Architektas: greitai suręsti statiniai greitai ir sensta

Architektas Audrius Ambrasas (51 m.) kalbėdamas nejučia pasiima popieriaus lapą ir pieštuką. Savo mintis jis grindžia brėžiniais, tad, pasibaigus pokalbiui, ant stalo lieka du sodriai primarginti puslapiai.

Vilniaus ir miestiečių gyvenimo dalimi tapusio administracinio ir komercinio komplekso „Europa“, „Swedbank“ būstinės bei jos terasos, menų inkubatoriaus „Rupert“ ir daugelio kitų svarbių pastatų architektas savo kūrinius pirmiausia iškloja popieriaus lapuose. Tai liudija ir neseniai išleista solidžios apimties knyga „Ambraso architektų biuras. Darbai 1998–2014“.

Ukmergės gatvėje esantis verslo centras „Baltic Hearts“. Architekto A. Ambraso projektas.
Asmeninio archyvo nuotr.
Gimėte ir augote Vilniuje – žaliame mieste. Dabartinių mikrorajonų vietose tada plytėjo miškai. Kaip, Jūsų akimis, keitėsi miestas?

Gimiau Vilniuje, bet iki ketverių metų ir visas mokyklines vasaras praleidau Kaune pas močiutę. Laikinosios sostinės priemiestis Žemieji Šančiai, Kranto gatvės prie Nemuno – mano vaikystės namai. O Vilniuje augau Antakalnyje – taip pat priemiestyje. Rašytojas Ernestas Parulskis yra paleidęs terminą „priemiestietis“. Dauguma mūsų esame ne miestiečiai, o priemiestiečiai. Tarybiniais laikais miegamųjų rajonų gyventojai sakydavo: „Važiuojame į miestą“, nes miestas yra centras. Vilnius išskydęs, plačiai išsidriekęs. Dalis žmonių dabar gyvena privačiuose kvartaluose, jie taip pat važiuoja į miestą. Vilniaus centras yra jų darbo, aktyvaus poilsio, bet ne gyvenamoji vieta. O štai mūsų vaikai jau nori kurtis centre, įsilieti į miesto sūkurį. Jiems Antakalnis – užmiestis.

Skaitomiausi straipsniai:
Ar vyras bus ištikimas, parodys jo gimimo data
Naujausios virtuvės interjero tendencijos
Ramintos grožio pokyčiai: iš mokinukės į Holivudo gražuolę (FOTO)
14 naudingų patarimų šeimininkėms
Muilo gamintojai: koks muilas labiausiai puoselėja odą + Naminio muilo receptas
10 aprangos taisyklių: kaip užmaskuoti pilvuką

Gamta visada pralaimi civilizacijai. Kaip vertinate Vilniaus plėtros, statybų skverbimosi į gamtinę aplinką procesą?

Visi nauji rajonai peršoka žaliąją kalvų juostą ir automatiškai nutolsta nuo miesto centro. Vilnius iš visų Europos sostinių yra rečiausiai apgyvendintas. Viena vertus, esame arti gamtos, kita vertus, plačiai išskydęs miestas turi nemažai socialinių problemų. Komunikacijos išsidriekia, žmonėms prisieina toli važinėti į darbą, vaikus reikia vežioti į darželius, mokyklas. Vienintelė neginčijama vertybė – Vilnius yra žalias, tačiau ta žaluma kartais – netvarkomi šabakštynai, prižėlę krūmynai, šunparkiai, vadinamosios Stalkerio zonos – neaišku kieno teritorijos. Visa tai patenka į sąvoką „žalias miestas“. Na, žalias, apaugęs. Jei jau kalbame apie miestą ir gamtą, tai reikia pasakyti, kad mieste galioja kitos gamtos tvarkymo taisyklės ar priemonės. Tarkime, Gedimino kalnas. Labai gerai, kad pamažu jis išvalytas nuo medžių – įgavo svorio, tapo tikru piliakalniu. Medžiais jis apsodintas pokariu. Motyvų būta įvairių. Taip galbūt siekta sutvirtinti papėdes, bet suaugę medžiai pavertė piliakalnį eiline kalva. Dabar – išvalytas – jis labiau veikia miestą.

Pasak A. Ambraso, „Swedbank“ pastato terasą pamėgo jaunimas: architektūrinėmis priemonėmis sukurta erdvė natūraliai traukia vilniečius ir miesto svečius.
Asmeninio archyvo nuotr.
Tas pats ir dėl Neries pakrančių. Dalis jų išvalyta, bet dar reikėtų gerokai padirbėti Antakalnio rajone. Sužaliavus medžiams, nebematyti upės, o šabakštynuose vyksta pogrindinis gyvenimas, matai, kaip iš krūmų lenda keisti žmonės. Mieste gamta skverbiasi, užima nenaudojamus plotus. Skaičiau: jei nieko nedarytume, neapsivalytume, per du šimtus metų gamta miestą suvalgytų. Kita vertus, jei aplinką turime urbanizuoti, mieste galima kurti dirbtinį landšaftą. Gamta – tai augalai. Svarbu, kaip jie pasodinti, kaip prie jų prieiti, kokias erdves suformuoti, kad žmogus, būdamas mieste, jaustų gamtą. Vilniuje natūralios gamtos yra daug, bet ji dažnai yra nehigieniška, apšepusi, apšiurusi, nesutvarkyta. Labai bijoma nupjauti, nugenėti seną medį – tarsi tai būtų didžiausias nusikaltimas.

Gal dėl to, kad esame žemdirbių palikuonys? Juk Vilniuje įsikūrė nemažai kaimo gyventojų?

Taip, bet situacija keičiasi. Mūsų vaikai, kaip minėjau, jau yra miestiečiai. Jiems Antakalnis – kaimas, jie nori gyventi namuose, kurių langai žvelgia į judrias centro gatves. Vilniaus centras turi gyvybinės potencijos tankėti.

Bet juk neįmanoma plėsti Vilniaus centro, nebent – į aukštį, tačiau tada suardytume senojo miesto paveikslą.

Manau, galima plėstis į urbanistines dykras, konvertuoti pramonės zonas, bet tas investuotojų godumas... Jie tai vadina natūraliu pelno siekiu, šis – sunkiai kontroliuojamas. Deja, taip buvo per amžius. Kažkada tvarkėme brėžinius, turėjome įvairių minčių ir pasiūlymų dėl buvusių Vokiečių gatvės pastatų žymėjimo, parterio atstatymo. Pasikėlėme šios vietos užstatymo projektus ir pamatėme, kad kai kurie ankstesni siūlymai neįgyvendinti. Miesto valdžia projektuose nubraukdavo po kelis pastatų aukštus – esą miestas per daug į dangų šauna. Investuotojai siekia savo interesų ir didžiausios naudos, o miesto kontrolė turi stebėti, riboti, kirpti.

Vilnius architektūros požiūriu yra sunkiai valdomas. Prisiminkime istoriją: miestas buvo apjuostas gynybine siena, prie jos neleista statyti namų, bet miestiečiai vis tiek sugalvodavo, kaip čia ką nors prisilipdyti. O paskui ją apskritai išardė, plytas išsinešiojo ir susirentė namus. Vilnius tuo ir žavus, kad yra netaisyklingos struktūros, keistas ir sudėtingas. Jo struktūros kodas labiau emocinis nei racionalus. Ir šiandien, kai investuotojai šneka skaičių kalba, o jų užmojai komentuojami emocijų kalba, kyla konfliktas.

Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)
Esate pirmasis architektas, Vilniuje įgyvendinęs dangoraižio projektą. Kiekvienas naujas dalykas vertinamas atsargiai. Ir Jums teko išklausyti įvairių komentarų, tiesa?

Vieni džiaugiasi tuo „Europos“ statiniu, kiti gal nesidžiaugia, nežinau. Tikrai žinau, kad „Swedbank“ pastato terasą pamėgo jaunimas. Ką gera mieste mums iš tikrųjų pavyko padaryti, tai ta terasa. Architektūrinėmis priemonėmis sukurta erdvė natūraliai traukia žmones. Nelengva buvo įtikinti investuotoją skirti papildomų lėšų. Taip pat – ir miesto vadovus, nes mes tarsi nemažai teritorijos užstatome. Prieš tai ši miesto dalis buvo nenaudojama, nors ir žalia, apribota eglėmis, o sukūrus naują dirbtinį landšaftą, tapo naudojama. Turi ryžtis rizikuoti. Banko ir terasos projektas mums leido išbandyti daug naujų dalykų, galimybių. Šis pastatas atsirado nelengvai, galbūt šiek tiek apstumdytas, ne iki galo idealus, bet fragmentai yra puikūs. Smagu, kad pavyko įgyvendinti – nuo pirmo eskizo iki pabaigos taip, kaip buvo sumanyta, „Baltic Hearts“ biurų kompleksą Ukmergės gatvėje. Džiaugiuosi ir menų centru „Rupert“ – vientisu, aiškiu, visuomeninę paskirtį turinčiu pastatu.

Kas turėtų suvaldyti architektūrinį miesto chaotiškumą?

Patariamąjį balsą turi savivaldybė, architektūros ekspertų taryba. Pagaliau yra viešoji nuomonė. Kai kurie žmonės apskritai su niekuo nesutinka, jiems viskas blogai. Svarbi ir architekto atsakomybė, jis visada gali pasirinkti: daryti ar nedaryti, kaip daryti. Architektas, jei neranda bendros kalbos su užsakovu, turi galimybę atsitraukti, aiškiai pasakyti: „Ne, aš taip nedarysiu.“ Žinoma, tai – subtilūs dalykai. Man yra tekę atsisakyti įgyvendinti tam tikrus projektus, kai akivaizdžiai mačiau, kad esamomis sąlygomis nepadarysiu taip, kaip man atrodo turėtų būti gerai. Blogiau, kai pradedi dirbti, įsipareigoji, o tada esi prievartaujamas daryti kitaip ir neturi galimybės atsitraukti. Nėra lengva apginti savo idėją. Kai architektūra tampa pinigų darymo mašina investuotojams, mąstoma siaurai – kad sklypo ribose būtų kuo daugiau kvadratinių metrų naudingo ploto, kuo greičiau pastatyti ir kuo brangiau parduoti. Tik greitai suręsti statiniai greitai sensta – jie pradeda destruktyviai veikti aplinką.

Kas galėtų architektūriniu požiūriu šviesti visuomenę?

Kartais nėra blogai, jei architektūros neišmanantis žmogus moka pinigus ir į procesą nesikiša. Blogiau, kai investuotojas įsivaizduoja, kad viską išmano, ir kišasi. Labai svarbu, kad architektai bendradarbiautų su visuomene. Architektūros pokalbių fondas subūrė savitą bendruomenę, ji renkasi į pokalbius, kviečiasi įdomių pašnekovų. Architektūros vaikų fondas organizuoja kūrybines stovyklas, keliauja po šalį, kuria aplinką, prisigalvoja idėjų ir jas įgyvendina. Visuomenė, kalbėdama apie architektūrą, galėtų išmokti kitaip žvelgti į aplinką, ją vertinti, gerinti, puoselėti.

Prekybos centro „Europa“ interjero fragmentas.
Asmeninio archyvo nuotr.
Jus vadina SIKONO kartos architektu. 1983 metais, mokydamasis tuomečiame Vilniaus inžineriniame statybos institute, Architektūros fakultete, kartu su kolegomis inicijavote studentų idėjų konkursą, šis judėjimas gyvybingas iki šiol. Smagu, kad studentai turi ko iš Jūsų pasimokyti. Pasak architekto Audrio Karaliaus, Jūsų architektūrinė kalba – be E621, neturi gamtai agresyvios architektūros požymių. Taip jis pasakė apie „tyliai, išmintingai stovintį“ menų inkubatorių „Rupert“. Kokią užduotį kėlėte sau projektuodamas šį pastatą Valakampiuose – vilniečiams šventoje vietoje?

Taip jau lemta: kartais architektui pavyksta, kartais ne. Iš pradžių itin iškilių idėjų ar labai didelių tikslų sau nekeli. Darai elementarų praktinį darbą. Veiksmų laisvės įgyvendinant šį projektą buvo nedaug, turėjome orientuotis į buvusios parduotuvės kontūrus. Įkvėpė aplinka, kurortinė nuotaika ir objekto paskirtis. Pastatas skirtas menininkams reziduoti, organizuoti renginius. Siekdami gamtos, kurortinės dvasios ir atviros kultūrinės vietos jungties, pasirinkome medžio apdailą – ji vizualiai maskuoja pastatą pušyne. Termiškai apdoroto medžio spalva ilgainiui kinta, pilkėja, susilieja su aplinka. Kita – santykis su gamta, kaip žmogus ją mato iš pastato vidaus. Stengėmės kuo plačiau atverti gamtos vaizdus. Tarkim, pietinis fasadas yra aklinas, iš įvažiavimo pusės kuria tam tikrą paslaptį, o įėjus į vidų, šiaurinė pusė atsiveria didele vitrina. Čia saulė neprikaitina, matyti nuostabus Neries slėnio vaizdas. Gamta matoma ir iš menininkų studijų. Jautiesi gamtos prieglobstyje, pušynas tarsi ranka pasiekiamas, atsiveria puikūs vaizdai. Karpytas pastato kontūras, antro aukšto terasos tarsi sulieja žmogų su gamta. Vidus ir laukas susipina.

Projektavote poilsio namus Gulbinų gyvenvietėje, blokuotų gyvenamųjų namų kompleksą Nemenčinės plente. Prie Jūsų biuro, skaičiau, susidariusi eilė.

Atėjusi matėte, kad eilės nebuvo. Jei imtumėmės visų užsakymų, gal eilė ir susiformuotų. Kai pagalvoji, kad nedaug liko tų darbo metų, norisi daryti tai, kas miela širdžiai.

Koks turėtų būti architektūrinės kultūros, plėtros, pažangos ir gamtos derinimo santykis?

Sprendimai turėtų būti pamatuoti, racionalūs. Jei statysime namus, kurių mums nereikia, arba tokio dydžio, kokio mums nereikia, netruksime užsigriozdinti, statiniai pradės mus slėgti. Kurkime optimalius objektus. Žinoma, tas santykis yra kintamas dalykas.

Ar teko vaikščioti po naujus privačių gyvenamųjų namų kvartalus? Kokie jie?

Šiek tiek. Vaizdas gana slegiantis. Svarstau, kodėl? Gal slegia ta estetika arba jos nebuvimas? Rudai murzinai pilkas architektūrinis peizažas. Tarsi šaldytuve pastovėjusi mišrainė. Galbūt toks yra tautos estetikos suvokimas arba skonis? Būtų galima mažiau ir racionaliau naudoti apdailos medžiagų, bet su žmonėmis dėl skonio nepasiginčysi. Gal priežastis – nenoras pasiduoti bet kokiai kontrolei? Jeigu sugalvosi statyti kvartalą, tai būtinai atsiras bent 20 proc. gyventojų, kuriems niekaip netiks bendras projektas ir savo namus jie ręs kaip nors kitaip. Racionalių, švarių, neužkankintų gyvenamųjų kvartalų pavyzdžių galima rasti Estijoje.

„Swedbank“ pastato interjeras.
Asmeninio archyvo nuotr.
Dėl kurių kūrinių turėtumėte sau priekaištų?

Priekaištų galima atrasti kiekvieną kartą. Kol objektas projektuojamas, statomas, atrodo, kad stebi jį, kontroliuoji, suaugi su juo, bet praeina kiek laiko, ir jis tampa nebe tavo. „Europos“ pastatas (stovi jau dešimt metų) – greitų statybų pavyzdys. Nuo pirmųjų eskizų iki realizacijos – dveji metai. Beprotiški tempai. Visa tai turi savo kainą. Daug sprendimų neapgalvoti: medžiagos, detalės, kiti dalykai. Jis tiesiog per greitai privalėjo išaugti. Dabar yra vietų, kur byra, trupa, kažkas ne taip. Kompleksas turėjo būti baigtas Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą proga ir tapo naujojo Vilniaus centro ženklu.

Kaip vertinate vadinamuosius stiklo namus? Žmonės tokius praminė stiklainiais. Vasarą juose karšta, žiemą – šalta. Vokiečiai panašių namų atsisako, o mes dar tik įsibėgėjame.

Stiklas iš principo – labai puiki medžiaga, tik nelygu, kaip jį panaudosi. Tokiame pastate itin svarbi yra inžinerinė vidaus įranga. Užsienyje į ją investuojama kur kas daugiau nei pas mus – tos sistemos brangiai kainuoja, bet taip ir turi būti norint sudaryti geras sąlygas, kad nesijaustų temperatūros pokyčių. Tad architektūrinė forma nekalta, kad viduje trūksta oro, blogai šaldo, šildo ar vėdina.

Architektūra turi žengti koja kojon su besivystančia statybos technologija. Teisingai pastatytas pastatas gali stovėti labai ilgai. O blogai pastatyti galima ne tik iš stiklo, bet ir iš plytų. Bėda – moralinis senėjimas. Pasaulyje išliekamąją vertę turinčios architektūros nėra daug.

O ką architektai siūlo ateičiai? Esate kalbėjęs, kad mūsų visuomenė nėra moderni, nes investuojame į praeities didybės įamžinimą ir neskatiname kurti ką nors nauja. Valdovų rūmus pateikėte kaip nesugebėjimo kurti atspindį.

Kokie esame, tokie yra ir mūsų tikslai. Idėja atstatyti Valdovų rūmus – iš disidentinių laikų. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldas buvo tarsi platforma kurti lietuvišką tapatybę. Vyko archeologiniai kasinėjimai, istorinė medžiaga pasitarnavo siekiant įtvirtinti identitetą, įrodyti, kad tauta turi galingą praeitį. Legenda – kad carinė Rusija nugriovė Valdovų rūmus dėl to, kad šie trukdė įrengti gynybinį griovį aplink Gedimino kalną. Iš tikrųjų rūmai tiesiog nunyko, buvo nebenaudojami, pasikeitė situacija, miestiečiai ištampė plytas ir pasistatė namus. Bet yra noro atkurti praeitį, tarsi tai šimtu procentų būtų patikima, kad taip buvo. Tarsi taip, kaip buvo, reiškia, kad yra gerai, o sukurti nauja jau yra rizikinga. Gaila, kad mes į priekį einame atbulomis. Rimtu veidu pastatėme renesansinius rūmus taikydami šiandienės statybos technologijas. Ir saugomoje istorinėje aplinkoje galima sukurti vertingą kitaip interpretuojamą objektą.

Pas mus reikalaujama daryti taip, kaip daryta anksčiau, tad ir atsiranda vadinamosios fanierinės architektūros pavyzdžių, nes tie reikalavimai sugula tik į išorinį kevalą, o vidus – visai kitoks. Štai Kuršių nerijoje namai pagal katalogus mūrijami iš blokelių, paskui apkalami lentomis kaip dekoracija. Negyvi namukai. Jų paskirtis kita, nei buvo anksčiau, tačiau visiškai neleidžiama interpretuoti. Kita bėda – architekto atsakomybė. Interpretuoti, sukurti ką nors gera retai kada pavyksta. Kas nors visada gali pasakyti, kad yra blogai. Net laimėjusiam konkursą architektui ne visada leidžiama žengti drąsesnį žingsnį.
Man patinka, kaip statoma Šveicarijoje, Estijoje. O žvelgiant į daugelį mūsų pastatų, apima jausmas, kad ne taip viskas buvo sugalvota ir suprojektuota, kad kažkas ėmė ir pakeitė tą darbą. Nėra užbaigtumo, namai tarsi pusfabrikačiai – nuirusiomis padalkomis (palankomis), visi galai kyšo...

Norėtume, kad architektūra būtų labiau kultūros nei statybos proceso dalis, bet logika, požiūris mūsų šalyje tokie: statyba yra nekilnojamojo turto verslo dalis, architektas prilyginamas inžinieriui, mat reikia projekto. Šis paskęsta įvairiuose derinimo dalykuose, bendrame katile, svarbesnis tampa ne architektūrinis, bet techninis projektas. O juk architektūra gimsta laisvesnėje atmosferoje.

Tyliai, išmintingai į Valakampių peizažą įterptas menų inkubatorius „Rupert“. A. Ambraso projektas
Asmeninio archyvo nuotr.
Kas Jums atrodo vertinga žvelgiant į šiuolaikinę architektūrą?

Beveik visi drąsūs objektai pastatyti naudojant Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą. Šios lėšos padeda kurti šviežesnius, gaivesnius kultūrinės paskirties pastatus, priimti laisvesnius architektūrinius sprendimus ir kokybiškai juos įgyvendinti. Puikios architektūros pavyzdys – Vilniaus universiteto Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras. Įdomių projektų atsiranda ir provincijoje. Štai Zarasuose turime išskirtinės architektūros Zaraso ežero apžvalgos ratą.

Arba rekonstruotas Rietavo dvaras (Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus). Puikus komercinio objekto pavyzdys yra Vilniuje, Gedimino prospekte, esantys Pirklių namai: gerai restauruota senoji dalis, pastatytas naujas priestatas. Kilstelėta kokybės, sprendimų kartelė. Manau, viskas į gera – statoma kruopščiau, labiau apmąstant, nepuolant stačia galva. Kita vertus, nuvilia pakelėse be elementarios architektūrinės išmonės dygstantys baisūs logistikos centrai. Atrodo, kad architekto apskritai nebūta, o pastatą iš plokščių sudėstė statybos inžinierius. Lietuvoje per metus parengiama per du šimtus architektūros bakalaurų. Kodėl jie neparodo išmonės, gebėjimo kurti visaverčius kokybiškos architektūros pastatus?

Kaip gimė Jūsų leidinys „Ambraso architektų biuras. Darbai 1998–2014“?

Praėjusią vasarą vyko Kauno architektūros festivalis. Jo kuratorius Gintaras Balčytis pakvietė mūsų biurą surengti parodą. Šią pavadinome „21 maketas“. Surinkome daug eskizų, nuotraukų, brėžinių, iliustruojančių įvairius projektus. Norėjome visuomenei parodyti, kad architektūra yra kultūros reiškinys. Vėliau kilo mintis šios medžiagos pagrindu išleisti biuro darbų knygą kaip padėką visiems, dalyvavusiems projektų kūrimo procese. Vartydamas šį leidinį žmogus matys, kaip kuris namas gimė.

Ar su žmona architekte Rasa Ambrasiene susikūrėte savo svajonių namus? Kokie jie?

Pusę metų mes gyvename bute Vilniuje, kitą pusę – vasarnamyje, soduose. Projektavome daugiabučius, ir už darbą su mumis, kaip tuo metu buvo populiaru, atsiskaitė butu. Tad jį su žmona susiprojektavome taip, kaip norėjome. Gyvename racionaliai, paprastai. Na, o vasarnamis – seniai žmonos tėvų statytas, vėliau rekonstruotas – gražioje vietoje, šalia miško. Taigi pakeiti aplinką, sode kokį svogūną į žemę įkiši. Kaunietė Gražina Janulytė-Bernotienė, architektūros žvaigždė, gyvena pačios projektuotame name. Kartą viešėdama pas kolegą A. Karalių, ji pasakė: „Žinai, kaip gera pailsėti ne pačios kurtame name.“ Yra tiesos. Į savo kūrinį visąlaik žiūri ir galvoji: „Gal buvo galima padaryti ir geriau...“

Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis