Renkuosi meilužės vaidmenį

Kodėl nepriklausomos, savimi pasitikinčios moterys savo noru sutinka su antraplaniu vaidmeniu savo mylimojo gyvenime, su laukimu ir neišvengiamu melu? Kodėl kai kurios moterys sutinka su tokiais santykiais?

Šių dienų populiariausi:
- L. Rimkevičienė: augindama vaikus atsisakiau ne tik viešojo gyvenimo
- 10 onkologinių ligų simptomų, kuriuos privalo žinoti kiekviena moteris
- Pas mus yra priimta: vyras – menininkas, moteris – mūza, kuri vaikšto su šluostele iš paskos (FOTO)
- Palikę Norvegiją menininkai grįžo į vienkiemį ir velia veltinius
- Grikiai su daržovėmis - salotos ne tik lieknėjančioms

Meilė vedusiam vyrui? Anksčiau ji žadėjo tik širdies skausmą ir gėdą. Bet šiais laikais moterų neužmėtys akmenimis – mūsų dienomis visuotinis pasmerkimas liko klasikinių romanų puslapiuose. Šiuolaikinės meilužės sąmoningai paiso savo jausmų ir yra atsakingos už savo pasirinkimą.

Bet kenčia ir jos. Štai mįslė, kurią norisi išspręsti – kaip nepriklausomos, savimi pasitikinčios moterys savo noru sutinka su antraplaniu vaidmeniu savo mylimojo gyvenime, su laukimu ir neišvengiamu melu? Suprasti tokio elgesio priežastis ir ypatumus mums padės šeimos psichologė Jelena Perova, seksologė Ghislaine Paris ir psichoanalitikas Saverio Tomasella.

Be būtinybės

„Ištekėti – ne gamtinė būtinybė, o visuomenės primestas stereotipas, – įsitikinusi Jelena Perova. – Ką suteikia santuoka? Socialinį statusą, saugumo jausmą, seksą, galimybę turėti vaikų, pagalbą juos auklėjant, materialinę paramą, dvasinį artumą. Iš skyrus pirmą punktą, visus kitus poreikius galim patenkinti kituose santykiuose.“

32 m. Anna susipažino su Dmitrijumi prieš 10 metų, tada jis tiek pat metų buvo išgyvenęs santuokoje. „Iš pat pradžių žinojau, kad jis neišsiskirs, – prisimena Anna. – Buvo skaudu, bet tokie jo gyvenimo principai, man jie suprantami, sakyčiau, aš jiems pritariu. Bet tuo pačiu aiškiai žinojau, kad jis – vienintelis vyras, su kuriuo norėčiau susilaukti vaikų. Dabar turime du sūnus. Dmitrijus mus lanko kaip galėdamas dažniau, duoda pinigų, dovanoja dovanas, o likusiu laiku man padeda mama.“ Jų santykiai sąžiningi (bent jau toji dalis, kuri susijusi su Anna) ir stabilūs. Daug kuo jie primena oficialią santuoką.

Kitą meilužių kategorija renkasi vienas kitą keičiančius neilgus prisirišimus. 28 m. Karina išgyvena romaną po romano, nė vienas netrunka ilgiau nei du mėnesius. „Vedęs jis ar ne, koks man skirtumas? Tai jis apgaudinėja žmoną, ne aš. Bet vos tik santykiai darosi sudėtingi, aš juos nutraukiu ir užmezgu naują romaną, su vedusiu ar nevedusiu – man vis vien. Man reikia meilės, nepakenčiu vienatvės.“

Šiuolaikinės moterys sutinka su meilužės vaidmeniu, nes jis „garantuoja nepriklausomybę nuo vyro, išlaisvina nuo patriarchalinio santykių modelio, – aiškina Ghislaine Paris. – Jis suteikia galimybę nukreipti jėgas, siekiant kitų tikslų. Tarp mano pacienčių nemažai tokių, kurios pasilieka teisę į tokį gyvenimą sąmoningai, kaip kitos sąmoningai atsisako tapti motinomis.“ Saverio Tomasella tokias moteris priskiria prie amžinų malonumų ieškotojų: „Vaikystėje jos siekė patenkinti visus savo norus, ir dabar nenori daryti jokių nuolaidų, ieškodamos malonumų.“ J. Perova mano, kad meilužės vaidmuo gali būti laikinas etapas: „Tokios moterys nesiekia bet kokia kaina ištekėti ir galbūt per daug užsiėmusios savimi ir karjera, kad ieškotų tinkamo kandidato. O kol jis nerastas, jos neatsisako seksualinių santykių, bet nenori prisiimti įsipareigojimų.“

Linkėjimai nuo Edipo

Be abejo, meilė teikia malonumą, bet ją lydi ir nerimas, jai reikia nemažai dvasinių pastangų, pabrėžia S. Tomasella: „Jeigu patekote į padėtį, kuri jums atrodo be išeities, verta susimąstyti. Įprastai beviltiškumo jausmas ateina iš vaikystės. Būdami viename meilės trikampio kampe mes tarsi iš naujo išgyvename Edipo kompleksą, kurio neišsprendėme vaikystėje.“ Meilužei teisėta žmona atrodo varžovė, ji nori paveržti iš jos vyrą, kaip vaikystėje nesąmoningai bandė paveržti tėvą nuo motinos, kad užimtų visą vietą jo širdyje. „Vaikystėje neišspręsta užduotis, kurios tikslas – gauti visą priešingos lyties tėvo dėmesį, gali persekioti ir suaugus. Tokia suaugusio žmogaus kova už meilę ir dėmesį negali būti sąžininga ir atvira, – toliau aiškina psichoanalitikas. – Ši pirminė konkurencija, prastai „suvirškinta“ vaiko, neiškalbėta, įsigali pasąmonėje ir veikia suaugusių santykius.“

48 m. Lidija atpažįsta save šiame psichoanalitiko apibūdinime – būdama 22 metų ji susipažino su vedusiu vyru, su kuriuo patyrė aistringą romaną, trukusį ketverius metus. „Jo namuose, vonios kambaryje kabojo žmonos chalatas – labai panašus į tą, kurį turėjo mano mama. Vienu metu išgyvenau liūdesį ir keistą džiugesį – man pasirodė, kad esu stipresnė už ją. Bet jis taip ir nepaliko šeimos. Tada nesupratau, kokia reali mūsų santykių prasmė. Bet keleri metai psichoterapijos padėjo man pamatyti tiesą – šioje istorijoje ieškojau dingusio iš mano gyvenimo tėvo ir bandžiau išstumti motiną.“

Kitais atvejais, antraplanis vaidmuo vyro gyvenime atkartoja padėtį, kurią mergaitė užėmė vaikystėje ar paauglystėje santykiuose su broliais ir seserimis. „Jei šeimoje ją žemino broliai, seserys ar tėvai suteikdavo pirmenybę kitiems vaikams, savivertė bus pakirsta. Jau suaugusi moteris ji gali manyti, kad jai visiems laikams skirtas antraplanis vaidmuo ir nepasitenkinimas meilėje“, – teigia psichoanalitikas.

Vyrai nemėgsta kentėti

Spręsti „slaptos meilės“ problemos į psichologus dažniausiai kreipiasi moterys. Kuo paaiškinama tokia lyčių nelygybė? „Kad ir kaip liūdna pripažinti, – teigia seksologė G. Paris, – visuomenėje meilužės vis dar laikomos puolusiomis moterimis ir svetimos laimės vagilėmis.“ O iš esmės dvipatystė – vyriškos stiprybės įrodymu. Vyrų nepriima auginti su ištikimybės vienai partnerei nuostata. Jų gyvenime nėra vietos pasiaukojimui, laukimui. Jie renkasi užkariauti, o ne kentėti. Tipinė schema tokia: moteris prašo, o vyras maloningai sutinka. Ar įmanoma panaikinti tokią nuostatą?

„Be abejo, – įsitikinusi G. Paris. – Moterims nelengva išsivaduoti iš daugelį amžių įkalbėto kaltės jausmo, žeminimo, bet naujos kartos auga su kitokiomis nuostatomis.“ Klasikinėje literatūroje aprašyti meilės trikampiai palaipsniui grimzta į praeitį, užleisdami vietą lygiateisiams, partneriškiems santykiams.

Scenarijaus pasikartojimas

Mūsų gyvenimo istorija ir mūsų psichikos ypatumai gali pastūmėti mus pasąmoningame lygmenyje pakartoti skausmingą patirtį. „Vaikas sugeria motinos būseną, jos išgyvenimus ir taiko tėvų elgesio modelius, – aiškina S. Tomasella. – Nuoširdžiai, visavertiškai nesugebanti savo vaikų mylėti moteris negali – simboliškai – jiems leisti turėti visaverčių, laimingų santykių su partneriu.“

Negalima pamiršti ir slaptų meilužių, gyvenančių šeimos istorijos puslapiuose. Liudmila sužinojo, kad jos senelis turėjo ilgalaikę meilužę ir suteikė nemažai kančių jos motinai ir senelei. „Kai kurios moterys tampa geros mergaitės vaidmens įkaitėmis, – sako J. Perova. – Pavyzdžiui, motina nebuvo ištekėjusi arba buvo ištekėjusi neilgai, todėl duktė širdies gilumoje draudžia sau būti laimingesne už motiną.“ Anna patvirtina, kad jos mama, kuri dabar padeda auginti anūkus, ją augino viena: „Kiek save atsimenu, mes buvome dviese, niekada neįsivaizdavau gyvenimo be jos. Jei ne ji, tikriausiai kur kas stipriau kentėčiau dėl to, kad Dmitrijus negali būti su manim kasdien.“

Beveik visos savo istorijas papasakojusios moterys prisipažino, kad yra patyrusios skausmingą laukimą, nerimą, nusivylimą. O kaip gi jaustis kitaip, kai atostogos ir šventės bus praleistos vienumoje? „Svarbu ne rolė, o santykių esmė, – primena J. Perova. – Kiek jūs su tuo vyru artimi – realybėje, ne savo svajonėse? Kiek jus tenkina šie santykiai? Ar jie padeda jums augti, vystytis, kiek džiaugsmo suteikia? Tik atsakius galima spręsti, ar esate nusiteikusi juos tęsti. Kad ir kaip nuspręstumėte, tik jūs žinote, ar jie teisingi, ar ne.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis