Tarp įtakingiausių maisto kritikos tinklaraštininkų - ir lietuvė

Nuolatinė žurnalo „Moteris“ autorė Aistė Misevičiūtė tinklaraštį „Luxeat“ pradėjo rašyti prieš dešimt metų, kai dirbo modeliu ir bendradarbiavo su žymiais Paryžiaus, Londono, Niujorko mados namais. Šiandien vakare garsiame San Sebastiano kino festivalyje įvyks pasaulinė filmo "Foodies", kuris pasakoja ir apie Aistę, premjera.

Skaitomiausi straipsniai:
- Bjauriausi visų 12 Zodiako ženklų bruožai
- 10 dalykų, apie kuriuos reikėtų sužinoti prieš priimant sprendimą gyventi kartu
- Jacqueline Kennedy – JAV prezidento žmona, miegojusi su abiem jo broliais
- Įvyniojimai lieknina - iki -10 cm nuo liemens ir klubų

- Skani ir pikantiška cukinijų mišrainė žiemai

Japoniškai pasisveikinti su vienu seniausių pasaulyje sušių šefų, paragauti molekulinės virtuvės stebuklų ir nuolat keliauti ieškant naujų skonio potyrių… Gurmanų vertinamo tinklaraščio „Luxeat“ autorė Aistė Misevičiūtė neslepia, kad maisto kritikų pasaulis yra uždaras, be galo įdomus, ir pasakoja apie jį, keliones, taip pat dokumentinį filmą „Valgytojai“, kurio premjera - šiandien 62-ajame San Sebastjano tarptautiniame kino festivalyje, vykstančiame rugsėjo 19-28 dienomis.

Filmo komanda lankėsi ir Lietuvoje, žurnalo „Moteris“ redakcijoje, – kai vyko Aistės fotosesija
Žurnalas "Moteris" (A. Gintalaitės nuotr.)
Tinklaraštį „Luxeat“ Aistė Misevičiūtė pradėjo rašyti prieš dešimt metų, kai dirbo modeliu ir bendradarbiavo su žymiais Paryžiaus, Londono, Niujorko mados namais. Šiandien „Luxeat“ laikomas vienu įtakingiausių maisto kritikos tinklaraščių. O jo autorė Aistė, pagal išsilavinimą – verslo ir finansų specialistė (šią specialybę ji įgijo Paryžiaus verslo institute (Institut Superieur de Gestion), daugiausia laiko praleidžia keliaudama po geriausiai vertinamus pasaulio restoranus. Tinklaraštyje lietuvė apžvelgia ne tik žymiausių šefų kulinarinius šedevrus, bet ir naujausias maisto ruošimo, pateikimo tendencijas, gurmanams įdomiausias didmiesčių vietas.

Aistė sutikimą filmuotis vadina savotiška avantiūra – nėra taip paprasta savo gyvenimą atverti nepažįstamiems žmonėms, kartu su jais praleisti daug laiko
Iš filmo kūrėjų archyvo
Su Aiste bendravome elektroniniais laiškais, kiekvieno atsakymo sulaukdavau vis iš kitos vietos. Linkėjimus ji siuntė iš Prancūzijos Rivjeros, Italijos, Paryžiaus, Niujorko, Tokijo... O visi įspūdžiai ir fotoaparatu įamžintos susitikimų su šefais akimirkos tuoj pat atsiranda „Luxeat“. A. Misevičiūtės kelionių įspūdžiai jau pasiekė ir didžiuosius ekranus – švedų režisieriai gegužės pabaigoje pristatė dokumentinį filmą „Valgytojai“ (angl. „Foodies“), kuriame atskleidžiamos penkių įtakingų gurmaniško maisto tinklaraštininkų veiklos subtilybės: kelionės po egzotiškiausias pasaulio vietas, maisto vertinimo procesas.

Filme „Valgytojai“ (angl. „Foodies“) įamžinta Aistės viešnagė Japonijoje
Iš filmo kūrėjų archyvo
Visuomenėje vyrauja požiūris, kad sąvokos „manekenė“ ir „maistas“ paprasčiausiai nedera. Ar tai – mitas, o Jūs – reta išimtis?

Iš tikrųjų mados ir modelių pasaulis yra apaugęs stereotipais. Vienas jų – kad modeliai nieko nevalgo. Deja, tai iš dalies yra tiesa. Dauguma garsių dizainerių drabužių vis dar kuriami tik labai lieknoms klientėms, todėl apdarus demonstruojančios manekenės irgi turi būti itin plonos. Drabužiai mados šou ir žurnalų fotosesijoms paprastai naudojami 36 ar net 34 dydžio. Man pasisekė – turiu gerus genus. Dietų niekada nesilaikiau, bet jei nuo kiekvieno kąsnio augtų svoris, nežinau, ką rinkčiausi: skaniai pavalgyti ar įtilpti į Azzedine'o Alaios kurtą suknelę…

Aistė sako, kad Lietuvai reikia bent vieno šefo, kuris išdrįstų kurti, o ne kopijuoti. Tada mes galėtume išlįsti iš gastronomijos užkampio
Iš filmo kūrėjų archyvo
Įdomu, kas lėmė, kad ėmėte nuoširdžiai domėtis maistu?

Mano požiūris į maistą pasikeitė, kai, Kaune baigusi J. Jablonskio gimnaziją ir sulaukusi 18-os, persikrausčiau į Paryžių. Lietuvoje tik pastarąjį dešimtmetį ėmė formuotis restoranų kultūra, ligtolinę situaciją pavadinčiau giliais viduramžiais. Kai augau, galima buvo rinktis tik iš pseudopicerijų ir lietuviško maisto restoranų. O štai prancūzai gastronomijos menu mėgaujasi jau šimtmečius, jų šefai Marie-Antoine'as Carême, Auguste'as Escoffieris, Paulis Bocuse'as, Joëlis Robuchonas, Alainas Passard'as ir daugelis kitų iš esmės pakeitė požiūrį į gastronomiją. Lietuvoje dažnas vis dar mano, kad domėtis maisto kultūra ir valgyti restoranuose yra buržuazinis pramanas – kam eiti, jei galima pasigaminti namie? Tai, žinoma, lemia ir finansinė padėtis. O prancūzai gali valandų valandas diskutuoti apie restoranus, jų siūlomus valgiaraščius. Maisto ruošimo ritualas šioje šalyje prasideda nuo apsilankymo sūrių, daržovių ar žuvų parduotuvėlėse – čia prancūzai itin aktyviai diskutuoja su pardavėjais, kruopščiai renkasi tos dienos patiekalams gaminti reikiamus produktus. O koks žavingas yra prancūziško batono (pranc. baguette) ar pyragaičių pirkimo ritualas už kampo esančioje prancūziškoje kepyklėlėje (pranc. Boulangerie), kur meno kūrinį primenantis skanėstas gražiai supakuojamas į individualią dėžutę!..

Iš filmo kūrėjų archyvo
Rašyti kulinarinį tinklaraštį daugeliui turbūt atrodo keista, net egzotiška. Kaip atsirado „Luxeat“?

„Luxeat“ pradėjau rašyti prieš dešimt metų – gyvendama ir dirbdama modeliu Niujorke. Tada tinklaraščių mada tik žengė pirmuosius žingsnius. Man tai buvo puikus būdas pasidalyti su bendraminčiais kelionėse aplankytų gerų restoranų adresais. Savo blogą iš pradžių pavadinau „Kas pasakė, kad modeliai nevalgo?“ Ši frazė daugeliui atrodė paradoksali.

Iš filmo kūrėjų archyvo
Ar per dešimt metų „Luxeat“ turinys pasikeitė?

Tinklaraštis yra mano hobis. Stengiuosi būti objektyvi, todėl pietaudama ar vakarieniaudama neprisipažįstu, kad rašau apie maistą. Tai darosi vis sunkiau, nes mane atpažįsta. Žinoma, malonu, kai šefas pasiūlo papildomą patiekalą, bet jaučiu ir sąžinės graužatį norėdama nepatikusį restoraną pakritikuoti. Dėl šios priežasties tenka atsisakyti ir daugybės šefų kvietimų aplankyti jų restoranus įvairiuose pasaulio kampeliuose. Taigi galima teigti, kad tinklaraščio rašymas atvėrė nemažai naujų durų.

Dokumentinio filmo herojai – tinklaraštininkai Katie Keiko ir...
Iš filmo kūrėjų archyvo
„Luxeat“ skaito gastronomijos mėgėjai iš viso pasaulio. Daugelis jų – profesionalūs šefai, nemažai apdovanotų „Michelin“ žvaigždutėmis. Balsuoju sudarant kai kuriuos geriausių pasaulio restoranų sąrašus, pavyzdžiui, „The World's 50 Best Restaurants“ ar „Opinionated About Dining Top Restaurants“. Esu davusi interviu „The Wall Street Journal“, Italijos pagrindiniam dienraščiui „Corriere della Sera“. O šią gegužę pradėta rodyti švedų nacionalinės televizijos dokumentinė juosta „Valgytojai“, kurioje filmavausi ir aš. Jos platinimo teises nusipirkusi kompanija „Fortissimo Films“ platino ir šias itin populiarias juostas apie maistą: „Jiro sapnai apie sušius“ („Jiro Dreams of Sushi“), „Superdidelis aš“ („Super Size Me“), „Korporacija „Maistas“ („Food Inc.“).

... ir Permas Paitayawatas
Iš filmo kūrėjų archyvo
Aplankėte dešimtis šalių, turbūt šimtus restoranų. Kokias vietas, patiekalus įvardytumėte kaip įsimintiniausius?

Viena įsimintiniausių vietų – Tokijuje esantis 3 „Michelin“ žvaigždutes turintis restoranas „Sukiyabashi Jiro“. Būtent apie jį ir jo šefą Jiro Ono sukurtas filmas „Jiro sapnai apie sušius“. Požeminiame biurų komplekso aukšte įsikūręs „Sukiyabashi Jiro“ laikomas vienu geriausių pasaulyje sušių restoranų. O jame gaminantis Jiro yra turbūt seniausias sušių šefas žemėje. Šiam vyrui – 88-eri. J. Ono kuria vadovaudamasis griežta vadinamąja edo mae sušių gamybos filosofija, o pietūs šiame restorane trunka ne ilgiau kaip 30 minučių. Niekada taip nesijaudinau kaip tąkart, kai rengiausi eiti į „Sukiyabashi Jiro“: meistras garsėja kaip nemėgstantis užsieniečių, be to, traukiau čia viena. Viskas klojosi puikiai, ir Jiro San net sutiko su manimi nusifotografuoti. Tikiu, pravertė ir mano japonų kalbos žinios.

Maisto gaminimas, kaip ir tapyba ar mada, yra žmogaus kūrybiškumo išraiška
Iš filmo kūrėjų archyvo
Ar egzistuoja maisto vertinimo kriterijai, o gal šis procesas labai asmeniškas?

Esmė yra produktų kokybė ir šviežumas. Pabandykite vietoj šviežių šparaginių pupelių pasirinkti šaldytas – pasmerksite patiekalą net nepradėję gaminti! Aš labiausiai vertinu skonį ir pusiausvyrą. Man naminiai tradiciniai makaronai su krevetėmis ir šviežiais pomidorais (it. paccheri pasta) kokiame nors mažame Neapolio restoranėlyje suteiks daugiau džiaugsmo nei Vilniaus restorane tiekiamas sudėtingas patiekalas iš nežinia kur atvežtų ančių kepenėlių (pranc. foie gras).

Iš filmo kūrėjų archyvo
Ar galėtumėte drąsiai pasakyti, kad Jus žavi tik vienos šalies kulinarinis paveldas?

Labiausiai mane žavi Japonija, jos kultūra. Ne vienus metus mokausi japonų kalbos. Artimiausia šioje kultūroje man yra budizmo inspiruota netobulo grožio (wabi-sabi) estetika. Japonijoje nei žmonių santykių, nei gastronomijos, nei kitų dalykų negalima vertinti vienareikšmiškai. Kuo daugiau šioje šalyje lankausi (turbūt bus jau arti 15-os kartų), tuo mažiau ją suprantu.

Iš filmo kūrėjų archyvo
Jeigu nuspręstumėte atidaryti savo restoraną, kokia būtų jo virtuvė?

Neseniai pradėjau skaityti Rimvydo Laužiko knygą „Istorinė Lietuvos virtuvė. Maistas ir gėrimai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“. Mūsų virtuvė toli gražu nėra tik cepelinai ir šaltibarščiai, kaip stereotipiškai yra linkę manyti patys lietuviai. Juk ir italai valgo ne vien picas, o japonai – sušius… Prieš dvidešimt metų danai nebūtų patikėję, jei kas nors būtų pasakęs, kad vieną dieną į Kopenhagą ims skristi gurmanai iš viso pasaulio. Lietuvai reikia bent vieno tokio talento kaip šiame mieste esančio kultinio restorano „Noma“ šefas René Redzepi, drįstantis pateikti unikalią viziją, o ne kopijuoti, ir vieną dieną mes galbūt išlįsime iš gastronomijos užkampio. Įsivaizduoju, kad Lietuvoje galbūt labiau apsimoka pardavinėti cepelinus... Man smagiau matyti, kad čia vis daugėja savo amatui atsidavusių, vietinius kokybiškus produktus naudojančių ir ne cepelinus gaminančių šefų bei verslininkų. Jų dėka Lietuva tampa vis patrauklesnė gastronomijos mėgėjams.
O dėl nuosavo restorano? Nemanau, kad kada nors jį atidarysiu, nes žinau, koks sudėtingas ir keblus yra šis verslas.

Filmo „Valgytojai“ (angl. „Foodies“) kadrai atskleidžia gurmanų pasaulio subtilybes, kaip aukščiausios klasės šefai kuria stebuklą lėkštėje ir kaip jį vertina maisto kritikai
Iš filmo kūrėjų archyvo
O ar mėgstate maistą ruošti pati?

Maisto gaminimas yra viena iš mano aistrų. Kai tik turiu laiko, stengiuosi kuo daugiau gaminti.

Kaip susipažinote su dokumentinio filmo „Valgytojai“ režisieriais Thomu Jacksonu, Charlotte Landelius ir Henriku Stockare’u?

Režisieriai pasakojo, kad mane rekomendavo vienas „Michelin“ žvaigždutėmis įvertintas šefas iš Stokholmo. Žinoma, nėra taip paprasta atverti savo gyvenimą nepažįstamiems žmonėms, bet man smagu, kad vis labiau domimasi gastronomija, juk maistas yra svarbi mūsų civilizacijos dalis.
Filmuotis buvo keista dar ir dėl to, kad stovėti prieš kameras, nors daug metų esu praleidusi mados pasaulyje, nėra mano mėgstamiausias užsiėmimas. „Valgytojai“ kurti Tokijuje, Kiote, Pietų Prancūzijoje, Paryžiuje, Stokholme ir net apsnigtame Vilniuje. Daugiau nei metus. Per tą laiką geriau susipažinome su juostos kūrėjais, jų siekiais. Net buvo liūdna skirtis!

Iš filmo kūrėjų archyvo
Maisto kritikų pasaulis atrodo uždaras, prabangus, net šiek tiek snobiškas. Gal ir šie žmonės kartais nusižengia susikurtam įvaizdžiui, tarkim, apsilanko greitojo maisto restorane?

Daugeliui gali atrodyti, kad maisto kritikai yra snobai, panašūs į filmo „La troškinys“ personažą Antoną Ego. Vis dėlto internetas suteikia galimybę šiam pasauliui tapti vis demokratiškesniam. Turbūt prie to nemažai prisidėjo ir apie maistą rašantys tinklaraštininkai. Aš pati tikrai nesilankau „Michelin“ žvaigždutėmis įvertintuose restoranuose kiekvieną dieną ir net nenorėčiau. Tiesa, neinu ir į greitojo maisto restoranus, nes noriu žinoti, iš ko mano pietūs paruošti. O gero, iš šviežių produktų pagaminto mėsainio niekada neatsisakau!

3 „Michelin“ žvaigždutes turintis Honkongo šefas Alvinas Leungas
Iš filmo kūrėjų archyvo
Maisto ruošimas yra tik gyvybei palaikyti būtino poreikio tenkinimas ar ir meno rūšis?

Maisto gaminimas, kaip ir tapyba, muzika, mada, yra žmogaus kūrybiškumo išraiška. Šios srities genijus, tarkim, Ferraną Adrià ar René Redzepi, vadinti virėjais neapsiverstų liežuvis. Tokių itin kūrybingų šefų dėka gastronomija keičiasi ir juda į priekį. Dar prieš gerą dešimtį metų pasaulio restoranuose vyravo sunkiais padažais apipilti patiekalai. Praūžus skandinavų inspiruotai gastronomijos revoliucijai, vis daugiau šefų atsisuka į gamtą, naudoja daugiau sezoninių vaisių ir daržovių, netgi bando gaminti taip, kad nekenktų aplinkai.

Iš filmo kūrėjų archyvo
Kita vertus, maistas yra būtinas mūsų gyvybinėms funkcijoms palaikyti, o valgymas, be abejo, – vienas didžiausių malonumų. Ne kartą teko susidurti su jaunų šefų „menu“, kurio tiesiog nebuvo galima valgyti. Kartais norisi paragauti paprasto ir skaniai pagaminto maisto, o ne sėdėti tris valandas „Michelin“ žvaigždutėmis apdovanotame restorane, kur patiekiamas menas, lydimas nesibaigiančių vieno ar kito patiekalo istorijų bei teatrališko pristatymo. Tad vargu ar kada nors bus atsakyta į klausimą, ar maisto ruošimas yra menas.

Apie filmą „Valgytojai“
Režisieriaus Henriko Stockare'o komentaras

„Ši dokumentinė juosta apie grupelę žmonių, savo laisvalaikį ar net gyvenimą dėl vienokių ar kitokių priežasčių paskyrusių maistui. Pagalvojome, kad tai – subkultūra, apie ją didžioji dalis visuomenės beveik nieko nežino, šie žmonės lankosi tik nedaugeliui prieinamose vietose.

Idėją kurti dokumentinę juostą pasiūlė vienas garsiausių Skandinavijos šefų Björnas Frantzenas. Kartą per filmavimą jis pradėjo pasakoti apie žmones, keliaujančius po visą pasaulį vien dėl išskirtinės kokybės maisto. Mums tai pasirodė labai įdomu. Visi trys Björno pasiūlyti tinklaraštininkai sutiko tapti naujo filmo herojais, kitus du radome tiesiog skaitydami jų tekstus ir bendraudami su žinomais šefais. Taigi galutinis maisto kritikų penketas yra iš Lietuvos, Tailando, JAV, Didžiosios Britanijos ir Honkongo.

Dirbti su maisto kritikais buvo lengva, gerokai daugiau problemų kėlė restoranai – teko rašyti ne vieną šimtą laiškų ir prašyti leisti atvykti. Padėtį neretai išgelbėdavo patvirtinimas, kad pavalgyti atvyks restoranų šefams puikiai žinomi apžvalgininkai.

Įdomu tai, kad kiekvienas tinklaraštininkas maisto kritika užsiima dėl skirtingų priežasčių: vienas ieško to, kas geriausiai primintų namus, kitas nori paprieštarauti gido „Michelin“ reitingams, dar kitas siekia aplankyti kuo daugiau restoranų ar tiesiog pakeliauti ir patirti ką nors nauja. Aistė man pasirodė išskirtinė asmenybė – labai svetinga, šilta, atvira pasiūlymams ir idėjoms. Tai žmogus, kurio aistra nėra tik maistas, nors ši sritis jos gyvenime yra išskirtinė.“

Kitas filmo herojus – tinklaraščio „Opinionated About Dining“ autorius Steve‘as Plotnicki
Iš filmo kūrėjų archyvo
Maisto kritikų penketas pagal filmą „Valgytojai“

Aistė Misevičiūtė; www.luxeat.com
Andy Hayleris; www.andyhayler.com
Katie Keiko; www.k-luxedining.com
Permas Paitayawatas; www.theskinnybib.com
Steve'as Plotnicki, www.opinionatedaboutdining.com

Filmo „Valgytojai“ treileris: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis