Juvelyrė E. Tamošiūnaitė: sovietmečiu buvęs populiarus raudonasis auksas nebemadingas

Kas šiandien yra juvelyras? Amatininkas, nors įkvepia kūriniui gyvastį? Komercijos tarnas, ant svarstyklių dedantis meną ir pelną? Dirbtuvių „Eglės studija“ įkūrėja bei savininkė juvelyrė Eglė Tamošiūnaitė (30 m.) padebesiais neskraido. „Vis dėlto manau, kad man labiau tiktų apibūdinimas „dizainerė amatininkė“. Bent jau tokia save laikau“, - sako ji.

Skaitomiausi straipsniai:
- Stilingi garsieji mažyliai pranoksta ir gimdytojus
- Praktiški patarimai, kaip sumažinti sąskaitas už vandenį ir elektrą
- Lapkričio mėnesio „Moters“ numeris skirtas Kaunui
- E. Mildažytė: yra viena bendra visuotinė tėvų ir paauglių problema
- Skanusis tinginys


Auskarai (sidabras)

Katedra brailio rašmenimis

Anot Eglės Tamošiūnaitės, juvelyrai gali būti ir amatininkai, ir dizaineriai. Jų darbai pirmiausia – konceptualūs. „Na, o maniškiai visi yra pritaikyti nešioti, praktiški“, – tvirtina pašnekovė. Juvelyrei svarbu savo idėją įgyvendinti kuo funkcionaliau. Ji turi išmanyti, kaip apdirbti metalą, kaip įstatyti akmenį ir t. t., tai yra būti puikiai įvaldžiusi įvairias technologijas, techniką. Eglė baigė Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetą, ten įgijo juvelyrikos ir kalvystės bakalauro laipsnį. Vėliau Vilniaus dailės akademijoje – juvelyrikos dizaino magistro laipsnį. Menininkė pasakoja, kad studijuodama Telšiuose papuošalų dar nekūrė – labiau linko prie skulptūros. Įtakos tam, matyt, turėjo didelis autoritetas skulptorius docentas Romualdas Inčirauskas, jos bakalauro darbo „Katedros aikštės maketas akliesiems“ vadovas.


Auskarai (sidabras)

Lietuvoje tokio bronzinio aikštės maketo, pritaikyto regėjimo negalią turintiems žmonėms, analogų nėra. Tai skulptūrinė metalo ir akmens kompozicija, kurioje vaizduojama Žemaitijos sostinės širdis – telšiškių mažuoju Vatikanu vadinama Insulos kalva su Telšių katedra ir vyskupijai bei Kunigų seminarijai priklausančiu pastatų kompleksu. Jame visi objektai pažymėti brailio rašmenimis.


Auskarai (sidabras)

Ilgainiui Eglės darbai vis smulkėjo, kol galop virto savitais miniatiūriniais papuošalais. Vis dėlto jai pačiai sunkoka apibūdinti savo darbų stilių: „Galbūt ne kiekvienas vis kitoks, labiau skiriasi darbų grupės, serijos. Aišku, jungia vieno žmogaus braižas. Kūriniai modernūs, kai kuriems būdingi liaudies motyvai. Pastebėjau, kad klientų taip pat yra dvi grupės. Vieni labai kratosi liaudiškų motyvų, o kitiems tai labai patinka. Turiu ką pasiūlyti ir tiems, kurie nori techniškai sudėtingesnių darbų.“


Auskarai (sidabras, auksas, deimantai)

Su Egle kalbamės ir apie tai, kad preciziški autorinės juvelyrikos kūriniai šiandien vis dar įstengia konkuruoti su fabrikuose gaminamais, žaibiškai į mados rinką reaguojančiais darbais – masinės gamybos ir kultūros dalimi. „Masinė juvelyrika vis dėlto labai laikina, – svarsto pašnekovė. – Mada kinta, gaminys greičiau praranda savo vertę. O autorinius darbus kuria juvelyrai, įvaldę amatą, turinys meninį išsilavinimą, savo stilistiką ir braižą. Autoriniai papuošalai taip greitai nenuvertėja, be to, jie atspindi ir laikotarpį.“


Auskarai (sidabras, auksas)

Ar šiandien lengva tapti juvelyru, rasti laisvą nišą? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad taip. Viskas, regis, paprasta. Reikia baigti studijas ir pasiryžti parodyti savo darbus platesniam žmonių ratui. Deja, dažną jauną menininką nužudo nepasitikėjimas savimi – jie turi gerų idėjų, bet bijo šias įgyvendinti. Tik baigusiųjų studijas niekas nepažįsta, tad jie darbus nusprendžia siūlyti galerijoms, savo studijų steigti nesiryžta.


Auskarai (sidabras, laikrodžio detalės)

„Pabandžiau padaryti vieną kitą juvelyrikos darbą, viskas buvo kaip ir gerai, tačiau nežinojau, kur juos dėti, – patirtimi dalijasi pašnekovė. – Nunešiau į galeriją, o ši dirbo savo darbą. Galerijos save labai gina, nustato kainas, tarkim, menininkas už savo kūrinį prašo trijų šimtų litų, o galima – antra tiek, suformuoja rinką, dažnai net neleidžia menininkui bendrauti su klientais. Taigi galerijos pristato ne kūrėjus, o pačios save. Užsienyje yra atvirkščiai: jos atstovauja menininkams. Aišku, savo galerijai išlaikyti reikia lėšų ir ryžto. Beje, dabar vyksta daug viešų renginių – tai proga studentams pristatyti savo darbus išvengiant būtinybės nešti juos vienai moteriškei, galerijos savininkei, juk ši apie tuos darbus pasakoja tai, ką nori.“


Auskarai (sidabras, perlamutras)

Svajonės išsipildymas

Baigusi studijas, Eglė pradėjo ieškoti darbo. Vyras Albertas drąsino: „Juk esi kruopšti, užsispyrusi, pabandyk kurti, ir klientų ratas po truputį išsiplės.“ „Pabandžiau ir tuo džiaugiuosi. Kuo daugiau bus tokių juvelyrų, tuo labiau bus šviečiama visuomenė, daugiau žmonių sužinos, kad yra tokia autorinė juvelyrika ir kas tai yra.“ Pasak pašnekovės, tai svarbu, nes autorinių darbų kultūra kol kas paplitusi tik didžiuosiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, dar Šiauliuose. Kita vertus, atsiranda vis daugiau mažų butikų, studijų. „Jaunimas dabar elgiasi kitaip, moka patys save pristatyti, – sako juvelyrė. – Daugėja ir autoriniais darbais besidominčių žmonių.“

Auskarai (sidabras, žalvaris)

Eglės studija įsikūrusi pačios Vilniaus širdies – Pilies gatvės –pradžioje. Sakau, kad adresas skamba solidžiai – lyg savininkė būtų jau didelę patirtį turinti juvelyrė. „Atidariusi studiją nustojau dalyvauti parodose, visą laiką skiriu tobulėjimui, darbui ir klientams. Per ketverius metus užsakovų padaugėjo, reklama sklinda iš lūpų į lūpas. Užeina moteris ir sako, kad yra kažkieno, jau įsigijusio mano darbą, draugė ar pusseserė.“ Šiandien juvelyrė laiminga, nes išsipildė jos svajonė nepardavinėti darbų per tarpininkus: „Eglės studijoje“ ji ne tik kuria, gamina, bet ir eksponuoja papuošalus.

Labai mėgstu lavą ir medieną. Dirbu ir su akmenimis, daugiausia – brangakmeniais.Eglė Tamošiūnaitė

Garsi austrų aktorė Romy Schneider labai mėgo genialaus režisieriaus Luchino Visconti dovanotą medinį žiedą su briliantais. Ir Eglės darbų yra iš kontrastingų medžiagų.

„Labai mėgstu lavą ir medieną, – tvirtina pašnekovė. – Deja, medis – organiška medžiaga, nuo drėgmės ima pūstis, o nuo karšto oro trauktis, taigi gali iškristi kai kurios dalys. Dirbu ir su akmenimis (daugiausia – brangakmeniais). Į juos žiūriu kaip į savo darbo medžiagą, nesureikšminu. Į mistiką nesu linkusi, nors kai kurie klientai prašo pavaizduoti jų Zodiako ženklą. Tada man iškart iškyla dilema, kuria literatūra vadovautis, kad pataikyčiau, juk vienur rašoma, kad tam ženklui tinka granatas, kitur – agatas, dar kitur – gagatas. O labiausiai man patinka dirbti su juodintu sidabru.“

Segė (sidabras, rodolitas)

Ar tiesa, kad sidabras – lietuvių nacionalinis auksas? „Tam tikru požiūriu – taip, nes tai pigiausia žaliava. Ne kiekvienas turi galimybių investuoti į auksą. Klausiate, ar kas nors dar užsako tarybiniais laikais populiarių papuošalų iš vadinamojo raudono aukso? Jis jau nebemadingas, užtat vienu metu buvo pasirodęs rožinis auksas. Jis beveik toks pat kaip raudonas, tik turi daugiau sidabro. Deja, ši tendencija neišplito.“ Klausiu, ar į juvelyrę kreipiasi vieni – moterų nelydimi – vyrai? Gal nesmagiai jaučiasi? „O, kreipiasi. Ir dar kiek! Daugiausia jų prašo padaryti sužadėtuvių žiedus. Ir pirmiausia klausia, kokie dabar madingi. Atsakau, kad viskas priklauso nuo fantazijos.“

Segė (sidabras, topazai)

Šeimai kūryba netrukdo

Didžiausias juvelyrės palaikytojas ir įkvėpėjas – vyras Albertas. Dar nėra nė metų, kai pora sukūrė šeimą, tačiau iki vedybų draugavo nei daug nei mažai – keturiolika metų. „Visi klausinėjo, kada gi pagaliau vestuvės, kada bus vaikas, o mes nesituokėme, ir tiek. Artimieji jau net ir nebesitikėjo, – juokiasi Eglė. – O tuoktis planavome pradėję savarankiškai dirbti.“ Dabar juvelyrė – laiminga devynių mėnesių Pranuko mama. „Dirbau iki pat paskutinės nėštumo dienos, – pasakoja pašnekovė. – Gimdyti turėjau rugsėjo 28 dieną, šeštadienį, o rugsėjo 27 dieną klienčių užsakytus ir jau pagamintus dirbinius vežiau į Prabavimo rūmus. Na, galvoju, vis tiek gimdysiu šeštadienį.“ Motinystė kūrybiškai chaotiškam ir bohemiškam Eglės gyvenimui suteikė rimties ir griežtos disciplinos. Abu su vyru dirba po pusę dienos, sūnų prižiūri pakaitomis.


Smeigtukas (sidabras, žalvaris)

„Auklės nusprendėme nesamdyti: vis dėlto tai – svetimas žmogus, – aiškina pašnekovė. – Oficialiai dirbu pirmoje dienos pusėje, tada vykstu namo ir perimu iš Alberto vaiko priežiūros estafetę. Tiesa, kartais būna, kad atsikeliu penktą ryto ir per dešimt minučių atminu dviračiu į savo studiją. Taigi penkiolika minučių po penkių jau sėdžiu ir brūžinu kokį dirbinį.“ Provokuoju: „Bet juk tai – svajonių darbas! Cokolinis aukštas, erdvę švelninantys skliautai, Senamiesčio sumaištis, jokios kaitros vasarą, jokio viršininko... Pusė Lietuvos norėtų taip dirbti.“ Eglė nusijuokia – intensyvus kūrybinis darbas uždaroje patalpoje kartais veikia klaustrofobiškai: „Studijoje nėra langų, tad būna, kad pametu paros ritmą. Paskui žiūriu – daugybė praleistų vyro skambučių. Arba išeiname į gatvę su drauge, sakau: „Pažvelk, kaip žmonės į mane keistai žiūri.“ Ta tik kvatoja: „Niekas į tave nežiūri, apsiramink.“ O man atrodo, kad aš, padirbusi studijoje su metalais, galbūt esu murzina.

Mano magistro darbas vadinosi „Būk matomas“, tačiau aš pati viešumos nemėgstu. Rengiuosi juodai net vasarą – man žiauriai patinka, kartais net pati išsigąstu. Ir šiaip esu labai drovi. Pavyzdžiui, kai pirkėja matuodamasi auskarus paklausia, kurie geriau, arba paprašo palaikyti plaukus, pasijuntu labai nepatogiai. Taip turbūt yra todėl, kad juvelyras – savotiškas asketas, jis visada dirba vienas.“

Žiedas (sidabras, briliantas)

Dar pašnekovė patikina, kad šis darbas nėra lengvas, moteriškas, švarus, kad čia netinka balti rankogaliai ir apykaklaitė. Neretai, gremždama kietą medžiagą, Eglė įsiduria pirštą, susižeidžia ranką. Ją gelbsti tik saviironija: „Taip ir vaikštau pajuodusiu „manikiūru“. Dar juvelyrui reikia kruopštumo. Tiesa, aš visada buvau linkusi į rankdarbius. Tik mokslų pradžioje kartais norėdavosi verkti: gamini, gamini tą dirbinį kokias keturias dienas, o penktą šast ir sudegini... Vėl viskas iš naujo. Teko daug nervų paaukoti, bet ilgainiui įgyji kantrybės.“

Žiedas (sidabras, aleksandritas)

Juvelyrė prisipažįsta, kad ilgainiui dingo ir noras puoštis savo kūriniais. Gal, kurdama papuošalus, Eglė pradėjo vertinti minimalizmą? „Kai mokiausi, susikraudavau ant savęs visus savo sukurtus papuošalu. Dabar požiūris pasikeitė – nenoriu mūvėti net vestuvinio žiedo. O ausyje turiu šešias skyles, bet neveriu nė vieno auskariuko. Matyt, persisotinau. Galbūt kada nors vėl norėsiu puoštis juvelyriniais dirbiniais?“

Žiedas (sidabras, auksas, deimantas)

Interviu pabaigoje Eglė dar kartą pasidžiaugia, kaip jai padeda vyras Albertas: ir valgį dažniau gamina, ir su sūnumi puikiai susitvarko. „Tai aš kartais būnu gruboka, o jis dirba su vaikais, tad turi kantrybės viską gražiai išaiškinti.“ Ir priduria, kad ją labai pakeitė motinystė: „Reikėjo mokytis kantrybės. Viską permąsčiau ir dabar į gyvenimą, savo šeimą žiūriu kitaip. Močiutę, mamą, tetą gerbiu už įdėtas pastangas mane auginant. Dabar jau suprantu ir tai, kiek daug jos dirba... Taigi vaiko gimimas sukrėtė sąmonę.“

Sužinokite portalo naujienas pirmieji ir skaitykite žurnalą "Moteris"! Trims portalo skaitytojams, užpildžiusiems anketą, dovanosime 3 mėn. žurnalo "Moteris" prenumeratą.

Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis