Skaitomiausi šių dienų straipsniai:
- Kaip keičiasi mūsų gyvenimas ir kūnas kas 7 metus
- 10 šiltų ir originalių drabužių žiemai (FOTO)
- Prognozės: ši savaitė stebins maloniais netikėtumais
- Neįtikėtini faktai apie želatiną - grožio, jaunystės ir sveikatos šaltinį
- Vištiena kinietiškai saldžiarūgščiame padaže su daržovėmis
Vytauto Sirijos Giros romano „Raudonmedžio rojus“ motyvais režisieriaus Broniaus Talačkos sukurtas penkių dalių filmas 1980 metais Lietuvos žiūrovus buvo prikaustęs prie televizijos ekranų. Tai pirmas atviras videopasakojimas apie prieškario Kauno gyvenimą, į kurį prisiminimais veda aktoriaus Valentino Masalskio personažas – tų laikų inteligentas daktaras Karolis Tuleikis.
Kūrinio sėkmę lėmė talentingi aktoriai: Jūratė Onaitytė, Valentinas Masalskis, Danutė Juronytė, Ina Kartašova, Nijolė Oželytė, Inesa Paliulytė, Rūta Staliliūnaitė, Vladas Bagdonas, Rimantas Bagdzevičius, Antanas Gabrėnas, Sigitas Račkys, Leonardas Zelčius bei daugelis kitų. Kostiumų dailininkė Dalia Kernagienė tais visokeriopo trūkumo laikais iš nežinia ko darė stebuklus. Ji genialiai atkūrė prieškario Kauno madą, aprangos stilių, buities detales, gyvensenos ypatumus.
Meilės scenos mane glumino
Teatro ir kino aktorė Jūratė Onaitytė (60 m.) dirbti į Kauno valstybinį dramos teatrą atvyko 1976-aisiais – iškart po studijų. Gavusi pasiūlymą vaidinti Anitą filme „Raudonmedžio rojaus“, aktorė ėmė domėtis miesto, su kuriuo susiejo savo likimą, istorija.
„Man buvo labai svarbu pasiruošti vaidmeniui: Kauno nepažinojau, tik kartais vasarodavau Šančiuose, Norvegų gatvėje, pas mamos tetą. Visą filmavimo laiką nenustojau domėtis šiuo miestu. Mokykloje apie tarpukario Kauną nebuvo kalbama, liko balta šio istorinio laikotarpio dėmė. Archyvuose ieškojau dokumentų, skaičiau istorinius šaltinius, grožinę literatūrą. Širdimi pajutau tarpukario Kauno svarbą“, – sako J. Onaitytė.
Nors gimėte Vilniuje, Jūsų šaknys – Kaune. Prieškario Kauno dvasią Jums galėjo perteikti močiutė Aurelija Onaitienė.
Buvau per maža, kad suvokčiau ir įsiminčiau močiutės pasakojimus apie prieškario Kauną. Šio miesto nepažinojau – tik Šančius ir Laisvės alėją. Po studijų mūsų kursas buvo paskirtas į Kauno dramos teatrą. 1979 metais gimė dukra Kamilė, dirbdavau dieną naktį, kelio galas būdavo namai ir teatras.
Jūs – 25-erių – talentingai kūrėte Kauno turtuolių dukros šokėjos Anitos vaidmenį. Kaip mokėtės šokti?
Pasiguosiu, kad tada jaučiausi nepatenkinta savo šokiu. Ta scena filmuota „Kauko“ restorane. Privalėjome viską daryti greitai, kad neišaugtų salės nuomos išlaidos, bet dingo elektra. Ilgai laukėme, o kai šviesa atsirado, jau artinosi naktis. Manęs paprašė pašokti. Maniau – operatorius nori tik pasitikrinti kameras, o jis man staiga: „Viskas. Ačiū.“ Maldavau perfilmuoti, prašiau dar vieno dublio, tikinau, kad šokdama neišreiškiau jausmų, bet neleido. Nuo mažens svajojau šokti, lavinau kūną. Kuriant šį filmą, šokti mane mokė išraiškos šokio mokytoja Kira Daujotaitė. Buvo gėda prieš mokytoją, ėjau pas ją į namus, sveikinau su premjera ir... teisinausi.
Anita vairuoja automobilį. Ar jau mokėjote valdyti mašiną?
Filmavimo aikštelėje man parodė, kur yra sankaba, bėgiai, stabdis, ir liepė apsukti ratą. Pirmą kartą atsisėdusi prie vairo nudaužiau buferio gabaliuką, o mašina – antikvarinė, kolekcininko paskolinta. Buvau jauna ir pavydėtinai drąsi. Seriale yra toks kadras: su Valentinu lekiame mašina nuo kalno, turiu sukti į dešinę, į Jonavą, bet pažiūrėti, ar iš kairės nėra mašinos, – nė motais... Pasuku ir matau V. Masalskio veidą: akys iš baimės išsiplėtusios. Jam dėl to turbūt ne vienas žilas plaukas atsirado. Bijojo dėl mūsų gyvybių. Matyt, apvaizda mus išgelbėjo. Valentinas režisieriui sakė: „Reikia sustoti tiksliai čia? Kaip ji sustos, jei prie vairo sėdi pirmą kartą?“ Vienu metu Valentinas savo koją laikė ant stabdžio pedalo. Trečią vairavimo dieną, per filmavimo pertrauką, skrieju žvyruotu Kauno rajono keliu su vėjeliu, o Valentinas staiga klausia: „Ar matai – ten priešais mašina?! Ar tu ją aplenksi?“ Jei būtų nepasakęs, nežinia, kuo viskas būtų baigęsi.
„Raudonmedžio rojus“ pasižymi ir drąsiomis tais laikais meilės scenomis. Kaip jos filmuotos? Štai Anita ir Karolis atsiduria Jonavoje, nakvoja viešbutyje, apskritai daug bučiuojasi. Kiek dublių reikėdavo?
Man buvo lengviau, nes aš ir Valentinas – bendrakursiai, draugai. Visgi, kai pro atdarus langus žvelgia vietiniai smalsuoliai, lenda vaikų galvos, kai mažame kambaryje karšta, tvieskia prožektoriai, o reikia atsiminti tekstą ir perteikti meilės jausmą, nėra paprasta. Galvoji, kaip rasti lovoje tinkamą padėtį, kad nesimatytų prakaitas, o ir tikslus judesys labai svarbu, ir žodis, nuotaika, vidus, visko dermė, ir dar nepatogu, kai pro langus spokso... Taip džiaugiausi, kai baigėme filmuoti!
Mano studijų metais meilės temos neakcentuotos, socialistinis antspaudas reiškė, kad vyras yra draugas, moteris yra draugė (juokiasi), taigi meilės scenos mane glumino. Tais laikais buvome naivios ir kuklios. O čia – vienas pirmųjų filmų, kuriame tiek atvirų scenų: lova, aistringi bučiniai, apnuoginta krūtinė...
Iš Vilniaus bėgi į Kauną, nes ten ramiau.J. Onaitytė
Tada jau buvote ištekėjusi. Kaip jautėsi Jūsų vyras žiūrėdamas šį filmą?
Jis pusantrų metų studijavo viename kurse su Eimuntu Nekrošiumi, Remigijumi Vilkaičiu ir, laimei, žinojo, kas yra aktorinis darbas.
Ar trupė bendravo ir po filmavimosi?
Vakarėliams nebuvo laiko. Aš labai daug dirbau – ir jauna, ir brandaus amžiaus. Lėkdavau į Vilnių, į televiziją, o grįžusi repetuodavau ir naktimis, tačiau sunku buvo ne dėl to. Nepaprastai žavėjausi knygos personaže Anita. Išgyvenau, kad mano vaidinama – ne tokia, kad nepadarau to, ką norėčiau padaryti. Nurimau tik tada, kai, filmui pasirodžius, man pradėjo sakyti dėkingumo žodžius, komplimentus.
V. Masalskis – labai išradingas, aktyvus partneris, jis nesėdės išglebęs ir nelauks, ką pasiūlys režisierius. Ieškojome kartu. Valentino energija purškė, mylėjome savo personažus, viskas vykdavo gana greitai, koncentruotai, netempėme gumos – neturėjome tam laiko. Komanda buvo susitelkusi. Išradingoji Dalia Kernagienė iš nieko padarydavo auskarus, su didžiausiu malonumu dėvėdavome gražias jos sukurtas sukneles, skrybėlaites.
Filme yra ne viena vakarėlių su gausiais stalais scena – neva švenčiama buvusiuose prieškario restoranuose „Versalis“, „Ženeva“, turtingų kauniečių namuose. Kaip sudorodavote maistą po filmavimo? Ar trupė po tokių scenų pavakarodavo?
Net neatsimenu, ko ten ant stalo būdavo, kad būčiau valgiusi. Per filmavimą maisto liesti negalėjome – gal reikės antro dublio! O pasibaigus filmavimui, arba bėgi į kitą vietą, arba ruošiesi kitai scenai. Be to, maistą pradedi vertinti kaip butaforinį. Pagulėjęs po prožektoriais, jis nekelia jokio apetito. Vaidmens kūrimas reikalauja nemažai psichinių pastangų, apie maistą galvoji mažiausiai. Net grįžusi namo kurį laiką nenori valgyti.
Ar ilgai Jus tapatindavo su Anita?
Tapatindavo. Paskambindavo kokie nors vaikai ar jaunuoliai namų telefonu, sušukdavo: „Anita!“, ir numesdavo ragelį. Mudu su Masalskiu tada buvome ypač populiarūs, gatvės žvaigždės. Tais deficito laikais, kai ko nors mirtinai reikėdavo, galėdavai nueiti pas parduotuvės vedėją – ji tave atpažindavo. Kita vertus, į šalia namų esančią nebegalėjai bėgti nesusitvarkiusi – retas kuris neatsisukdavo.
Koks šiandien yra Jūsų Kaunas?
Dukters gimimas Kaune ir „Raudonmedžio rojus“ įžiebė meilę šiam miestui. Kitomis akimis į jį pažvelgiau, supratau jo svarbą Lietuvai. Jaunystėje turėjau mėgstamą vietą – Ąžuolyną. Pertrauka tarp repeticijų, dukra – darželyje, o namai toli – Vilijampolėje, tai eidavau į Ąžuolyną pasivaikščioti. Dabar smagu prasieiti senamiesčio gatvelėmis. Labai džiaugiuosi, kad jis atgimė. Čia ilgą laiką gyvenau su vyru ir dukra. Pirmaisiais nepriklausomybės metais senamiestis buvo niūrokas, galvodavau: „Kada atgims Kauno širdis, kada atsiras kepyklėlių, kavinukių, amatų dirbtuvėlių?“ Dešimt metų ten nebegyvenu, bet labai džiaugiuosi, kad visa tai, ką įsivaizdavau, kuriasi, senamiestis darosi gyvas, jį pamėgo jaunimas.
Dukros šeima gyvena šalia Kauno, aš ten pabėgu – į gamtą, pas dvi anūkes. Iš Vilniaus bėgi į Kauną, nes ten ramiau. Gyvenimas sostinėje labai aktyvus, man ten gera pavaikščioti, prisiminti vaikystę, jaunystę, o svarbiausia – aplankyti mamą.
Kas Jums yra svarbu šiandien?
Premjera ant nosies! Režisierė Agnė Sunklodaitė inscenizavo puikų autobiografinį Romaino Gary romaną „Aušros pažadas“. Sigitas Šidlauskas kuria R. Gary vaidmenį, aš – jo motinos. Šis kūrinys labai įpareigoja – daugelis skaitė romaną ir juo žavisi, tad baisu nuvilti. Norėtųsi, kad žiūrovai priimtų mūsų versiją.
Bus daugiau
Sekite moteris.lt - netrukus spausdinsime interviu su kitais „Raudonmedžio rojaus“ aktoriaus: Valentinu Masalskiu, Dalia Kernagiene.
