Romoje reikia pabūti arba 3 dienas, arba 33 metus

Dailėtyrininkę profesorę Giedrę Jankevičiūtę (53 m.) Romoje galima sutikti taip pat dažnai, kaip ir Vilniuje. Ne vieną dešimtmetį šios sostinės saisto moters šeimą.

Populiariausi straipsniai:
- Madingiausi 2014 metų vasaros kirpimai (FOTO)
- Horoskopas rugpjūčio mėnesiui - sėkmė visai čia pat
- Baltymų dieta: -7 kg per 10 dienų
- Karalienė Marija Antuanetė – despotės motinos ir paskalų auka (FOTO)
- Figūrą koreguojančios suknelės iki 100 Lt (FOTO)
- Aštriai marinuoti agurkėliai

Dėl savo mėgstamų darbų sutuoktiniai pasirinko įdomią nuolatinių pasimatymų romantiką. Dailės istorikė savo vyro Jono miestą yra ištyrinėjusi iki mažiausio grumstelio. G. Jankevičiūtės knyga „Pasivaikščiojimai po Romą su Giovanna“, įstabus himnas miestui, apglėbia jį šiltai ir prasmingai – tarsi mylimąjį.

Yra svečių miestų, į kuriuos įaugame tarsi į gimtuosius. Ar neklystu manydama, kad Italijos sostinė Jums – tarsi antrieji namai? Kaip tai atsitiko?

Nemažai lietuvių šiandien gyvena tarp kelių miestų, valstybių, tad nesu balta varna. Manau, man pavyko ištraukti laimingą bilietą, nes įsikūriau viename gražiausių Europos, gal net pasaulio miestų. O atsitiko viskas labai paprastai: ištekėjau už lietuvio punskiečio, dirbančio ir nuo ankstyvos jaunystės gyvenančio Romoje. Ačiū jam, kad leidžia man, dailės istorikei, dirbti mėgstamą darbą Lietuvoje ir pakenčia nuolatinį važinėjimą maršrutu Vilnius –Roma.

Giedrei Jankevičiūtei imponuojančio baroko genijaus G. L. Bernini dėka Šv. Angelo tiltas papuoštas dešimčia angelų statulų
Asmeninio archyvo nuotr.
Moksliniais tikslais stažavotės Prahoje, Paryžiuje, Romoje. Ko sėmėtės iš šių Europos kultūros židinių?

Stažuočių pradžia buvo Maskvoje. Kiti jūsų išvardyti miestai mano mokslinių kelionių maršrute atsirado Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Džiaugiuosi, kad tada, kai gavau progą patirti judėjimo laisvę, buvau dar gana jauna ir imli. Kelionės mums suteikia unikalios patirties. Ne veltui privaloma Europos kilmingų šeimų jaunuolių auklėjimo dalis nuo XVII a. iki Pirmojo pasaulinio karo buvo vadinamoji didžioji kelionė (pranc. Grand Tour). Iš gimtųjų Šiaurės ar Vidurio Europos miestų jie privalėjo vykti į Italiją: aplankyti Boloniją, Florenciją, Romą, Neapolį, Siciliją... Kelionė trukdavo nuo kelių mėnesių iki kelerių ar net keliolikos metų, nes buvo svarbu pažinti ir aplinką, ir pabendrauti su vietos gyventojais. Prasmingas laikas ir puikus maršrutas, jį ir dabar visiems rekomenduočiau, nors kai kam Europa atrodo ankšta ir neįdomi.

2005 metais išleidote knygą „Pasivaikščiojimai po Romą su Giovanna“. Iš Jūsų klausimų ir Giovannos Pignatelli Lozoraitis – garsios aristokratų giminės atstovės, ambasadoriaus Kazio Lozoraičio žmonos, dailės kūrinių restauratorės – atsakymų nupintas pasakojimas apie Romą nepraranda aktualumo. Kaip gimė šis kūrinys?

Atsidūrusi Romoje patekau į labai gyvą, stimuliuojančią aplinką. Pažinau šį miestą per daugelio žmonių patirtį. Dauguma jų buvo mano kolegos – istorikai, archeologai, restauratoriai, fotografai, dailininkai. Tiek italai, tiek Italijoje gyvenantys užsieniečiai. To, ką pamačiau ir sužinojau jų dėka per labai trumpą laiką, savarankiškai būčiau ieškojusi daugybę metų. Savo įspūdžius pasakodavau namiškiams, Vilniuje likusiems draugams. Supratau, kad jiems įdomu, juk tuo metu lietuviškų knygų apie didžiuosius Europos miestus nebuvo. Mane ėmė spausti rašyti knygą apie Romą. Stabdė tai, kad neturėjau tokio rašymo patirties, taip pat nesijaučiau esanti miesto ekspertė, nors pažinojau jį neblogai. Tada kilo mintis pasiūlyti lietuvių skaitytojams Romoje gimusio, ilgai gyvenusio, šį miestą mylinčio žmogaus draugiją. Pasirinkau Giovanną, nes ji yra tikra romietė, puiki pasakotoja, smalsi ir labai pastabi. Be to, kilusi iš žinomos šeimos, bendrauja su kitomis žinomomis šeimomis, tad gali parodyti tą Romą, kuri jos naujokams atsiveria tik po daugelio metų. Istorinių, kultūrinių žinių Giovanna yra sukaupusi ir kaip restauratorė. Aišku, svarbu atrodė ir tai, kad ji kone penkiasdešimt metų gyveno tarp lietuvių, lankėsi Lietuvoje.

Motoroleriai Romoje statomi bet kur, ir baudos už tai negresia, bet jei važiuoji šia transporto priemone be šalmo, bauda garantuota
Asmeninio archyvo nuotr.
Ką Jums suteikė pažintis su Giovanna ir Kaziu Lozoraičiais?

Su šiokia tokia nuostaba galiu pasakyti, kad šie mano tėvų kartos žmonės yra mano (nenoriu sakyti „buvo“, nors Kazys mirė prieš septynerius metus, 2007-aisiais) draugai. Didžioji draugystės dovana – nesuinteresuoto bendravimo malonumas. Tai visada patirdavau Giovannos ir Kazio, dabar jau patiriu, deja, tik Giovannos draugijoje. Iš jų labai daug sužinojau apie Italiją, Lietuvą, pasaulį. Lozoraičių namuose jaučiausi ir jaučiuosi sava. Tas, kuriam teko ilgiau būti toli nuo gimtųjų vietų ir įprastos aplinkos, supras, koks brangus šis jausmas. Giovannos ir Kazio dėka artimesnė man tapo ir dabartinė, ir jų jaunystės Roma. Nors didžiąja savo pažinties su šiuo miestu ir apskritai Italija mokytoja vadinčiau Lozoraičių dukrą Dainą.

Kaip susipažinote ir susidraugavote su istorike Daina Lozoraitis?

Su Daina susipažinome 1991 metais. Mano bičiulė (beje, ir mano buvusi dėstytoja) Irena Vaišvilaitė – tada ji Romoje studijavo Bažnyčios istoriją – paprašė rasti Vilniuje kambarį arba butą Kazio Lozoraičio dukrai pagyventi. Vieni mano bičiuliai visai vasarai išvažiuodavo į kaimą, tad susitariau, kad užleis savo būstą Dainai. Taip ir susipažinome. Tai buvo pirmoji jos kelionė į tėvo gimtinę. Kartu keliavome po Lietuvą, Latviją, patyrėme visokių nuotykių, o 1992 metais Daina pakvietė mane į Romą. Vėliau, kai jau gyvenau šiame mieste, ji buvo mano didžioji globėja ir mokytoja. Turime Romoje savo vietų, visada randame laiko pasivaikščioti savo takais.

Šv. Jono Laterano bazilika (Basilica San Giovanni in Laterano) vadinama visų Romos ir pasaulio bažnyčių motina – čia stovi popiežiaus sostas
Asmeninio archyvo nuotr.
Kaip Giovanna Pignatelli susipažino su Kaziu Lozoraičiu – likimo į Romą nublokštu lietuviu?

Susipažino per draugus. Apie tai Giovanna užsimena knygoje. Skaitydamas šį pasakojimą, Kazys nebuvo labai patenkintas, nes ten minima ir jo sužadėtinė anglė. Jokios paslapties toje istorijoje nebuvo, nes ir pats mielai girdavosi visiems tos anglės nulipdytu savo portretu – skulptūrine galvute. Iš pradžių Kazys Giovannai buvo vienas iš daugelio simpatiškų jaunų žmonių, o lietuvybė jai per daug nerūpėjo. Tėvai Kazį ir vyresnėlį Stasį atsivežė į Romą, kai šie dar buvo maži. Čia jie užaugo, baigė gimnaziją, universitetą. Itališkai abu kalbėjo kaip tikri italai, atrodė irgi panašiai – aštrių veido bruožų, sausi, elegantiški. Jie gana giliai integravosi į romiečių bendruomenę. Vis dėlto Kazys visą gyvenimą pragyveno Italijoje neturėdamas šios šalies pilietybės. Ir pats, ir brolis, ir tėvai visąlaik jautėsi esantys Lietuvos atstovai.

Jūsų knygoje randu įdomių su Lietuva susijusių faktų. Pavyzdžiui, ponia Giovanna pasakoja apie estų literatą Aleksį Rannitą, rašiusį apie Lietuvą, M. K. Čiurlionio dailę.

Rannitas buvo vedęs Kazio tetą, motinos Vincentos seserį, žinomą Lietuvos prieškario ir karo metų dainininkę Gražiną Matulaitytę. Man buvo labai įdomu išgirsti apie šį žmogų iš Kazio, perskaityti šeimos archyve saugomus jo laiškus. Rannitas – rusakilmis estas, artimai susijęs su Lietuva. Ryški ir patraukli asmenybė. Kazys mėgo pasakoti apie visus Romos lietuvius. Jis tikrai buvo vaikščiojanti tų žmonių istorijų enciklopedija. Deja, užrašytos tik menkos nuotrupos.

Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)
Rašote, kad Lozoraičių namai buvo vienas iš Romos lietuvių gyvenimo centrų. Ar išeivių iš Lietuvos šiame mieste buvo tiek daug kaip Paryžiuje?

Romoje lietuvių niekada nebuvo daug. Tai specifinis miestas. Čia ir šiandien nelabai yra ką veikti verslo, finansų ar naujųjų technologijų specialistams. Jis tinka humanitarams. Roma – Italijos politinio gyvenimo širdis, čia būrėsi ir buriasi diplomatai. Tad, ieškodami šiame mieste lietuvių, tiksliau – iš Lietuvos kilusių žmonių, pėdsakų, susiduriame su dailininkais, dvarininkais, senienų mėgėjais, vienu kitu literatu, istoriku, taip pat Bažnyčios žmonėmis – kunigais, vienuolėmis.

Pasak Jūsų, Roma – muziejus po atviru dangumi. Kaip šį miestą keičia laikas, gamtos reiškiniai, civilizacija?

Roma per pastaruosius dešimt metų smarkiai pasikeitė. Šiame muziejuje po atviru dangumi gerokai per daug lankytojų. Smagu, kad žmonės keliauja, bet masinis turizmas subanalina gražiausias vietas, didingiausius paminklus. Tiems, kurie trokšta paslapties ir romantikos, lieka ieškoti tų retų valandų, kai turistų srautas nusilpsta. Romoje gera klajoti ankstų rytą, kai dauguma dar miega po nakties linksmybių. Miestas maloniai ištuštėja vasario mėnesį. Matyt, po ilgų švenčių žmonės kimba į darbus, keliautojus gąsdina ir šalti orai, nors Romoje vasarį jau nušvinta saulė, ima ilgėti dienos ir būna visai smagu. Vasarį ištirpsta net eilės prie Vatikano muziejų, kurios kitu laiku pranoksta visa, ką esu iki šiol panašiose vietose mačiusi.

XVII a. pastatyta Švč. Mergelės Marijos Stebuklingosios bažnyčia del Popolo aikštėje projektuota net trijų architektų – C. Rinaldi, G. L. Bernini ir C. Fontanos
Asmeninio archyvo nuotr.
Romoje yra vietų, kurios tarsi nepakitusios nuo senovės romėnų laikų. Kas šiame mieste Jums atrodo amžina?

Būsiu banali: tai – saulėlydžiai virš forumų griuvėsių, dangaus fone ryškėjantys tamsūs pinijų siluetai, tiltai per Tibrą miesto centre, nuo Aventino kalvos šlaito atsiverianti panorama į Palatino kalvą, Didieji miesto vartai, Apijaus kelias, kone į geležinkelį įsirėžęs romėnų laikų statinys, istorinį miestą juosiantys mūrai.

Kokios Romos vietos Jums yra magiškos? Kokius kvartalus pažįstate geriausiai?

Ieškau progos užlipti ant Kapitolijaus kalvos ankstų rytą arba vakarop, labai mėgstu Šv. Lauryno Lučinoje aikštę, visada aplankau Švč. Mergelės Marijos Stebuklingosios bažnyčią del Popolo aikštėje, neskubėdama išgeriu kavos bare „Rosati“ ir bare prie Farneze'ių aikštės. Vasario mėnesį einame į Vatikano muziejus. Jie neišsemiami. Niekada neatsižavėsiu ir baroko meistrų G. L. Bernini bei F. Borromini kūriniais. Visa tai yra senamiestyje. Puikiai jaučiuosi ir seniai pažįstamuose Monti rajone bei Trieste kvartale: čia gyvenome keliolika metų. Dabar persikėlėme į namus ant Borgo ir Prati rajonų ribos. Anksčiau nemėgau šitos miesto dalies. Pasirodo, ją tiesiog reikėjo prisijaukinti. Čia daug įdomių dalykų, vietų, žmonių. Pernai įsigijome dviračius. Jie labai padeda plėsti miesto pažinimo ribas, nes šiuo transportu įmanoma pasiekti gana atokias vietas, į kurias šiaip net į galvą nešautų važiuoti. Aptinkame naujų miesto veidų ir vardų. Toks atradimas man buvo architekto Armando Brasini pastatai. Karjeros viršūnę jis pasiekė Mussolini laikais, po karo buvo pamirštas ir dėl to, kad dirbo fašistams, ir dėl to, kad visiškai ignoravo modernizmą.

Yra tokia legenda, kad Švč. Mergelės Marijos Stebuklingosios bažnyčia del Popolo aikštėje pastatyta norint išvyti šiose vietose pasirodantį vaiduoklį – romiečiams ramybės esą nedavusi imperatoriaus Nerono siela
Asmeninio archyvo nuotr.
Kas Jums labiausiai patinka Italijos sostinėje ir kas vargina?

Patinka tai, ką suvokiu kaip autentišką Romos savastį. Galiu sau leisti prabangą sakyti, kad man nepatinka aplink sparčiai augantys miegamieji rajonai, gigantiški prekybos centrai, nykstančios krautuvėlės ir amatininkų dirbtuvėlės. Kita vertus, mes ir patys važiuojame apsipirkti į prekybos centrus, nes taip greičiau, pigiau. Būtų kvaila nepripažinti, kad modernizacija suteikia miestui įtampos ir dinamikos. Vargina augančios turistų minios. Tiesa, žinau, kur galima nuo jų pasislėpti.

Pažįstu Vilniaus dailės akademijos dėstytoją, kuris į Romą važiuoja tik dėl M. M. da Caravaggio paveikslų. Ką rekomenduotumėte pamatyti menu besidomintiems turistams viduramžių pėdsakais paženklintame antikos ir baroko mieste?

Patyrę žmonės sako, kad Romoje reikia pabūti arba tris dienas, arba trisdešimt trejus metus. Tai nėra vien šmaikštybė. Per tris dienas Romoje galima suprasti, ar šio miesto jums reikia, ar norėsite čia grįžti. Jei taip, suprasite ir tai, ką norėtumėte pamatyti kitą kartą. Kad antikos, Renesanso ar baroko Roma atsivertų, reikia laiko ir žinių. Gali atrodyti, kad šis miestas nieko nuo lankytojų neslepia, kad gyvenimas čia verda tiesiog gatvėse, o keliai į visas įdomybes ryškiai nužymėti turistams skirtose miesto schemose. Tų schemų iš tikrųjų užtenka pasirinkus trijų dienų pažintį. Šiuo atveju pirmiausia siūlyčiau aplankyti senąją Romos širdį – forumus. „Privalomoji“ senamiesčio lankymo ašis: Trevi fontanas, Panteonas ir Navonos aikštė. Šiuo keliu patarčiau eiti ankstų rytą, kol minios konkurentų dar tik keliasi iš lovų ar sėda prie pusryčių stalo. Pakeliui nuo Panteono į Navonos aikštę kaip tik yra viena iš Caravaggio vietų – Šv. Liudviko Prancūzų bažnyčia. Kairiosios navos gale kardinolui Mathieu Cointereliui priklausiusios koplyčios sienas puošia trys apaštalo Mato istoriją pasakojančios drobės. Nuo Jėzaus: „Taip, tu. Sek paskui mane“, iki apaštalo kankinio mirties, kurią stebi apiplyšę gatvės žiopliai, tarp jų – ir pats Caravaggio. (Šio dailininko veidas išsidraikiusiais juodais plaukais XX a. antroje pusėje puikavosi ant italų 100 tūkst. lirų banknoto.) Tai – visas kvapą gniaužiantis spektaklis. Kostiumuoti aktoriai, scena, kulisai, svarbiausius veikėjus išryškinantis apšvietimas, dramai būdingi efektai... Ilgai negali pamiršti matytų vaizdų ir patirtų jausmų. Na, o viduramžių Romos siūlyčiau ieškoti Šv. Klemenso bazilikoje, ant Celijaus kalvos ir gatvelėje paslaptingai skambančiu pavadinimu Clivo di Scauro.

Trasteverėje esančios Doria Pamphili vilos parkas – turistų ir jaunų romiečių itin mėgstama vieta
Asmeninio archyvo nuotr.
Kur Romos svečiai galėtų apsipirkti? Pasėdėti prie taurės vyno?

Globalizacija ir masinė kultūra Romą gerokai pakeitė. Čia vis mažiau vietų, kur parduodama tai, ko kitur nėra. Šis procesas ypač pagreitėjo pastaraisiais metais. Kurį laiką net skaičiavau, kiek „Pasivaikščiojimuose po Romą“ minėtų dirbtuvėlių ir parduotuvėlių jau nebeliko. Užtat Romoje daugėja vyninių ir gerėja maistas. Linksmintis siūlyčiau ten, kur daug žmonių. Tokių vietų gausu senamiestyje arba už Tibro – Trasteverėje. Vienas didžiausių malonumų vasarą, po vakarienės, eiti į ledainę ledų. O šių Romoje begalė, bet paprastai kiekvienas kvartalas turi savo geriausiąją. Į jas apie vienuoliktą valandą vakaro plūsta mamos ir tėčiai su kūdikiais vežimėliuose, močiutės ir seneliai su anūkais, tylūs vienišiai ir triukšmingos bičiulių kompanijos. Vasaros ledainė – vienas itališkiausių dalykų Romoje.

Ko galėtume pasimokyti iš romiečių moterų?

Nerodyti savo blogos savijautos ar prastos nuotaikos. Eiti į viešumą visada pasitempus. Niekada nepamiršti savo moteriškumo, nepasiduoti nei amžiui, nei negaliai. Visa kita puikiai moka ir lietuvės.

Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)
Ką galėtumėte pasakyti apie italų buities kultūrą?

Sakoma, kad dabartiniai italai ir senovės romėnai neturi jokių kraujo ryšių, tačiau inžinieriaus gyslelę dabartiniams italams romėnai kažkokiu būdu vis dėlto perdavė. Italai nepaprastai išradingi ir kūrybingi. Įstabaus grožio gamta ir tie meno turtai, tarp kurių jie gyvena, ugdo nepriekaištingą skonį. Aišku, yra visko, tačiau apskritai italų buitis nepalyginti estetiškesnė už daugelio Europos tautų. Jie tikrai moka gražiai gyventi. Ir anaiptol nebūtinai išleidžia tam daug pinigų.

O apie italų virtuvę?

Apie italų virtuvę šiandien Lietuvoje visi viską žino, kartais atrodo, kad – net daugiau už pačius italus. Jų virtuvę labai vertinu ir mėgstu, tačiau Vilniuje itališkus patiekalus gaminu retai – čia man nepavyksta išgauti reikiamo skonio. Nežinau, kokie ekonomikos dėsniai neleidžia Lietuvos tiekėjams atvežti „tų“ ryžių, makaronų, aliejaus, sūrio, bet be jų joks virtuvės virtuozas nepasieks reikiamo rezultato. O gal kad išsiskleistų tikrasis itališko maisto skonis, reikia ir Italijos dangaus?

Ar norėtumėte gyventi Romoje?

Nenorėčiau atsisakyti savo dabartinio gyvenimo būdo ir rinktis vieną iš dviejų – Vilnių arba Romą. Vis dėlto jei gyvenimas priverstų, likčiau Vilniuje, nes tai – mano gimtasis miestas, jo niekas negali atstoti ar pakeisti.

Vėžlių fontano (Fontana delle Tartarughe) ieškokite Mattei aikštėje
Asmeninio archyvo nuotr.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis