Skaitomiausi straipsniai:
- Šokėja R. Židonytė: jei galėčiau atsukti laiką atgal...
- Šilti paltai pagal jūsų figūros tipą (FOTO)
- Vos 5 minutės veido jogos kasdien atjaunins ilgam
- Skausmingos krūtys - kaip sau padėti?
- Vištiena meksikietiškai - vos per 20 min.
Gydytojai Tomas ir Jūratė Sveikatos viską daro kartu. Kartu mokėsi, kartu dirba toje pačioje ligoninėje: Tomas yra ortopedas traumatologas, Jūratė – oftalmologė, kartu vyksta į labdaringas misijas ir, žinoma, kartu auklėja keturis savo vaikus.
Nors su Tomu ir Jūrate susitinkame po darbo dienos, jie atrodo neįtikėtinai žvalūs ir energingi. Prasitaria, kad po šio pokalbio dar ketina eiti į giminaitės gimtadienį, ir vis tikslinasi, ar mes tikrai nieko nesupainiojame ir norime interviu būtent su jais – juk nėra jokie žvaigždės ar didvyriai, tik visiškai paprasta lietuviška šeima. Pokalbiui baigiantis pagalvoju: „Galėtų tokių šeimų Lietuvoje būti kuo daugiau.“
Negaliu nepradėti nuo Jūsų pavardės – tokia tiesiog užprogramuoja rinktis gydytojo profesiją. Ar patiriate dėl to kokių nors kuriozų?
Tomas: Visi klausinėja, ar čia mūsų giminė buvo labai sveika, ar gydyti mokėjo... Žinau tik tai, kad pavardė – tikrai ne bajorų, o medikų dinastija prasidėjo tik su mano tėvų karta. Abu mano tėvai – pedagogai, bet du tėvo broliai susiję su medicina: vienas – veterinaras, kitas – gydytojas urologas. Jaunėlis tėvo brolis turi du sūnus – vienas stomatologas, kitas farmacininkas, aš esu traumatologas, Jūratė – gydytoja, sesuo – vaistininkė, vyriausiojo dėdės sūnus su žmona – taip pat gydytojai. Negana to, ir jų sūnus, mano krikšto vaikas, studijuoja mediciną Šveicarijoje. Beje, Jūratės mama buvo gydytoja ginekologė. Mūsų šešiolikmetė dukra Martyna irgi nori studijuoti mediciną. Turbūt ji nelabai žino, kad būna ir kitokių specialybių.
Jūratė: Ir kokių tik pravardžių dėl tos pavardės neturėjome!.. Buvau ir daktarė Ligonienė, ir Sveikutė, Tomo pusbrolį vadino daktaru Medicina.
Tomas: Manau, tokia pavardė nuteikia pozityviai, mums malonu girdėti komplimentus dėl jos, nors tai ir ne mūsų nuopelnas. Tiesa, vaikystėje labai pykau. Tais laikais mokykloje visus šaukdavo pavardėmis. Tik vaikai išgirsta „Sveikata!“ ir iškart visi pradeda juoktis. Nuo vaikystės žinojau, kad būsiu gydytojas. Gal įtaką padarė senelis? Jis visada sakydavo, kad reikia turėti amatą – tokį, kuris visada bus reikalingas, kad ir kokie laikai ar valdžia būtų. O mano šviesaus atminimo tėtis Juozas Sveikata pridurdavo, kad visai nesvarbu, kokią specialybę pasirinksi, jeigu būsi sąžiningas, draugiškas, nuoširdus ir stengsiesi, visada būsi mėgstamas ir laimingas.
Jūratė: Mano mama gydytoja Saulė Daunoravičienė dirbo gimdymo namuose. Visą laiką įsivaizdavau, kad būsiu kaip ir ji – ginekologė, bet taip išėjo, kad pasirinkau visai kitą specialybę – akių ligų gydytojos. Labai džiaugiuosi šiuo pasirinkimu. Manau, tai – labai moteriškas, gražus ir daug šviesos atnešantis darbas. Padarai žmogui kataraktos operaciją, ir jau kitą dieną jis pasaulį pamato iš naujo.
O kaip sugalvojote vykti į skurdžiau gyvenančias šalis nemokamai gydyti vietinių žmonių?
Tomas: Mus pakvietė mūsų kolegos Valentinas Uvarovas ir Igoris Šatkauskas. Kolegos jau buvo Kambodžoje, Mongolijoje, o mes su Jūrate prisijungėme tik užpernai: tąsyk vykome į Nepalą, pernai – į Keniją. Nenorėtume tų misijų labai sureikšminti, joks čia didvyriškumas, į viešumą jas iškėlė kartu vykę žurnalistai. Na, taip, važiuojame savo atostogų sąskaita, patys ieškome lėšų. Mūsų valstybė dar nemano, kad esame ta išsivysčiusi Europos šalis, kuri turėtų padėti sunkiau gyvenantiems, bet ne tai svarbiausia. Mes gauname iš to labai daug gerų emocijų, galime pažinti šalį. Su Nepalu užmezgėme artimesnius ryšius, ten jau važiavo mūsų rezidentų, o nepaliečiai rezidentai lankėsi pas mus.
Jūratė: Nepalas pribloškė skurdu. Sakyčiau, tai yra pasaulio dugnas. Nei elektros, nei vandens, ką jau kalbėti apie higieną, vaistus, bet gyventojai vis tiek atrodo laimingi, šypsosi. Įdomiausia, kad jų vaikai visą laiką eina į mokyklą – ar rytas, ar vakaras, traukia būreliais: su kuprinėmis ant pečių, baltomis kojinaitėmis, mergaitės – su kaspinėliais plaukuose. Taip ir nesupratom, keliomis pamainomis ir kiek laiko jie ten mokosi. Ypatingą artumą pajutome su Kenijos gyventojais. Su jais lengviau rasti bendrą kalbą nei su vakariečiais, jie geriau supranta mūsų humorą. Iš pradžių lyg ir varžaisi tos juodos spalvos, bet paskui nustoji ją pastebėti, jautiesi tarsi kalbėtum su lietuviu. Gal mūsų patirtis panaši – žinome, kas yra priespauda, nepriteklius. Beje, visi puikiai kalba angliškai, domisi tuo, kas vyksta pasaulyje. Kai užsiminiau apie jų prekybos centre įvykusį sprogimą, jie prisiminė nugriuvusį „Maximos“ stogą.
Tomas: Kai grįžti iš Nepalo, pajunti tokį pasididžiavimą savo šalimi! Mes turim valstybę, asfaltą, vandens, esam sotūs, naudojamės sveikatos apsauga. Supranti, kaip tai yra daug. Net ta apleistumu erzinanti atkarpa nuo oro uosto iki miesto centro atrodo žalia ir graži. Manau, vien dėl to jausmo daugeliui lietuvių vertėtų nuvykti į skurdžias Azijos ar Afrikos šalis. Gal tuomet neimtų toks noras skųstis ir verkšlenti.
Profesine prasme stažuotės Vakaruose turbūt duotų daugiau naudos?
Tomas: Į Vakarų Europą paprastai važiuoji mokytis, imti. Ir požiūris į tave tuomet yra toks iš aukščiau. Į skurdesnes šalis važiuoji mokyti, duoti, o tai visada maloniau. Gydytojų ten tikrai trūksta, jų krūviai milžiniški, o žmones kamuojančios problemos dažniausiai kur kas rimtesnės nei pas mus. Kalbėjausi su Kenijoje dirbančiu italų gydytoju. Jis nutarė persikelti į šią šalį su šeima ir čia dirbti. „Čia jaučiuosi tikrai reikalingas, – paaiškino jis. – Italijoje žmonės vaikšto pas gydytojus dėl menkniekių, kartais jautiesi, tarsi savo jėgas ir patirtį švaistytum veltui, o Kenijoje jauti, kad tikrai padedi.“ Suprantu jį. Nors pas mus sveikatos apsauga ir nėra tokia pažengusi kaip Italijoje, kartais panašus jausmas apima ir mane. Tarkim, turi žmogus sveikatos draudimo pinigų ir žiūri, kaip čia juos išnaudoti. Nepale, Kenijoje operuoji tokių sunkių ligonių, kad, pastatęs ant kojų, suteiki žmogui antrą gyvenimą tikrąja to žodžio prasme.
Ar mokydami vietos gydytojus nesijautėt tarsi dirbtumėte Sizifo darbą – jūs išvažiuosite ir vėl viskas bus kaip buvę?
Tomas: Nepalo, Kenijos gydytojai medicinos mokėsi pagal britų sistemą, vadovėlius, tad teoriškai yra puikiai pasikaustę. Labai aukšto lygio ir jų profesinis etiketas. Šiose šalyse, kaip ir Vakaruose, jaučiama didžiulė pagarba kolegoms: atsitikus nesėkmei, gydytojai nekimba vienas kitam į gerklę aiškindamiesi, kas kaltas, – visi susėda, diskutuoja, ieško bendrų sprendimų. O štai organizuotumo jiems tikrai trūksta. Mes esam įpratę iš pradžių suplanuoti operaciją, aptarti jos eigą, tuomet einame į operacinę ir greitai viską atliekame. Jie niekur neskuba. Ligonis guli operacinėje intubuotas, visi kažkur vaikšto, kažką veikia, operuodamas ištiesi ranką, kad seselė įdėtų į ją skalpelį, o ta išėjusi savo reikalais... Jei vietiniai gydytojai būtų organizuotesni, per tą patį laiką galėtų išoperuoti dvigubai daugiau ligonių, bet į tokias pastabas jie juokaudami sako: „Jūs turite laikrodžius, o mes – laiką.“ Nors operacijos čia trunka ilgai, nei pacientai, nei jų artimieji dėl to visai nesipiktina.
Galima sakyti, kas esate kartu 24 val. per parą. Ar sunku dviem medikams vienoje šeimoje?
Jūratė: Daug yra tokių šeimų. Gal gydytojai pernelyg užimti, neturi laiko pasidairyti į šalis, tad tuokiasi su tuo, kuris yra arčiausiai? Mes su Tomu kartu mokėmės Kauno medicinos akademijoje, buvom grupės draugai. Ir štai jau 19 metų esame kartu.
Tomas: Tiesą sakant, Jūratė yra pliusas, o aš – minusas, gal dėl to ir traukiam vienas kitą. Jūratė yra vilnietė, aš – kaunietis. Iš Kauno ji parsivežė diplomą ir mane. Esu kaip ir meilės emigrantas. Ne tik mudu, bet ir dauguma mūsų draugų yra gydytojai. Kai susirenka 19 medikų ir vienas – ne, įsivaizduoju, kaip jam sunku tokioje kompanijoje. Meluočiau, jei sakyčiau, kad grįžę namo apie darbą nesikalbam. Juk būna įvairių dienų. Kartais viskas einasi puikiai, kitąsyk pasiseka mažiau. Net jei pacientas nepriekaištauja, pats matai, kad galėjo būti ir geriau. Aišku, išgyveni. Neįmanoma prie to įprasti.
Tomas: Čia jau tegul kalba Jūratė. Nesakau, kad prie to nė kiek neprisidėjau, bet... vaikus labai myli Jūratės šeima. Jos mama buvo jau pensininkė, o buvusios pacientės skambindavo pasidžiaugti gimusiais vaikais ir anūkais, ir kiekvienu visa šeima taip džiaugdavosi!
Jūratė: Aš pati nesu iš gausios šeimos, turiu dvynį brolį, bet vaikai man tikrai visada atrodė džiaugsmas. Norėjom didelės šeimos. Nieko čia išskirtinio – tarp mūsų kolegų yra ne viena daugiavaikė šeima. Aišku, kaskart gimus vaikui trumpam iškrenti iš profesinio gyvenimo, apriboji savo poreikius, laisvalaikį, bet greit ir vėl viskas sugrįžta į savo vėžes. Prižiūrėti vaikus padeda teta Nijolė, nors šiaip didelių problemų jie nekelia, labai neserga. Labiausiai kiekvienam trūksta individualaus dėmesio. Pamaitinti nesunku, juk verdi bendrą puodą, bet pakalbėti, išklausyti, pagirti už piešinį kartais laiko pritrūksta. Vis dėlto man atrodo, kad vieną vaiką auginti kur kas sunkiau – jam liūdna, vieniša, reikia galvoti, kuo užimti. Negana to, į jį tėvai sudeda visas viltis, tad stengiasi išspausti maksimumą. O du ar keturi – tas pats auginimas.
Esate griežti tėvai? Turbūt tokioje didelėje šeimoje be taisyklių ir aiškiai paskirstytų pareigų sunku būtų susitvarkyti?
Tomas: Deja, turime jus nuliūdinti – nesam sektinas pavyzdys. Mūsų šeimoje vyrauja demokratija, o kartais netgi anarchija. Turbūt nereikėtų to sakyti, bet ne visada sukontroliuojame, ar vaikai nuėjo miegoti nusiprausę, ar išsivalė dantis. Man atrodo svarbesni kiti dalykai. Norėčiau, kad liktume draugai, kad vaikai net ir užaugę norėtų grįžti, turėtume apie ką pasikalbėti.
Jūratė: Beveik visą laisvalaikį leidžiame kartu su vaikais, daug keliaujame. Su mažiuku keliauti netgi paprasčiau nei su kokiu keturmečiu: įsidėjai į vežimėlį, niekur nepabėgs, maistas visada čia pat. Mažiausiajam Juozukui bilietą į Tailandą nupirkome dar negimusiam. Kartu ir vardą teko sugalvoti. Kai išvykome, jam nebuvo nė pusės metų.
Tomas: Prisimenu, Tailando džiunglėse sumanėm su Jūrate pajodinėti drambliais ir paprašėm gidės Kijos, labai šaunios mergaičiukės, prižiūrėti mūsų mažylį. Ji mielai sutiko. Grįžtam ir matom – minia žmonių stovi, o viduryje guli mūsų Juozukas. Visi čiupinėja, kalbina, liečia, jis juokiasi. Suprantu, jiems tai tikra egzotika – toks didelis, storas, baltas vaikas, tikra jų priešingybė. O Kijos nėra. Susiradom ją, klausiam, kaip ji galėjo palikti mūsų vaiką be priežiūros? Ji tik akis išpūtė: „Kaip be priežiūros? Juk tiek žmonių į jį žiūri?“ Tada pagalvojom, ar tikrai reikia saugoti žmogų nuo žmonių? Bijai to, ko nepažįsti.
Jūratė: Kuo daugiau keliaujam, tuo labiau suprantam, kad aplink mus gyvena kur kas daugiau gerų, nuostabių žmonių nei agresyvių ar pikta linkinčių.
Tomas: Mėgstam leisti laiką aktyviai. Net ir tą pačią šalį gali kaskart atrasti iš naujo. Imkim kad ir Italiją. Pirmąsyk nuvykę žavėjomės architektūra, antrąsyk – atradom maistą, trečiąsyk – žmones. Aišku, visko būna su tais vaikais. Dažniausiai, dar neprivažiavus sienos, visi užkandžiai – suvalgyti, gėrimai – išgerti, vaikai – susipykę. Dabar gyvenimą palengvina visi tie aipodai. Sutinku, nelabai geras dalykas, bet ir patys vaikus šiek tiek prie to įpratinome. Sėdi suaugusieji, bendrauja, vaikai į planšetinius kompiuterius nosis sukišę – visiems ramu. Bet vos atžalos nueina kur toliau, iškart prasideda: „Jau visa valanda vaikų nėra! Turbūt kažkas atsitiko, gal mašina suvažinėjo, gal nuskendo?“ Prisimenu, vaikai dingdavom visai dienai ir grįždavom jau sutemus – murzini, nevalgę, bet viskas visiems būdavo gerai.
Jūratė: Manau, jei vaikas aktyvus, turi įvairių interesų, tai ir kompiuteris jam netrukdys. Mūsų dukra turi daug draugų, lanko muzikos mokyklą, groja fortepijonu, mokosi prancūzų kalbos. Šiemet išvažiuoja į Prancūziją metams pagal mainų programą. Vienas sūnus tenisą žaidžia. Abu vyresnėliai groja mokykloje liaudies muzikos ansamblyje.
Tomas: Nepaneigsi, Lietuvoje tolerancijos mažiau. Esam labai nekantrūs. Nervinamės ne tik laukdami poliklinikoje, bet ir kamščiuose, eilėse. Atsimenu, Venecijoje užbėgau su vaikais nusipirkti kokakolos, matau – eilėje stovi 3 žmonės. Na, jau ne! Geriau liksime negėrę, nei lauksim 4 minutes. Gal tas mūsų greitumas, agresyvumas atsiradęs iš noro pasivyti geriau gyvenančius? O jie atsipalaidavę. Kai lankėmės Italijoje, dukra susipažino su šešiolikmetėmis merginomis. Jos nežino, nei ką nori studijuoti, nei kuo dirbti. O ko plėšytis? Gal jos iš tėvų paveldėjo kokius du namus prie Viduržemio jūros ar Alpėse ir gyvens sau visą gyvenimą iš nuomos. Ką daryčiau, jei pats tiek paveldėčiau? Dirbčiau, aišku. Tik budėjimo norėčiau mažiau. Kai per parą išoperuoji 15 pacientų, tai paskui prireikia 2 parų jėgoms atkurti. Lietuvoje bėgioju per kelis darbus ir tikrai pavargstu. Tuomet pagalvoju, va, susikrausiu lagaminą ir važiuosiu į užsienį. Bet pailsiu, ir vėl viskas atrodo šviesiau.
Jūratė: Ne viskas yra darbas. Turime išvykusių draugų ir kolegų, bet atostogauti jie grįžta į Lietuvą. Čia giminės, draugai, įprasta aplinka. Man labai norisi ką nors gero nuveikti Lietuvai, ir ne tik medicinos srityje. Tikrai negalėčiau patvirtinti, kad visi lietuviai yra pikti ir susiraukę. Turbūt koks esi pats, tokius ir žmones trauki.
Tomas: Ką čia slėpti – esu iš savo tėvų, kitų žmonių girdėjęs daug negatyvių atsiliepimų apie gydytojus. Dažnai darbe tai prisimenu ir bandau įsivaizduoti, kaip mano tėvai jaustųsi būdami mano pacientais. Aišku, visokių gydytojų yra, bet, kaip ir kalbant apie bet kokią kitą specialybę, nereikėtų absoliutinti. Būtų tas pat, kas tvirtinti, kad visi žurnalistai yra korumpuoti ar visi teisėjai – kyšininkai.
Ne paslaptis, kad kyšių tema labai aktuali kalbant apie medikus. Kartais atrodo, kad žmonės labiau jaudinasi ne dėl to, kaip pavyks operacija, o kiek, kam ir kada duoti...
Tomas: Man nepatinka tas žodis „kyšis“. Suprantu, kad tai yra užmokestis už kažką, kas nėra visai legalu. Tarkim, ateina pas mane žmogus ir prašo jam išrašyti fiktyvią pažymą. Tokių dalykų niekada nedariau ir nedarysiu, bet, būna, ligonis nori atsidėkoti gydytojui. Esu dirbęs kitose šalyse, ir ten niekas nežiūri į tai taip jautriai. Štai Hamburge ateina pas chirurgą pacientai, atneša naminio vyno, gero konjako, savo keptos duonos. Aš irgi esu gavęs man dedikuotų gražių paveikslų, knygų. Tai suprantu kaip dėkingumo ženklą. Abejoju, ar koks nors gydytojas Lietuvoje, negavęs išankstinio užmokesčio, atsisakytų gydyti arba tyčia operuotų nekokybiškai. Į mediciną dirbti einama ne dėl pinigų. Yra specialybių, kurias baigusieji pinigų gali uždirbti lengviau. Aišku, jaunimas gal prisižiūri, tarkim, serialų „Ligoninės priimamasis“ ar „Daktaras Hausas“ ir tą darbą idealizuoja: adrenalinas, šaunūs kolegos, gražios seselės. Realiame gyvenime daugiau prozos: kraujas, pūliai... Bet net ir pradirbęs tiek metų, nesu savo profesija nusivylęs, teigiamų emocijų darbe patiriu kur kas daugiau nei neigiamų.
Jūratė: Puikiai žinau, kaip jautiesi, kai sunkiai serga ar miršta tavo artimas žmogus. Ir pati, apimta nevilties, esu stovėjusi už reanimacijos durų, kai teko slaugyti savo sergančius tėvelius. Manau, žmonėms labiausiai trūksta asmeninio ryšio, dėmesio.
Turbūt gydytojo darbas nesibaigia ir uždarius ligoninės duris?
Tomas: Niekur nuo to nepabėgsi. Vos žmonės sužino, kad esi daktaras, viskas – vakarėlis tau sugadintas. Išgeria 100 gramų ir pradeda prieš tave išsirenginėti: „Pažiūrėkit čia, pažiūrėkit ten.“ Ką padarysi, žiūriu. Kaip gali nežiūrėti, kai žmogus stovi prieš tave ne tik nusirišęs kaklaraištį, bet ir marškinius nusivilkęs.
Jūratė: Man paprasčiau. Manęs tik akis prašo pažiūrėti. Pažiūriu, ir, būna, žmogui vien nuo to palengvėja. Gal tikrai per mažai žiūrime vieni kitiems į akis?
Portretų štrichai
Trumpai apie Tomą. 44-erių metų kaunietis, dirba Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje, Baltijos Amerikos terapijos ir chirurgijos klinikoje, stažavosi JAV, Belgijoje, Austrijoje, Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje.
Trumpai apie Jūratę. 43-ejų metų vilnietė, Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje, vadovauja Akių ligų skyriui. Stažavosi Oksfordo universiteto akių ligų klinikoje, Lugano universitete Šveicarijoje.
Vaikai. Dukrai Martynai šiemet bus 17 metų, sūnums: Mykolui – dabar 13-ka,Gabrieliui – 8-eri, Juozukui Bernardui – 5-eri.
Tomas – apie pacientus. „Kartą teko operuoti žmogų, į kurį Kūčių vakarą, išlipusį pastumti mašinos, atsitrenkė atvažiuojantis automobilis. Viena koja buvo visai sutraiškyta. Operavome pusę nakties, paskui dar kelis kartus, bet koją išsaugojom. Iki šiol per kiekvienas Kalėdasjis atvažiuoja pasveikinti. Toks žmogus – jau ne pacientas, tampa draugu. Pažįsti ne tik jį, bet ir jo šeimą.“
Jūratė – apie žirgus. „Mėgstu jodinėti. Žirgus atradau sunkiausiu gyvenimo periodu, kai sirgo tėvai. Tai tikra terapija.“
Sužinokite portalo naujienas pirmieji ir skaitykite žurnalą "Moteris"! Trims portalo skaitytojams, užpildžiusiems anketą, dovanosime 3 mėn. žurnalo "Moteris" prenumeratą.
Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!
