L. Rimkevičienė: augindama vaikus atsisakiau ne tik viešojo gyvenimo

Ką šiandien veikia ir kuo gyvena žurnalistė Liepa Rimkevičienė.

Šių dienų skaitomiausi:
- Trys klaidingos nuomonės apie vyrų seksualumą
- Vyrų aktus fotografuojantis menininkas tam tikrų klausimų nemėgsta
- Moteris, netekusi kojų, čiuožia snieglente ir šoka (FOTO)
- Moterys, kurias į istoriją įrašė jų krūtys (FOTO)
- Dieta, padėsianti atsikratyti iki 10 kg per savaitę
- Orkaitėje keptas omletas

Prieš šešerius metus rengiant pirmąjį ekologinį „Moters“ žurnalo numerį, žurnalistė Liepa Rimkevičienė, ant rankų sūpuodama penkiolikos mėnesių sūnų Rojų, pasakojo apie savo atrastą sąmoningos, natūralios motinystės kelią ir kūrybiškumą – itin svarbų auginant vaikus.

Šiandien šią 34-erių metų moterį ir du jos sūnus – septynerių Rojų bei penkiametį Vėją Vytautą – galima sutikti Vingio parke skriejančius riedlentėmis. Kaip Liepai pavyksta išlaikyti išsikeltą sveikos gyvensenos kartelę, ką nauja sau atrado gilindamasi į ekologijos temą?

„Per šešerius metus ir mano gyvenimas, ir visuomenės požiūris į ekologiją pasikeitė. Pamenu, kai LRT programų direktoriui pristačiau ekologinio gyvenimo būdo laidos idėją, jam atrodė, kad kalbu apie kvantinę fiziką. Netrukus įvyko staigus ekomados sprogimas, vėliau – natūralus atoslūgis ar net visiškas nusivylimas ekologija. Mano gyvenimas taip pat labai pasikeitė. Esu paskendusi labai įdomioje veikloje – dirbu Europos Parlamento nario Vytauto Landsbergio atstove spaudai, kuriu įvairius projektus, spėjau nufilmuoti autorinį ekologinių apybraižų ciklą. 

Penkerius metus buvau nėščia arba žindanti, arba ir nėščia, ir žindanti. Tada sąmoningai pasirinkau gyvenimą gamtoje, norėjau su mažais vaikais maksimaliai būti natūralioje aplinkoje, jausti gamtos ciklus. Balandžio pradžioje išvažiuodavome iš Vilniaus ir grįždavome spaliui baigiantis. Gyvenome mano senelių kaimuose Anykščių ir Utenos apylinkėse, Nidoje. Tada daugeliui atrodžiau keistuolė: didelis jaukus ir modernus butas Vilniaus centre, jame išmaniosios technologijos, o aš išlėkusi į sodybą, kur net šilto vandens kartais nėra. Semiu vandenį iš šulinio ir gyvenu su dviem mažiukais kaip kokia laukinė. Ačiū Dievui, vyras mane suprato ir palaikė. Norėjau, kad vaikai kuo daugiau būtų gryname ore, matytų ir jaustų, kaip teka gyvenimas gamtoje, kaip parskrenda gandrai, kaip jie poruojasi, peri, maitina ir moko skraidyti gandriukus, o rudenį visi patraukia į šiltuosius kraštus.

Gyvenome gamtos ritmu. Šis buvo tapęs ir mūsų. Turėjome savo ritualų: iš ryto keliaudavome į mišką parsinešti šaltinio vandens, maudydavomės Šventosios upėje, mėgaudavomės visiška ramybe, kalbėdavomės, medituodavome. Ir prie jūros nuvykę gyvendavome miške. Šiandien man ramu, kad itin svarbus vaikų raidos etapas – iki trejų ketverių metų – praėjo gražiai, harmoningai.
Ir pati buvau tos ramybės būsenos įsukta, jaučiausi organiškai, tarsi vaikų pasaulyje būčiau atradusi tikrąją savastį. Daugeliui atrodė nesuvokiama, kad visiškai atsisakiau ne tik viešojo gyvenimo, bet ir įprastų XXI a. kasdienybės ritualų, klestinčios moters socialinio įvaizdžio.
Dabar suprantu, kad tai buvo labai gražus ir prasmingas etapas. Manau, moteris – kaip upė, ji puikiai prisitaiko prie jos gyvenimą formuojančių krantų. Jei visa širdimi ir su meile atsiveri tam, kas duota, jautiesi laiminga. Šiandien gyvenu visai kitaip – darbų sūkuryje, kasdien turiu įveikti vaikų darželių ir būrelių estafetę. Mėgautis gamtos ramybe turime tik vasarą. Jos visi labai laukiame.

Ekologinę gyvenseną suvokiu kaip minimalistinę, švarią, šiuolaikišką.
Žurnalas "Moteris" (A. Gintalaitės nuotr.)

Kartais pagalvoju, kad augu ir bręstu kartu su savo vaikais, jie – mano didieji mokytojai. Šiandienis mūsų gyvenimas kupinas žinių, naujų atradimų ir tobulėjimo. Vaikai lanko Montessori darželį, dainuoja „Ąžuoliuko“ chore, piešia J. Stauskaitės dailės mokykloje. Labai noriu, kad jie aplankytų garsiausius pasaulio muziejus, išgirstų gražiausias operas... Dabar suprantu, kaip svarbu pajusti ribą, kada vaikams užtenka tik to, ką duoda mama ir gamta, ir kada jau reikia leisti žengti pirmuosius žingsnius į XXI a. galimybes. Dabartinių ekologų klaida – siekis grįžti į pirmykščius laikus. To padaryti neįmanoma, natūralios gyvensenos idėją reikia pritaikyti šiems laikams, kitaip tapsi atsiskyrėliu, tu ir tavo vaikai negalės visavertiškai integruotis į visuomenę. Gali iš molio nusidrėbti trobą ar pasistatyti vigvamą, gyventi atsiskyręs nuo civilizacijos, be elektros, bet tik tol, kol tavo atžalos yra ikimokyklinio amžiaus. Vaikai privalo mokytis, tobulėti, reikia lavinti intelektinius įgūdžius.“


Ekologija lygu modernumas

„Ekologija man – modernus dalykas. Jei galvoju apie ekomadą, tai pirmiausia – apie britų dizainerę Stellą McCartney. Jos kuriama mada – lengva, minimalistinė, konceptuali. Jei galvoju apie ekologišką namą, tai – ne apie šiaudinį, o apie modernų, naujomis technologijomis grįstą, gražiai, subtiliai savo architektūra įsiliejantį į aplinką, vietovės reljefą, tausojantį energiją. Ekologinę gyvenseną suvokiu kaip minimalistinę, švarią, šiuolaikišką. Protėvių gyvenimo būdo nekartosime. Iš jų galime semtis išminties ir dvasinių vertybinių, bet gyventi turime šiame amžiuje, turime siekti išsilavinimo, įvaldyti progresyvias šiuolaikines technologijas, neapsikrauti beverčiais daiktais. 

Ekologija prasideda nuo suvokimo, kaip gyveni, kokį pėdsaką palieki. Egoistiška gyventi užsidarius tarp bendruomenės narių, švariai sau tame viename lopinėlyje. Reikia stengtis keisti pasaulį dalyvaujant valstybės gyvenime, kad tavo tėvynės ir kartu vaikų ateitis būtų darnesnė.
Važiuodama į savo kaimą dažnai atkreipiu dėmesį į siaubingai apleistą gyvulių fermą: veršeliai – kaip po karo, baisi nešvara. Sužinau, kad tai – ekologinis ūkis. Šokas. Suprantu: ten nėra chemijos, gyvuliai neįkalinti narvuose, neprijungti prie aparatų, bet yra kitas kraštutinumas – nehigieniška. Perki pakelį ekologiško pieno, pamelžto aptriušusioje fermoje? Kai ekologiškas maistas tapo mada, nebeaišku, ką perki. Mada išprovokuoja didžiulę paklausą, moki brangiau už produktus, kurių kokybė niekuo nėra geresnė. Reikia stebėti ir būti atsargiam, išsiaiškinti, kaip gyvena ekologinių ūkių šeimininkai. 

Šiandien ekologija dažnam yra įvaizdžio dalis, vaidyba, o ne vidinė esmė. Jei nepakeiti gyvensenos, požiūrio į pasaulį, esi tas pats vartojimo įkaitas. Avėti Louboutino aukštakulnius ar valgyti ekologiniame turgelyje pirktus produktus – ta pati mada. Jei tavo vidus nėra pakitęs, jokio skirtumo, kuo seki. Man dažnai skambina žurnalistai ir klausia, kokius produktus perku. Net nebegera apie tai kalbėti, nes tikrai ne tai yra svarbiausia. Reikia tausoti aplinką, mylėti gamtą, savo tėvynę, o ne kolekcionuoti ekologiškas etiketes.“

Egoistiška gyventi užsidarius tarp bendruomenės narių, švariai sau tame lopinėlyje. Reikia stengtis keisti pasaulį.
Žurnalas "Moteris" (A. Gintalaitės nuotr.)

Lėtai ir harmoningai

„Manau, svarbu sąmoningai lėtinti gyvenimo tempą. Nuolat bėgantis žmogus neturi kada susimąstyti, o kai pagalvoji – kiek daug energijos iššvaistoma nereikšmingiems dalykams. Kurdama vieną savo ekologinio gyvenimo būdo apybraižų susipažinau su gamtinės žemdirbystės pradininku, revoliucionieriumi Seppu Holzeriu, dvi paras praleidau unikaliame jo ūkyje Austrijos Alpėse. Šis žmogus nuo vaikystės stebėjo gamtą, derino tarpusavyje augalus. Aukštai kalnuose (kur vidutinė metinė temperatūra – du laipsniai šilumos, kiekvieną mėnesį sninga), savo rankomis tvenkdamas tvenkinius ir ritindamas šilumą sulaikančius akmenis, sukūrė savitą uždarą ekosistemą, palankią klestėti rododendrams, kiviams ir kitiems šiltųjų kraštų augalams. Kalbėdamas apie vaikus, apie gyvenimą gamtos ritmu, Seppas Holzeris tarsi patvirtino mano gyvensenos su mažais sūnumis svarbą jų raidai. Vaikas, kuris pats pasėja sėklą, mato, kaip augalas stiebiasi, stebi perinčius paukščius, auga dvasinės pusiausvyros bei ramybės atmosferoje. Yra jautrus ir atsakingas. Toks, S. Holzerio teigimu, suaugęs ras jį tobulinančią, dvasiškai brandinančią veiklą.

Ramybė ir harmonija namuose turi sklisti iš moters, kad vaikai augtų ramūs, pasitikintys savimi, į namus būtų gera grįžti. Tik jei darbe esi įsitempusi it styga, parėjusi namo deive Lakšmi – mylinčia, glostančia vaikus ir augalus – staiga nepavirsi. Vyras turėtų užtikrinti dvasinį saugumą. Savo sūnums sakau: „Jūs esat vyrai mūrai ąžuolai, o ne bonsai medeliai, dekoratyviniai kleveliai. Lietuviai visada buvo ąžuolai – kaip mano tėtis ir seneliai, atsakingi už savo šeimą.“ Jei vyras savo misiją mato kitokią, moteriai labai sunku. Tada šiame pasaulyje joms tenka kovoti.

Moteris Dievo stebuklingai apdovanota galimybe gimdyti, auginti vaikus. Ji yra meilė ir besąlyginis dovanojimas. Man tai – išskirtinė privilegija, nepaisant visų dešimtukų diplomuose.
Matau, kaip puikiai gyvenančios ponios palieka savo kūdikius auklėms ir lekia į kokį nors eilinį „elito“ prisistatymą. Švaistydamos laiką vėjais, jos atima iš vaiko neįkainojamą laimę augti su mama. Manau, kad tai – vaikystėje patirtas menkavertiškumo jausmas, galbūt tos mergaitės nebuvo savo tėvų palaikomos ir vertinamos.

Sakraliąją gimdymo patirtį lygindama su tėvelio išėjimu, supratau: tai – labai artimi ir patys stipriausi išgyvenimai.
Žurnalas "Moteris" (A. Gintalaitės nuotr.)

Tik dabar suprantu, kokia dėkinga esu savo tėveliui: jis man skirdavo labai daug laiko. Maža, aš buvau hiperaktyvi, tačiau iš tėčio reakcijų jausdavau, kad esu gražiausia, gabiausia, geriausia ir stipriausia. Pati pačiausia. Turbūt todėl tokia ir buvau. Kaimo berniukams nušluostydavau nosis: nuo aukščiausio tilto šokinėdavau į upę, bėgdavau greičiausiai, dviračiu per kliūtį nuskrisdavau toliausiai, puikiai žaisdavau futbolą, geriausiai spręsdavau fizikos uždavinius. Buvau pasiutusi, padūkusi kaip berniūkštis: per Pirmąją Komuniją užsilipau ant altoriaus viršaus, o per atlaidus nuo to altoriaus nusivožiau, bet kai atėjo laikas, natūraliai išsiskleidė ir moteriškumas.“


Kantrybės mokytojai

„Dabar mano sūnūs išgyvena klausimų ir atsakymų, smegenų lavinimo etapą: labai daug klausinėja. Rojui neįdomios naivios vaikiškos knygelės, jis skaito enciklopedijas, istorines knygas, daug žino apie partizanus, Lietuvos didžiuosius kunigaikščius. Lietuvos istoriją savo sūnums pati pradėjau pasakoti labai anksti, dabar jie žino daugiau už mane, nes aš jau daug ką pamiršau. Vasarą keliaujame, lankome piliakalnius. Anykščiuose, netoli mūsų sodybos, irgi yra piliakalnis, kadaise čia stūksojo Vorutos pilis. Atsisėdame pievoje ir šnekamės.

Rojus domisi rimtais dalykais. Yra apsisprendęs būti mokslininku, išradėju. Sako, kad išras vaistus nuo vėžio, tyrinės kosmosą ir senovės graikų civilizaciją. Rašo klausimų ir atsakymų sąsiuvinį. Pats pateikia sau klausimą ir ieško atsakymo. Rojus – filosofiškas, draugiškas, ramus, mąslus, tikras rojus. O mažiukas – kaip uraganas, ramiai eiti negali: ant tvoros užsilips, nušoks, nulėks į priekį, grįš, šoks į upę, nors plaukti nemoka (mama sako, kad labai primena mane vaikystėje). Jis ir traumų daug yra turėjęs. Kovotojas, veiksmo žmogus. Pavadinome Vėju Vytautu partizanų garbei. Dabar tą energiją ir vibruoja.

Niekada neslopinu savo vaikų, leidžiu jiems būti kūrėjais, patiems pažinti pasaulį, parkristi ir vėl atsistoti, vengiu žodžio „negalima“. Pastaroji užduotis nelengva. Du maži berniukai! Stebi, kad vienas nenusiplikytų rankų, kitas nenusiristų nuo sofos ar neįšoktų į upę... Daug kartų per dieną tas žodis išsprūsta. Vaikus su vyru auginame patys – auklės neturėjome. Kartą nuvažiavau su sūnumis į Nidą ir susilaužiau padikaulį. Vėjui – metukai, Rojui – treji, aš su dviem ramentais ir sugipsuota koja. Vienas bėga į gatvę, kitas – į marias, aš iš paskos klibinkščiuoju. Ir nieko... Kaulas sugijo, sūnūs užaugo. Vaikai yra didžiausi mūsų kantrybės mokytojai, tik reikia tai priimti su meile.“


Stiprios patirtys

„Dabar, kai prisimenu vaikystę, atrodo, kad be atokvėpio su manimi ir broliu dirbo visi – tėvai, seneliai, giminės. Mano šeima iš Kaušpėdų pusės – intelektualai, revoliucionieriai, postmodernistai, menininkai. Mano vaikystės, paauglystės autoritetai – trys geriausios draugės: mama, teta Audra Kaušpėdienė ir Jurga Ivanauskaitė. Augau su šiomis moterimis. Ar esu girdėjusi jas kalbant apie receptus ir grožio procedūras? Tikrai ne. Mano mama labai ekstravagantiška, rengdavosi stilingiausiai ir moderniausiai mieste, pati siūdavosi drabužius, demonstravo madas. Kartais jos neatpažindavau dėl naujos šukuosenos. Oranžiniai plaukai ir kirpčiukai trikampiu... Jurga buvo jautri, intelektuali, įžvalgi, labai dėmesinga ir supratinga. Iki šiol saugau jos lauktuves iš Tibeto...

Audra – aštraus proto, stipraus sąmojo, be galo apsiskaičiusi, „Anties“ turinio kūrėja... Jos – tarsi trys raganos – būrė mane, įsuko į magišką revoliucijos ratą. Tėvelio, senelio giminės aplinka buvo ultrapatriotinė. Močiutė – farmacijos mokslininkė, senelis – inžinierius išradėjas (kiti seneliai – architektai). Visi jie Vilniuje tapo profesoriais, o sulaukę pensijos, grįžo gyventi į savo tėviškes. Ten su seneliais prabėgo mano laimingiausios vaikystės vasaros. Senelis, močiutei mirus, net ir būdamas 92-ejų, gyvena kaime vienas tarsi nušvitęs kalnų vienuolis. Šviesaus proto, tyriausios širdies, auksinių rankų... Prižiūri sodybą, augina bites ir meldžiasi nuo ryto iki vakaro.

Gaila, kad mano vaikai nebeturi nė vieno senelio. Tėtis, didžiausias mano gyvenimo autoritetas, mirė prieš dvejus metus. Paskutinius sunkiausius ligos mėnesius nuolat prie jo budėjau. Kai mirė, buvau su juo viena. Medicinos personalas man sakydavo: „Neprisiimk blogų emocijų, važiuok namo, gali išsigąsti, kai tėvelis mirs.“ Tarsi mūsų misija šioje žemėje – amžinai linksmintis, būti šauniems ir laimingiems. Nuo skausmo, netekties ir liūdesio bėgame, o iš tikrųjų juk bėgame nuo savęs.
Nėštumo laikotarpiu, gimdydama išgyvenau akimirkų, kai tau atsiveria kiti pasauliai, Dievas davė man dar vieną patyrimą – išgyventi artimiausio žmogaus mirtį. Būti šalia, kai jis palieka šį pasaulį, palydėti jį ir kartu išsklaidyti visas abejones, kad kitas pasaulis tikrai yra. Iš ten gimdami ateiname ir, baigę žemiškąją kelionę, ten sugrįžtame.

Lygindama sakraliąją gimdymo patirtį su tėvelio išėjimu, supratau: tai – labai artimi ir patys stipriausi išgyvenimai. Kadaise dariau interviu su aromaterapijos specialiste Laima Kiškūne, ji pasakė, kad mirties ir gimimo kvapas yra tas pats. Tai – lotoso kvapas.“


Post scriptum

„Kai buvau maža, svajojau gyventi miške. Ten puikiai orientuodavausi, nepasiklysdavau nuklydusi net dešimt kilometrų. Pagal medžius ir samanas suprasdavau, kur yra pietūs, o kur – šiaurė. Mano bendraklasių svajonių jaunikiai buvo kino prodiuseriai, muzikantai, sportininkai, o aš norėjau, kad mano vyras būtų girininkas. Esu gamtos vaikas, nors ir – trečios kartos vilnietė. Kai mano dėdė Algirdas Kaušpėdas dainuodavo: „Laima, Laima, išvažiuokim mes gyvent į kaimą“, žinojau, kad aš tai tikrai išvažiuosiu. Labai myliu Vilniaus senamiestį, užaugau Užupyje, bet be savo girių ir upių negalėčiau gyventi. Ir esu labai laiminga, kad man nereikia rinktis: galiu gyventi su visa šeima ir dirbti nuostabiausiame Europos mieste Vilniuje, o laisvu laiku šokti į automobilį ir atsidurti kaime – ten, kur yra mano širdis.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis