Populiariausi šių dienų straipsniai:
- Drovieji ir jautrieji intravertai – ar tikrai jų reikia gailėti? TESTAS
- Madingiausias Paryžiaus kvartalas
- Astrologija: sužinok silpnąsias partnerio vietas
- Vištienos kepsniai su sūriu
Nomeda Marčėnaitė (49 m.), dailininkė
„Turiu tik asmeninę patirtį, gal todėl nematau labai ryškių lyčių santykių pokyčių, man sunku apibendrinti. Galbūt todėl, kad tai vyksta pamažu. Jei galėčiau nusitrenkti toli į būtuosius laikus ir grįžti, skirtumą galbūt matyčiau ryškesnį. 1976 m. stojau į Vilniaus Čiurlionio vidurinę meno mokyklą (dabar – Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla), tada mane nustebino, sukrėtė tai, kad mergaitėms teks varžytis tarpusavyje, o berniukai bus priimti be konkurso. Pradėjau galvoti – ir kokio velnio taip yra, kodėl berniukai yra savaime geresni nei mergaitės? O berniukų tuo metu buvo mažiau, ir juos lyg nykstančią rūšį bandyta išlaikyti.
Vėliau, jau paaugusi, supratau, kad ir visoje Vakarų Europoje moterų padėtis panaši, kad feminizmas svetur nėra daug labiau pažengęs nei Lietuvoje. Vyrams visur daugiau leidžiama, jie dažniau proteguojami. Pastebiu, kiek daug iki šiol seksizmo. Daugybė mano labai gerbiamų žmonių savo sūnums sako: „Neverk kaip mergaitė, nesielk kaip boba.“ Kartais tokių dalykų
mums patogiau nepastebėti, priešingu atveju, būsi apkaltinta esanti megzta beretė, kovojanti su dalykais, kurių neįmanoma pakeisti.
Kažkas man yra sakęs: „O tu vyrų nemyli.“ Iš tikrųjų tai yra priešingai. Manau, kad vyrai – labai jautrūs, jiems sudėtingiau, kai juos puola. Moterys nuo vaikystės grūdintos, įpratusios girdėti, kad yra prastesnės. Joms sakyta: „Na, ko tu nori: tu gi – mergaitė.“ Esu girdėjusi tokį komplimentą: „Tu, kaip moteris, – labai protinga.“ Kol galime žiūrėti į tai su humoru, kol mums neliepia slėpti veido, nereguliuoja seksualumo, nesako, kad esame kekšės, tol, manau, nepulsiu bartis. Priešingu atveju, tapsiu žiežula. Ilgainiui visa tai keisis. Žinoma, apmaudu, kad moterų atlyginimai mažesni. Tiesa, ir šiuo atveju bent jau aš niekada gyvenime nesijaučiau skriaudžiama. Gal tam įtakos turi mano profesija, o gal ne taip lengva mane nuskriausti?
Manau, kad vyras yra moters atspindys. Kaip ji su juo elgiasi, tokios reakcijos gali tikėtis ir
pati. Klausiate, koks šiuolaikinio vyro idealas. Beje, jis sėdi šalia manęs. Gal ir juokinga, bet mėgstu, kai man dėmesį rodo. Dar žaviuosi, kai pagarbiai kalba apie savo buvusią moterį, kai gražiai elgiasi su savo vaikais. Taigi šiuolaikiniai vyrai ir moterys, manau, puikiai susišneka. Kliūčių tam nėra, išskyrus vieną labai svarbią. Mokyklose daugiausia lavinamas loginis, vyriškasis, intelektas, o emocinio svarba pamirštama. Paskui stebimės, kodėl lytys kovoja, nesusikalba. Žmonės net nežino, kuo iš tikrųjų skiriasi lytys, ir santykius paverčia konkurencija, nors reikėtų bendradarbiauti ir į lyčių skirtumus žvelgti pozityviai. Tarkim, kas yra automobilį puikiai vairuojanti moteris? Ji suvyriškėjusi, gal agresyvi? Ne, tai – temperamentas. Vyrai teigia: „Bobos blogai vairuoja.“ Pati kartais sakau: „Garantuoju, kad už vairo – moteris: labai blogai vairuoja.“ O kartais būna atvirkščiai – nemokšiškas vairuotojas pasirodo esąs vyras. „Blogas“ moteriškumas įvardijamas „bobiškumu“. Bet ir vyrai turi man nepatinkančių bruožų. O tie, kurie patinka, dažnai būdingi abiem lytims. Tai – švelnumas, dėmesingumas, globėjiškumas, humoro jausmas.
Kadangi viskas keičiasi, patriarchatą galbūt kada nors pakeis matriarchatas. Taigi nenorėčiau po kokių penkių reinkarnacijų atgimti vyru, nes tada būtent jų teisės bus pažeidinėjamos (juokiasi).
„Šiuolaikinė visuomenė labai dinamiška. Lyčių bendravimo pokyčiai natūralūs. Tai – nesustabdomas procesas, įtaką tam daro begalė dalykų: ekonominė padėtis, emancipacija, ankstesnė lytinė branda, internetas ir kt. Pastebiu, kad nuolat kinta ir mano pačios požiūris į vyrus, nes juk nejaunėju, įgaunu patirties. Šiuolaikinės merginos labai išdrąsėjusios, daugiau sau leidžia. Vaikinai taip pat į santykius, draugystę ir santuoką žvelgia paprasčiau, neskuba įsipareigoti. Vis dėlto meilė, manau, bus per amžius, ji nesikeičia, nesensta. Ir jei ji yra, tada viskas aišku, paprasta.
Ar vyrus dar galime vadinti stipriąja lytimi? Neabejoju, kad taip, tad ir vadinkime! Ir kuo dažniau tai darysime, tuo labiau jie tokie ir bus (kvatoja). Nemanau, kad vyrai tapo silpnesni, – jie galbūt labiau atsipalaidavę nei anksčiau, nes žino, kad moterys be jų nepražus – yra gana savarankiškos. Beje, vyrą būti stiprų labiausiai motyvuoja būtent moteris. Tad vyras su viena gali būti silpnas, o su kita – netgi labai stiprus (juokiasi).
Rimtai kalbant, manydamos, kad šiuolaikiniai vyrai tapo silpni, sumoteriškėjo, perlenkiame lazdą. Dažnai, man regis, taip tiesiog guodžiame save – esą jiems nereikia stiprių moterų, suprask, aš jam per stipri. Aišku, kad reikia! Vyrams nereikia grubių, persidirbusių, nuvargusių, piktų, neturinčių laiko, įžeidžių, valdingų ir vyriškų moterų. O moteriškumas yra didžiausia moters stiprybė. Taigi viskas paprasta – vyrams reikia stiprių! Tokios ir be vyrų jaučiasi saugios, o šalia jų – dar saugesnės. Na, o jei be vyro šiame pasaulyje nesaugu, tai gal ir šalia jo bus sunkiau jaustis saugiai. Kita vertus, būtent vyras turi būti moters saugumo garantas – tiek fizine, tiek dvasine prasmėmis. Jei vyras sugebės savo moterį įtikinti, kad viskas yra ir visada bus gerai, tada ji tikrai jausis saugi.
Šiuolaikiniai vyrai, manau, yra ir romantiški, gal net labiau nei ankstesnių kartų. Nes turi kur kas daugiau galimybių greit ir netikėtai parašyti, atvažiuoti, padaryti staigmeną. Pavyzdžiui, man romantika yra tai, kad mano vyras kiekvieną rytą (išimtys būna labai labai retai) mane taip prajuokina, kad kvatoju visą dieną. Visada maloniai nustembu supratusi, kad ką nors daro tik dėl manęs. Apskritai su manimi labai paprasta. Svarbiausia, kad vyras jaustų ir nuolat parodytų suprantantis, kad šalia yra moteris, kurią reikia gerbti ir globoti. Pastebiu ir žaviuosi elementariais kasdieniais džentelmeniškais poelgiais: kai man atidaro ir prilaiko duris, praleidžia į priekį, pasisiūlo panešti sunkų krepšį, restorane kilsteli savo sėdynę, kai nutariu išeiti ar grįžtu... Tada jaučiuosi moterimi, ir man tas jausmas patinka.
Savo vyrą sutikau prieš daug metų, tada jis man atrodė idealus ir su kiekviena diena, net keista, atrodo vis tobulesnis. Man pasisekė – nes jis leidžia man būti savimi, nes šalia jo neturiu vaidinti, būti supermoterimi, kovoti, konkuruoti, kas dieną kautis. Galiu būt silpna arba stipri, turėti savo nuomonę arba jos neturėti, liūdėti arba juoktis, būti graži ir pasitempusi arba slampinėti po namus susivėlusi. Dar todėl, kad turi nerealų humoro jausmą, o tai, manau, yra svarbu kiekvienam vyrui. Neįsivaizduoju, kaip galėčiau būti šalia tokio, kuris nesugeba manęs prajuokinti. O kalbant apie karjerą, man neteko daryti jos kolektyve, tad nežinau, ar dailioji lytis diskriminuojama. Aš pati dirbu beveik vien su moterimis (dėl vestuvių planavimo, suknelės, papuošimo dažniausiai tenka tartis su nuotaka), todėl manau, kad jas nuskriausti sunku. Kiečiausias mačo nutyla, kai prabyla kelios moteriškės.“
„Mane taip augino, kad visada žinojau, jog moterys turi tokias pačias teises, kaip ir vyrai. Aišku, dabar viskas atrodo truputėlį kitaip, suprantu, kad tai iš dalies buvo propaganda. Pavyzdžiui, paauglystėje man net minčių nekildavo tapti teatro režisiere – tai atrodė vyriška profesija. Kita vertus, neturiu jokių nuoskaudų dėl fakto, kad esu moteriškosios lyties. Nuo mažens turėjau daug draugų berniukų, o ir suaugusi puikiai sutariau su įvairių tautybių vyrais, niekada nebuvau kaip nors diskriminuojama, engiama. Jau ne kartą esu pasakojusi, kad gimiau Maskvoje – ukrainietės ir lenko šeimoje, augau Latvijoje, vasarodavau pas senelius Mongolijoje, Ulan Batore. Kai man buvo šešiolika, su tėvais išvykome gyventi į Ameriką.
Reikia pripažinti, kad esu kilusi iš, matyt, netradicinės šeimos. Motina valgyti gamindavo retai, dažniau tai darydavo tėvas. Mūsų šeimoje nebuvo griežto pareigų pasiskirstymo. Tėvas, kaip ir mama, valydavo dulkes, tvarkydavo namus. Būdavo taip: kas turi laiko, tas ir tvarkosi, gamina maistą. Mama nuo mažens diegė mintį, kad neprivalau būti virtuvėje. Vėliau šio požiūrio laikėsi ir mano gyvenimo partneriai, mano vyras. Kas turi laiko, tas buitimi ir užsiima. Karjera, darbas, menas man yra labai svarbūs dalykai, ir manęs, laimei, nekamuoja ir neslegia pareigos namuose. Visada turėjau pasirinkimo laisvę, studijavau ir dirbau ten, kur norėjau. JAV baigiau Jeilio universitetą.
Gyvendama Niujorke, pastebėjau, kad ten, kaip ir Rusijoje, labai daug lyčių lygybės propagandos, viešai skelbiama, kad moterys turi tokias pat teises, kaip ir vyrai. Realybė, deja, kiek kitokia. Akivaizdu, kad moterys uždirba mažiau nei vyrai. Amerikoje – taip pat. Tai yra faktas, ir apie tai reikia kalbėti. Nuo moterų taip pat daug priklauso – svarbu, kiek už savo darbą reikalauji. Amerikoje teko dirbti televizijoje, mačiau, kaip ten diskriminuojamos moterys – laidų vedėjos. Žinių vedėjas vyras galėjo būti garbingo amžiaus – net iki 70-ies metų, deja, jo partnerė moteris – daugiausia iki 40-ies. Dabar, kiek žinau, tvarka pasikeitė: skirtingų lyčių vedėjai jau – panašaus amžiaus. Kaip yra Lietuvoje, nežinau – neturiu laiko žiūrėti televizijos laidų, tik kartkartėmis užmetu akį. Manau, negalima teigti, kad žinias čia skaito tik ypatingo grožio ir tik labai jaunos moterys. Tiesa, pramogines laidas veda tik jaunos, tačiau pramoga yra verslas, ir su tuo aš sutinku. Tokia taisyklė, už tai mokama.
Kaip vertinu Lietuvos vyrus? Iš įvaizdžio jau net oro uoste galiu atpažinti vietinius. Čia gyvena gražūs žmonės – ir vyrai, ir moterys. Man patinka čionykščių vyrų bendravimo maniera. Per beveik septynerius metus, praleistus Lietuvoje, aš jau pripratau prie jų santūrumo. O štai neseniai lankydamasi Varšuvoje stebėjausi, kaip greitai lenkai kalba. Lietuviai šneka lėtai, pasverdami kiekvieną žodį, tad bendraudama turiu laiko pažiūrėti į žmogų. Man gražus tas neskubėjimas, lėtas tempas, mažakalbystė.
Klausiate, ar vyrams lengva pripažinti mano, kaip režisierės, pranašumą? Kai kuriems – taip. Pavyzdžiui, po spektaklio „Mūsų klasė“ pagal šiuolaikinio lenkų dramaturgo Tadeuszo Slobodzianeko pjesę, priėjo Eimuntas Nekrošius ir pagyrė, kad geras darbas. Man buvo labai malonu. Šis režisierius savimi pasitiki, gal todėl jam nesunku pripažinti kito kūrybą. Ar patinka, kai man sako komplimentus? Tai, manau, patinka visoms. Turbūt kiekvienai malonu, kai žmonės pastebi naują šukuoseną. Aš ir pati savo kolegas giriu, nevengiu pasakyti gražių žodžių ir moterims. Labiau įsimenu tuos komplimentus, kurie skirti ne mano išvaizdai, o profesiniams gebėjimams, nes man tai svarbiau. Tačiau tikrai nemanau, kad į mane kitaip žiūri todėl, kad esu moteris režisierė. Aišku, Lietuvoje moterų režisierių dar palyginti nedaug, taigi tenka išgirsti ir tokių vertinimų: „Jei jau tavo tokia profesija, turbūt esi labai stiprus žmogus.“ Tačiau, pavyzdžiui, Skandinavijoje, yra daugiau nei 60 procentų moterų režisierių, ir niekas neakcentuoja jų lyties.
Ar šiandien vyrus dar galima vadinti stipriąja lytimi? Fiziologiškai – taip, bet pats terminas man labai juokingas. Veikiausiai jis sovietmečiu atkeliavo iš rusų kalbos. Ką reiškia „silpnesnė lytis“? Taip, aš negaliu pakelti šimto kilogramų, bet galime susėsti prie šachmatų lentos! Yra stiprių moterų ir stiprių vyrų, bet ir jie, ir jos gali turėti silpnybių. Aišku, puikiausia, kai yra harmonija, kai vienas partneris gali pasijusti silpnesnis, o kitas – jį palaikyti.
Ar mano vyras (aktorius Algirdas Gradauskas – aut. past.) nesidrovi pasirodyti silpnas? Reikėtų jį klausti. Mūsų gyvenimas yra subalansuotas: daug laiko skiriame darbui, kūryba įkvepia, ir nėra laiko galvoti apie tokius niuansus. Savo vyrą labiausiai vertinu už pasitikėjimą ir draugystę. Jo padedama, pasitikrinu savo kūrybines idėjas. Nereikalauju nei žiedlapių prie lovos, nei žvakių vonios kambaryje. Tokia neva romantika mane veikiausiai tik prajuokintų. Pasipiršo irgi paprastai: sėdėjome Berlyne, kavinėje, gėrėme kavą. Man tai atrodė labai gražu. Mūsų vestuvės nebuvo tradicinės, apie baltą suknelę net pagalvoti negalėjau. Ir dabar esame ne visai tradicinė šeima, neturime vaikų. Aš tiesiog nejaučiu tokio poreikio. Aplinkos spaudimas, žinoma, buvo, bet puikiai jį atlaikiau. O dabar jau sulaukiau tokio amžiaus, kai nebespaudžia. Nieko daugiau man ir nereikia, esu laiminga, visko turiu. Geriausią draugą – taip pat. Tai – mano vyras.“
