Vestuvių planuotoja: nežinau, ar pati norėčiau vestuvių: visko prisižiūriu

Vestuvių planuotojų vasaros parduotos, savaitgaliai – nesibaigianti šventė, kuriama kitiems. Jų nėra artimiesiems, draugams. Kai šie ilsisi, jos pluša išsijuosusios.

Šių dienų skaitomiausi:
- Būsimo sezono „topai“ pagal žymias stiliaus diktatores (FOTO)
- Grožio ABC: kaip namie susitvarkyti antakius
- Ko galėtume išmokti iš italių?
- Kaip panaikinti prakaito kvapą iš batų ir kitos 20 gudrybių, praversiančių buityje
- Purūs amerikietiški blyneliai

Vis dėlto vestuvių planuotojos Laima Griciūtė ir Laura Vagonė savo veiklos nekeistų į jokią kitą. Romantikos, saviraiškos, kūrybiškumo galimybių čia galima semtis kaip niekur kitur.

Trumpa dosjė

Laura Vagonė (33 m.) savo veiklą yra užkodavusi pavadinimu „Lapės vestuvės“, planuotoja dirbti pradėjo prieš dešimt metų.
Gyvena Vilniuje.
Išsilavinimas. Yra įgijusi lietuvių filologijos bakalauro diplomą, baigia literatūrologijos magistrantūrą.
Credo. „Niekas nieko ant lėkštutės neatneš. Viską turi pasidaryti pati.“
Šeiminė padėtis. „Turiu nuostabų šešerių metų sūnų Vytautą.“
Horoskopo ženklas – Skorpionas.
„Esu... fatalistė. Tikiu sėkme. Mažumėlę raganauju. Tarkim, nestebiu orų prognozių, tiesiog žinau, kad vestuvių dieną bus geras oras, ir būna. Stoviu abiem kojomis ant žemės, esu ir verslininkė, ir menininkė. Verslas man – kaip žaidimas: iš nieko padaryti ką nors.“
Pomėgiai. „Esu neramus žmogus. Daug skaitau, daug bėgioju, važinėju riedlente, keliauju, rašau, dievinu gerus koncertus ir vasaros festivalius.“

Laima Griciūtė (27 m.) viešąją įmonę „Pūsta suknelė“ įkūrė prieš trejus metus. Gyvena Kaune.
Išsilavinimas. Vilniaus dailės akademijoje yra įgijusi grafinio dizaino specialybę.
Credo. „Gyvenk šia diena ir viską daryk dabar.“
Šeiminė padėtis. „Šiuo metu esu viena.“
Horoskopo ženklas – Vėžys.
„Esu... jautri, linksma, ryžtinga, lengvai bendraujanti, galiu užkrėsti gera nuotaika. Vestuvių planuotojos darbas išmokė tvirtumo ir stiprybės.“
Pomėgiai. „Man patinka vienai ilsėtis kaime, prie jūros; mėgstu dekoruoti, kurti puokštes, virti uogienę. Ją supilstau į mažus stiklainius, šiuos sudedu į firmines dėžutes ir dovanoju.“

Kaip šovė į galvą imtis vestuvių planuotojos veiklos?

Laura: Sesuo gyvena Švedijoje, pas ją viešėdama keturis mėnesius dirbau, pavyko neblogai užsidirbti. Grįžusi svarsčiau, ką įdomaus galėčiau daryti. Mokydamasi Jurbarko mokykloje rengdavau rajono šventes, sekėsi organizaciniai reikalai. Nusprendžiau pinigus investuoti į renginių organizavimo firmelę, ją atidarėme su drauge. Projektas nebuvo sėkmingas, išsiskyrėme. Nuo tada viena rengiu asmenines šventes. Sekasi visai neblogai. Lape mane praminė draugai. Vienas bičiulis tiesiai šviesiai pasakė: „Tu gudri kaip lapė.“ Šis personažas pasiteisino šimtu procentų. Mano veikla – labiau žaidimas nei verslas, tad pavadinimas „Lapės vestuvės“ ją puikiai atspindi.

Pirmas vestuves prisimenu kaip vieną šauniai pavykusių didesnio biudžeto renginių. Jokio jaudulio tada nejaučiau. Kuo ilgiau dirbu, tuo daugiau streso patiriu, didėja atsakomybė ir troškimas rengti išskirtines, originalias, įsimintinas šventes.

Laima: Daug laiko Kaune praleisdavau prie Rotušės. Patikdavo stebėti vestuves. Mąstydavau: „Kuo galėčiau padėti poroms?“ Gal 80 proc. nuotakų vilkėdavo pūstas tortines sukneles. Vieną vakarą sėdėdama namuose tokią nupiešiau ir iškart supratau, ką noriu daryti. Gimė pavadinimas „Pūsta suknelė“, sukūriau vizitinės kortelės pavyzdį. Mėnesį, draugo padedama, ruošiau interneto puslapį. Niekada nepamiršiu savo pirmojo renginio. Mane rekomendavo kitos planuotojos, – lietuviai iš Islandijos paprašė suorganizuoti dešimtųjų, rožinių, vestuvių metinių šventę. Neįvertinau, kiek bus darbo. Teko verstis per galvą. Dienos pasitaikė nepaprastai karštos, tačiau sodyboje prie Trakų pavyko sukurti gražią – vasarišką, gėlėtą, laisvą, smagią šventę.

Kokios vestuvės Jums pačioms būtų idealios?

Laima: Nežinau, ar pati norėčiau vestuvių: visko prisižiūriu. Ši šventė reikalauja labai daug darbo, pastangų, laiko, pinigų. Pagalvočiau, ar man to reikia. O jei taip, tai norėčiau, kad būtų jaukios, paprastos. Didelės puotos atsisakyčiau. Gal mano nuomonė kada nors pasikeis?

Laura: Savo vestuves rengėme patys. Kūriau 6-ojo dešimtmečio stilistiką, svečių apranga, bendravimas turėjo atspindėti Elvio Presley'io laikus. Iškilmingą šventę tėvams padariau restorane, o sodyboje vyko smagus neprotokolinis vakarėlis su draugais. Dabar viską daryčiau kitaip. Tikriausiai važiuočiau į Italiją – Toskaną ar Siciliją.

Siūlau idėją – vestuvių kvietimuose parašyti, kad svečiai, užuot nešę gėlių, atneštų mokyklinių reikmenų. Šiuos vėliau nuvežame į vaikų namus.
Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)
Ar daug lėšų savo tuoktuvėms šiandien skiria jaunimas?

Laima: Vestuvės kainuoja vidutiniškai 30 tūkst. litų. Išskirtinė vieta, dekoras, muzikantai, 50 svečių kainą gali pakelti iki 50 tūkst. ir daugiau. Nelygu, kokie pageidavimai. Vien gero fotografo paslaugos – 5 tūkst. litų. Kartais stebiuosi, iš kur jaunimas turi tiek pinigų.

Laura: Kad labai jauni žmonės tuokiasi retai, dažniau – jau visko matę. O trisdešimtmečiai gali sau leisti šį bei tą. Paskolos, kiek žinau, niekas dar neėmė. Vestuvių biudžetas priklauso nuo jaunųjų įgeidžių, skonio pojūčio, svečių skaičiaus ir šventės trukmės.

Ar jaunavedžiai turi idėjų, ar kliaujasi vestuvių planuotoja?

Laura: Į planuotoją kreipiasi trijų tipų žmonės: vieni turi aiškią viziją, tik reikia padėti ją įgyvendinti; kiti apskritai nieko nežino, bet nori gražios šventės; treti prisirinkę įvairios informacijos ir ieško, kas padėtų ją išgryninti, kad šventė nebūtų kičinė. Įdomu dirbti su visais. Man smagu, kai leidžiama daryti, ką noriu, kai galiu kūrybiškai skleistis.

Laima: Man patinka, kai pora aiškiai žino savo vestuvių temą, kokios turi būti gėlės, servetėlės, vyraujančios spalvos ir t. t. Sunkiausia, kai siūlai idėjas, o žmonės blaškosi, nežino, ko nori. Stengiuosi kuo geriau susipažinti su jaunaisiais, išsiaiškinti, ar jie laisvi, ar konservatyvūs, kokie jų pomėgiai, interesai, kad pakreipčiau teisingu keliu. Man padeda gera draugė projektų vadovė Viktorija.

Ar į šventės planavimą įsitraukia jaunikiai?

Laima: Vieni vyrai daugumą klausimų palieka spręsti merginai, bet prisideda finansiškai; kiti nori matyti puokščių, kaspinų, servetėlių pavyzdžius, jiems viskas įdomu, visur vaikšto drauge su mylimąja. Akivaizdu, kad yra pratę viską daryti kartu. Būna, su vaikinu bendraujame daugiau nei su mergina, nes ji dirba. Smagu, kai mūsų skoniai sutampa. O yra ir tokių, kurių net nematau, – viską organizuoja nuotakos. Tai nėra blogai, jaunieji tiesiog pasidalija darbais.

Laura: 85 proc. atvejų vestuvių organizavimo reikalus tvarko tik mergina. Retais atvejais vyrukas būna aktyvesnis, ir koks procentas, kai abu yra vienodai aktyvūs.
Papasakokite apie savo prabangiausias, netikėčiausias ar liūdniausias vestuves.

Laima: Prabangiausios bus šį sezoną. Vyks dvare. Dar negaliu išduoti. Atvyksta svečių iš užsienio, yra nemažai koordinavimo ir planavimo reikalų. Netikėčiausios buvo šią vasarą – vyko kaimo klėtyje. Jaunieji – smagūs keliauninkai, norėjo laisvai pasibūti su draugais. Tema – daržovės. Klėtį papuošėme ridikais, kopūstais, morkomis, iš vyno statinių padarėme gėrimų barą. Svečiai žaidė kroketą, kitus lauko žaidimus. Vienodų vestuvių nebūna. Net jei dvi poros nori baltų bijūnų, puokštes sukuriame skirtingas. Pradėtum taikyti šabloną – neliktų kūrybinio proceso smagumo, pačiai būtų neįdomu.

Laura: Labai liūdnų vestuvių neprisimenu. Porą kartų mačiau įtemptus šeimų santykius, šėlioti tada niekam nebuvo ūpo. Brangiausios? Apie pinigus kalbėti nenorėčiau. Tokių, kurie švaistytųsi, nėra. Visi numato biudžetą. Skaičiuoja ir daug uždirbantieji, ir išskirtinės asmenybės. Smagu, kai žmonės nemažai pinigų skiria gėlėms – tai šventę daro išskirtinę.

Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)
Užsienio filmuose matome per vestuves įspūdingai gėlėmis išdabintas bažnyčias. Pas mus tokios tradicijos nėra. Kodėl?

Laura: Kad bažnyčioje matytųsi gėlės, reikia daug investuoti. Kai svarstome biudžetą, pataupyti siūlau būtent bažnyčios puošybos sąskaita – juk Dievo namai savaime gražūs, dekoratyvūs. Šį savaitgalį vestuvėms panaudota pustrečio tūkstančio rožių. Vaizdas buvo fantastiškas, bet ne kiekviena pora gali sau tai leisti. Aš siūlau idėją – kvietimuose parašyti, kad svečiai vietoj gėlių atneštų mokyklinių reikmenų. Šiuos vėliau nuvežame į vaikų namus. Jaunavedžiai padarytų gerą darbą ir pasigerintų karmą.

Kokios mėgstamiausios vestuvių vietos?

Laura: Šešuolėlių dvaras, „Nakcižibis“ – nuostabūs poilsio namai Dzūkijoje, ant įspūdingo Lavyso ežero kranto, Vidiškių dvaras, Žemaitkiemio dvaras... Daug norinčiųjų švęsti ant jūros kranto, bet aš nerekomenduoju: sudėtinga gauti leidimą, turi tikėtis gero oro, su aukštakulniais iki paplūdimyje įrengtos palapinės nueiti nėra kaip, tualetai medžiojami gamtoje, tenka rūpintis elektra, vandeniu rankoms nusiplauti ir kitais dalykais.

Laima: Mūsų jaunieji mėgsta dvarus, nors jų nuoma nėra pigi. Vienu metu buvo populiaru švęsti Europos parke. Neseniai rengėme labai meniškos atmosferos vestuves Jakiškių dvare. Poros mėgsta ir Taujėnų dvarą. Žiemą organizavau jaukias vestuves Nidos seklyčioje. Spaudė dvidešimties laipsnių šaltis, važinėjome rogėmis. Rudenį, kai baigiasi sezonas, keliauju po Lietuvą, ieškau gražių vietų būsimoms vestuvėms. Pamatau nuostabų ežerą, jaukią kaimo sodybą ir galvoju, kokią vestuvių temą šioje vietoje galėčiau įgyvendinti.

Ar teko sulaukti drąsių idėjų, pavyzdžiui, pageidavimo susižadėti danguje ar ežero dugne?

Laura: „Nušokusių“ vestuvių dažniausiai nori kiek „nušokę“ ekstremalai. Jei pora susižieduoti neria į Galvės ežerą, matyt, jie yra nardytojai. Man neteko rengti santuokos danguje, vandenyje ar oloje. Miniu fotografų Almos ir Aleksandro porą. Jie norėjo kitokios vietos. Pasiūliau Elektrėnų atrakcionų parką. Svečiai porą valandų šėlo atrakcionuose lyg vaikai. Mėgstu vestuves kūrinio „Mažasis princas“ tema. Man apskritai artimos literatūrinės temos. Patiko kurti stilistiką sodyboje, kurios grindys buvo iš juodų ir baltų plytelių. Kūrinio „Alisa stebuklų šalyje“ elementus derinome su Salvadoro Dali kūryba, pavyko įdomi siurrealistinė grafika. Nebestebina, kai į bažnyčią jaunieji ir palyda atvažiuoja motociklais. Vis dar keista, jei nuotakos suknelė nėra balta.

Laima: Man drąsi idėja – organizuoti vestuves užsienyje. Labai norėčiau.

Laura: Man teko rengti vestuves Sicilijoje. Šią salą esu įsimylėjusi. Du kartus per metus su vestuvininkais važiuoju į vieną labai gražioje vietoje esantį kaimą. Šilti žmonės, graži išdidi šeima turi savo ūkį, namuose įrengtas viešbutukas. Vestuvių šventei Sicilijoje visada palankus oras, puikus maistas, vynas.

Kas yra vestuvės Jūsų akimis?

Laima: Vestuvės yra bendras lipdinys. Jaunavedžiams nepakanka tik susirašyti – jie nori gražios, estetiškos šventės, gardaus maisto. Kartais gal ir pamiršta, kodėl tuokiasi, kad praleis visą gyvenimą kartu, kad kuria šeimą... Svarbesni esti išoriniai, o ne vidiniai dalykai. Smagu matyti darnią porą, jausti mylimųjų ryšį. Tada pagalvoju: bus stipri komanda.

Laura: Man svarbiau vestuvių eiga nei dekoras. Poroms sakau: „Bijūnai ar rožės – ne taip svarbu. Svarbiausia, kad abu ateitumėte prie altoriaus.“ Labai gražų pamokslą birželio septintąją per vestuves pasakė Italijoje reziduojantis kunigas. Pasak jo, vestuvių reikšmė, moters ir vyro santykių esmė yra žodžiai „tekėti“ ir „˜˜vesti“. „Paulina, – sakė kunigas, – tu dabar teki už Antano ir turi tekėti lyg upė, džiuginti, būti geros nuotaikos, o tu, Antanai, vedi Pauliną, turi būti tas, kuris upei padaro kelią.“ Man norėtųsi, kad visos poros, kurias sutuokiu, gyventų ilgai ir laimingai, bet aš pati gerai žinau, kaip tai sudėtinga.

Kokios spalvos dabar mėgstamiausios vestuvėse? Ar formuojate vestuvių mados tendencijas?

Laura: Taip, formuoju. Iškart matau sezono eigą ir tendencijas. Per dešimt mano darbo šioje srityje metų vestuvinės suknelės nelabai pasikeitė, tik gal nebėra tokios populiarios pūstos. Dabar jaunosios geidžia atrodyti kuo paprasčiau, romantiškiau. Man jau norėtųsi įdomesnių suknučių, tačiau drąsių nuotakų Lietuvoje yra mažai. Kad ir kokios kietos ar madistės būtų, vestuvėms joms renkasi klasikinį suknelės variantą – nešokiruojamą, romantišką, kad vėjelis palankas pakedentų.
Šiemet populiari kiek netikėta burgundiško vyno spalva, taip pat visi rudos bei žalios atspalviai. Visada madinga aukso spalva. Labai nemėgstu vestuvėse raudonos – per drąsi, per vulgari.

Laima: Madingos natūralios spalvos: žemės ruda, gesinta rausva, kreminė, švelniai šampaninė ir visada – balta. Kai kurios poros pageidauja netikėtų derinių, pavyzdžiui, kad vyrautų mėlyna ir rožinė; kiti nori žalios ir baltos. Merginos mėgsta pastelines spalvas.
Kokių linksmų nutikimų esate patyrusios?

Laima: Labiausiai vertinu gerą Viktorijos humoro jausmą. Mudvi dirbame linksmai. Važiuodamos į puotos vietą susikuriame nuotykių, prisijuokiame iki ašarų. Sunku papasakoti, iš ko pradedame kvatotis. Viena kitos mintis iš lūpų skaitome. Sulipome būdamos moksleivės, kartu studijavome. Mūsų stilius panašus, ja pasitikiu kaip savimi. Mokame atsikratyti streso. Vos pajutusios įtampą įsijungiame muziką ir pradedame šokti – kad ir gatvės vidury. Būna, ir paverkiame, ir pasipykstame.
Kartą prieš santuokos ceremoniją suplyšo nuotakos suknelė. Prašė: „Laima, padėk! Pakėliau ranką, rankovė per pažastį atsiskyrė.“ Vežiojuosi lagaminą, jame yra visko, ko gali prireikti. Nuėjome į tualetą, man siuvant tą suknelę pagavo toks linksmumo šišas! Kvatojome iki ašarų.

Laura: Kiekvieną savaitgalį patiriame nuotykių. Paskutiniai tokie: gegužės 31 dieną tuokiau daną vyruką ir lietuvę mergaitę. Dieną prieš vestuves susitikome su pabroliais, susitarėme, kuris turės žiedus. Artėjant svarbiai akimirkai, tą vyruką klausiu, kur žiedai. Jis sako, kad neturi, esą paėmė kitas pabrolys. To kito – nė kvapo. Pagaliau ateina iš tualeto ir pareiškia, kad žiedų neturi. Draugai jaunikiui pradėjo siūlyti savuosius. Pasirodo, žiedus saugojo nuotakos tėtis. Birželio 7 dieną pusę valandos laukėme prie Prienų bažnyčios, kol ateis vargonininkė – mat jai nebuvo pranešta, kad reikės vargonuoti. Moteris buvo atsigulusi pamiegoti po sumos.

Vestuvėmis rūpintis reikėtų pradėti prieš metus–pusantrų.
Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)
Kaip padedate nuotakoms įveikti jaudulį?

Laima: Nuotakas tikrai dažnai reikia raminti. Geriausias vaistas – leisti išsikalbėti, kad atvirai išsisakytų, dėl ko nerimauja. Kartais ir šampano reikia išgerti, gerą gabalą torto suvalgyti.

Laura: Jaudulys visada yra. Prisipažinsiu visai Lietuvai: kartais civilinė registracija negali įvykti, nes nėra kam vesti oficialios ceremonijos. Mes turime žmonių, jie ateina ir suvaidina. Nors jaunieji žino, kad tai – netikra metrikacija, kad reikiamus popierius susitvarkys vėliau, vis tiek jaudinasi – tarsi santuoka būtų tikra. Viešo pasirodymo jaudulys.

Nuotakas maža isterija ištinka dvi savaites prieš vestuves – joms atrodo, kad nieko dar nepadaryta. Tada ir reikia raminti. Didžiąją mano uždarbio dalį, sakyčiau, sudaro psichologės paslaugos – poras reikia palaikyti, patikinti, kad viskas bus gerai.

Ar esate sutikusios nuotakų siaubūnių?

Laura: Ooo! Esu sutikusi tokią nuotaką... Visos siaubūnės turi rimtų psichologinių problemų. Esu konstatavusi šį faktą. Ieškau, kaip prie tokių prieiti. Jaunavedžiai savo viltis ir lūkesčius turėtų išsakyti iš anksto, juk planuotoja neskaito minčių, nežino jų troškimų. Yra buvę, kai siūliau žmonėms atsisveikinti. Neturiu tikslo uždirbti visų pinigų, esu linkusi atiduoti juos planuotojai, kuri nuotakos nenervina. Per vestuves neturi būti dirgiklių. Kad ir kas nutiktų, stengiuosi išlikti rami, darau kvėpavimo pratimus.

Laima: Ne, neteko su tokiomis susitikti. Man pasitaikė labai įdomios, šaunios nuotakos. Per pirmą susitikimą matai, kaip seksis bendrauti. Beje, ne tik poros renkasi mane – renkuosi ir aš. Jei matau, kad nerasime bendros kalbos, siūlau kreiptis į kitą planuotoją.

Kaip atlaikote konkurenciją?

Laima: Aš pati konkuruoti nenoriu, man smagu gražiai sutarti. Natūralu, tyli konkurencija juntama – kiekvienai svarbu originalios idėjos, stebime, kas gražiau, išradingiau ką padarys. Nesilyginu su dešimt metų šią veiklą sukančiomis vestuvių planuotojomis. Jos – šaunuolės. Kartais susibėgame į kokį renginį, pavakarieniaujame. Stiprioji „Pūstos suknelės“ dalis yra šventės dekoravimas.

Laura: Toms, kurios dirba gerai, darbo užtenka. Klientai renkasi – skambina kelioms vestuvių planuotojoms. Turi atitikti asmenybių tipai. Yra žurnalas „Vestuvės“, jų redaktorė organizuoja planuotojų pasibuvimą. Susitinkame ir per viešus renginius, pasikalbame. Pati kiekvienais metais rengiu sezono uždarymą ir atidarymą. Pakviečiame ir šauniausias sutuoktinių poras.
Nemėgstu rengti vestuvių pagal vieną kurpalių. Kai baigiasi sezonas, vaikštau į koncertus, parodas, teatrus, semiuosi idėjų, ieškau naujų žmonių, kuriuos galėčiau įtraukti į savo veiklą. Šiemet radau puikią muzikinę grupę „Hit Kick“. Kitas atradimas – fotografė Lina Aidukė. Poros gali kreiptis į mane ir dėl paslaugų teikėjų.

Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)
Kokie pavojai tyko vestuvių planuotojų?

Laima: Teisininkai yra parengę man juridinę sutartį. Dar nebuvo, kad kas nors apgautų, bet pasirašyta sutartis suteikia ramybės.

Laura: Filmuose vestuvių planuotojos darbas per daug idealizuojamas. Jis nėra lengvas – ir fiziškai, ir psichologiškai. Nuvogtos miego valandos, įtampa, stresas prie gero neveda. Jei nori iš to gyventi, turi labai daug dirbti. Pastarųjų metų mano problema yra stresas, jį pradedu jausti fiziškai. Jei išsiverktum, išsirėktum, gal palengvėtų, bet aš nesu linkusi šaukti, net jei kas nors ir nepavyksta.
Vieni klientai man nėra sumokėję, vis paskambina ir patikina, kad atsiskaitys. Sutartį pasirašome, bet... Nesąžiningi žmonės turėtų nepamiršti, kad lazda turi du galus.

Nuo ko atkalbate jaunavedžius?

Laima: Nuo bažnyčios puošimo, nuo visa ko gausos, nuo per didelio maisto ir alkoholio kiekio. Patariu elgtis natūraliai, nesivaikyti nusižiūrėtų stilių ir madų, vengti, to, kas porai nesvarbu.

Laura: Stengiuosi atkalbėti nuo tampymosi su svečiais visą dieną, kai santuoka – dešimtą valandą, o vakarienė – septintą, nuo balandžių, limuzinų, jaunikius – nuo blizgančių baltų kostiumų.

Ar poros dar pageidauja tradicinių lietuviškų vestuvių?

Laima: Retokai. Yra likę tradicinių vestuvių elementų. Pavyzdžiui, tėvai jaunavedžius pasitinka su duona, druska ir vandeniu, vidurnaktį perduoda šeimos židinį. Kartais išlydi nuotaką iš namų. Man būtų įdomu surengti gražias tradicines lietuviškas vestuves. Pažvelgčiau į šią šventę kitu kampu, senuosius papročius pritaikyčiau šiuolaikiškiems žmonėms. Nereikia bėgti nuo to, kas esame. Gamta, rūtos, sūris, medus... Piršlį, užuot pakorus, galima nuskandinti ežere (kvatoja)!

Laura: Porą kartų pageidauta vestuvių su piršliais. Kartais organizuojame stalų užsodinimą netikrais jaunaisiais, kad užsieniečiams parodytume mūsų tradicijų egzotiškumą. Ir bromas padarome. Man gražu, kai tėvai savo susituokusius vaikus pasitinka su duona, druska ir vandeniu, kai perduoda šeimos židinį.

Prieš kiek laiko reikia pradėti rūpintis vestuvėmis?

Laima: Prieš metus–pusantrų. Būna, pora kreipiasi gegužę, o vestuvės numatytos rugpjūtį. Kyla problemų: geriausi vedėjai, fotografai, muzikantai, vizažistai užsiėmę, išgraibstyti, suknelę pasisiūdinti sudėtinga. Žinoma, vestuves ir per tris mėnesius įmanoma surengti, tik reikia susitaikyti su tuo, kad aukščiausio lygio paslaugų teikėjų nerasime.

Laura: Siūlyčiau iki šventės pasilikti metus. Tada galima kontempliuoti, temas rutulioti, detales aptarti – nereikės paskutinę savaitę verstis per galvą. Įmanoma ir per mėnesį pasirengti, tokių projektų esu turėjusi, tačiau dabar atsisakau.

Ar skaičiavote, kiek porų esate sutuokusios? Ar tenka bėgioti per kelias vietas – kaip filme „Vestuvių planuotoja“?

Laima: Kiekvienais metais mano planuojamų vestuvių skaičius dvigubėja. Šią vasarą neturiu nė vieno laisvo savaitgalio, daugybės užsakymų atsisakiau. Būna, per vieną savaitgalį tenka atlaikyti dvejas vestuves. Kolegė važiuoja į vienas, aš – į kitas.

Laura: Kiek iš viso esu surengusi vestuvių, neskaičiavau. Praėjusią vasarą sutuokiau 38 poras. Daugiau, negu yra savaitgalių. O vieną savaitgalį turėjau net penkias vestuves. Esu surinkusi komandą žmonių, jais pasitikiu kaip savimi. Filmo „Vestuvių planuotoja“ situacija reali: aš pati vieną šeštadienį turėjau aptarnauti dvejas vestuves. Vienose darbą baigiau antrą nakties ir iškart išvažiavau į kitas. Šeštą ryto pasiekiau reikiamą vietovę, valandą pamiegojau ir sekmadienį dirbau toliau. Man patinka ši veikla, ji traukia lyg narkotikas. Siūlyčiau visiems žmonėms dirbti tik patinkantį darbą.

Šventės dieną privalote dirbti tiksliai lyg laikrodžio mechanizmas. Kokie netikėtumai išmuša iš vėžių?

Laura: Pavyzdžiui, užsakiau autobusus sekmadieniui, o šie atvažiavo šeštadienį. Ką daryti? Tokių dalykų nutinka nuolat – kažkas kažką ne taip suprato, ne taip padarė. Visus nesklandumus išsprendi. Turi būti vestuvių lyderė.

Laima: Kaip tik šį šeštadienį pagalvojau: „Ar ši diena kada nors baigsis, ar sulauksiu rytojaus?“ Asmeninio gyvenimo neturiu, streso apimtos nuotakos skambina viena po kitos, kai reikia ką perdaryti, o šeštadienį niekas nedirba, automobilis sugedo, piniginė liko užrakinta... Kartą mamos paklausiau: „Nežinau, kas darosi, bet penkioms nuotakoms krizė: skambina verkia, guodžiasi...“ Mama pasakė: „Taigi dabar pilnatis, nusiramink.“

Kokią matote savo darbo prasmę?

Laima: Realizuoju savo kūrybines idėjas, kuriu gražią šventę, neriuosi iš kalio, kad padėčiau jaunavedžiams pasijusti laimingiems.

Laura: Man smagu prisidėti prie svarbios šeimos šventės, būti ypatingo dviejų žmonių gyvenimo etapo dalimi. Retai, bet kartais planuotos vestuvės neįvyksta.

Žurnalas "Moteris"
Ar po vestuvių Jus ilgai prisimena sutuoktiniai, ar gaunate dovanų?

Laima: Būna, kad ir susidraugaujame, susitinkame, kavos išgeriame. Šį sezoną viena nuostabi pora atėjo padėkoti, atnešė tortą. Saldumynus labai mėgstu. Iš kelionių atveža suvenyrų, neseniai gavau iš Balio salos atgabentos kavos.

Laura: Pati nesu pirkusi jokio lapę atspindinčio daikto, išskyrus tatuiruotę. Poros visokių lapės simbolių man yra prinešusios. Štai knygos skirtukas su lapės galva – praėjusių metų birželio 8 dienos sutuoktinių Monikos ir Dariaus dovana. Esu gavusi megztukų, pagalvėlių, lapės formos papuošalų. Viena pora iš Norvegijos didžiulę lašišą parvežė. Dovanų gaunu kiekvieną savaitgalį. Aš pati poroms po vestuvių dovanoju knygelę „Mylėsiu tave, kad ir kas nutiktų“ apie lapę ir lapiuką. Ten rašoma, kaip lapė guodžia piktą ir niūrų lapiuką. Jis klausia: „O jei aš būsiu kirminas ar krokodilas, ar tu mane mylėsi?“ – „Mylėsiu, kad ir kas nutiktų.“ Būna, ryte atsikėlę jaunieji skaito šią knygą, ašarą nubraukia.

Kaip atrodo Jūsų darbo kalendorius?

Laima: Kiekvienas mano savaitgalis užimtas, atostogos – rugsėjį. Norėčiau išsimiegoti, susitikti su draugais, nuvažiuoti prie jūros. Kartais, kai nuo vestuvių plyšta galva, išsprunku į kiną.

Laura: Jau pildosi 2015 metų darbo kalendorius: užsakinėjame vietas, fotografų paslaugas.
Savo dienas skaičiuoju savaitgaliais ir porų vardais. Sakau atvirai: kas nori būti vestuvių planuotoju, turi pamiršti laisvus šventadienius ir vakarus. Vaikui, šeimai dėmesio nebus tiek, kiek norėtųsi. Vestuvių planuotoja yra savotiška jaunavedžių tarnaitė. Sūnų prižiūrėti padeda vyro tėvai. Jei ne jie, šio darbo dirbti negalėčiau.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis