„Tenebūna nei mažo, nei didelio darbo, kurio nepajėgčiau įveikti Lietuvos sostinės labui“, – sutarties pasirašymo ceremonijoje Vilniaus klubo nario priesaiką citavo tarybos pirmininkė prof. Alina Pūrienė.
Ir ji, ir klubo nariai įsitikinę, kad galimybė užtikrinti retos, išskirtinės specialybės studijų tęstinumą yra itin svarbus sprendimas, atliepiantis klubo puoselėjamas vertybes – pagarbą miestui, menui ir mokslui.
Po pasirašymo ceremonijos su Vilniaus dailės akademijos rektore, Vilniaus klubo nare prof. Ieva Skaurone apie restauratorių profesijos svarbą kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
Ar tai pirmasis Vilniaus dailės akademijos ir Vilniaus klubo bendradarbiavimo susitarimas? Kaip kilo tokios partnerystės idėja?
Ši bendradarbiavimo sutartis mums itin svarbi, pasiekėme jos per kelerių metų draugystę ir bendrus projektus. Praėjusiais metais mūsų akademijos studentė Vakarė Gilytė laimėjo Vilniaus klubo premiją už geriausią 2024 metų darbą apie Vilnių, mūsų studentų kūrybos darbai puošė grafų Umiastovskių rūmus, kuriuose vyksta kasmetinis mecenatystės renginys.
Nors mūsų dailės akademijos fakultetai išsidėstę visoje Lietuvoje, tačiau Vilniaus fakulteto studentams ir dėstytojams Vilnius svarbus ir mylimas miestas, kurį verta ir norisi puoselėti.
Jūs taip pat esate Vilniaus klubo narė, kiek tai lėmė, kad toks susitarimas buvo pasirašytas?
Nėra ko slėpti, į Vilniaus klubą įstojau ieškodama mecenatų talentingiems akademijos studentams, jų meno-mokslo tyrimams. Man buvo svarbu skleisti žinią apie Vilniaus dailės akademiją, jos studentų ir absolventų darbus. Norėjau, kad klubo nariai žinotų, kad Vilniaus dailės akademija egzistuoja, kad mūsų meno ir mokslo rezultatai juos supa visur – nuo dailės, scenografijos, dizaino, mados, architektūros ir kultūros plačiąja prasme. Kol kūrėjai jauni, būtina, kad kažkas patvirtintų jų talentą, idėjas, jas paremtų įvairiomis formomis, finansiškai – taip pat.
Kokie dailės akademijos studentai turi galimybę gauti Vilniaus klubo paramą?
Kadangi į šias studijas priimami valstybės finansuotas vientisąsias architektūros studijas baigę žmonės, už architektūros restauravimo magistro studijas jie turi mokėti. Vilniaus klubo parama būtent jiems ir skirta. Architektūros restauravimo studentų bus prašoma nagrinėti ir tyrinėti Vilniaus architektūrą, tikiuosi, Vilniuje ir Lietuvoje turėsime daugiau architektūros paveldo kūrėjų, kurių šiandien itin trūksta.
Kokios restauravimo srities specialistų labiausiai trūksta Vilniuje ir Lietuvoje?
Dailės akademijos Vilniaus fakultete rengiame molbertinės tapybos ir polichromijos, sienų tapybos, skulptūros ir tekstilės restauratorius. VDA Telšių fakultete studijuoja metalo dirbinių ir meninių baldų restauratoriai. Mažiausiai trūksta molbertinės tapybos ir polichromijos restauratorių, šių specialistų nemažai parengėme. Visų kitų, ypatingai – sienų tapybos, skulptūros, tekstilės, restauratorių trūksta.
Ar gali būti, kad jauni žmonės nebemato prasmės studijuoti restauravimą? Juk architektūra keičiasi, modernėja, pastatus šiandien lengviau nugriauti ir pastatyti naujus, nei restauruoti senus...
Betgi paveldas niekur nedingo – bažnyčios, kapinės, dvarai, rūmai, muziejų ir privačios kolekcijos. Senųjų restauratorių karta nueina, geri specialistai išeina į pensiją, o naujų atsiranda nedaug. Tie, kas renkasi restauratoriaus profesiją, turi žinoti, kad darbas reikalauja darbštumo, kruopštumo, atkaklumo ir atsakingumo. O šiuos bruožus turi ne kiekvienas, ir lengva juos patikrinti, kai dirbi dvare be stogo, kai krapštaisi ant pastolių dulkėse, šaltyje, aukštai, o darbas trunka ilgai – savaites, mėnesius, metus. Turbūt tai ir yra priežastis, kodėl restauratoriai dažniausiai renkasi molbertinės tapybos restauracijos studijas.
Ar skaičiuojate, kiek jūsų studentų vėliau dirba pagal profesiją, kurios mokėsi?
Tie, kurie nori likti šioje srityje, ir lieka, kiti gana greitai supranta, kad darbas – ne jiems. Išties, Lietuvoje labai trūksta architektūros restauravimo, sieninės tapybos restauravimo, skulptūros, metalo dirbinių, tekstilės restauravimo specialistų. Ypač šis trūkumas pasijautė, kai Lietuva įstojo į Europos sąjungą, iš kurios atkeliavo parama dvarų, sodybų, rūmų, miestelių bažnyčių restauravimui. Šiandien atidengiamos ir mažos kaimo bažnytėlės, kuriose sienų tapyba buvo uždažyta dvidešimtojo amžiaus pradžioje, taigi, darbo yra daug ir jo visada bus.
Restauruoti architektūros ir meno vertybes reiškia prikelti Lietuvos ir Vilniaus kultūrą ir ją išlaikyti.
Restauravimo studijos itin brangios. Galbūt galėtumėte plačiau paaiškinti, kas lemia kainą?
Individualus darbas su studentais. Specifinė įranga, įrankiai bei specialiosios konservavimo ir restauravimo medžiagos. Akademija kasmet investuoja į įrangą, įrankius, specialias medžiagas, bendradarbiaujame su Lietuvos dailės muziejumi, Prano Gudyno restauravimo centru.
Ar šiandien esama projektų, kuriuose dalyvauja Vilniaus dailės akademijos studentai?
Šiuo metu mūsų studentai ir toliau restauruoja Vilniaus Bernardinų bažnyčią, Gureckių rūmus Dominikonų gatvėje, keletas studenčių restauravo tekstilę ir gobelenus, priklausančius Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui ir Valdovų rūmams. Mūsų studentai dalyvavo Sapiegų rūmų restauracijos darbuose, atgaivino sienų tapybą ir skulptūrinį fasadų dekorą, dirba Siesikų pilyje, Žeimių bei Trakų Vokės dvaruose. Šiose studijose teorijos neužtenka, privalai pats prisiliesti, pamėginti, įgauti praktikos.
Kiek restauratorių darbų šiais metais pamatysime tradicinėje VDA baigiamųjų darbų parodoje, kuri birželį pasklis po visą miestą?
VDA Vilniaus fakultete restauravimo programą baigs šeši bakalaurai ir trys magistrai. Telšių fakultete baigiamuosius darbus ruošia dar du studentai.
Pastaruoju metu vis plačiau girdėti apie stiprėjančias mecenatystės idėjas. Ar galima teigti, kad mūsų visuomenė mecenatystei yra subrendusi?
Daug metų to laukėme Lietuvoje. Būdama kitose šalyse su pavydu stebėjau mecenatų statomus pastatus universitetams, finansuojamus mokslo tyrimus. Investicijos ten siekia milijonus. Mes pradedame nedideliais žingsneliais, tačiau – pradedame. Turime menininkų, restauratorių šeimų, verslininkų, kurie remia studentus, kasmet įteikdami premijas. VDA garbės profesorius ir VDA tarybos nario Sauliaus Valiaus iniciatyva keletą metų buvo teikiama M. K. Čiurlionio stipendija. Manau, kad Vilniaus klubo parama dviejų studentų magistro studijoms yra aiškiai apčiuopiama parama ir įkvepiantis pavyzdys kitiems.
