V. Masalskis: po šio filmo visi ėmė vadinti mane seksomanu, laikė sekso simboliu

Klaipėdos universiteto profesorius, Klaipėdos jaunimo teatro režisierius, kino ir teatro aktorius Valentinas Masalskis (60 m.) gimtąjį Kauną keitė į Vilnių, Vievį, o šiuo metu savo kūrybinę energiją skiria uostamiesčiui.

Šių dienų populiariausi straipsniai:
- J. Onaitytė: „Raudonmedžio rojus“ buvo vienas pirmųjų filmų, kur tiek daug atvirų scenų...
- Neįtikėtini faktai apie želatiną - grožio, jaunystės ir sveikatos šaltinį
- Kuo pakeisti mažą juodą suknelę (FOTO)
- 10 šiltų ir originalių drabužių žiemai (FOTO)
- Gardi mielinė pynė su cinamonu

Karolio vaidmuo filme „Raudonmedžio rojus“ tuomečiam Kauno dramos teatro aktoriui V. Masalskui pelnė visuotinį pripažinimą, o kartu jį ėmė slėgti sunki populiarumo našta.

Ką Jums, kaip aktoriui, lėmė filmas „Raudonmedžio rojus“?

Patyriau tautinį populiarumą – mane pradėjo pažinti gatvėse. Ėmiau savotiškai protestuoti, nenorėjau būti vadinamas žvaigžde, nesinaudojau tuo. Nebijojau rodyti kaprizų, purkštauti. Labai nemėgstu pobūvių, tad pradėjau lankytis juose išgėręs, kad susidarytų apie mane neigiamą įspūdį.

Grioviau savo vadinamąjį kultūrinį brendą. Šiandien šiame filme matau ir daug problemų. Teatre pats iš savęs reikalavau visiško atsidavimo scenai, gilios jausminės iškrovos, nes atrodė, kad teatre stinga emocingumo. Aktorius privalo užkrėsti žiūrovą tam tikra nuotaika. O kinas... Nežinojau, kas tai yra. „Raudonmedžio rojuje“ vaidinau bemaž taip blogai, kaip dabar vaidinama serialuose. Karolis, išskyrus kelias emocingas scenas, yra per daug vienodas, neįdomus. Neturėjome individualių mikrofonų, buvome pririšti prie stovinčio tam tikroje vietoje. Pasisukęs į jį pasakydavai tekstą, tad dialogas negalėjo rutuliotis dinamiškai. Scenose, kur vaikštoma, mums už nugarų tįsodavo du dideli laidai, juos režisieriaus asistentas kaip meškeriotojas „vesdavo“ iš paskos.

Patirties neturėjome, tačiau pulsavo kūrybinė atmosfera. Pririšti prie tų nestiprių, džeržgiančių mikrofonų ir didžiulių kamerų, mes nuolat eksperimentavome, stengėmės padaryti geriausia, ką galima, esamomis sąlygomis. Kartu su kolegomis kurdavome aktorines scenas, nebijojome ginčytis, siūlyti vieni kitiems idėjų. Aš buvau tik pradedantis aktorius, bet turbūt labai nachališkas, nebijojau klysti.

Lėšų trūko, tačiau dailininkė Dalia Kernagienė kūrė neįtikėtinus kostiumus, iš užuolaidų siuvo visokias grožybes. Mano paltas buvo be pamušalo, vidus išklotas vata. Šiaip taip įkišdavau rankas, o norėdamas nusivilkti, ilgokai turėdavau vargti. Atsimenu, viena senutė man priekaištavo: „Kaip tu, inteligentas, įėjęs į kambarį nenusivelki palto?! Būti patalpoje su paltu – blogo išsiauklėjimo požymis.“ O aš: „Žinot, ponia, mielai nusivilkčiau, jei paltas būtų su pamušalu.“

Karolio sesuo sako: „Tu nieko sau eržilas!“ Viktė, Agnė, Anita, Aldona, Airini... Suvaidinti tiek meilės istorijų – nebloga patirtis 25-erių vaikinui.

Taip, merginų Karoliui tenka nemažai. Jis pats svarsto: „Turbūt šiame pasaulyje viską reikia daryti akiplėšiškai...“ Po šio filmo visi ėmė vadinti mane seksomanu, laikė sekso simboliu. Galbūt pirmą kartą lietuvių kine tiek daug bučiuojamasi ir neva mylimasi. „Raudonmedžio rojų“ pavadinčiau filmu prie arbatėlės. Jokių sunkių problemų, tarybiniam filmui būdingų metaforų – kai norima įgnybti valdžiai. Čia papasakota istorija žmogaus, kuris keliauja per savo gyvenimą, per moteris. Žiūrovai pamatė kitokį – Smetonos laikų – gyvenimą. Dėl to „Raudonmedžio rojus“, manyčiau, ir sulaukė tokios sėkmės. Šiuo filmu nesiekta ypatingo meniškumo, bet turėta pretenzija pakalbėti apie tuos laikus, greitai papasakoti siužetą.

V. Masalskis: „Man visada buvo nepaprastai malonu su Jūrate vaidinti, ieškoti bendro vardiklio, ginčytis. Kartu vaidinome daugybėje spektaklių“.
Iš LRT muziejaus archyvo (autorius - Jonas Botyrius)

Pasakoti sovietmečiu apie prieškario Kauną – jau drąsu. Filmo pabaigoje Karolis sako: „Lietuvoje aš noriu kalbėti lietuviškai.“ Dabar ši frazė nieko nestebina, tačiau tada ji skambėjo kaip manifestas.

Kuriant filmą, Kaunas buvo gražus pagalbininkas. Kauniečiai, ypač vienas turtingas žmogus, nuoširdžiai stengėsi mums padėti. Apskritai tas periodas buvo labai įdomus. Mums, Kauno dramos teatro aktoriams, tada vadovavo režisierius Jonas Vaitkus. Jis buvo grįžęs iš Panevėžio, iš Juozo Miltinio teatro, ir bandė mūsų teatre įvesti tokią pat regulą, tvarką. Reikalavo darbštumo, jautėmės kūrybiškai pakylėti. Tie metai man nepaprastai daug davė. Visi supratome, kad teatras yra kolektyvinis, sinerginis menas. Bendravimas su Rūta Staliliūnaite, pokalbiai apie poeziją su Kęstučiu Geniu, lėbavimai, kupini egzistencinio mąstymo. Mane supo nuostabūs aktoriai: Leonardas Zelčius, Danutė Juronytė, Danguolė Baukaitė, Birutė Raubaitė, Algimantas Voščikas, Viktoras Valašinas, Viktoras Šinkariukas, Algis Matulionis. Ką ir kalbėti apie bendramintę Jūratę Onaitytę! Tuo metu Kaune siautėjo mūsų mylimas dailininkas Ričardas Vaitiekūnas, pasirodė jaunieji talentai dailininkas Edmundas Saladžius ir skulptorius Stasys Žirgulis. Kaunas nebuvo Vilniaus priemiestis, kaip dabar kad yra. Šimtas kilometrų tada reiškė nemenką atstumą. Dabar kai ką panašaus – kad atsitraukiau nuo sostinės – jaučiu nuvažiavęs į Klaipėdą. Kaunas turėjo savo aurą, ritmą, pasižymėjo lietuvybės puoselėjimu. Kai kas jį vadino poniučių, kai kas – pasipūtėlių miestu. Netiesa. Kaunas visada buvo ir yra gražus bei šiltas.

Kelintos kartos kaunietis esate?

Mano tėvai iš kaimo prie Dubysos, prie Betygalos ir Ariogalos, į Kauną atvyko pokariu. Jų namelis stovėjo prie Žemaičių plento, netoli miško. Kiekvieną vakarą tomis vietovėmis traukdavo stribai ir miškiniai. Gyvybė kabojo ant plauko. Tėvai susidėjo daiktus, pardavė pusseserei trobą ir išvažiavo ieškoti darbo į Kauną. Įsidarbino audimo fabrike, atsivežė ir bobutę – buvusią ūkininkę. Ji – mano meilė, šiluma, ašaros, kvapai, mano Dievas, bažnyčia – augino mane ir verpė. Per dvi savaites suverpdavo kilogramą vilnos. Už tai gaudavo penkis rublius. Ir sugebėjo sutaupyti, parėmė mane, kai studijavau.

Ir Jūratei, ir Valentinui meilės scenos buvo neįprasta patirtis
Iš LRT muziejaus archyvo (autorius - Jonas Botyrius)

Užaugau girdėdamas pasakojimus apie žmones, gyvenusius Kaune iki karo. Laikinoji sostinė buvo žydų miestas. Karas, holokaustas, tremtys į Sibirą sunaikino kultūros, verslo elitą. Išlikę senieji Kauno inteligentai gyveno šalia, jų vaikai sukosi tarp mūsų. Mano šviesaus atminimo tėvas nuolat klausėsi radijo stoties „Amerikos balsas“ , „Laisvės“ radijo ir pasakojo, kaip naikinti žmonės.

O kaip pavyko taip pasendinti savo istoriją pasakojantį gydytoją Karolį Tuleikį?

Buvo pakviesta maskvietė grimuotoja. Ji padarė silikono ar želatinos kaukę, uždėjo man ant veido, ta sutraukė odą ir veidą išvagojo raukšlės. Per „Raudonmedžio rojų“ praradau plaukus. Paprastai, norėdami išgauti žilų plaukų efektą, grimuotojai užtepdavo vadinamosios bieliznos. Juodiems mano plaukams tai netiko – jie pasidarydavo mėlyni! Nusprendė išbalinti vandenilio peroksidu, o tada užtepti bieliznos, kad jau tikrai tapčiau žilas. Senatvės scenos filmuotos įpusėjus kūrybiniam procesui. Kadrai patvirtinti, reikia dirbti toliau, jie nori mane „atidažyti“, bet niekaip nepavyksta. Ką tada daro? Įtrina mano plaukus juodu kalkiniu popieriumi! Paskui jie po truputį ir iškrito.

Meilės scenose su Jūrate Onaityte atrodote kaip tikri įsimylėjėliai. Daugelis manė, kad tarp Jūsų...

...romanas. Vadinasi, įtikinome. Sukūrėme iliuziją. Suvaidinome. Aktorius yra aukščiausios rūšies melagis. „Raudonmedžio rojaus“ meilės scenos man buvo neįprasta, nauja patirtis. Iliuzijos, magijos gabaliukai.

Man visada buvo nepaprastai malonu su Jūrate vaidinti, ieškoti bendro vardiklio, ginčytis. Kartu vaidinome daugybėje spektaklių. Žiūrovams patiko mūsų duetai. Tiesiog durnavodavome, girdėjome, jautėme vienas kitą. Jūratė yra aktorė, kuri ypač gerai jaučia partnerį, gaudo kiekvieną niuansą. Labai darbšti, sąžininga, dora, atsidavusi menui. Apskritai moteris aktorė – neįtikėtina partnerė. Savo užduotį ji įvykdo maksimaliai. Vyras – labiau kaprizingas, jis protestuoja, nori kariauti, primesti savo nuomonę, o moteris įsiklauso, paklūsta.

Filme sergantis Karolio tėvas sako: „Kaunas yra dauboje, dūmai Kauną užnuodys. Išeitis – keturi galingi malūnai.“ Metafora, kalbanti apie dvasinį užterštumą, švaresnės atmosferos viltį. Karolis Anitai aiškina, kad Kaunas yra provincijos miestas, žmonės vieni kitų nekenčia, reikia važiuoti į Paryžių...

Provincija nėra geografinė padėtis, tai – dvasios būsena. Jei pats pasirašai sutartį su tinginyste, apkerpėjimu, jei nustoji trokšti žinių, mylėti žmones, nebesi atviras gyvenimui, jo užduotims, daraisi provincialus. Man nereikia važiuoti į Niujorką, kad pajusčiau didmiesčio atmosferą. Pakanka pamatyti kelis praeivius, ir vaizduotė nupiešia didmiestį. Kovoti su provincialumu – tai pirmiausia turėti vaizduotę. Ji daro stebuklus.

„Raudonmedžio rojaus“ meilės scenos man buvo neįprasta, nauja patirtis. Iliuzijos, magijos gabaliukai.
Iš LRT muziejaus archyvo (autorius - Jonas Botyrius)

Kaunas turės keistis, ir Lietuva keisis. Vilnius jau yra atsigavęs – dinamiškas, judrus. Kaunas taip pat nėra sustingęs, bet kadaise jis turėjo savitą veidą. Kaunui reiktų ne ką nors kopijuoti, o eiti į save. Tikiu, kad įvyks proveržis teatre, kine, kad miestas atsigaus. Juk čia yra Vytauto Didžiojo, kitų universitetų, daug akademinio jaunimo, keli teatrai, tarp jų – šokio teatras „Aura“. Visa tai palaiko kultūrinį gyvenimą.

Lapkritį Klaipėdos jaunimo teatras pristatys Giedriaus Kuprevičiaus operą „Pamoka“. Šį kūrinį atvešime ir į Kauną.

Ar nejaučiate ilgesio savo jaunystės rojui?

Nejaučiu. Turime išmokti nebijoti be širdgėlos žvelgti į praeinantį savo gyvenimą. Kadaise mane pažinojo gatvėje, dabar nepažįsta, nes nesirodau televizijoje. Šiandien man galbūt svarbi meilė ateičiai, būsimam laikui. Aš jau esu tenai, mano vaizduotė jau prisirišusi prie nebūties. Turiu galvoje savo sapno pabaigą ir jūsų, kurie gyvens, tęsinį.

Geras Mokytojas lieka net ir išėjęs tol, kol jį prisimena mokiniai.

Turėjau gražių Mokytojų – Karolį Dineiką, Česlovą Kavaliauską, Tėvą Stanislovą. Tikro Mokytojo neįmanoma aplenkti, nebent jis pasuka į smuklę ar viešnamį. Paprastai žiūri jam į nugarą, ši nyksta rūke, nebūty. Eini iš paskos ir staiga pradedi matyti – kažkas žiūri tau į nugarą. Ir taip pats tampi mokytoju.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis