Populiariausi straipsniai:
- A. Baukutė: minus 30 kilogramų be jokių dietų!
- Kokias moterų nuodėmes vyrai linkę atleisti
- Napoleono sesuo: amžinas vyrų troškulys buvo svarbesnis už meilę sūnui
- Astrologė V. Budraitytė: mano lieknėjimo receptas ir keliolika negrįžtamai prarastų kilogramų
- Keptas tinginys. Vos 10 min. darbo, o pyragas - nuostabus

„No Sweat, no Candy“ („Nėra prakaito, nebus ir saldainio“)
Madonna

Sportuoti apsisprendžiau gana spontaniškai, nors iki tol rimtai nesu lankiusi jokio klubo. Tų kelių dovanotų „Impuls“ kuponų ar pasiplaukiojimo baseine nėštumo metu neskaičiuoju. Buvo dar netrumpas periodas, kai po streso darbe, prieš patekdama į stresą namuose, užsukdavau nusiraminti į vieną Vilniaus jogos centrą, bet visada žinojau, kad esu nesportiškas žmogus.

O dabar, saulei vis dažniau žvilgčiojant pro langą, kilo toks noras paprakaituot pagal muziką, kad čiupau kompiuterį ir pradėjau ieškoti netoliese esančių sporto klubų. Pasirodo, Vokietijoje ne viskas jau taip paprasta. Mėnesinių ar kartinių abonementų čia nėra. Turi sudaryti metinę sutartį. Vienkartinių kuponų jei ir yra, tai dažno kaina prilygsta mėnesiniam mokesčiui. O man juk reikia kokiems trims mėnesiams – per tiek laiko tikiuosi atgauti kažkada buvusius figūros linkius, kad vasarą saulėkaitoje jau galėčiau demonstruoti pilvuką.

Pirmų dviejų klubų, į kuriuos paskambinu pasiteirauti apie trumpesnę nei metų sutartį, administratoriai beveik tais pačiais žodžiais man paaiškina, kad nėra jokios prasmės sportuoti trumpiau, kad sportas turi būti gyvenimo, o ne atsitiktinis figūros taisymo būdas. „Mes norime, kad džiaugtumėtės rezultatais, o tai įmanoma tik sportuojant reguliariai.“ Ir dar priduria, kad atsitiktinis sportas labiau kenkia, negu padeda. Vokietijoje per 9 proc. gyventojų yra kokių nors sporto klubų nariai, o Berlyne nuolat sportuoja beveik 12 proc. gyventojų.

Paskambinu draugei (ji gyvena šalia Brėmeno ir yra pamišusi dėl sporto). Draugė patvirtina, kad kartinius galiu įsigyti nebent jogos ar šokių pamokų abonementus, o visi sporto klubai reikalauja narystės. Net norintieji žaisti lauko tenisą turi sudaryti metinę sutartį. Paklausiu, kiek dienų per savaitę ji pati sportuoja. Pasirodo, kai gali, – kasdien. Patinka zumba, stepas, aerobika. Tik jogos nemėgsta. Sako – nuobodu. O aš kaip tik nuo jos norėčiau pradėti: bent jau kažkiek sugebu.

Skirta tik moterims

Vėl guglinu, ieškau geriausio pasiūlymo. Kainos įvairios – nuo 20 eurų (69 Lt – toks yra mėnesinis mokestis pasauliniame tinkle „Mcfit“) iki 50–120 eurų (172–415 Lt – tiek atsieina sportuoti klubuose „Fitness first“ ar „Joop“). Tik kelių klubų tinklalapiuose skelbiamos kainos. Tik keli yra patogiu atstumu nuo manęs. Visai nesinori papildomai investuoti į transporto bilietą ar minti dar pusvalandį dviračiu – įsivaizduoju, kaip tai „smagu“ po sekinamų treniruočių. Taip pat nedomina klubai, kuriuose yra tik treniruokliai. Šie geležiniai sporto draugai man visai nekelia simpatijų.

Sužinau, kad po mėnesio visai šalia manęs ruošiamasi atidaryti Madonnos sporto klubą „Hard Candy“. Antrąjį Berlyne ir pirmąjį, skirtą tik moterims. Aukščiausia klasė, geriausia įranga. Į pirmojo Berlyne atidarymą prieš pusę metų buvo atvykusi pati popžvaigždė. „Ne, šito aš neįpirksiu“, – pagalvoju, nors reklama smagi ir norą sportuoti bei atrodyti kaip Madonna skatina.

Po trijų dienų einu gatve ir kaktomuša atsitrenkiu į „Hard Candy“ reklaminį stendą – kviečiama į atvirų durų dienas. Užeinu smalsumo vedama. Visur dirba statybininkai. Negaliu patikėti, kad po mėnesio šioje statybų aikštelėje kas nors sportuos. Maloniai šypsausi ir leidžiu vadybininkams dirbti savo darbą – pasakoti man apie būsimą klubą. Pokalbio pabaigoje jie įteikia specialų kainyną, išvardija privalumus, taip pat, kokių dovanų gausiu, jei nedelsdama užpildysiu narystės paraišką.
Visą naktį svarstau, skaičiuoju, bet širdy žinau, kad labai noriu lankyti tą klubą. Pasvarsčiusi save įtikinu, kad tie 50 eurų (172 Lt) per mėnesį (dabar abonementas iki 15 val. ir savaitgaliais kainuoja 89 eurus (307 Lt)) nėra jau tiek daug, ir, net jei nueisiu kartą per savaitę, jausiuosi sutaupiusi.

Draugė iš Lietuvos tikina, kad tai juokinga kaina, juolab kad naudosiuosi naujausia įranga, gausiu nemokamų gėrimų per treniruotes, galimybę nemokamai lankyti kitus partnerių klubus, kur yra baseinų, pasirinkti dviejų mėnesių atostogas (ir tą laiką nario mokesčio mokėti nereikės). Ir dar gausiu dovanų dešimt užsiėmimų su vibrotreniruokliu (skamba gundomai, nors, kas tai yra, tiksliai nežinau).

Sportuojanti brėmenietė draugė, išgirdusi, kad klubas – vien moterų, suraukia nosį. Atsakau, kad visai nenoriu žiūrėti į išraudusius vyrus prakaituotomis pažastimis. Ir nenoriu daryti aerobikos kartu su kokiu nors atsilikėliu ar apžiūrinėti jo grožybių pirtyje (Vokietijoje uždrausta į pirtį eiti vilkint nors mažiausią drabužėlį). „Bus jaukiau tarp moterų“, – nusprendžiu ir grįžtu su pasirašyta sutartimi. Viskas, įsipareigoju sportuoti mažiausiai 12 mėnesių.

Atidarymas ir brangūs drabužiai

Į atidarymo vakarėlį gaunu kvietimą paštu. Galiu rinktis: eiti į vakarėlį, kuriame dalyvaus žymus Berlyno virėjas Björnas Moschinskis (jis yra išleidęs dvi veganiškų patiekalų receptų knygas, nuolat dalyvauja televizijos šou), ar sekmadienio pusryčių, kur bus galima pasimėgauti putojančiu vynu. Užsiregistruoju kartu su drauge į vakarėlį, nes pažiūrėti į virėją žvaigždę visada įdomu. Tikiuosi pamatyti, kaip jis gamina savo žymiuosius patiekalus, tačiau atėjusi šiek tiek nusiviliu. Jokios viryklės ir jokio darbastalio. Tik maža scena ir ekranas. Pasiėmusios taures vyno sėdime ir klausomės paskaitos, kaip vis dėlto negerai yra valgyti mėsą. Pasirodo, Björnas nuo penkiolikos metų yra veganas. Pasak jo, mėsos skonį lemia ne pati mėsa, o naudojami prieskoniai, tad jei galima į maistą pridėti mėsos prieskonių, kam žudyti gyvūnus? Apie tai, kaip nusidedame valgydami mėsą, jis kalba tokiu tonu, kad pasijuntu, lyg dalyvaučiau kokios nors sektos užsiėmime. Gal ir galėčiau maitintis veganiškais patiekalais, jei kas nors ruoštų juos man namie.
Po pusvalandį trukusios paskaitos gauname paragauti po kelis šaukštelius kažkokių žalių putėsių ir geltonos mišrainės. Visai skanu, bet labai mažai. Nuotaiką kaipmat pataiso prie baro paruoštas mochitas ir muzika.

Dabar suprantu turinti skubiai spręsti sportinės aprangos klausimą. O siaube, niekada nesilankiau tokių drabužių skyriuose ir nė neįsivaizdavau, kad tokie lengvi ir nedideli tiek daug kainuoja, bet draugė griežtai uždraudžia sportuoti su tamprėmis ir senais kasdieniais marškinėliais. Net jei vyrų šalia ir nėra. Anot jos, jei nenoriu po geros treniruotės išeiti su šlapiomis pažastimis ir šlapiu klynu, reikia specialių, prakaitą sugeriančių, drabužių. Deja, net brangiausieji nedovanoja pasitenkinimo savo atvaizdu veidrodyje – mokėti pusę šimto už drabužį, paryškinantį visas problemines zonas, atrodo kvaila.

Dar reikia sportbačių. Kažkodėl visi patogūs sportiniai batai šiemet – neoninių spalvų. Niekada nesiaučiau tokių net eidama į parduotuvę, bet prie naujos sportinės aprangos jie visai tinka. Suskaičiuoju išleistus pinigus: 60 eurų (207 Lt) – už batus, 30 eurų (104 Lt) – už vos kelius dengiančias kelnes, 12 eurų (41 Lt) – už sportinę liemenėlę, 5 eurai (17 Lt) – už kojines, 25 eurai (86 Lt) – už dvejus marškinėlius. Taigi vienkartinė mano investicija į sportą – 132 eurai (455 Lt). Dar reikėtų įsigyti sportinį krepšį, bet tai palieku kitam mėnesiui.

Pavasarį pasirodo ir pigesnių gamintojų sportinių drabužių, bet juk nesinori, kad per patį jogos skeryčiojimosi įkarštį prairtų siūlė pačioje netinkamiausioje vietoje, ar ne?

Blogos nuotaikos kaip nebūta

Pirmam kartui pasirenku užsiėmimą pavadinimu „Drive“. Tik atėjusi pamatau, kad važiuosime dviračiais. Pasiimu persirengimo kambario raktelį. Čia stilinga ir jauku. Tikros orchidėjos vazonuose. Einu į didžiulę užsiėmimų salę, nedrąsiai pasisveikinu. Šiek tiek nerimauju, nes nežinau, kaip naujoje vietoje elgtis. Pavyzdžiui, kodėl visos ant to dviračio vairo pasitiesė rankšluosčius – ką, prakaitas kapsės nuo kaktos? Paskui suprantu, kad rankšluostį su savimi reikia neštis į visus užsiėmimus ir pasitiesti net ant jogos kilimėlio. Kad neprisiliestum prakaituotomis rankomis ar kojomis.

Negaliu sakyti, kad minti tą dviratį pagal muziką buvo jau taip blogai: muzika – smagi, trenerė – su puikiu humoro jausmu, salė – šviesi. O nuovargio jausmas numynus gabalą kelio buvo apskritai nepakartojamas. Einu išsimaudyti. Kažkaip dar teks parvažiuoti namo savo dviračiu.

Sekmadienis. Už lango lyja, kažko graužia gerklę, nuotaikos nėra, norisi visą dieną gulėti lovoje su nuotolinio valdymo pulteliu rankose, bet prisimenu, kad turiu galimybę pagerinti nuotaiką ir sveikatą pirtyje. Tik prieš tai reikia pasportuoti. Šį kartą išsirenku jogos ir pilateso mišinį – vadinamąją jogalates. Pats tas sekmadieniui. Tyliai groja muzika, raitausi iš vieno pratimo į kitą, kartais garsiai atsidusdamos iškvepiame visas neigiamas emocijas. Įsivaizduoju, kad iškvepiu gerklės skausmą. Visai smagu, kol nematai nerangaus savo kūno veidrodyje. Supranti, kiek daug dar liko iki pusėtino vaizdelio.

Po ne tokio ir lengvo užsiėmimo pelnytai susirangau ant pirties suolelio. Sauna didelė – galiu net atsigulti. Po truputį šiluma užlieja kūną, raumenys atsipalaiduoja. Paplepame. Paskui einu į poilsio kambarėlį, įsisuku į pledą ir įsitaisau ant gulto. Čiumpu šalia gulintį žurnalą. Pagalvoju, kad galėtų būti „Moteris“. Tobulas sekmadienis. Blogos nuotaikos kaip nebūta. Parėjusi namo šypsausi.

Variklis nesisuka

Per savaitę išbandau dar kelis užsiėmimus: pilatesą, jogą, stepą ir „Healthy back“ („Sveika nugara“). Pastarasis mano senstančiam stuburui itin reikalingas. Ir ne toks nuobodus, kaip skamba. Kadangi šio užsiėmimo metu atliekama ir daug pratimų pilvo presui stiprinti, nusprendžiu jį įtraukti į nuolatinį tvarkaraštį. Mano sportuojanti draugė pataria kreiptis į ligonių kasas – esą turėdama gydytojo pažymą, kad mano stuburui būtini fiziniai pratimai, galiu prašyti kompensuoti mokestį. „Ką? – nepatikiu. – Nori pasakyti, kad ligonių kasos gali apmokėti dalį mano sporto klubo abonemento?“ Ji patvirtina, sako, kad ligonių kasos kartais taip daro, nes kompensuoti sporto klubo abonementą joms kainuoja pigiau, nei gydyti subyrėjusį stuburą. Kartais net kokią dovaną ar premiją duoda, kad sportuoji ir pats rūpiniesi sveikata. Sunku patikėti.

Šiandien nusprendžiu nuo pat ryto eiti į užsiėmimą „Engine“ („Variklis“). Žinau tik tai, kad jo metu atliekami pratimai su guma ir svarmenimis. „Ne stepas – kaip nors ištversiu“, – pagalvoju. Deja... Pasirodo, tai – viena intensyviausių treniruočių. Kai kurių pratimų, pavyzdžiui, atsispaudimų viena ranka, tiesiog neįstengiu padaryti. Kur ten viena, kai man ir dviem neišeina. Arba šokinėti, kai nebejauti kojų, nes prieš tai jas intensyviai kilnojai. Ir ne bet kaip šokinėti: pirma pritūpti, tada pašokti ištiesiant rankas į viršų ir vėl pritūpti. Šiaip kokius penkis tokius šuoliukus gal ir padaryčiau, bet dabar negaliu net pritūpti. Trenerė žiūri į mane ir šypsosi. Gūžteliu pečiais lyg norėdama atsiprašyti. Jaučiuosi šiek tiek sukčiaujanti, nors trenerė sako, kad kiekvienas daro tiek, kiek įstengia. Priėjusi parodo lengvesnį pratimo variantą. Neįveikiu nė to. Po 50 minučių treniruotės šaunu į garinę pirtį – po tokios kankynės reikia suteikti kūnui bent šiek tiek malonumo. Kaip grįžau namo, nepamenu. Žinau, kad šį kartą persistengiau, kad ši treniruotė – jau pasitreniravusioms moterims. Kelias dienas teks pailsėti.

Iki Madonnos – kaip iki mėnulio

Atsigavusi einu pamėginti desertui pasiliktos aerobikos pagal Madonnos choreografiją. Pavadinimas „ATS Cardio Dance“ turbūt reiškia, kad teks gerai paprakaituoti. Mintyse prieštarauju brukamam teiginiui, kad po šių treniruočių ir atrodysiu kaip žymioji dainininkė. Suvokiu realias savo galimybes ir žinau, kad niekada tiek daug neaukosiu dėl puikios figūros. Sutinku – Madonna juda puikiai. Tai – ne mano graudus atspindys veidrodyje, niekaip nespėjantis pagal muziką kilnoti kojų, laiku pradėti šuoliukų ir baigti pratimų serijos grakščiu sukiniu, nuolat maišantis kairę su dešine ir treniruotės pabaigoje visai nesusigaudantis, ką po ko daryti.

Trenerei – jaunai, veržliai, stangriomis kojomis – vienas juokas atlikti šiuos pratimus. Kai parodo juos lėtai ir po vieną, apsidžiaugiu nesanti tokia jau beviltiška, bet kai jų kombinaciją reikia atlikti pagal muziką, vėl nieko neišeina. Žodžiu, – du viename: treniruotė ir kūnui, bet ir protui. Suprantu, po dar kelių kartų bus lengviau, nereiks nuolat galvoti, kas toliau, net galėsiu pažvelgti į save veidrodyje ir pajusti malonumą prakaituodama pagal visu garsu grojančią technomuziką.

Pastabos pasportavus mėnesį

* Sportuoti man patiko, nors prieš tai maniau, kad teks versti save reguliariai vaikščioti į sporto klubą. Patinka, kad jis naujas, švarus, erdvus, kad pamerkta gyvų gėlių, personalas maloniai šypsosi. Patinka lėti užsiėmimai – joga, pilatesas, jų mišinys. Savotiškai smagu ir gerai paprakaituoti pagal muziką – po tokių treniruočių jautiesi šį tą rimta nuveikęs. Dar supratau, kad daug kas priklauso nuo trenerės, jos užsidegimo, charizmos, balso tembro, parinktos muzikos. Užsiėmimų daug, gali pasirinkti norimą sporto rūšį ir norimą trenerį. Apsisprendžiu kartą per savaitę eiti prakaituoti, o kartą – lėtai patampyti raumenis. Ir dar vieną kartą noriu skirti tiems specialiems nugaros pratimams. Na, gerai, gal dar susikaupsiu ir trenerį paprašysiu parodyti man kokį treniruoklį, kad padėtų greičiau suformuoti stangrų pilvuką. Juk vasara visai čia pat.

* Dar daug ko neišbandžiau: pilateso su pusiausvyrai palaikyti skirtu granulių pripildytu kamuoliu (balast ball), džiazo šokių... Neišbandžiau ir tų dovanų gautų dešimties užsiėmimų su vibrotreniruokliu. Skamba kažkaip erotiškai, bet iš tikrųjų tas treniruoklis – tai vibruojanti plokštė, ant jos darai elementarius pratimus. Visa gudrybė ta, kad dėl vibracijos dirba ir giliau esantys raumenys, ir tie, kurių net neįtarei turinti. Sako, labai padeda deginti riebalus. O visa erotika – turbūt tik mintys, kokių pratimukų dar galėtum padaryti ant jo su žaviu treneriu...

* Sportuoti smagu ir dėl to, kad visas tas laikas – išskirtinai tavo. Ne nugriebti likučiai nuo vaikų, namų, darbo. Ne tik valanda, skirta sportui ir dušui, kartais – dar ir valanda, skirta pasimėgauti saunos malonumais, ramiai pagulėti ant patogaus krėslo terasoje. Paplepėti su bendramintėmis. Mano sportuojanti draugė sako, kad, sudarinėdama savaitės planą, pirmiausia užrašo treniruotes, paskui – visa kita.

* Supratau, kad į sportavimą geriau žiūrėti kaip į malonų procesą, o ne kaip į rezultatų siekimą. Antraip jis asocijuosis su priverstine veikla ir ataskaitų pateikimu. Manau, jei darai ką nors su pasimėgavimu, atsigauna ir kūnas, ir siela. Tada visi sutikti ar namie laukiantys princai matys jūsų spindinčias akis ir nepastebės probleminių zonų.

* Ir dar vienas pastebėjimas – grįžus iš treniruotės nesinori šlamšti tortų ir šaldytų picų. Priešingai – labai smagu pasidaryti skanių salotų, išsivirti vištienos ar pasikepti cukinijų. Kai pradedi vertinti savo kūną, nebesinori kimšti į jį prastų produktų. Tada net nesusimąstydamas imi laikytis dietos – be jokio vargo ir kančios.