo eksperimentus.

Turiu dvi mergaites ir kartais pagalvoju: „Kuo jos galėtų būti?“ Nenoriu ko nors linkėti. Noriu, kad būtų tuo, kuo pačios norės. Dabar lengva kalbėti. Ateis paauglystė – pamatysiu, kas ir kaip. Sėdžiu, stebiu. Vieną vadinu verslu, kitą – menu. Gali būti, kad jau prisegiau kodus.

Trylikos nėriau į modelių pasaulio sūkurį. Pati norėjau ir sprendžiau, tėvai neturėjo pasirinkimo. Jei būtų neleidę, gal būtų kas nors blogesnio atsitikę. Paauglystės metais labai maištavau. Dabar svarstau, kodėl paaugliai tai daro. Kokias kliūtis nori įveikti ir kas tuos barjerus jiems stato? Gal jaučia dėmesio trūkumą, prašosi išklausomi? Gimdytojai dirba, turi išlaikyti šeimą. Mūsų tėvų kartai teko muštis dėl karjeros pozicijų, o vaikai, kad ir kokie mylimi, nueidavo į antrą planą.

Paradoksas: tėvai stengiasi dėl savo atžalų, tačiau negali skirti joms tiek dėmesio. Dabar mamos turi galimybę ilgiau pabūti su mažyliais, o mes augome pas močiutes, lankėme darželius.
Aš savo dukreles pati auginau dvejus metus. Po gimdymo norėjau dirbti ir dirbau ketvirčiu etato, kol susivokiau: „Čia juk vaikai, ką sau manau?!“ Egoizmas ir stresas. Buvau pripratusi dirbti nuo septintos ryto iki vėlaus vakaro, gyvenimas sukosi tik apie darbą, ir staiga – du vaikučiai. Regis, įprasta būtis sugriuvo. Laiku susiėmiau, verslą pristabdžiau, likau namuose su mergaitėmis, ir viskas atsistojo į savo vietas.

Sąmoningai rengėtės kurti verslą? Ar dėl to Vilniaus universitete studijavote ekonomiką, tarptautinį verslą ir prekybą?

O kurgi visi stojo? Į teisę, ekonomiką ir verslo vadybą. Tai ir aš ten pasukau. Nežinojau, kad kada nors kursiu savo verslą ir kad ekonomikos žinios pravers. Abiturientai iškart po mokyklos, manau, turėtų padirbėti, pakeliauti, paieškoti savęs, o ne stoti į aukštąsias, nebent tikrai žino, ko nori. Daugumą jų pasirinkti profesiją paskatina tėvai, draugai. Aš buvau viena tokių. Tik vėliau, dirbdama rinkodaros specialiste farmacijos ir maisto pramonės įmonėse, supratau, kad norėčiau tapti verslininke. Mano tėtis sukosi valstybiniame sektoriuje, o mama ilgus metus ėjo atsakingas pareigas didelėse tarptautinėse kompanijose. Jie man buvo atsidavimo savo veiklai pavyzdys.

Per krizę labai rizikuodama įsigijau fotostudiją. Kai pirkti ją man pasiūlė pirmą kartą, galimybių neturėjau. Po metų vėl sulaukiau gundymo. Nors tada buvo nelengva, pagalvojau, kad du kartus tas pats žvirblis į rankas nepapuola, jei nėra tau skirtas. Nusprendžiau surizikuoti. Labai norėjau turėti savo studiją, suktis mados ir reklamos pasaulyje. O kai ko nors trokšti, ateina pagalba iš šalies. Kas ieško, tas randa, durys atsidaro.

Vylėtės daug uždirbti, gyventi patogiau, prabangiau?

Supranti, kad esi atsakinga ne tik už save ir savo vaikus, bet ir už žmones, kurie su tavimi dirba. Turi uždirbti ne tik sau, bet ir darbuotojams, o jie turi uždirbti tau. Įsisuka ratelis. Mažoms įmonėms mažoje rinkoje nėra paprasta, bet triūsiame.

Jums sekėsi. Nusipirkote namą, įsigijote prabangių automobilių, tiesa?

Visa tai buvo, bet viskas labai greitai dingo. Ne laiku atėję patogumai įstumia į sudėtingas gyvenimo situacijas. Įsiskolini bankams, skolos įklampina. Už viską gyvenime tenka mokėti.

Ne paslaptis – buvote vakarėlių liūtė, nevengdavote alkoholio, iš rankos nepaleisdavote cigaretės. Kiek energijos iššvaistoma pristatinėjant save dėl verslo?

Tie vakarėliai buvo ne šiaip sau. Susitikimai, ryšio palaikymas – mados ir reklamos verslo dalis. Tai būdinga ne tik pramogų verslui – visas verslo pasaulis panašiai veikia. Būdą renkiesi: jei labai nori linksmintis, linksminiesi iki pergalingos pabaigos. Aš pasirinkau kitą kelią.

Ar labai reikšminga Jums buvo pažintis su verslininku Artūru Jankausku – dukrelių tėčiu?

O kaipgi! Sutikau tokį žmogų, kokio buvau verta. Su visais minusais ir pliusais. Kiekvienas sutiktasis yra tavo mokytojas. Anksčiau to nesupratau. Šešeriais metais vyresnis, buvo mano guru, iš jo daug pasisėmiau. Jei nebūčiau sutikusi, nežinau, kurioje vietoje dabar kybočiau. Matyt, nebūčiau radusi tiek gyvenimiškų tiesų. Ir neturėčiau tokių puikių vaikų.

Kodėl Judu nebe kartu? Kas įvyko?

Sutinki panašų į save. Ilgainiui pradedi keistis, o kitas keistis nenori.
Vadovavau fotostudijai, man sekėsi. Ir dabar sekasi. Auginome dvi dukrytes. Tik niekaip negalėjau suprasti, kodėl mano vyras toks pavydus, manimi nuolat nepatenkintas. Nesibaigiantys kivirčai namuose, finansinės duobės. Dėl nuolatinio streso buvau pasiekusi visišką emocinį dugną. Turėjau daug ką sugriauti, kad pasiekčiau šiandienio gyvenimo kokybę. 

Moterys vyriškėja, vyrai moteriškėja. Pastebiu, moteris nesustodama dirba, o vyras grįžęs namo žiūri televizorių, mažai laiko skiria šeimai. Apsimainėme vaidmenimis. Skatinkime moteriškumą!Eglė Žiūkaitė

Ar mus buvo užvaldę vakarėliai ir egoizmas, kai matai tik save, kai tik tau negerai, tik tavęs nesupranta? Niekas niekur tavęs netraukia – įsitrauki pats. Juk neima už rankos ir neveda, o jei ir veda, turi savo galvą. Kokia galva, taip ir elgiesi. Faktas – organizuodavome vakarėlius, linksmindavomės, elgdavomės egoistiškai vienas kito atžvilgiu. Padariau viską, kad mano gyvenimo būdas taptų kitoks. Atsisakiau alkoholio, mečiau rūkyti, trumpinau verslo susitikimus.
Kai pradedi keistis, šalia tavęs esančiam žmogui pasidaro nepatogu, jis nesupranta, kas vyksta, atsiranda nepagarba tavo siekiui, dingsta tolerancija. Mano pasirinkimas buvo vienoks, mergaičių tėčio – kitoks, tad mūsų keliai išsiskyrė.

Nenoriu sakyti apie jį blogų dalykų. Jis – geras žmogus, bet nesutapo mūsų požiūriai. Negaliu teigti, kad tada, kai susitikome, jis buvo vakarėlių liūtas. Dabar svarstau: galbūt aš pati įtraukiau jį į didesnes linksmybes, nei buvo pratęs, į kitokį gyvenimą, nei gyveno, o ištraukti jėgų nebeturėjau. Viskas vyksta ne šiaip sau. Per panašias patirtis užaugame. Dabar sutariame gerai. Kai reikia, jis padeda man, aš – jam. Mergaitės bendrauja su tėčiu, matosi. Esu nusiteikusi prieš skyrybas, bet ilgainiui, jei nėra kito kelio, jei viskas išbandyta, kad išsaugotum santykius, ateina ramybės pojūtis: tu padarei viską. Svarbiausia yra apgaubti vaikus meile. Jie turi žinoti, kad yra mylimi abiejų tėvų, matyti normalų mamos ir tėčio bendravimą. Skyrybos vaikams daro didelę žalą, suteikia daug skausmo, kančių, tad turime stengtis, kad ta mūsų padarytų klaidų žala jiems būtų bent jau minimali. Savo mergaitėms nuolat kartodavau: „Tėtis jus myli, tėtis bus su jumis, viskas gerai.“ Ir Artūrą prašiau neauginti neapykantos dukrų širdyse. Pasėta neapykantos sėkla grįš su tokiu kaupu, kad neturėsi kur dingti.

Sunku vienai, tiesa?

Tikrai nėra lengva, bet padeda artimieji, draugai.

Mūsų moterys ant savo pečių neša neįtikėtinus krūvius!

Jos stiprios. Ar tai gerai? Moterys vyriškėja, vyrai moteriškėja. Pastebiu, moteris nesustodama dirba, o vyras grįžęs namo žiūri televizorių, mažai laiko skiria šeimai. Apsimainėme vaidmenimis. Skatinkime moteriškumą! Tos „kietos“ verslininkės... Kenčia vaikai, vyrai ir visi aplinkui, nes dailiosios lyties atstovės imasi vyriškų užduočių. Vyras turi stengtis išlaikyti šeimą, o moteris – jaustis už jo kaip už mūro. Tik tada pradės skleistis normalus vyriškumas ir adekvatus moteriškumas. Mes pačios sukūrėme tokią situaciją: norime būti nepriklausomos, tik tegul kas nors padeda prižiūrėti vaikus; norime nusipirkti gražių drabužių, bet vyras neva neturi skonio! Aš pati, pati, viską pati: pati pastatysiu namą, pati užauginsiu vaikus... Ką jam daryti, jei ji viską gali pati? Turiu be galo moteriškų draugių. Jų sutuoktiniai – tokie vyriški, net pavydu! Galvoju, kaip čia yra? Verslininkės dažnai gyvena su „lengvesniais“. Gal jie namuose valgyti gamina, namus tvarko, vaikus prižiūri? Nieko panašaus. Jos sako: „Maniškis nieko nedaro, pinigų neuždirba.“

Tik tada, kai mano gyvenime nutiko daug negerų dalykų, kreipiausi į sesę pagalbos. Ji, Lietuvos sveikuolių sąjungos viceprezidentė, sveikai gyvenanti trijų vaikų mama ir dar vieno iš vaikų namų globėja, pasakė: „Kas tau trukdo dvi dienas per metus daryti ką nors kitaip?“E. Žiūkaitė

Gal dar galėtumėte sulipdyti santykius su buvusiu vyru?

Gyvenimas nenuspėjamas. Dabar esu viena, auginu dukras. Artūras klausia: „Ar tu laiminga?“ Taip, aš laiminga, nes laimės man suteikia kiti dalykai. Tikiuosi, ir jam viskas gerai, to labai linkiu. Manau, žmogus jaučiasi laimingas, kai suteikia laimės kitiems, kai išsivaduoja iš savo savanaudiškumo. Priešingu atveju, laimė tėra iliuzija. Kad tapčiau laiminga, turėjau pasiekti dugną. 27-erių suvokiau, kad gyvenu netinkamai. Teko daug sugriauti, išsivalyti griuvėsius ir pradėti viską iš naujo švariai.

Visada yra smagiau kelti kartelę, o ne ją leisti. Susimažinti poreikius, atsisakyti prabangos nėra lengva.

Labai sunku. Prie patogumų pripranti. Reikia keisti požiūrį, įpročius, o tai daryti tikrai sudėtinga. Man nepaprastai padėjo sesuo Sigita, jos sveikas požiūris. Nereikia stengtis padėti žmogui, kol pats neieško pagalbos: nesupras, neįvertins. Anksčiau su sese nebuvome artimos, tokios tapome per paskutinius penkerius metus. Ji mėgindavo man padėti, o aš atšaudavau: „Ko kiši čia tas nesąmones! Jei gyveni vadovaudamasi savo nuostatomis, tai ir gyvenk. Nereiškia, kad man tai tinka!“ Jai būdavo skaudūs mano žodžiai. Tik tada, kai mano gyvenime nutiko daug negerų dalykų, kreipiausi į sesę pagalbos. Ji, Lietuvos sveikuolių sąjungos viceprezidentė, sveikai gyvenanti trijų vaikų mama ir dar vieno iš vaikų namų globėja, pasakė: „Kas tau trukdo dvi dienas per metus daryti ką nors kitaip? Nueik paklausyti gero seminaro. Pabandyk nerūkyti. 365 dienas nepaleidi iš rankų cigaretės, nejau negali dvi ištverti be jų?“ Suvokimas, kokia silpna esi, trenkia per smegenis. Ką, aš negaliu? Galiu. Sesuo sakydavo: „Taigi jau buvai tame taške, dabar kokią savaitę pabandyk gyventi kitaip. Kelkis anksti, valgyk kitokį maistą – jis apvalys kūną, prauskis šaltu vandeniu, sportuok, medituok. Gali savaitę tai daryti ar negali?“ – „Galiu.“ Ji sudarė man sveikimo programą, pasiėmė mano vaikus, o aš nuėjau į kursus. Keičiau savo aplinką, mintis, įpročius, santykius su žmonėmis ir stebėjau save. Suvokimas, kad galiu gyventi kitaip, teikė laimės ir ramybės pojūtį. Ramus protas, rami širdis.

Dabar taip pat dalyvauju įvairiuose renginiuose, vakarėliuose, tačiau nebėra poreikio siausti iki ryto – kaip anksčiau. Dirbdama savo darbą pamačiau, kiek yra gražaus jaunimo. Mūsų energija pritraukia panašius žmones.

Papasakokite apie kitokį būdą atsipalaiduoti.

Šias metais savaitę dirbau savanore sveikuolių stovykloje. Keliesi ketvirtą ryto, išsimaudai ežere, eini medituoti, vedi mankštą vaikams, ruoši maistą, dirbi kitus darbus, vakare vėl medituoji. Veikla kitų labui suteikia daug malonumo, jautiesi naudinga. Prieš mėnesį išgyvenau sudėtingą periodą. Turėjau draugą, mūsų santykiai nutrūko. Pasirodo, buvau bjauriai apgaudinėjama! Tai mane sukrėtė. Svarsčiau: „Kodėl sutinku tokius žmones? Kodėl atsiduriu tokiose situacijose, apie kurias kuriami filmai?“ Vyras gyvena dvigubą, trigubą gyvenimą, visoms moterims žada tą patį! Kodėl vieni susikuria laimingą gyvenimą, o kitus gyvenimas tranko? Ką ne taip darau? Ko nesuprantu? Šis smūgis privertė mane nusikasti iki savo vaikystės.

Ką lėmė mano ir mamos santykiai? Ar gali būti, kad pasąmonės lygmeniu tarp vaikų ir tėvų vyksta keisti dalykai? Mama mintyse kartais piešė vyrus, kokius turėčiau sutikti. Pavyzdžiui: „Aš noriu, kad mano dukra sutiktų verslininką.“ Taip, ji sutiks verslininką, bet koks jis žmogus? Arba: „Aš noriu, kad mano dukra sutiktų vyrą, kuris labai mylėtų jos vaikus.“ Taip ir buvo, bet kas už to slypėjo? Kartais artimieji, linkėdami mums meilės, laimės, nepagalvoja, koks viso to pamušalas. Su mama šnekėjomės, pasakiau: „Tu linkėk man laimės, o aš bandysiu pati...“ Mūsų ryšys labai stiprus, aš visą laiką stengiausi pateisinti jos lūkesčius darydama ne tai, ko pati noriu. Nepaprastai didelė priklausomybė. Nusprendžiau kirsti per bambagyslę ir visu svoriu sėsti ant savo užpakalio. Jokių patarimų, norų, įgeidžių nebetenkinti – būti su savimi, pačiai spręsti. Kartais mama norėdama apsaugoti padaro meškos paslaugą. Pati turiu rasti savo kelią, pulti ir keltis. Kirtau iš pašaknų. Stebiu, kas bus. Tą mėnesį sekėsi labai sunkiai, jaučiausi esanti ne šioje žemėje – tarsi išėjusi į kosmosą. Pasaulis, kurtas su žmogumi, kuriuo tikėjau, sugriuvo. Ir tada staiga kažkas pasiūlė: „Važiuojam paplaukioti banglentėmis.“ Draugai pradėjo tempti mane į ekstremalius sportus, kad susipurtyčiau, grįžčiau suvokusi, kas nutiko.

Esate jauna, dar sutiksite ne vieną meilę.

Gal jau pakaks tos daugiskaitos. Noriu sutikti tik vieną. Dėl vaikų nenoriu, kad vyrai mano gyvenime keistųsi. Mes, suaugusieji, atsistosime, o vaikams skauda širdelę. Kai šalia tavęs auga mažos būtybės, turi elgtis atsakingai.

Ačiū Dievui, kad nedaug laiko truko ta apgaulinga draugystė. Kur kas baisiau būtų sužinoti po dešimtmečio, kad viskas iš pagrindų buvo neteisinga: dešimt metų su manimi ir tiek pat laiko su kita!.. Fantastika, kaip vyras sugebėjo mulkinti kelias. Ir vėlgi mąstai – kodėl tau taip nutinka, kodėl tokį šlamštą pritrauki?

Žaviuosi tėvų, senelių šeimomis, kad sugebėjo išlaikyti stabilius santykius. O mes jau kažin ko nemokame. Ar kalti mūsų vyrai? Nemanau. Šeimoje beveik viską lemia moteris. Jei tikėtume karmos dėsniais, matyt, esu labai jaunos sielos, manęs dar laukia devyni gyvenimai, dar teks išmokti nemažai pamokų.

Mamos pareiga kelia rimtų užduočių. Niekas mūsų nemokino būti tėvais. Viskas įvyko staiga: aistra, meilė, santykiai ir... du vaikai. O ką dabar daryti? Vaikai – tobuli mokytojai, tik reikia stebėti, kaip jie elgiasi, kalba. Pirmiausia mažieji išmoko kantrybės. Matai, kaip jie auga, kaip ima kartoti tave. Viską stebi ir viską sugeria. Užsisklendžia, kai ko nepasako, nežinia ko verkia. Savęs klausi: „Gal ką nors ne taip darai?“ Kai išgyvenau dėl apgavystės, viena dukrelė pasakė: „Mama, tu daryk viską, ką reikia daryti. Pamatysi, viskas bus gerai, o mes tavęs lauksim.“ Šešerių metų gandriukas supranta, kad situacija nėra paprasta. Kai daug iš savęs reikalauji, dirbi, rūpiniesi vaikais, o čia dar ir santykiai griūva, studijoje – rūpesčiai, kalnas, regis, tampa neįveikiamas, vienas vaiko žodis pastato tave į vietą. Motinystė augina, praplečia tavo galimybių ribas, stiprina jausmus.

Esu griežta mama. Reikalauju disciplinos, laikytis dienos režimo, bet ir švelni, paguodžianti. Kiekvieną vakarą seku pasakas. Ir dukrelės man jų paseka. Kai būnu pavargusi, atsigulu ir prašau: „Šiandien sekite jūs.“ Mergaitės mielai kuria istorijas apie princus.

Esate kartu ir menininkė, ir verslininkė. Kuo ypatinga Jūsų fotostudija?

Man gera bendrauti, organizuoti darbus, auginti savo studiją. Kokią ją nupirkau ir kokia yra šiandien – didelis skirtumas. „Pix studija“ ypatinga dėl čia dirbančių žmonių – jie kuria puikią veiklos aurą. Vykdome mados, reklamos, komercinius projektus, pati organizuoju mados renginius, choreografinius pastatymus, pabūnu modeliu. Esu tarpininkė, padedu įgyvendinti užsakovų idėjas, bendradarbiaujame su televizijų kanalais. Mėgstu savo veiklą, stengiuosi ir kitus įkvėpti.

Portreto štrichai

Šeima. „Artimieji, į kuriuos visada galiu atsiremti, sulaukti visokeriopos pagalbos. Nesvarbu, kokia tu, kas tau nutiko, šeima eina koja kojon ir būna kartu.“
Meilė. „Pagarba, tolerancija, supratimas, saugumas – potyriai, kurie sukuria jausmą, vadinamą meile. Kai esu saugi, sava, labiausiai atvira ir dėl to nežeidžiama, galinti save realizuoti, kai yra toleruojamas mano pasirinktas kelias, kai pati galiu ir noriu dalytis su kitu – jaučiuosi mylinti ir mylima.“
Laimė. „Kelis kartus buvo atėjęs laimės pojūtis. Regis, atsiranda sparnai. Ugnies kamuolys viduje. Tai nutinka tada, kai protas ramus, jauti pusiausvyrą. Kartą važiavau mašina ir staiga lyg srovė perskrodė: „Kokia esu laiminga!“ Laime spinduliuojančios akys traukia žmones, šnekuosi ir matau, kaip jie iš manęs geria...“
Ydos. „Tai mano valia ir protas. Privalau viską kontroliuoti. Draugai pastebi, kad man viskas – tik juoda arba balta. Jokių atspalvių. Jei kas nors vyksta ne taip, kaip noriu, būna sudėtinga.“
Laisvalaikis. „Skiriu laiko sau. Baigusi pokalbį važiuosiu paplaukioti su baidarėmis. Rytais sportuoju, su dukromis vykstame į Preilą, kartu buvome sveikatingumo stovykloje. Nepamirštu ir draugų.“
Pomėgiai. „Buvau pradėjusi piešti fraktalus – piešimas skatina moteriškumą. Man patinka aktyvi veikla, mėgstu būti visur ir veikti daug įvairių dalykų. Šiais metais išbandžiau pėsčiųjų žygį – 50 km su 10 kg ant pečių. Pastaruoju metu linkstu į ekstremalų sportą. Draugas pastatė ant banglentės – vėjas prapučia smegenis, jauti, kad gyveni. Mane reikia supurtyti.“
Vertina. „Pradėjau labai vertinti savo artimuosius ir draugus; laiką sau, kai galiu paskaityti knygą, pabūti su savo dukrelėmis, supinti joms daug daug kasyčių.“
Nepatinka. „Ilgai miegoti – atrodo, kad kai ką svarbaus gyvenime praleidi.“
Credo. „Džiaugiuosi šia diena ir darau viską, kad susikurčiau geresnę ateitį.“
Svajonė. „Bijau piešti savo ateitį – ji bus tokia, kokia bus. Manau, manęs laukia gera ateitis. Svajoti patinka, daugelis troškimų išsipildo. Noriu išplaukti į tarptautinius vandenis.“
Tabu. „Nenorėčiau meluoti sau – tai skaudžiai kerta. Noriu būti sau atvira.“

Sužinokite portalo naujienas pirmieji ir skaitykite žurnalą "Moteris"! Trims portalo skaitytojams, užpildžiusiems anketą, dovanosime 3 mėn. žurnalo "Moteris" prenumeratą.

Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!