Neįgalų vaiką pagimdžiusi moteris: aš jo nenorėjau paimti į rankas, net maitinti... Ar kas nors mane supras?

Šįkart - apie mamą, kai gimęs kūdikis nepateisina jos lūkesčių. Ką jaučia moteris, sulaukusi neįgalaus vaiko? Kaip gyvena? Ar visada mes apie tai pagalvojame?

Taip pat skaitykite:
- Ilgametė pediatrė profesorė N. Drazdienė: labiausiai stebina, kad kalbant apie gimdymus namuose, niekas nekalba apie vaikelį. Moterys mato tik save...
- 10 priežasčių, kodėl kūdikiams reikia masažo
- Tėčio diena arba kodėl jis bijo likti su vaiku?

Konsultuoja Vaikų ligoninės, VšĮ VU ligoninės Santariškių klinikų filialo Vaiko raidos centro ankstyvosios reabilitacijos skyriaus vedėja vaikų neurologė Laima Mikulėnaitė

Iš Irenos laiško:
„Vaikų norėjau nuo tada, kai būdama maža žaidžiau su lėlėmis. Turėjau mylimiausią – ją maitinau, migdžiau, dainavau lopšines. Pastojau būdama 28–erių. Manau, tada, kai jau nebegalėjau laukti, nes kone kasnakt sapnuodavau savo vaiką. Laukiau jo visą nėštumą. Abu su vyru lankėme gimdymo kursus, aš iki paskutinės nėštumo dienos švytėjau iš laimės. Jaučiau kūdikį savyje, ruošiau jam kraitelį, rašiau dienoraštį. Tiek daug svajojau tuo metu, mintyse „mačiau“, kaip jis auga, lanko darželį, mokyklą, universitetą, įsivaizdavau net jo santuoką. Per anksti įsisvajojau, nes mano kūdikis gimė anksčiau – ir dar turėdamas negalią. Jo negalia nepagydoma. Kai jį pamačiau, bijojau prisiliesti, bijojau pažvelgti savo vyrui į akis, pasakyti tėvams. Aš jo nenorėjau... Ar kas supras motiną, kuri pamačiusi savo kūdikį nusuka žvilgsnį kitur?.. Gal paskubėjau tapyti jo gyvenimo paveikslą?“

Visus šiuos jausmus išgyvena kone kiekviena mama, pagimdžiusi neišnešiotą labai mažo svorio, tuo labiau neįgalų kūdikį. Kiekviena besilaukianti moteris antrą savo nėštumo trimestrą (maždaug nuo 3 mėn.) pradeda galvoti, kaip atrodys jos kūdikis. Įsivaizduoja besišypsantį, su rankyčių raukšlelėmis... Kūdikio vaizdas mamą aplanko tada, kai ji pradeda jausti jo judesius ir visa savo esybe ima suvokti, kad tuoj bus mama. Svajonės apie kūdikį lydi iki gimdymo. Kad ir kur eitų, kad ir ką darytų, moteris galvoja apie savo dar negimusį kūdikį. Gimdymo namuose išgyvena, kad tik jam viskas būtų gerai, ir išgirdusi pirmą naujagimio riksmą nurimsta. Jeigu į pasaulį pasibeldžia labai smarkiai neišnešiotas kūdikis arba turintis raidos sutrikimų, visos svajonės staiga subliūkšta. Kelis šimtus gramų tesveriantis kūdikis nė kiek nepanašus į svajonių mažylį. Kūdikis, turintis Dauno sindromą, irgi nepanašus į vaizduotės nupieštą... Mama jį myli, gaili, bet kartu jo nenori. Ji nori to, kurio tikėjosi, kuris turėjo gimti. Moterį apima baimė, kaltės jausmas, ilgesys kūdikio, kurio laukė, nenoras pripažinti tą, kuris gimė. Pirmomis dienomis po gimdymo mama būna sutrikusi, ji jaučia, kad myli savo kūdikį, bet jos pasąmonė šnabžda: „Ne šito tu laukei.“ Tuomet labai lengva ją įtikinti atsisakyti kūdikio. Ši praktika buvo plačiai paplitusi sovietiniais laikais. Gydytojai lengvai įkalbėdavo mamas, išgyvenančias labai sudėtingą jausmą, atsisakyti savo vaiko. Juo labiau jeigu šalia nebūdavo vyro ar kito artimo žmogaus, kuris ją palaikytų (o tais laikais jo nebūdavo!). Palikta viena su savo mintimis ir sergančiu kūdikiu mama pasirašydavo popierius ir daugiau jo nepamatydavo. Sunku įsivaizduoti jos savijautą, kai praeidavo pirminis šokas ir šalia jau nebebuvo kūdikio. Gaila išmesti padėvėtus batus, ką jau kalbėti apie vaiką.

Iš Irenos laiško:
„Nekenčiu savęs dėl mane lankančių minčių. Negaliu pasižiūrėti į veidrodį, nes jame matau motinos, nusisukusios nuo savo pačios vaiko, akis. Mano mažylis – su mumis, bet ne todėl, kad pati jo norėjau. Vyras pasakė, kad auginsime. Aš nenorėjau jo net pamaitinti. Jis ir nebūtų pats valgęs, bet aš nė nepasiūliau. Po kelių dienų atsitokėjau, bet ar atleis man mano kūdikis? Manau, jis jautė, kad nenoriu jo glausti. Dabar mūsų mažyliui – vienuolika mėnesių. Jis guli lovytėje ir nesišypso man. Nedaro nieko, ką turėtų pagal savo amžių. Neima žaisliuko, nekelia galvytės, kai kalbinu, neatsako guguodamas. Kaskart priėjusi prie lovytės pagalvoju, kodėl. Kodėl mums? Kodėl aš? Kodėl toks gimė? Pykstu ant vyro, kad jis neuždraudė gydytojams naudoti vakuumą per gimdymą. Kodėl jie nedarė cezario pjūvio operacijos? Kodėl nepalaukė, kol kūdikis pats gims? Gal šiandien ir mes kaip daugelis šeimų džiaugtumės mažylio šypsena ir kasdien vis naujais laimėjimais. Kartais bijau atversti žurnalą ir pasidomėti, kaip auga „redakcijos“ kūdikis. Vis dar skaitau apie naujagimius, nes mūsų sūnaus raida neperkopė pirmojo mėnesio.“

Tikiuosi, kad gimdymo namuose jau nėra bandoma įkalbėti mamą atiduoti neįgalų vaiką. Praėjus kelioms dienoms po gimdymo ji susitaiko, kad augins tokį, koks yra, ir myli galbūt dar labiau, nes jis pažeidžiamas, visiškai nuo jos priklausomas. Mama pamažu mokosi su juo gyventi. Bet klausimas „kodėl“ vis tiek neduoda ramybės. Kažkada man viena moteris prisipažino mananti, kad ji kalta, jog pagimdė vaiką, turintį cerebrinį paralyžių, nes besilaukdama išgėrė taurę šampano. Mes, raidos specialistai, irgi stengiamės rasti atsakymą į šį klausimą, nes tai svarbu tėvams, ypač mamai, kuri nešiojo kūdikį, gimdė ir ant kurios pečių krinta didžiausias kaltės jausmas. Labai dažnai tėvai mano, kad kūdikis gimė turėdamas raidos sutrikimų dėl gimdymo traumos. Tai mitas, vis dar populiarus mūsų visuomenėje. Dažniausia priežastis yra smegenų vystymosi bėdos. Kai jos vystosi netaisyklingai, ir gimdymas dažniausiai būna patologinis. Prieš keliasdešimt metų amerikiečių mokslininkai ištyrė per dvidešimt penkis tūkstančių kūdikių, kurių smegenys buvo pažeistos – visi jie gimė labai sunkiai. Tokiems mažyliams neužtenka raumenų jėgos išeiti iš gimdos, todėl ir gimdymas komplikuojasi, prireikia pagalbos, nes patys gimti nesugeba. Jeigu ginekologai nenaudotų pagalbinių priemonių, tokie vaikai neišgyventų.

Iš Irenos laiško:
„Pasikeičiau. Mano veido bruožai tapo aštrūs, dingo juokas, noras bendrauti su kitais žmonėmis. Save skiriu tik savo kūdikiui. Ruošiu mišinėlius, nes pienas dingo pirmomis dienomis, kai nenorėjau jo nusitraukti savo kūdikiui. Masažuoju pirštelius, rankytę, vėl pirštelius, rankytę, paskui kojytes. Keičiu padėtį lovytėje, nešioju ir rodau, kas vyksta už lango, nors žinau, kad tai darau labiau dėl savęs pačios. Dainuoju, paleidžiu klasikinę muziką. Būnu namuose. Nenoriu eiti į lauką ir matyti užuojautos praeivių akyse. Nenoriu, kad pas mus užsuktų draugų, bijau palikti kūdikį seneliams. Namai tapo tvirtove tikrąja šio žodžio prasme. Namai tapo man kalėjimu. Vyras išeina į darbą ir grįžta. Kartais jam pavydžiu. Kartais nekenčiu dėl to, kad turi bent trupinėlį laisvės ir gali ryte atsikėlęs įkvėpti kitokio oro. Galėčiau išeiti iš namų nors trumpam, bet bijau, kad ir kur eičiau, matysiu besišypsančius, klegančius vaikus ir vėl jausiu veriantį skausmą, kad maniškis taip nesijuoks ir neskries sūpynėse iki dangaus. Būtų lengviau, jeigu žinočiau, kad ši krizė, prasidėjusi gimus sūnui, kada nors baigsis. Ar baigsis?..“

Kalbėjau su mama, kuri septynerius metus savo vaiko, turinčio Dauno sindromą, nerodė seneliams. Visus tuos metus ji bijojo, kad jie nemylės jos vaiko. Neįsivaizduoju, kaip sugebėjo nuslėpti vaiką nuo giminės, kiek išradingumo prireikė, kad artimi žmonės nieko nesužinotų. Matyt, jos išgyvenimai buvo tokie stiprūs, kad negalėjo pasielgti kitaip. Žaviuosi žmonėmis, kurie sugeba auginti neįgalų vaiką, nes jie priversti daugelio dalykų atsisakyti ir gyventi kitaip. Labiausiai vargina tai, kad jie daug ko negali, kad negali ir rinktis. Mums gerai, nes galime rinktis – išeiti „į žmones“ ar būti namuose, galime patys spręsti, kaip praleisime dieną. Auginant neįgalų vaiką dažnai rinktis negali, nes nėra kam jo palikti: seneliai vaikaičio bijo, draugai – juo labiau. Todėl visas gyvenimas prasideda ir baigiasi vaiku. Su neįgaliu vaiku ne visur galima nuvykti. Tokioms šeimoms padėti turėtų būti visuomenės pareiga, bet mes tos pareigos nevykdome.

Yra duomenų, kad dažniau išsiskiria šeimos, kurios sulaukia neįgalaus kūdikio, tačiau neįrodyta, kad jis yra skyrybų priežastis. Tų priežasčių būta ir iki vaiko gimimo. Jeigu sutuoktiniai sutaria, supranta vienas kitą, neretai kaip tik dar labiau suartėja ir jų tarpusavio ryšys tampa stipresnis. Su sąlyga, kad ir tėtis padeda auginti vaiką. Džiaugiuosi, kad pas gydytojus ateina vis daugiau mamų kartu su tėčiais. Labai svarbu tėvams nepamiršti, kad jie ne tik tėvai, bet ir sutuoktiniai. Jei tai pamirš, neliks nieko bendra tarp jų ir santuokai iškils pavojus. Svarbu bent retkarčiais rasti, kas pabus su vaiku, ir išvykti kur nors kartu, išeiti dviese iš namų. Du žmonės surado vienas kitą ne tik dėl vaikų, o kad būtų kartu.

Deja... Bet auginant neįgalų vaiką niekada nesibaigs krizė. Ji praeis, bet vėl grįš, kai vaikutis paaugs ir reikės išleisti į darželį ar mokyklą. Kai tėvams reikės spręsti, ar gali lankyti įprastą mokyklą. Tada ir vėl sugrįžta kaltės jausmas, klausimai, kodėl. Vis dėlto kiekviena mama, auginanti „kitokį“ vaiką, jo neiškeistų į jokį kitą. Toks jau gyvenimas, žiūrėkite, juk ne visi medžiai tiesūs, daug kreivų. Kartais žiūrime į kreivą ir gėrimės, koks jis gražus, nes kitoks. Kodėl tuomet nemokame įžvelgti „kitokių“ žmonių grožio? Kai tai sugebėsime, šeimoms, kuriose auga „kitokie“ vaikai, bus lengviau išeiti su jais į gatvę, galbūt jos galės savo vaikus atvesti į darželius ar bendrojo lavinimo mokyklas.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis