51 kg numetusios L. Tamulytės-Stončės patarimai lieknėjančioms

Laima Tamulytė-Stončė (34 m.), laidų vedėja, dainininkė, renginių organizatorė

Šių dienų skaitomiausi:
- Kauno gatvės mada ir madingiausios šio sezono spalvos
- Iš prekiautojos Vilniaus gėlių kioskelyje - į verslininkes Londone
- Liaudiškos priemonės, kaip kovoti su celiulitu
- Kaip be implantų pakelti skruostus? Pratimai
- Bulviniai blynai su ypatingu padažu

Laima Tamulytė-Stončė (34 m.), laidų vedėja, dainininkė, renginių organizator, - 51 kg

Iš kur tie kilogramai? „Visada buvau apkūnoka. Tai turbūt esu paveldėjusi iš tėvo pusės. Aišku, ir pavalgyti mėgau. O dar kai sesuo – konditerė, kai namie nuolat kepami tortai su skaniausiais riebiais pertepimais... Bet antsvoris vis dėlto ne visada rodo apsileidimą. Man kilogramų taip greitai priaugino ligos – alerginis miokarditas, policistitas – ir hormoniniai vaistai joms gydyti. Tada hormoniniai preparatai buvo visai kitokie. Pradėjau pūstis kaip ant mielių – per 6-erius metus nuo 80 kg ūgtelėjau iki 136 kg. Kalbėjau apie tai su gydytojais, bet jie patarė tiesiog mažinti porcijas. Vis dėlto, kai tau – tik šiek tiek per dvidešimt, kai vos paeini, skauda visas venas, širdelė maskatuoja kaip pensininko, akivaizdu – reikia kažką daryti. Ir gydytojai neslėpė, kad tiek sveriant sunku ne tik gimdyti, bet ir pastoti.“

Pradžia. „Pradėjau nuo to, kad susiradau kitą ginekologę. Ji atliko visus tyrimus, pakeitė vaistus, ir... pradėjau lieknėti. Aišku, pagauta ūpo, ir pati stengiausi padėti savo kūnui. Sulieknėjau iki 75 kg. Nuostabi mano klasės draugė Ievutė – dabar ji gyvena Anglijoje – sudarė mitybos planą. Pirma užduotis buvo labai paprasta – 3 mėnesius valgyti tai, ką noriu, bet viską užsirašyti. Paskui liepė į parduotuvės vežimėlį susidėti vieno mėnesio normą. Kai pamačiau, kiek suvalgau, patyriau šoką. Nuo tada produktus renkuosi labai atidžiai, kaskart įvertinu, ar tikrai man jų reikia. Aišku, iš pradžių buvo labai sunku – iš parduotuvės išeidavau pustuščiu krepšiu, atrodydavo, kad nėra ką valgyti, būdavau irzli ir pikta, tai alpdavau, tai persivalgydavau, bet paskui susiformavo nauji įpročiai.“

Mityba. „Pradėjau nuo visokių žaidimų – tarkim, porcijos mažesnėse lėkštėse atrodo didesnės. Turi save nuolat kontroliuoti, kad neužkandžiautum tarp valgymo. Nustojau valgyti žiūrėdama televizorių, skaitydama – taip prarandi sotumo pojūtį. Mano tėtis sakydavo: jei nerandi ramaus pusvalandžio pavalgyti, geriau apskritai nevalgyk. Pamiršau sviesto, margarino, grietinės skonį. Nevartoju varškės, miltinių patiekalų, cukraus, padažų. Vietoj druskos – prieskoninės žolelės.

Atpranti, ir šitie produktai tampa savotišku alergenu – kartais ko nors netinkama užvalgius net galvą pradeda skaudėti. Reikėtų labiau klausytis savo organizmo. Vieni žmonės gali būti žaliavalgiai, vegetarai, o kiti – ne. Aš pati negalėčiau gyventi be mėsos ir žuvų. Bet nekepu jos su aliejumi apvoliotos džiūvėsiais – valgau virtą, troškintą. Skaniausias garnyras – salierų stiebai, kopūstai, morkos, agurkai, pomidorai. O kokios skanios gali būti salotos! Neatsisakau ir bulvių – jos, išvirtos su lupenomis, manau, yra sveikesnės už baltuosius ryžius.

Geriu daug vandens, o štai piktnaudžiauti sultimis nereikėtų – jose labai daug cukraus. Pusryčiauti geriausia vos atsikėlus, po 20 minučių, bet ne vėliau. Priešingu atveju, suvalgysi kur kas daugiau. Ryte man skaniausia – įvairios košės. Jei iš vakaro neužmirštu, užsiplikau moliniame puode grikių. Taip paruoštus gali valgyti – virti nereikia. Lengviausia buvo atsisakyti saldumynų, nors juos dievinau. Dabar suvalgau nebent juodojo šokolado. Įprotį, sako, galima išsiugdyti per 21 dieną, bet aš tuo abejoju. Man pavyko tai padaryti per maždaug pusę metų. Renkiesi kokybiškesnius produktus, bet mažiau, taigi sveikai maitintis nėra ir labai brangu.“

Sportas. „Sportuoti man buvo sudėtinga: dėl tokio didelio antsvorio galėjau lankyti tik baseiną. Šiaip jau nepatinka man tos viešos vietos, svetimo prakaito kvapas, dairymasis į kitus – kas storesnis, kas plonesnis. Namie turiu elipsinį treniruoklį, bet jis kol kas sėkmingai renka dulkes. Kadangi gyvename užmiestyje, randame daug smagesnės veiklos – ir dviračius galima paminti, ir su šiaurietiškomis lazdomis pavaikščioti, ir nueiti iki tvenkinio. Mėgstu vaikščioti. Tarkim, nuo vienos iki kitos stotelės galiu nueiti pėsčiomis. Pirmyn ir atgal susidaro maždaug 10 km. Jei pavargstu, atgal grįžtu autobusu.“

Kiti atradimai. „Teko išbandyti ir žarnyno valymą. Jausdavausi labai gerai, palengvėjusi. O dar kai tau pasako, kad viskas, ką matai išeinant, yra blogai sukramtytas maistas, nustoji ryti nekramtydama...“

Rezultatai. „Apie 10 kg iš tų numestų jau grįžo... Anksčiau atlėkusi į tas nevalgančiųjų parduotuves dar galėdavau kažką užsimaut, o dabar jau sunkiai įsibraškinu. Nuolatinė kova. Kokių nors esminių išvaizdos pokyčių nepatyriau. Kaip nejučia tuos kilogramus priaugau, taip nejučia juos ir numečiau, o iš tikrųjų juk likau ta pati Laima. Savijauta, žinoma, visai kita: pagaliau galiu miegoti ant pilvo, palygėjo kvėpavimas, normalizavosi širdies darbas, turiu kur kas daugiau energijos. Ypač džiaugiuosi, kad galiu dėvėti gražų apatinį trikotažą. Tos liemenėlės, savo dydžiu ir plačiomis petnešomis labiau primenančios parašiutus, tikrai nepadėdavo jaustis patraukliai.“

Patarimas. „Prieš imantis dietų, siūlyčiau pasitarti su gydytojais ir nustatyti priežastį. Kilogramai neretai yra tik pasekmė – gal ligos, gal depresijos, o gal netinkamo gyvenimo būdo. Taip pat svarbu, kad viskas, ko imiesi, teiktų malonumą. Jei kankiniesi sportuodama ar grauždama salotas, nieko gera, nes bandysi kompensuoti tai kitais dalykais. Ir dažniausiai – skaniais, kaloringais. Gyvenimu reikia džiaugtis.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis