Psichologas: nesureikšminkime ištikimybės - ir be jos poros gražiai gyvena

Įvairiose šalyse atlikti tyrimai rodo, kad monogamiški santykiai tenkina nedaugelį žmonių: apibendrinus daugybę apklausų, paaiškėjo, kad beveik 90 proc. vyrų ir 70 proc. moterų yra bent kartą sulaužę ištikimybę savo sutuoktiniui.

Kuo ilgiau mąstau, tuo aiškiau suvokiu – monogamija yra gana dirbtinis darinys. Jei būtų kitaip, argi reikėtų ją įteisinti įstatymais? Kita vertus, jei jau tokia dirbtinė, tai kodėl taip ilgai tveria?

„Nieko asmeniška, bet manau, kad santuoka vis dėlto yra gana svetima žmogaus prigimčiai, – sako mano sutuoktinis nulydėdamas akimis jauną ilgaplaukę būtybę trumpu sijonėliu. – Juk žinai, kad vyrai yra evoliuciškai užprogramuoti kuo plačiau paskleisti savo DNR. Milijonai spermatozoidų veržte veržiasi į laisvę, bet atsitrenkę į nežinia kieno nežinia kodėl pastatytas monogamijos užtvaras yra priversti žūti...“ Jei visa tai jis būtų pasakęs man santuokos pradžioje, būčiau ne juokais įsižeidusi. Ir gal skėlusi antausį, o gal net šiek tiek paverkusi. Bet dabar, kai kartu esame daugiau nei 20 metų, beveik visomis temomis jau galime diskutuoti be nereikalingų emocijų. „Tu visiškai teisus, – sakau jam susižvelgdama su pro šalį einančiu simpatišku vyriškiu. – Monogamija – tai pančiai, kuriais žmonija susipančiojo savo noru. Juk gerai pagalvojus, moteris irgi nėra užprogramuota vargti su vienu patinu visą gyvenimą. Be to, kiaušialąstė nėra toks masinės gamybos produktas kaip spermatozoidai, todėl ji gali sau leisti būti kiek išrankesnė: jos misija – susirasti patį geriausią būsimo palikuonio genų rinkinį. Gal, sakau, mums reikėtų vieną kartą spjauti į visas tas taisykles ir...“ Vyras kilsteli antakius: „Mums?!”
Ne veltui Mefistofelis sakė: „Teorija, brolau, sausa šaka…“ Teoriškai monogamiją sutriuškinti lengva. „Argi ne keista, – svarsto sekso terapeutė Meg Barker knygoje „Taisyklių perrašymas“ (angl.„Rewriting the Rules“), – juk mes galime lengvai mylėti kelis vaikus, brolius, seseris ar draugus nesijaudindami dėl to, kad, mylėdami vienus, išduodame kitus, tačiau vos kalba pakrypsta apie seksą ir romantiškus santykius, situacija pasikeičia – privalai mylėti tik vieną ir visą gyvenimą.“
Jai pritaria ir sociologė Catherine Hakim iš Londono: „Tai, kad mes dažniausiai vakarieniaujame namuose su savo šeima, netrukdo mums kartais pavalgyti restorane, išbandyti įvairių šalių virtuvių patiekalus su draugais ir kolegomis.“ Bet užtenka veiksmą iš virtuvės perkelti į miegamąjį, ir situacija kardinaliai pasikeičia. Kas per šventa karvė ta monogamija?

Genetiškai užprogramuoti?
Vienas populiariausių argumentų prieš monogamiją yra tas, kad gamtos pasaulyje šio reiškinio neva nėra. „Kodėl turėtume tapti kažkokia nesveika išimtimi?“ – piktinasi vyrai. „Sunku pasakyti, kas yra išimtis, o kas – taisyklė, – sako psichologas Andrius Kaluginas, Pasaulio seksualinės sveikatos asociacijos koordinatorius Lietuvoje. – Nesutikčiau, kad gamtoje monogamijos yra mažai. Paukščiai yra gana monogamiški, bent jau vieną sezoną.“ Manoma, kad monogamiški yra apie 92 rūšių paukščiai. Vieni jų sukuria ilgalaikes sąjungas, kiti susiporuoja vienam sezonui. Legendos apie tai, kaip gandrai ar gulbinai, netekę patelės, nusižudo krisdami iš didelio aukščio, – ne iš piršto laužtos. Net žąsys, netekusios savo antrosios pusės, daugiau nebesiporuoja. Tarp žinduolių monogamijos kiek mažiau, bet vis tiek yra maždaug 3–5 proc. tokių, kurių santykiai trunka visą gyvenimą. Tikri ištikimybės įsikūnijimai yra bebrai, vilkai, kai kurių rūšių šikšnosparniai. Neįtikėtina, bet netgi ropliai ir žuvys gali būti ištikimi visą gyvenimą. Tokie yra, pavyzdžiui, aligatoriai, krevetės.
„Vargu ar egzistuoja genas, atsakingas už norą save masiškai reprodukuoti. Labai lengva viską suversti genams, – sako psichologė Jurga Dapkevičienė. – Tai tik bandymas save pateisinti. Vertindami grynai biologiškai, turėtume kelti klausimą: „O kodėl tada vyras negali turėti kelių lytinių aktų iš eilės? Juk moteris gali mylėtis nesustodama.“
Vyriškos lyties patinai orientuoti į kiekybę, o moteriškos – į kokybę. O šios nepasieksi iš pirmo bandymo. Tai supranta net zylės. Vokietijos Maxo Plancko centro ornitologai pastebėjo, kad zylių patelės labiau linkusios būti neištikimos nei jų patinėliai. Neseniai mokslininkų atlikti DNR tyrimai sugriovė net ir gulbių ištikimybės mitą. Pasirodo, 40 proc. jų jauniklių yra... nuo kitų gulbinų. Siekdami išsiaiškinti, kaip tai nutinka, ornitologai pritaisė prie gulbių siųstuvus. Paaiškėjo, kad kai kurios patelės rytais, kol gulbinai miega, lekia į slaptus pasimatymus, o paryčiais grįžta ir toliau vaidina ištikimas žmonas. Tokio dvigubo gyvenimo priežastis visai suprantama – svetur patelės ieško geresnių genų, bet į namus grįžta, nes žino – vaikams užauginti reikia ištikimybės, juk pora turi kur kas daugiau galimybių išperėti kiaušinius ir išsaugoti palikuonis: kol vienas šildo lizdą, kitas skrenda ieškoti maisto. Jokios romantikos, tik praktiniai sumetimai.

Nieko asmeniška, tik verslas
Panaši padėtis, bent jau iš pradžių, buvo ir žmonių pasaulyje. „Negalime sakyti, kad monogamija yra primesta norma. Tiksliau būtų sakyti – sąmoningai žmonių pasirinkta, nes geriausiai galėjo išlikti ir išgyventi tų šeimų palikuonys, kurie turėjo ir tėvą, ir motiną“, – tvirtina J. Dapkevičienė. Tik homo sapiens žinduoliai išsiskiria tuo, kad jų palikuonys reikalauja kur kas daugiau dėmesio nei paukščiukai – šie, vos pavasarį išsiritę, rudenį jau palieka lizdą. O tokio amžiaus žmogiukai dar tik bando sėstis. „Žmonės pasižymi didesnėmis tėviškomis investicijomis į savo atžalas nei kiti primatai, – aiškina evoliucinės psichologijos specialistas Danielis Krugeris. – Bet tai nereiškia, kad jie neturi poligamiškų polinkių.“
Santuoka tapo itin svarbi atsiradus privačiai nuosavybei ir iškilus būtinybei perduoti šeimos turtą teisėtam (biologiniam) vyro įpėdiniui. O kad jis tikrai teisėtas ir biologinis, galėsi būti tikras tik suvystęs moterį įstatymų pančiais. Tiesa, čia turėtume susitarti aiškiai: monogamija ir santuoka nėra vienas ir tas pat. „Santuoka nebūtinai yra monogamiška. Tarkim, musulmonas vyras oficialiai gali turėti vienu metu 4 žmonas“, – sako A. Kaluginas. Poligamiška santuoka naudingesnė vyrams – jie gali ir plačiau daugintis, ir kartu išsaugoti savo šeimos turtą. Monogamija palankesnė moterims – taip jos užsitikrina, kad tai, ką uždirba jos vaikų tėvas, atiteks tik jiems – nereikės dalytis su visu haremu. Taigi moteris gali jaustis ramesnė ir saugesnė dėl savo atžalų ateities. Be to, monogamija yra sveikesnė – kuo mažiau lytinių santykių turi tavo partneris, tuo mažesnė tikimybė užsikrėsti lytiškai plintančiomis ligomis.
Atrodytų, viskas tik į gera, bet žmonės kažkodėl vis tiek nepatenkinti. Įvairiose šalyse atlikti tyrimai rodo, kad monogamiški santykiai tenkina nedaugelį žmonių: apibendrinus daugybę apklausų, paaiškėjo, kad beveik 90 proc. vyrų ir 70 proc. moterų yra bent kartą sulaužę ištikimybę savo sutuoktiniui. „Netikiu, kad įmanoma su tuo pačiu žmogumi praleisti visą gyvenimą, – visiškai atvirai prisipažino aktorė Cameron Diaz. – Nesąmonė! Įsivaizduokite, kad miegate su tuo pačiu žmogumi 20, 30 ar net 50 metų. Tai – tikrai ne man.“ Ne visi drįsta taip atvirai pasisakyti prieš visuotines moralės normas, tačiau panaši mintis sukirba ne vienoje galvoje. „Susiduriame su rimta dilema – dauguma visuomenės narių, nors jų santuoka yra monogamiška, ir tokiai jie pritaria, iš tikrųjų elgiasi poligamiškai“, – teigia A. Kaluginas. Kitaip tariant, trokštame saugumo sau, savo vaikams ir turtams, tačiau nesame pasiruošę už tai mokėti ištikimybe iki karsto lentos. Poligamiška santuoka – taip pat ne išeitis. Nėra jokių įrodymų, kad ji apsaugotų nuo nesantuokinių ryšių, nes iš tikrųjų nėra tokio skaičiaus moterų ar vyrų, kurį turėdamas žmogus galėtų tvirtai pasakyti: „Gana!“ Net ir didžiausių haremų savininkai sultonai visada turėdavo dar ir pulkelį teisėtų meilužių, o kai šių neužtekdavo, mielai įsliuogdavo į tarnaičių lovas. Esmė šiuo atveju yra ne mono- ar poligamija, o pati santuokos institucija. Santuoka – tai rėmai, o juos – siauresnius ar platesnius – visada maga peržengti. S. Freudas teigė, kad civilizacija – tai kompromisas tarp saugumo ir asmens laisvės. Panašiai apie monogamiją sakė M. Barker: „Monogamija – tai laisvės aukojimas dėl saugumo.“ Net jei ir labai branginamas saugumas, nepatenkintas laisvės poreikis ima ir prasiveržia vienu kitu nuklydimu į šalį. Toleruoti ar smerkti?

Monogamija prieš neištikimybę
Įdomu tai, kad visuomenė, nors ir nėra itin monogamiška, vis dėlto smerkia neištikimuosius. Vos tik kokiame nors šokių projekte dalyvaujanti žvaigždė, pamiršusi šeiminius įsipareigojimus, susižavi savo partneriu, iškart netenka žiūrovų balsų. Svaigstame skaitydami meilės romanus, ašarojame žiūrėdami melodramas apie visas socialines pertvaras griaunančią aistrą, bet jei tokia aistra ištinka mūsų kaimynus ar draugus, lipdome jiems išdavikų ir šeimos ardytojų etiketes. Tokia veidmainystė erzina sąžininguosius. „Monogamijos ir moralės tapatinimas žmonijos sąmonei padarė daugiau žalos nei bet kuri kita klaida“, – teigė George'as Bernardas Shaw. Neva tai verčia žmones jaustis kaltus dėl savo natūralių prigimtinių polinkių, veidmainiauti ir meluoti. „Kai kiekviena vyro kūno ląstelė maldauja sekso su kuo nors kitu, monogamija pradeda atrodyti kaip seksualinis įkalinimas, o partnerės laikomos to įkalinimo kaltininkėmis“, – teigia vienas monogamijos priešininkas. Tokia įtampa kuria begalę dilemų. Skirtis su savo žmona (vyru), kad galėtum teisėtai pasimylėti su kitu? O gal išsaugoti šeimos iliuziją ir mylėtis slapta? Bet kuriuo atveju tenka ką nors aukoti, skaudinti arba apgaudinėti, ir visa tai nutinka tik todėl, kad į mūsų smegenis ištikimybė įkalta kaip būtina ir viena svarbiausių buvimo kartu sąlygų. O štai jei monogamija nebūtų laikoma norma, prasmę prarastų ir neištikimybė, išdavystė. Žmonės galėtų laisvai dalytis savo slapčiausiais jausmais ir troškimais su partneriais, dingtų įtampa ir kaltė, išnyktų pavydas... Teoriškai skamba gražiai, bet statistika rodo, kad vadinamosios atviros santuokos, kai sutuoktiniai vienas kitam suteikia visišką laisvę, anksčiau ar vėliau suyra. „Tikimasi, kad seksas bus neblėstančio malonumo šaltinis, bet tai turi kainą – už tai mokame dideliu nesaugumu“, – sako J. Dapkevičienė.

Dauguma porų dėl to saugumo yra pasirengusios neištikimybę nutylėti. Tai psichologai vertina įvairiai, tačiau vis daugiau jų laikosi pozicijos, kad santykiams labiau kenkia ne pats neištikimybės faktas, o tai, kad jis vis tiek iškyla į viešumą. „Jei yra rizika tam faktui iškilti į paviršių, reikėtų prisipažinti, nes baimė likti kvailio vietoje neretai yra skaudesnė už pačią neištikimybę, – sako A. Kaluginas. – Svarbu suprasti, kad, pasakius tiesą, teks priimti sprendimą – arba pasielgti garbingai ir skirtis, arba gyventi taip ir toliau. Išsaugoti santykius pavyks tik išmokus atleisti ir susitaikyti, o tai susiję su didelėmis psichologinėmis kančiomis.“ Ar gali būti tokie melu pagrįsti santykiai gražūs ir harmoningi? „Tikrai gali būti ir gražūs, ir harmoningi, – tvirtai atsako psichologas. – Nereikia taip sureikšminti neištikimybės. Visi mes padarome klaidų. Neištikimybė yra tik viena jų ir nebūtinai pati didžiausia. Aišku, kalbu apie vieną kitą nuklydimą, o ne apie nuolatinį svetimavimą.“

Seksas kaip barometras
Saugumas, tradicinės vertybės, palikuonių ateitis... Kai kalbame apie monogamiją, visa tai atrodo labai svarbu, bet iš tikrųjų svarbiausias yra seksas. Argi ne kvaila? Jei tik akytėmis mirksėjai, dūsavai ir svajojai, monogamijai nenusikaltai, bet jei pasimylėjai – viskas baigta. Gal pernelyg sureikšminame fizinį ryšį? Seksologė M. Barker tvirtina, kad dabartiniai vyro ir moters santykiai galėtų būti apibrėžiami kaip „varpos ir makšties santykiai“. „Jei varpa visada stačia, o aktas baigiasi ejakuliacija, vadinasi, viskas gerai, jei ne – laikas atsisakyti monogamiškų santykių ir ieškoti ko nors kito, – ironizuoja ji. – Iš tiesų erekcija nėra jausmų barometras, o jos dažnis ir tvirtumas nebūtinai atspindi santuokos tvirtumą.“
A. Kaluginas seksą vertina kiek rimčiau. „Nelygu, kokiame kontekste tas seksas atsiduria, – sako jis. – Jei nutraukiame santykius su žmogumi tik todėl, kad jis turėjo atsitiktinį seksualinį nuotykį, tada taip – seksą sureikšminame per daug, bet jei tarp jo ir jūsų nebeįskyla seksualinė kibirkštis, tai nėra taip jau nereikšminga. Seksas yra neatsiejama mūsų psichofiziologinio gyvenimo dalis. Jei tai išstūmė kažkokie neva svarbesni dalykai, tai rodo spragą. Erekcija vis dėlto yra šioks toks santykių barometras. Jei vyras patiria erekciją rytais, bet nepatiria su savo moterimi, tai ženklas, kad ji jo tikrai netraukia.“ Ką daryti – susitaikyti su tuo ar skirtis? „Spręsti problemą“, – atsako A. Kaluginas. Jis įsitikinęs, kad aistros ir seksualinio potraukio praradimas nėra privaloma auka ant saugumo ir monogamijos aukuro. „Ilgalaikiai santykiai ir aistra yra visiškai suderinami, – sako jis. – Yra patikrintų būdų, kaip išsaugoti aistrą tam pačiam partneriui daugybę metų. Kalbu ne apie tokias banalybes kaip striptizas ar seksualūs apatiniai – šitie tikrai neveikia. Dviem žmonėms atrasti vienas kitą iš naujo padeda specialios metodikos.“

Anot psichologo, atsakymas, iš kur ir kodėl atsirado monogamija, yra labai paprastas. Svarbiausia jos priežastis – meilė. Kai mylime žmogų, neieškome kitų ryšių ir nesvarstome – teisinga tai ar ne. Mes natūraliai tampame monogamiški. Na ir kas, kad islamas leidžia turėti 4 žmonas. Kai vieną egiptietį paklausiau, kodėl jis jau daugybę metų gyvena su viena moterimi (gal nepajėgia išlaikyti daugiau?), jis nustebęs kilstelėjo antakį: „Nes man jos užtenka. Aš ją myliu.“ Svarstyti apie tai, ar monogamija natūrali, ar primesta, naudinga ar žalinga, pradedama tada, kai meilė pradeda vėsti.
„Meilė yra monogamiška, bet žmogus – poligamiškas, – apibendrina A. Kaluginas. – Kiekvienas turime atsakyti į klausimą, ar esame pasirengę aukoti savo poligamišką prigimtį dėl meilės. Tos poros, kurios sugeba paaukoti savo seksualinius impulsus dėl didesnių vertybių, paprastai yra laimingesnės nei tos, kurios nuolat jiems pasiduoda. Meilė yra jų laužas ir šviesa. Tik reikia sąžiningai atsakyti sau, kodėl esi monogamiškas – nes taip reikia ar todėl, kad nori išsaugoti šitą laužą neužgesusį.“
Svarbiausia suprasti, kad ne visiems tai duota ir nebandyti tempti savo gyvenimo ant svetimo kurpalio (arba atvirkščiai – svetimo gyvenimo ant savo kurpalio). Visiška monogamija – tik viena iš santykių formų. Ir, beje, ne pati dažniausia. Anot psichologo, šiuo metu ypač plinta... autogamija. „Tai mano sugalvotas visiškai naujas terminas, – juokiasi jis. – Dabar vis daugiau moterų tampa finansiškai nepriklausomos, o kadangi neranda žmogaus, su kuriuo galėtų užmegzti tvirtus monogamiškus santykius, ryžtasi gyventi vienos. Galbūt tai ir yra trečias kelias, rodantis naujausias visuomenės tendencijas.“
Liūdniausia, kad vienu metu dviem keliais nenueisi. Vieni neria į gelmę, kiti skrieja per bangas, treti lieka drybsoti ant kranto. Pasirinkęs vienatvę, nepatirsi seksualinės įvairovės, o pažinęs įvairovę, nepajusi visą gyvenimą trunkančios ištikimybės skonio.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis