Lietuvoje jau 2 metus gyvenanti jamaikietė: pirmas įspūdis šokiravo

„Nepamirškite tiesti tiltų. Tai yra visa ko pamatas“, – įsitikinusi inžinierė Keisha LaRaine Ingram. Ji į Lietuvą atvyko trumpų studijų, bet greitai ėmė svajoti apie verslą ir gyvenimą čia.

Skaitomiausi straipsniai:
- Madingiausios šio sezono rankinės (FOTO)
- N.Marčėnaitė: meilė, tas dviejų puselių reikalas, man niekad neatrodė protingas
- Tragiško likimo Fridą Kahlo lovoje guodė ir vyrai, ir moterys
- Gimtadienyje garsenybės demonstravo ir makiažą helovynui
- Sočioji moliūgo sriuba

ei būtų dalijami prizai už pagyras mūsų šaliai, 34-erių jamaikietė, kurios kelias iki Baltijos driekėsi per egzotiškuosius Afganistaną ir Zambiją, neabejotinai liptų ant nugalėtojų pakylos.

Afganistane karo nepamatė

Iš pradžių buvo keliai ir tiltai. Bendraudamas su šia dailia, ramiai kalbančia ir nuolat besijuokiančia mergina kažin, ar pagalvosi, kad pagal profesiją ji – inžinierė. Keisha pamena nuo mažumės mėgdavusi konstruoti ir kurti įvairius daiktus, vėliau ėmė žavėtis tiksliaisiais mokslais – matematika, fizika, chemija. Kaip ir visoms mergaitėms, jai teko mokytis siūti, gaminti valgyti, bet šie užsiėmimai nedžiugino. Dideliam mamos nusivylimui, dukra pasirinko ne moteriška laikomą sritį, o civilinės inžinerijos studijas technikos koledže. Užtat buhalteriu dirbantis tėtis tokį žingsnį palaikė.

Po studijų bene didžiausias gimtinėje projektas, kurį padėjo įgyvendinti Keisha, – 100 km ilgio greitkelis. Jauna specialistė buvo atsakinga už kelių senų tiltų atnaujinimą ir dešimties naujų statybą. „Jie vadino mane ne inžiniere Keisha, o tiltų mergaite Keisha“, – prisimena pašnekovė. Jamaikoje inžineriją studijuojančios merginos nėra retenybė, tačiau dauguma įgijusių šią profesiją dirba biuruose. Keisha tautiečiams kėlė nuostabą. Pati jamaikietė sako taip galėjusi šį bei tą duoti savo šaliai, padėti kurti jos ateitį. Tiesa, darbas užėmė itin daug laiko – 60–80 valandų per savaitę (šalyje įprastai dirbama 40–50 valandų). „Inžinerija – mano aistra. Kita vertus, jei jos neturi, inžinierius nebūsi“, – tvirtina jauna moteris.

Netrukus Keisha atsidūrė Afganistane, Kandahare. Čia ilgiau nei tris mėnesius prižiūrėjo karinės bazės valgyklų, kitų nedidelių pastatų statybą. Nors šis regionas – vienas pavojingiausių šalyje, atvykėlė gyveno ramioje aplinkoje, tarytum burbule. Suvokė, kad pateko į karą, bet jo, galima sakyti, nematė. Vis dėlto trumpa pažintis su karinio konflikto nukamuotu kraštu gerokai pakeitė jamaikietės požiūrį į daugelį dalykų. Ėmė labiau vertinti tai, ką anksčiau priėmė kaip savaime suprantama. Keishą žavėjo Afganistane sutikti vieno tikslo vienijami daugelio tautybių atstovai. Būdami toli nuo namų, artimųjų ir bičiulių, gyvendami be didelių patogumų, tie žmonės stengėsi išlaikyti teigiamą požiūrį. Inžinierė iki šiol su nostalgija prisimena, kaip laisvu laiku visi traukdavo į sporto salę, kaip sekmadieniais vaikščiodavo po bazę.

Zambija gniuždė

Baigusi įgyvendinti projektą, Keisha grįžo į gimtinę, bet vos kelioms savaitėms, mat laukė naujas darbas Zambijoje – tiesti 60 km ilgo kelią. Šioje Pietų Afrikos šalyje merginai vėl teko susidurti su kreivais žvilgsniais. Afrikiečiai prisikūrę stereotipų – Jamaika jiems siejasi su linksmais žmonėmis, Bobu Marley'iu, regiu, nesiliaujančiais vakarėliais. O čia – jauna moteris inžinierė! Keisha neslepia, kad Zambijoje patyrė didžiulį kultūrinį šoką. Afganistane ji gyveno palyginti vakarietiškoje aplinkoje, nes dirbo, bendravo su atvykėliais iš JAV, Kanados, Europos. O Afrika jai – menkai pažįstamas pasaulis.

Jamaikoje išsitenka įvairios kultūros, šias žmonės priima atvirai, o Zambijoje dominuoja viena – gana vakarietiška, persmelkta vietos papročių ir gana patriarchališka. Tai puikiai atspindi ir šeimos modelis, ir darbo ar žmonių santykiai, tai akivaizdu net parduotuvėse. Prie kelio tiesimo moteris gali prisidėti nebent administraciniu darbu. Jei kuri ir turi reikiamą išsilavinimą, gebėjimų imtis atsakingesnės veiklos, ją vis tiek prižiūri vyras. Viena jauna architektė Keishai pasakojo, kad labai trokšta pati įgyvendinti savo sumanymus, pati nori suktis statybų aikštelėje, bet tam reikalingas vadovo palaiminimas, tad kaskart ji paliekama prie kompiuterio. Kai Keisha susiruošdavo kelionei iki tiesiamo kelio, jos kolegos nepatenkintais veidais išrėždavo: „Tu – moteris: sėdėk kontoroje!“
Mergina jaučia nuoskaudą ir dėl to, kad buvo inžinieriaus asistentė, tarp atsakingųjų už projektą – antra pagal rangą, bet jos nuomonės menkai paisyta.

„Didelė viršininkė, bet tai buvo tuščias, jokių galių nesuteikiantis titulas, – pamena pašnekovė. – Per susitikimus diskutuodavo tik vyrai, nors ir aš, ir kai kurios labai protingos mano kolegės savo patarimais galėjo gerokai patobulinti projektą.“ Vyrai taip nepasitiki moterimis, kad neleidžia joms vadovauti – esą antraip tvyros sumaištis. Jų supratimu, moterims dera užsiimti moteriškais dalykais, pavyzdžiui, tvarkyti popierius, o techninis darbas telieka stipriajai lyčiai. Keishai neįprasta buvo ir tai, kad afrikiečiai stebėjosi matydami ją sėdinčią prie automobilio vairo. Kompanijos automobilį vairuojanti moteris Zambijoje apskritai – retenybė, tai „sau leidžia“ tik einančios vadovaujamas pareigas.

Jamaikietei toks pasaulis kelia slogutį. „Ten yra ambicingų moterų, norinčių būti kai kuo daugiau, nei yra, norinčių ir galinčių tapti vadybininkėmis, departamentų vadovėmis... Liūdna žinoti, kad tave visada laikys menkesne už vyrą. Zambijoje, jei gimei stipriosios lyties atstovu, tavo gyvenimas bus šimtu procentų geresnis. Net jei neturi geresnio išsilavinimo ar turtingų tėvų. Ten viskas grindžiama ne profesija, išsilavinimu, o lytimi. Pašnekovei net dabar nemalonu prisiminti, kaip šefas, būdamas prastos nuotaikos, įžeidžiamai kalbėdavo su viena atsakingas pareigas einančia darbuotoja. Ta moteris, pasak Keishos, formaliai lyg ir turėjo viską (reikiamų darbo priemonių ir t. t.), bet jos gebėjimai, indėlis į kompaniją niekada nevertinti. Panašiai ir santuokoje – žmona turi pasirūpinti, kad namo grįžęs sutuoktinis rastų paruoštą vakarienę, kalbėti su juo švelniai, net jei jis parsibaladoja paryčiais.

Bemaž metus Zambijoje praleidusi jamaikietė ėmė dusti. Jautėsi taip, lyg būtų pradėjusios nykti jos smegenų ląstelės. „Atrodė, kad veltui užimu vietą. Darbas neturi būti vien būdas gauti pinigų. Jis turi padėti tobulėti, kompanijai judėti į priekį. Kam įdarbinti žmogų, kad jis tas pareigas eitų formaliai?“
Nelygybės apraiškų jamaikietė pastebi ir Lietuvoje, nors čia padėtis, be abejo, nepalyginti geresnė. Moterys yra nepriklausomos, joms nereikia gauti vyro leidimo, jei nori dirbti, bet... postus dažniausiai turi žemesnius, algą gauna menkesnę. Pašnekovė baiminasi, kad Lietuvos darbo rinkoje jos pozicija būtų žemesnė už kitų dėl to, kad yra užsienietė ir dar moteris. Kita vertus, Keishai apmaudu, kad vakarietės stengiasi būti perdėm tvirtos, agresyvios ir nepriklausomos. „Kartais turime prisiminti, kad esame tiesiog moterys. Tas kietumas nei puošia, nei padeda. Man patiko, kad Zambijos moterys geba būti itin moteriškos“, – sako jamaikietė.

Čia taip ramu!

Aštuonerius metus gimtinėje, Azijoje ir Afrikoje pradirbusi Keisha nusprendė vėl imtis mokslų, o diplomo siekti tolimoje ir egzotiškoje šalyje. Toliau krimsti inžineriją jai pasirodė nuobodu, darbe reikalingų žinių pakako. Suprato, kad praverstų išmanyti ir įstatymus, verslą, ką nurodyti sutartyse, kaip apskaičiuoti išlaidas, derėtis ir pan.

„Stengiuosi gyventi kuo įdomiau. Norėjau, kad magistro studijos būtų ne vien mokslas, bet ir įsimintina, smagi patirtis. Pirmiausia į galvą atėjo Didžioji Britanija, bet tai – visiška klišė. Buvau girdėjusi ir apie Baltijos valstybes – kad jos kitokios nei žinomos Europos šalys. O kodėl ne, pamaniau?“ – prisimena pašnekovė. Iš pradžių mergina galvojo apie teisės studijas, bet neturėjo šios srities bakalauro diplomo, tad galiausiai pasirinko elektroninio verslo vadybą.

Dar Afrikoje jamaikietė buvo sutikusi kelis lietuvius, šie viliojo aplankyti Lietuvą. Keishą sudomino jų pasakojimas apie skirtingus metų laikus. Pirmą kartą į Lietuvą mergina atskrido 2012-ųjų vasarą. „Mėgstu pamatyti šalis geriausiu metu – vasarą, tada galiu pasiruošti blogiausiam“, – juokiasi jamaikietė. Be to, prieš studijų pradžią norėjo apžiūrėti Mykolo Romerio universitetą.

Pirmas įspūdis Vilniuje šokiravo. Iki lėktuvo į Vilnių vežęs autobusas buvo pilnas lietuvių. Keisha įšoko paskutinė, tad visi įsistebeilijo į ją. Galvoje sukosi viena mintis: „Ar tai geras sprendimas?“ Kita vertus, žmonės tik žiūrėjo, neatrodė, kad ketintų pribaigti. Lietuvoje į Keishą ir toliau visi spoksojo (nužiūrinėja iki šiol, tik rečiau), užtat buvo netikėtai malonūs – nei taksistas, vargiai supratęs, kad viešniai reikia atsidurti J. Jasinskio gatvėje, nei universitete sutikti žmonės nebuvo nusiteikę agresyviai. Dar labiau Keishą nustebino ramybė. Jamaikoje visur skamba muzika, tvyro džiugi atmosfera, o Vilniuje ji girdėjo vien transporto keliamą triukšmą. Tyla jamaikietės neišgąsdino, tad nuvyko į Zambiją, susipakavo daiktus ir grįžo į Vilnių. Sprendimo nesigaili. Sunku tuo abejoti: baigusi elektroninio verslo vadybos magistro studijas, mergina pasirinko dar vienas – socialinių technologijų valdymo.

Moki lietuviškai – esi Dievas

Ne viskas, ką Keisha įsivaizdavo apie Lietuvą, pasitvirtino. Lietuviai tikrai mažai šypsosi, atrodo šaltoki ir nedraugiški, bet jei susibičiuliauja, rūpinasi nuoširdžiai, priešingai nei kai kuriose kitose Vakarų šalyse. Daugelis vilniečių jamaikietę pažįsta veikiausiai dėl to, kad ji traukia dėmesį. Galbūt dėl egzotiškumo? Keisha ima kvatoti: „Taip, pastebiu šitą dalyką. Kartais to būna per daug. Apskritai žmonės į mane reaguoja gerai, bet noriu, kad lytis, rasė ar išsilavinimas nebūtų tokie svarbūs ir mane priimtų tokią, kokia esu.“

Mergina pasakoja, kad Vilnius yra kur kas modernesnis už jos gimtąjį miestą Portmorą. Keishą žavi interneto sparta, lietuvių darbštumas ir europietiškas gyvenimo būdas. O žiema jamaikietės nebaugina – taip, šąla rankos ir ausys, bet jas gali apsaugoti šilti drabužiai, užtat kaip gražu būna! Jei turėtume kalnų, tinkamų slidinėti, daugiau žmonių mėgtų žiemą, spėja jamaikietė, o štai jos šalyje būna tik dirbtinio sniego. Keistas Keishai pasirodė tik jaunystės sureikšminimas. Jamaikoje žmonės kuo vyresni, tuo gerbiamesni. Kai kuriuos darbus dirbti samdomi tik solidesnio amžiaus sulaukusieji. „Lietuviai atrodo lyg amžinai jauna visuomenė“, – sako Keisha ir priduria, kad kai kurių bendramokslių nuomone, tokio amžiaus ji jau turi būti ištekėjusi ir auginti vaikus.

Nuo pirmų dienų Lietuvoje užsienietė stengėsi perprasti lietuvių kalbą – pasak pašnekovės, ispanų kalbos ir rečitatyvo mišinį. Ji pastebėjo, kad čia, jei bandai kalbėti lietuviškai, esi Dievas. Kaip ir mokėdamas anglų kalbą. Magistrantūros studentams neįprasta mokytis naujos kalbos, tačiau Keisha užsirašė į lietuvių kalbos pamokas. Su kiekvienu išmoktu nauju žodžiu ji vis labiau įsimyli lietuvių kultūrą ir gyvenimo būdą.

„Staiga užsimaniau čia ne tik studijuoti, bet ir gyventi. Žmonės klausia: kodėl Lietuva? O kodėl ne? Lietuva turi daug privalumų. Ji – jauna šalis. Lietuviai nori pažinti tavo kultūrą, sužinoti apie gyvenimą Jamaikoje. Jei ir yra čia bėdų, viskas pasikeis. Noriu likti ir įgyvendinti savo svajones.“ O svajoja Keisha apie kavinę, kur vaišintų žmones arbata, kava, jamaikietišku maistu ir pažindintų su savo šalies kultūra, muzika, amatais. Tai būtų nedidelis Jamaikos gabaliukas tiems, kurie nori aplankyti šį kraštą, bet negali, ir kuriems smalsu, ar tikrai visi jamaikiečiai rūko marihuaną. Kartu – savotiška dovana Lietuvai: visi skundžiasi, kad nėra darbo, o būsima verslininkė užsimojusi sukurti keletą darbo vietų.

Pašnekovė stebisi, kad ji Lietuvą mėgsta labiau už pačius lietuvius – galbūt dėl to, kad šiems tenka dirbti, o ji kol kas tik studijuoja.

„Turiu ir nekokios patirties, bet būdama Portugalijoje pajutau, kad Lietuva yra mano širdis. Čia man tiesiog geriau, čia viskas veikia ir viskas vyksta laiku. Ypač daug ką galima veikti vasarą. Žiemą – taip pat, nors visiems norisi būti namie. Man niekada nenuobodu.
Pasiilgstu Jamaikos šokių, maisto, gyvenimo būdo, bet ne tenykštės situacijos. Dauguma jamaikiečių nemėgsta vyriausybės, tad situacija yra kiek įtempta. Žmonės įsivaizduoja, kad mano gimtinėje tvyro lengvabūdiška atmosfera. Tai galima pasakyti gal tik apie turizmo sektorių. Tikras gyvenimas yra sunkus, tačiau jamaikiečiai keistis nenori. Jei lietuviams kas nors nepatinka, jie ima protestuoti. Liūdna, kad mano tėvai turi ten gyventi, bet džiaugiuosi, kad pritarė mano sprendimui vykti į Lietuvą“, – atvirauja Keisha. Opaklausta, ar įsivaizduoja save po dešimties metų ten, kur yra dabar, net nesuabejojusi linkteli.

Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis