Vampyrai evoliucionuoja kartu su žmonija. Priešistoriniais laikais jie apsireikšdavo prisidengę vilko kailiu, atsiradus luomams įgijo rafinuoto grafo Drakulos pavidalą, o mūsų seksistiniame amžiuje – tai kraują kaitinantys gražuoliai sekso simbolių Thomo Cruise‘o, Brado Pitto ar Roberto Pattinsono pavidalu.
Nenuostabu, kad naujasis amžius, kvaištelėjęs dėl sveiko gyvenimo būdo ir energinių praktikų, suteikė vampyrams naują, dar sunkiau apibūdinamą pavidalą. Juk kraujas – toks nevegetariškas ir nesveikas produktas. Vampyrai akimirksniu prisitaikė – dabar jie minta ne mūsų krauju, o energija. Jei kalbėtume rimtai, visai gali būti, kad energija jie mito visą savo egzistavimo laiką, tiesiog pirmykščiams medžiotojams ir žemdirbiams ši substancija buvo pernelyg sunkiai apčiuopiama – pajutę nusilpimą, nuovargį, senkančias jėgas, jie tai siejo su kraujo netekimu.
Vampyrai kaip ir mes visi
Mūsų protėviams buvo lengviau – vampyrai turėjo gana aiškius skiriamuosius bruožus: jie visą laiką buvo išbalę ir šalti kaip ledas, bijojo saulės šviesos ir turėjo aštrias iltis. Tokį sutikus kūnas iškart nueidavo pagaugais. Dabar vampyras gali būti kas tik nori – žilagalvė kaimynė močiutė, su kuria ką tik pusę valandos laiptinėje kalbėjotės apie augančias šilumos kainas ir mažėjančias pensijas; kolegė, išsakiusi savo ne itin palankią nuomonę apie jūsų naują šukuoseną, ar netgi jūsų vaikas, per vakarienę ir vėl atstūmęs lėkštę su jūsų gamintu maistu ir išprovokavęs jus audringam barniui apie sveiką mitybą, nedėkingumą, pagarbą ir kultūros trūkumą.
Beveik kiekvienam žmogui yra tekę susidurti su energiniais vampyrais. Tiesa, dauguma esame pernelyg racionalūs, kad jais tikėtume. Visai be reikalo. Psichologas Andrius Kaluginas, nemažai laiko ir energijos skyręs šiam reiškiniui studijuoti, teigia, kad pagaliau vampyrizmas yra pripažintas ir mokslo, – prieš 5-erius metus Vokietijoje terminą „psichovampyrizmas“ pradėjo vartoti ir psichologai, o kursas šia tema įtrauktas į psichologijos studijų programas.
„Šis reiškinys nėra vakar atsiradęs ir vakar pastebėtas, – sako A. Kaluginas. – Tiesiog tai, kas jau seniai žinoma bioenergetikams ir astrologams, pagaliau pripažino ir psichologai. Galime tai vadinti energiniu vampyrizmu, galime psichologiniu ar emociniu, nes būtent emocijos yra maistas, kuriuo minta vampyras. Skiriasi tik pavadinimas, o simptomai panašūs. Skirtingai aiškinamos ir jo atsiradimo priežastys – bioenergetikai tai grindžia biolaukų pažeidimu, astrologai – žvaigždžių poveikiu, o psichologai remiasi psichologijos dėsniais. Tarkim, perkėlimo mechanizmu, kai savo problemas, lūkesčius, nepripažintas silpnybes perkeliame kitam žmogui. Bet kuriuo atveju veikimo principas yra panašus – savo neigiamą energiją, emocijas, jausmus vampyras atiduoda kitam žmogui, mainais pasiimdamas tai, ką šis turėjo gero.“
Visi mes kartais būname irzlūs, pikti, priekabūs, mėgstame padejuoti ir įsiveliame į konfliktus. Ar tai reiškia, kad esame šiek tiek vampyrai? A. Kaluginas sako, kad reikia išmokti skirti vampyrizmą nuo natūralių energijos bei emocijų mainų. „Energija mainomės nuolat. Kai turime emocijų perteklių, nesvarbu: teigiamų ar neigiamų, mes norime jomis pasidalyti. Normalu, jei norime išlieti pyktį ar liūdesį dėl to, kad mus neteisingai apkaltino šefas ar pametėme piniginę. Tik išsikalbėję vėl grįžtame prie įprasto bendravimo. Kas kita, kai emociškai priekabiaujama be aiškios priežasties, ir tai tampa patologija.“
Anot A. Kalugino, emociniai vampyrai energiją gauna dviem pagrindiniais būdais, pagal tai jie skirstomi į Saulės ir Mėnulio tipus. Saulės vampyrai yra agresyvūs, aktyvūs, neretai vadinami energijos banditais. Jų poveikio būdas – ataka. Jie provokuoja auką įsitraukti į skandalą, konfliktą ir nurimsta tik tada, kai išveda žmogų iš pusiausvyros – priverčia susierzinti, įsižeisti ar pravirkti. Toks vampyras agresyviai reaguoja į kitokią nei jo nuomonę, būna nepakantus ir kategoriškas ginčydamasis. Pagal išorinius požymius Saulės vampyrai atrodo panašūs į egocentrikus ar egoistus, tačiau nuo šių tipų juos skiria vienas esminis bruožas – egoistui ar egocentrikui visiškai nusispjauti, kaip jaučiasi kitas žmogus, svarbiausia, kad būtų gerai jam, o vampyras pasijunta gerai tik tuomet, kai jo aukai yra blogai. Todėl jis labai mėgsta įžeidinėti, tyčiotis, šaipytis iš kitų žmonių, juos menkinti ir niekinti. Astrologai teigia, kad Saulės vampyrus galima atpažinti iš delnų linijų – jos dažniausiai būna tamsiai raudonos arba violetinės, o ne tolygios, rausvos spalvos.
Mėnulio vampyrai, priešingai, yra pasyvūs, ramūs. Jų poveikio būdas – „išpumpuoti“ energiją, todėl jie vadinami energijos vagimis, nes atima mūsų jėgas tyliai ir pasalūniškai. Jie mėgsta skųstis, dejuoti, visą laiką yra nelaimingi ir prislėgti, energijos pasisemia reikalaudami mūsų dėmesio, rūpesčio, užuojautos, gailesčio. Bendraudami su auka, neretai tampa dirbtinai lipšnūs, mėgsta pataikauti kitiems ir menkinti save. Suprasti, kad esi išnaudojamas, nėra labai paprasta – juk šiems vampyrams nereikia nei jūsų pinigų, nei ryšių, nei kitokios apčiuopiamos naudos. „Žmogus toks yra: jei atvirai nepuolamas, neplėšiamas, nežudomas, nelinkęs atstumti. Galbūt kitas tik trokšta patarimo. Tuo virtuoziškai naudojasi Mėnulio vampyrai, – sako psichologas. – Tačiau nuo įprastai pasiguosti atėjusio žmogaus Mėnulio vampyras skiriasi tuo, kad nepriima jokios konkrečios pagalbos, o bet kokie jūsų patarimai ar pasiūlymai nuteka nuo jo kaip nuo žąsies vanduo.“ Šio tipo vampyrai labai mėgsta žaisti psichologinį žaidimą „taip, bet...“ ir kaskart randa kontrargumentų, kodėl jūsų siūlomas planas, kaip spręsti jo problemą, yra netinkamas. Astrologai teigia, kad Mėnulio vampyrus išduoda gelsvos, itin blyškios arba tamsiai rudos delnų linijos.
Kaip tampama vampyrais?
Jei kalbėtume apie klasikinius šio klano atstovus, viskas aišku kaip dieną – vampyru tampi, kai kitas vampyras atsigeria tavo kraujo. Kitaip tariant, jei kažkas jau suleido savo iltis į tavo kaklą, kelio atgal nėra, tik amžinas troškulys. Kalbant apie energinius vampyrus, reikalai kiek sudėtingesni. „Kodėl tampama vampyru, tai kol kas vienas sunkiausiai paaiškinamų dalykų, – sako A. Kaluginas. – Bioenergetikai tai aiškina netinkamu gyvenimo būdu – toks pažeidžia energinių laukų apsaugą. Astrologai mano, kad tokiais gimstama dėl nepalankiai susidėsčiusių planetų padėties. Psichologai sako, kad tai gali nutikti dėl patirtų psichologinių traumų. Ar gali auklėjimas prisidėti prie vampyrizmo? Iš dalies. Pastebėta, kad dažniau vampyrais tampa vaikystėje smurtą patyrę vaikai, nes energija jiems yra tiesiogiai susijusi su stipriais neigiamais išgyvenimais.“
Vis dėlto kaltinti vampyrų, kad jie yra tokie, ar tuo labiau juos auklėti neverta – tai nieko nepakeis, nes tokį „mitybos“ būdą jie dažniausiai pasirenka ne savo noru. „Normalūs žmonės pasikrauna energijos iš natūralių šaltinių – saulės, gryno oro, maisto, gerų įspūdžių, mėgstamo darbo, sporto, sekso, galimybės pabūti vienam. Pagrindiniai yra du – grynas oras ir miegas. Saulė pakrauna energija, o miegas perkrauna mūsų baterijas. Vampyrai dėl kažkokių priežasčių nepajėgia pasikrauti iš natūralių šaltinių, – sako A. Kaluginas. – Pamiegoję jie nesijaučia pailsėję, o pabuvę gryname ore neatsigauna. Santykiai su artimaisiais baigiasi konfliktais, o vienas būti nenori. Beje, vienas iš išskirtinių vampyrų bruožų – jie labai bijo vienatvės.“
Todėl sakyti, kad dabar, atėjus šaltam ir tamsiam sezonui, prasidėjus ekonominei krizei ar kitokioms negandoms, vampyrų padaugėja, būtų ne visai teisinga. „Tai nepriklauso nuo saulės trūkumo ar žmogaus gyvenimo padėties. Juk vieni, net ir su didžiausiais sunkumais susidūrę, sugeba atkurti energiją, nesiurbdami kitų žmonių, o kiti – ne“, – tvirtina psichologas.
Anot jo, pakeisti vampyrą per daug sudėtinga, o neretai išvis neįmanoma, todėl neverta tam eikvoti jėgų. Tai būtų tas pat, kaip vilką mokyti ėsti žolę. Juk gamtoje taip pat egzistuoja natūrali mitybos grandinė – augalai diena iš dienos kaupia savo energiją iš saulės, lietaus, oro ir dirvožemio. Jų sukaupta energija minta žolėdžiai, rupšnodami augalus nuo ryto iki vakaro. O tuomet iš džiunglių iššoka liūtas ir, perkandęs gerklę buivolui, per keliolika minučių įgyja energijos visai dienai. Ber ar galime jį dėl to kaltinti? Juk jis nepajėgus pasisotinti nei saule, nei žole.
Tiesą sakant, kai kurie vampyrai pavojingesni net už plėšrūnus. Mat vieniems išties užtenka vos keliolikos minučių konflikto, kad pasisemtų energijos visai dienai – susirieja kur nors troleibuse su piliečiu, netyčia užlipusiu ant kojos, ir į darbą ateina jau ramūs, geranoriškai nusiteikę. O ilgalaikiai vampyrai, anot A. Kalugino, pasisotina labai trumpam ir vėl ieško naujos aukos. Tai jis prilygina priklausomybės ligoms, kai narkomanui dozės reikia ne tam, kad pajustų pakilimą, o vien tam, kad palaikytų pakenčiamą būseną.
„Gerai, o kodėl niekas nesako, ką daryti tam vargšui vampyrui?!“ – kartą radau tokį komentarą-pagalbos šauksmą prie teksto apie energinį vampyrizmą. Atrodo, kad komentarą parašiusi mergina priklausė prie tų nedaugelio vampyrų, kurie suvokia, kas iš tiesų yra. A. Kaluginas sako, kad tokių nėra daug. „Apie 90 proc. energinių vampyrų yra nesąmoningi, taigi patys nesupranta, kas jiems darosi. Pagalbos kreipiasi tuomet, kai pasiekia (kaip ir sergantieji priklausomybių ligomis) tam tikrą dugną: pamato, kad su jais niekas nebenori bendrauti, griūva santykiai šeimoje, šalinasi kolegos, į skambučius neatsiliepia draugai. Tokiems padėti lengviau, nes jie nori keistis“, – pasakoja ne vieną tokį pacientą turėjęs psichologas. Tokiems pirmiausia reikia pamėginti energijos pasikrauti natūraliais būdais: nuvažiuoti į gamtą, pabūti vieniems, pasiieškoti mėgstamos veiklos, galbūt gydytis miego sutrikimus. Blogiausiu atveju reikėtų tolygiau paskirstyti energijos šaltinius – nesiurbti visą laiką tos pačios aukos, bet dažniau išeiti į viešumą, pabendrauti ir su kitais žmonėmis.
„Blogiausias variantas yra sąmoningi vampyrai. Jie žino, kad tokie yra, bet visai dėl to nesikremta, o priešingai – tuo sumaniai naudojasi. Laimei, jų yra labai mažai, bet nelaimei – jie labai gerai įvaldę energijos siurbimo meną, gali tai daryti netgi per nuotolį. Tai sumanūs manipuliuotojai, sektų vadovai, diktatoriai, juodąja magija užsiimantys žmonės. Geriausia su tokiais išvis nesusidurti, o susidūrus sprukti kuo toliau“, – pataria psichologas.
Kaip apsisaugoti
Didžiausia tragedija, pasak A. Kalugino, kai vampyrai yra tavo šeimos nariai, mat tėvų ar vaikų pakeisti negali. Šiek tiek švelnesnis variantas – kai jie yra tavo vadovai, priešingai nei pirmuoju atveju, darbą juk gali pakeisti. Vis dėlto nereikia manyti, kad epizodiškai susidurti su energijos vagimis nėra pavojinga – ir vienąkart netekti energijos yra blogai. „Kartą iš susitikimo išėjau toks apsvaigęs, kad jaučiausi tarsi atsidūręs rūke, nesuvokiau, nei kur einu, nei ką darau – tik per plauką nepatekau po automobilio ratais“, – vieną ryškiausių susidūrimų su energiniu vampyru prisimena psichologas.
Jis sutinka, kad vieni žmonės lengviau tampa vampyrų aukomis, o kiti pasiduoda sunkiau. Pažeidžiamesni yra itin jautrūs, empatiški, malonūs, gerai išauklėti žmonės, kurie bijo ką nors įskaudinti, nuliūdinti, neįtikti. Susilpnėjame ir tuomet, kai nejaučiame vidinės harmonijos, esame išsibalansavę, suirzę, pavargę, nukamuoti streso. Apsaugą sustiprinti gali padėti malda, įvairios mantros, pozityvūs jausmai, poilsis. Beje, mus silpnina ne tik neigiami išgyvenimai, bet ir labai stiprūs teigiami jausmai, tarkim, meilė. Anot A. Kalugino, meilės vampyrizmas – labai dažnas reiškinys. „Mačiau daugybę moterų, kurios, įsimylėjusios emocinius vampyrus, imdavo nykti tiesiog akyse. Ir tai niekaip nesusiję su jų socialine padėtimi – pažįstu labai aukštą padėtį visuomenėje užimančių žurnalisčių, finansininkių, verslininkių, kurios emociškai leidžiasi išnaudojamos savo mylimųjų, – sako psichologas. – Šie minta savo aukų ašaromis, išgąsčiu, neviltimi, nusižeminimu, pavydu, bet reta moteris supranta, kas vyksta iš tikrųjų. Ji mano, kad taip ir turi būti, kad ją sekina meilė, o kančia ir visiškas savęs atidavimas neatsiejamas nuo tikrų jausmų. Tik ištrūkusi iš vampyro gniaužtų moteris išdrįsta pažvelgti atgal ir niekaip nepajėgia suprasti, koks raištis jai buvo užrištas ant akių ir kodėl ji tiek laiko puoselėjo tokius alinančius santykius.“
Pirmasis žingsnis susidūrus su vampyru – pasitraukti, geriausiai ne mažesniu nei 7 metru atstumu. Jei negalime to padaryti, galima bandyti atsiriboti kitais būdais. „Pirmiausia įvertinkite, su kokio tipo vampyru susidūrėte – Saulės ar Mėnulio, – siūlo A. Kaluginas. – Jei – Mėnulio, nepasinerkite į jo bėdas, neskubėkite dalyti patarimų, nebandykite įrodinėti, kad viskas nėra taip blogai, kaip jam atrodo – tiesiog pradėkite pasakoti apie save. Normalus žmogus reaguos be įtampos: „Gerai, susitarkim, aš baigsiu apie savo problemą, o tada pakalbėsim apie tave.“ Jei reakcija yra labai audringa, kone agresyvi, pašnekovas pasipiktina, kad jį nutraukėte, tai ženklas, kad prieš jus – tikrai vampyras. Jis sudaro energinį ryšį, o jūs jį nukertate. Tai tas pats, kaip išplėšti iš ištroškusio žmogaus rankų stiklinę vandens. Bandykite jo problemą užkrauti jam pačiam: „Padėtis tikrai sudėtinga, bet tu esi toks puikus specialistas, manau, tikrai susidorosi.“ Geriausias būdas apsisaugoti nuo Saulės vampyrų yra šypsena. Jei toks pradėjo be priežasties priekabiauti, nebandykite teisintis, įrodinėti, kad jis neteisus, pykti, nepereikite į kontrapuolimą, tiesiog ignoruokite. Nukenksminti vampyrus gali tik kantrybė, tylėjimas ir šypsena. Šiuo atveju tylėti – tai ne tik nekalbėti žodžiais. Neturi būti vidinio dialogo – priekaištų, nuoskaudų. Pajutęs, kad ši „mėsa“ jam neįkandama, vampyras eina ieškoti naujos aukos“, – sako psichologas.
Jei vampyras yra artimas žmogus, įpratęs energijos dozę gauti tam tikru laiku, sugriaukite jo įprastą maitinimosi ritmą. „Pažinojau vieną moterį, kuri gyveno su savo močiute, – prisimena vieną atvejį A. Kaluginas. – Moteris bijodavo grįžti namo, nes kaskart, kai pareidavo, močiutė pradėdavo priekabiauti, iki anūkė apsiverkdavo, o tada senolė ramiai eidavo žiūrėti televizoriaus. Ši vampyrė buvo įpratusi savo „vakarienę“ gauti numatytu laiku – 19 val. Moteriai pasiūliau pareiti vėliau. Iš pradžių močiutė smarkiai priešinosi, bet galop, užuot laukusi savo anūkės, ėmė vakarais išeidinėti iš namų pasivažinėti troleibusais. Ten ir pasisemdavo energijos.“
Bioenergetikai siūlo susikurti įsivaizduojamą gaubtą, skydą arba trikampį. Reikia atsisėsti, rankas padėti ant kelių, o kojas stipriai suglausti ir įsivaizduoti, kad energija kaupiasi saulės rezginyje, o paskui jos perteklius sklinda į aplinką, suformuodamas aplink kūną tvirtą apvalkalą. Visas mintis reikia sutelkti būtent į tą apvalkalą, kad vampyrui nepavyktų pro jį prasiskverbti.
Astrologai nuo vampyrų saugotis rekomenduoja įvairiais amuletais. „Vienas lietuviams prieinamiausių ir geriausiai saugančių akmenų yra gintaras, – sako astrologė Palmira Kelertienė. – Itin saugo kryžiaus formos akmenys, tarkim, staurolitas. O štai su tikrais kryžiais reikėtų atsargiau – nešventinti gali ne saugoti, priešingai – atnešti kančią. Labai svarbu, kokiomis aplinkybėmis amuletas pas jus pateko – net ir pliušinis žaislas gali tapti amuletu, jei jį padovanojo gera linkintis žmogus. Itin gerai saugo relikvijos, perduodamos iš kartos į kartą. Bet patikimiausia apsauga vis dėlto yra vidinė ramybė ir harmonija su aplinka.“
Susigrąžinti vampyro išsiurbtą „kraują“ padeda kontrastinis dušas (jis visada baigiamas šalta vandens srove) ar energingas, greitas šokis. Jei pradeda skaudėti galvą, lėtai išgerkite stiklinę labai karšto vandens tuščiu skrandžiu. Liaudies medicina nuo abiejų tipų vampyrų siūlo gintis kraujažolių, rabarbarų, ajerų, gysločių, asiūklių, varnalėšų, medetkų, mėlynių arbata.
„Priemones galima rinktis pagal savo tikėjimą ir pasaulėžiūrą, svarbiausia, kad žmogus suprastų, kas jam darosi“, – reziumuoja A. Kaluginas.
Kaip atpažinti vampyrą?
Psichologas Andrius Kaluginas siūlo atkreipti dėmesį į šiuos požymius:
* Dėl nesuprantamų priežasčių pasikeitė jūsų savijauta: apėmė mieguistumas, nuovargis, išsekimas ar priešingai – nenatūralus, kone isteriškas linksmumas.
* Atgijo įsisenėjusios problemos, pradėjo skaudėti galvą, dantį, sąnarius, sukti vidurius.
* Pasitraukus nuo pašnekovo, simptomai staiga dingo: negalite suprasti, iš ko taip juokėtės, praeina mieguistumas, nustoja skaudėti galvą ir pan.
