Per alkoholio, bado ir meilės duobes - į teatro olimpą

Sportiška laikysena, sidabru pašarmoję plaukai, skvarbus rudų akių žvilgsnis, rankose – „Sidabrinė gervė“ ir „Sidabriniai delfinai“.

Šių dienų skaitomiausi straipsniai:
- Organizmą valanti arbata ir -5 kg per 3 dienas
- Antroji Stalino žmona – nusižudė ar buvo nužudyta? (FOTO)
- J. Morkūnas: 3 dalykai, kurių reikia, kad renginys būtų geras
- Horoskopas 09.04-11: dėmesys – darbui, bet nevalia užmiršti ir romantikos
- Baltojo šokolado tinginys

Toks pusę gyvenimo kelio nuėjusio Panevėžio teatro „Menas“ meno vadovo ir režisieriaus Vytauto Kaniušonio (51 m.) portretas galėtų iliustruoti pasakojimą, kaip teatro nemėgęs mūsų herojus per dvylika studijų metų jį pamilo, kaip, nekęsdamas vaidinti, tapo geriausiu aktoriumi, kaip traukė save iš alkoholio ir meilės duobių, meditavo ir badavo, kaip sukūrė save tokį, kokiu pats gali didžiuotis.

Gimėte Murmanske ir, ko gero, įkvėpėte sibirietiškos dvasios. Kitaip iš kur tas laisvės poreikis ir atkaklumas jos siekti atsisakant sočios gerovės, šeimos, buitinės ramybės?

Nieko tyčia per prievartą neatsisakau – nei šeimos, nei ramybės, nei gerovės. Imu tai, ką pasiūlo gyvenimas ir kas neprieštarauja vidiniam pojūčiui.

Tėvas tarnavo Murmanske jūreiviu. Mama nuvažiavo pas jį ir pagimdė mane. Pasaulį išvydau šiaurėje netoli poliarinio rato – stiprių jūrininkų apsupty. Grįžome į Lietuvą po pusmečio. Tuo mano sibirietiška dvasia ir baigėsi. Tėvai įsidarbino Salininkuose, o aš iki trejų metų augau kaime pas savo močiutes. Mamos giminė kilusi iš Ignalinos, Erzvėto kaimo, o tėvo –iš Švenčionių, Kameniškių kaimo.

Yra kelios šeimos legendos. Prosenelis tarnavo lenkų kariuomenėje. 1939 metais, kai prasidėjo Vokietijos – Lenkijos karas, senelį Vincentą mobilizavo. Kol nuvežė iki Varšuvos, pagal Vokietijos – TSRS sienų ir draugystės sutartį šioms valstybėms pasidalinus Lenkijos valstybę, kariniai veiksmai buvo nutraukti. Išlaipintas prie Lenkijos sostinės, jis pėstute parėjo į Švenčionis – kiaurais batais, pūslėmis nuėjusiais kojų padais. Vėliau per karą netoli Švenčionių buvo nušautas aukštas vokiečių karininkas. Surengta baudžiamoji akcija – dešimt kilometrų spinduliu sunaikinti kaimai. Mūsiškis glūdėjo miške, nuo vieškelio jį slėpė krūmynai. Vaikai matė, kaip vokiečiai ėjo kaimo šaudyti, buvo likęs vienas posūkis, bet jie pastovėjo, parūkė ir grįžo.
Turiu seserį, ji gyvena Vokietijoje. Tėvas jau miręs.

Vytautai, kokia buvo Jūsų vaikystė?

Šviesi ir lengva. Prisimenu kaimą, gamtą, tetas, močiutes, mamos seserį ir brolį. Jis akordeonu grodavo, o aš šokdavau. Sakydavo, kad būsiu šokėjas. Tėvas turėjo tris seseris ir brolį, visi jie manimi rūpinosi. Nuo trejų metu augau Salininkuose, lankiau darželį. Ir šiandien prisimenu daržovių sriubos su pienu kvapą, žuvų taukų skonį.Man labai patiko žiema, vakarais lempų šviesoje žibantis sniegas – tarsi stebuklo pažadas. Buvau juodaplaukis, o aplinkui – blondinai, jie žvelgdavo į mane nepasitikėjimo kupinomis akimis. Nusprendžiau nusidažyti plaukus... grietine. Nemažai jos sunaudojau, o mama, nučiupusi mane rimtai besidarbuojantį, ilgai juokėsi. Vaikystės prisiminimai – lengvi, šilti ir švelnūs. Raudamas papartį giliai persipjoviau pirštą ir maniau, kad mirsiu; žaisdamas futbolą įkritau į rūsį, persiskėliau galvą. Pamačiusi plūstantį kraują, mama iškvietė greitąją pagalbą. Vežamas siūti žaizdos, jaučiausi, kad esu stiprus, galiu neverkti...

Dažnai mėgindavau prisiminti ankščiausią savo potyrį – kaip atėjau į šį pasaulį. Vieną kartą pasilenkus ties karšta vonia ir įkvėpus tirštų garų staiga tarsi persikėliau į kūdikystę. Aiškiai pajutau, kaip mane ima už galvytės ir už užpakaliuko, nardina į šilto vandens, kvepiančio kalio permanganato tirpalu, dubenį. Sulaukęs savo vaikų, dažnai bandydavau įspėti, kaip ir ką jie mąsto kol dar nesugeba minčių įvardyti žodžiais.

Greitosios pagalbos brigadai sukurti specialūs drabužiai – tokie, kokių tikrovėje nėra. Kadras iš filmo „Lošėjas“
Iš filmo platintojo archyvo
Kada vaidybos talentas timptelėjo Jus už skverno?

Teatras man niekada nepatiko. Įspūdį padarė vienintelis Jaunimo teatro spektaklis „Katė už durų“, jį žiūrėjau dešimt kartų. Profesija pasirinko mane – ne aš ją. Neblogai rašiau, norėjau būti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju – kaip mano mokytojas poetas T. Pacelis. Per stojamąjį vokiečių egzaminą nusirašiau ir suklupau. Susikroviau daiktus važiuoti į Klaipėdą, į barmenų mokyklą, – maniau, dirbsiu laivuose, bent jau pasaulio pamatysiu. Vakare šventėme gimtadienį, o ryte nutariau palaikyti kompaniją draugui – jis ėjo į aktorinio meistriškumo bandymus. Manęs paklausė, ar moku eilėraščių. Buvau poetas, padeklamavau savo kūrybos eilių, o apsakymą sukūriau ekspromtu. Įveikiau dar du turus, didžiulį konkursą ir įstojau. Mama labai džiaugėsi, mat bijojo, kad tapsiu traktoristu. 1981 metais aktoriaus profesija buvo prestižinė, tik aš to neįvertinau. Sunkiai sekėsi persilaužti: rašiau vienumoje, o čia reikėjo atvirai rodyti jausmus, išgyvenimus. Baigiau du kursus ir pasitraukiau. Įtakos turėjo ir įvairūs asmeniniai dalykai – meilė, įdomios kompanijos, laisvės pojūtis, nelankiau paskaitų, kilnojau taurelę... Netrukus supratau, kad laisvė gresia kariuomene. Pažįstamas patarė traukti į durnyną, paaiškino, ką daryti. Jaunatviškos bangos pagautas, aš nuvažiavau į Naująją Vilnią, ir mane iškart paguldė. Tris mėnesius reikėjo gulėti, bet likimas buvo maloningas. Skyriaus vedėja draugavo su mano dėstytoja Irena Bučiene, tad jai pasakė: „Pas mane atėjo tavo studentas.“ Jaučiausi nuoširdžiai šefuojamas.

Vasarą išvažiavome pas bendrakursę Virginiją Kelmelytę į Juodkrantę, mėnesį ten repetavome. Turėjau grįžti į trečią kursą, bet... buvau neatsakingas – pavedžiau J. Vaitkų: negrįžau. Basčiausi po Vilnių metus nieko neveikdamas, mamytės išlaikomas. Tik dabar suprantu, kaip jai buvo sunku. Jaunystė egoistiška, viliojo nuotykiai, naujos patirtys, negalėjau atsispirti laisvės ir nepriklausomybės pojūčiui. Senamiestis, „Rotonda“, „Vaiva“, „Medininkai“, „Marijos“ kiemelis, apleistos, šiukšlynais virtusios bažnyčios, seni vienuolynai, vaiduokliai griuvėsiuose...Ir ta pati, kaip vaikystėje, artėjančio stebuklo nuojauta. Patyriau, kas yra alkoholis, laisvas gyvenimas. Kartais vadinomės pankais, kartais – hipiais, mušdavomės su urlaganais. Rašiau eilėraščius, buvau maištininkas. Vilkėjau juodą ilgą lietpaltį, dėvėjau juodą skrybėlę, visada nešiojausi juodą portfelį – pilną knygų, užrašų knygelių, o kartais jame tilpdavo ir vyno butelis.

Kai kviesdavo į armiją, guldavausi į durnyną. Kartą nuvežtas į šauktinių rinkimo punktą pasakiau, kad esu nesveikas. „Jei jau šitas nesveikas, tai kas pas mus sveikas?“ – kraipė galvas karo medikai, bet diagnozę vėl patvirtino. Gulėjau ten tris kartus, iš viso – devynis mėnesius. J. Vaitkus į ligoninę siųsdavo grupės seniūną Taurą Čižą, jis man atnešdavo būtinas perskaityti knygas. Tik aš ir vėl tarsi Judas išdaviau kurso vadovą – išvažiavau į Klaipėdą, o ten buvau gražiai priimtas į antrą režisūros kursą. Tada man atrodė, kad visi žmonės pasaulyje yra tik tokie kaip mano Mokytojai T. Pacelis ir J. Vaitkus: šviesūs, atviri, nuoširdūs, kovojantys už gražesnį pasaulį. Klaipėdoje pamačiau, kad sąžiningų, asmenybių iš didžiosios raidės nėra daug. Autoritetų po J. Vaitkaus nebemačiau. Pašiurpau nuo kitokio požiūrio į sceną, profesiją, literatūrą, gyvenimo prasmę. Buvome sukilę prieš kurso vadovą Leoną Ciunį.

22-ejų vedžiau kurso draugę Astą, ir mudu išvažiavome į Mažeikius. Ten kaip tik tada atidaryti Naftininkų kultūros rūmai, vadovu dirbo veiklus žydas Azalijus Chaikinas. 1985 m. jis išvyko į Izraelį, o aš netyčia atsidūriau Kaune. Norėjau pasimatyti su savo draugais, užėjau į teatrą ir sutikau J. Vaitkų, jis paklausė: „Gal nori grįžti?“ Mokytojas niekada neprarado vilties dėl manęs, nuolat gelbėjo – lyg tėvas. Net sapnuodavau jį tarsi tėvą. Virkštelė iki šiol nenutrūkusi, kasmet per Jonines važiuoju į jo sodybą.

Grįžau pas J. Vaitkų – į jo surinktą režisierių kursą – 1987 metais. Šeima pasiaukojo, persikraustė kartu su manimi į Vilnių, nuo tada čia ir gyvena. 1993 m. baigiau aktorinio meistriškumo ir režisūros specialybes. Mano studijos truko dvylika metų.

Apie tokius kaip Jūs sakoma: „Vėlyvesnės brandos vyras.“

Man paauglystė tebesitęsia. Aš ir mirsiu paauglys. Jaučiu paauglišką pasiutimą, laisvę – profesijai to reikia, bet ir atsakomybę jaučiu. Kol esi pats sau, gali būti pašėlęs, o kai esi pririštas prie kokio nors organizmo – turiu galvoje kolektyvą, tas tavo pasiutimas gali kenkti kitiems.
Trejus metus iš Panevėžio važinėjote dėstyti į Vilnių, į Muzikos ir teatro akademiją. Kartu kūrėte vaidmenis teatre, kine, režisavote teatro „Menas“ spektaklius. Sukotės it vijurkas jėgų antplūdžio genamas?

Turiu mokytoją – J. Vaitkus po dešimt darbų dirba ir nesiskundžia. Esi veidrodis, atspindys.

Vincentą įkūnijęs aktorius Vytautas Kaniušonis sako, kad savo herojui simpatijos nejaučia. Kadras iš filmo „Lošėjas“
Iš filmo platintojo archyvo
Kaip atsidūrėte Panevėžyje?

Netikėtai. Kaune repetavome pjesę „Visi mano sūnūs“. Vaidinti sūnų režisierius pakvietė mano buvusį bendrakursį Vidmantą Fijalkauską – teatro „Menas“ meno vadovą. Ruošiausi statyti diplominį spektaklį – J. Vaitkaus „Literatūros pamokas“. Vidmantas pasiūlė savo teatrą, taip atsidūriau Panevėžyje. Man labai patiko kolektyvas, spektaklis pavyko, o po poros metų gavau pasiūlymą tapti šio teatro meno vadovu.

Ar dažnai būta: pats geriausias profesinės karjeros ir pats blogiausias asmeninio gyvenimo laikotarpis?

Man sunku skirti asmeninį gyvenimą nuo kūrybinio. Neturiu asmeninio gyvenimo. Jei iš tikrųjų nuoširdžiai dirbi, esi atsidavęs kūrybai, tai turi įtakos ir asmeniniam gyvenimui. Užduodi klausimą, klausaisi, lauki atsakymo. Visi kūrėjai yra pajutę, kad atsakymai, vaizdiniai, mintys ateina, bet tai nėra tavo valios produktas. Impulsas – ne tavo personos, turinčios pavardę, asmeninę istoriją, nuopelnas. Jausdamas ryšį su vidiniu pasauliu, gauni gyvybinės energijos, kažkas į tave atplūsta, tu leidi bangai atplūsti. O ką asmeninis gyvenimas? Gimė ir mirė.

O meilė, jos atradimai? Ar tiesa, kad Jūsų santuokų trukmė – pagal Holivudo standartus?

(Ilgai tyli.) Ne. Aš buvau vedęs tik vieną kartą. Šeima prašė apie ją nekalbėti. Kokie yra Holivudo standartai, aš nežinau. Man įdomus klausimas, kas yra žmogus. Kas aš esu. Vos pradėjęs tai aiškinti, suvokiu, kad žodžiai praranda aiškią formą, man jie reiškia viena, kitiems – kita. Žinau, kad aš esu. Koks esu, lemia santykis: esu labai geras tarp blogų žmonių ir blogas tarp gerų, mandagus tarp storžievių ir nemandagus tarp mandagių. Į kokį kontekstą mane patalpinsite, toks ir būsiu.

Kokios savo gyvenimo temos vengiate atkakliausiai?

Tos, kuri žeistų artimuosius ar pažįstamus žmones.

Kiek vaikų turite?

Nesakysiu.

Jūsų partnerė filme „Lošėjas“ Oona Mekas interviu „Moters“ žurnalui sakė, kad buvote vedęs keturis kartus.

Tai netiesa.

Dabar šeimos neturite?

Turiu, bet ji prašė apie ją nekalbėti. Tai privatu.
Aš turėjau tėvą, jis dažnai išgerdavo. Mudu nė karto nesame nuoširdžiai pasikalbėję kaip vyras su vyru ar tėvas su sūnumi. Vengimas atverti širdį, kaltės jausmas, supratimas, kad ne ten pasuko, kai ką ne taip padarė, neleido atvirai pažvelgti į akis. Aš visą laiką norėjau kito tėvo. Tokio, kuris būtų kaip mokytojas, kurį gali gerbti, bent jau jausti, kad esame kartu, iš širdies. Bet šito nepatyriau. Ką galiu duoti savo vaikams – tai būti kartu, jei reikia – pasikalbėti. Galiu būti atviras, nemeluoti, neapsimetinėti, nevaidinti tėvo ar pareigos, o juo būti. Mano tėvas darė taip, kaip suprato, kaip jį patį auklėjo jo tėvas. O jį pririšdavo prie suolo ir mušdavo su vadelėmis. Trenkti man diržu per užpakalį atrodė nulis, palyginti su tuo, kaip elgėsi su juo. Mano tėvas jau buvo geresnis už savo. Dabar mes apskritai neliečiame atžalų. Didžiausia dovana – pabūti su vaiku nuoširdžiai, pabūti dėl jo, kad pajustų besąlygišką tavo meilę.

Įkūnijote ne vieną blogiuką – Kankintoją (A. Škėmos „Pabudimas“), Varną ir Liuciferį (A. Mickevičiaus „Vėlinės“), Teroristą (A. Camus „Teisieji“), Vincentą (I. Jonyno ir K. Saboliaus „Lošėjas“). Ar aštrūs personažai Jums įdomesni?

Nemanau, kad blogiečių vaidmenys spalvingesni. Bet koks vaidmuo man yra įdomus. Teigiamą personažą sukurti sudėtingiau, didesnė atsakomybė, reikia tikėti tuo, ką darai, ir nenueiti paviršiumi, kitaip personažas taps bespalvis.

Eilinį kartą už skolas sumuštas pavyzdingas greitosios pagalbos medikas Vincentas kapanojasi iš mirties gniaužtų, tačiau savo gyvenimo jis iš esmės nevertina. Kadras iš filmo „Lošėjas“
Iš filmo platintojo archyvo
Už Vincento vaidmenį filme „Lošėjas“ esate apdovanotas Sidabrine gerve – kaip geriausias metų aktorius, o neseniai Portugalijoje, Setubalio mieste, vykusiame Portugalijos Kanais vadinamame tarptautiniame kino festivalyje „Festroia“ –Sidabriniu delfinu – taip pat už geriausią aktoriaus vaidmenį.

Gal esu maksimalistas, o gal tokia režisieriaus idėja – žiūrėdamas filmą neužmezgu su Vincentu žmogiško ryšio. Nejaučiu jam simpatijos. Visą filmą jis lieka užsisklendęs. Norėčiau užjausti, norėčiau, kad bent kartą pažiūrėtų man į akis, bet jis kažkaip vis praeina šonu, šonu...

Vincentas – prasilošęs greitosios medicinos pagalbos medikas. Devynis kartus iš eilės jis apdovanotas už gerą darbą ir... smūgiais gatvėje už negrąžintas skolas. Ar esate sutikęs žmonių, priklausomų nuo lošimo, alkoholio, sekso? Ar pačiam yra tekę tai išgyventi?

Priklausomybė – tam tikras kankinantis malonumas. Yra mazochistų, yra sadistų, yra tokių, kuriems labai gera verkti, kentėti, savęs gailėtis. Stiprybės įveikti priklausomybę nereikia, pakanka apsispręsti ir pasiryžti, bet apsispręsti atsisakyti malonumų, nors jie ir veda destrukcijos, susinaikinimo link, nėra paprasta. Kuo labiau tapatiniesi su savo paveikslu, persona, kauke, įvaizdžiu, su tuo, kokį tave mato kiti, koks tu pats nori atrodyti, tuo sunkiau atsakyti į klausimą, kas aš esu. Kuo mažiau prie tokių dalykų prisiriši, tuo esi laisvesnis.

Vincentas turi rinktis: meilė ar lošimas. Pasirenka lošimą. Kodėl?

Nemanau, kad Vincentas pasirenka. Jis norėtų ir mylėti, ir lošti, tačiau aplinkybės susiklosto kitaip... Didelės meilės filme meile aš ir nematau. Susitiko, pagulėjo, ir viskas. Jiems abiems kai kas skauda. Susitikimas – kaip skausmą malšinantis vaistas, prislopina, bet nepanaikina skausmo priežasties. Man atrodo, kad Ieva Vincento nemylėjo.

Logiška: jei medikas ciniškai lošia iš mirties, gal ir jo jausmai tokie pat?

Kodėl ciniškai? Mes visi iš ko nors lošiame. Juk jis žmonių nežudo. Vincentas duoda liaudžiai tai, ko ši nori. Žaidžia ne vien medikai – visas miestas. Kiekviena visuomenė nusipelno to, ko nusipelno. Vincento moralė man nekelia klausimų, nėra labai smerktina. Kas kita, kad jis nevertina savo gyvenimo. Kodėl taip yra, ką jam teko patirti, kad kasdienė būtis prarado svarbą ir prasmę, man lieka paslaptis.

Kokių iššūkių patyrėte filmuojant „Lošėją“?

Vieną labai šaltą dieną, kai pliaupė ledinis lietus, mane nugrimavo. Buvau tik su glaudėm. Kad nenusivalytų grimas, negalėjau nieko apsirengti, apsisiausti. Atėjus vakarui ir per naktinį filmavimą aplink mane ratu stovėjo merginos su rankšluosčiais, kad vėjas neužpūstų. Šildė jų dėmesys, bet pamažu kūnas stiro į ragą. Trečią valandą ryto filmavimą nutraukė – pamatė, kad pamėlynavau. Man pačiam buvo įdomu, kiek galiu ištverti. Nusiramini ir stebi save iš šalies.

Ar priešinotės (turiu galvoje vidinę savijautą) meilės aktų scenoms? Oona mūsų žurnalui pasakojo: „Nors gyvenime jis labai patyręs (...), šiuo atveju dalintis patirtimi ir atskleisti šiokių tokių paslapčių filmavimo aikštelėje teko man.“

Oi ne, čia ji pasigyrė. To nebuvo! Pati bijojo kaip drebulės lapas. Aš irgi šios scenos labiausiai bijojau. Abiem buvo keista, nejauku, neramu – kaip reiks filmuotis, ką režisierius sugalvos? Daugiau jaudulio patyrėme rengdamiesi scenai, jos laukdami, o kai ateina laikas, padarai, ir viskas.

Vincentą ir Ievą sieja pulsuojantys jausmai, o kas tuo metu vyksta tarp aktorių? Vytautas tikina, kad su Oona Mekas jis bendravo lengvai. Kadras iš filmo „Lošėjas“
Iš filmo platintojo archyvo
Abu herojus sieja pulsuojantys jausmai. O kas tuo metu vyksta tarp aktorių?

Kai pirmą kartą pamačiau Ooną, man pasirodė, kad ją pažįstu. Bendravome lengvai. Pati Oona buvo išsigandusi, įtampa šiek tiek juntama ir filme. Nesuprantama kalba, kita vieta. O man visos sienos pažįstamos. Mudu mėnesį vaikščiojome į sporto klubą, baseiną. Dėl to, kad maitinausi vegetariškai ir mažai judėjau, nerūkiau, buvau išpampęs, atsirado pilvas, svėriau 108 kg. Kai su I. Jonynu susitikome, jis paprašė numesti šiek tiek svorio – pilvas personažui netiko. Teko pasistengti. Ne kartą esu išmėginęs paties susikurtą dvylikos–keturiolikos dienų badavimo sistemą. Man nesunku mesti svorį, atsisakyti alkoholio, cigarečių. Per pusantro mėnesio atsikračiau dvidešimties kilogramų. Viskas tavo galvoje – svarbu apsispręsti ir pasiryžti. O tada atsiranda dvasinės ramybės pojūtis. Dabar vėl rūkau, valgau mėsą, kartais išgeriu.

Vaidinate taip tikroviškai, kad negali atsikratyti jausmo, jog tai – dokumentinis filmas, akimirkos, iškirptos iš realaus gyvenimo. Jums svarbi akimirkos tiesa?

Taip, tai pati svarbiausia tiesa. Man patinka ir vaidyba – kai mane apgauna, kai nematau apgavystės klaidų. Klystantis fokusininkas sugriauna stebuklo iliuziją, aš juo nustoju tikėti.
Tuo metu dėsčiau, su studentais aiškinomės, kas yra aktorystė. Kalbėjomės ir apie tai, kaip kuriant vaidmenį nevaidinti. Vincento personažas man pačiam buvo iššūkis – proga studentams praktiškai pagrįsti savo teorinius samprotavimus, įrodyti, kaip galima nevaidinti.

Ko Jūsų gyvenime yra daugiau – romantikos, džiaugsmo ar buitinės kasdienybės?

Nesu romantiškas, o gal neleidžiu sau tokiam būti. Savęs pažinimo kelyje esu tik stebėtojas. Stengiuosi nedalyvauti proto ir jausmų žaidimuose, neaukoti laiko romantikos iliuzijoms ir fantazijoms. Sprendi: statyti pilis iš oro ir jomis džiaugtis ar nupjauti kaip skalpeliu ir nemeluoti sau. Kaukis arba bėk. Romantika – maloni saviapgaulė, žmogus nori malonumo. Vėl kyla klausimas – kas aš esu? Tas, kuris nori malonumo, nesu aš.

Kas Jums labiausiai teikia pasitikėjimo?

Memento mori – žinojimas, kad esi laikinas. Atvirumas. Savotiškai žiauri tiesa. Savęs, savo personos – Vytauto Kaniušonio, kuris turi šį kūną ir savo istoriją, atsisakymas. Kai jo nėra. Lieka tik būtis. Ir jausmas, kai sakoma: „Vienintelis dalykas, kurį žinau, kad esu čia.“ Ir susitaikymas, kad tai išnyks, šios personos neliks. Liks sąmonė iki žodžio, iki šio fenomenalaus pasaulio. Manęs (minčių, jausmų, fizinio, astralinio apvalkalo) nebus, bet buvimas liks. Nebuvimo nėra. Kai nustoji kalbėti, veikti, bet ką daryti, vis tiek yra esatis – tartum šerdis to, kas nesikeičia. Esu išgyvenęs nušvitimo akimirkų, žinau, ką kalbu.

Eini tobulėjimo keliu, nori būti dvasingas, melstis, pasąmonėje lauki atpildo – geresnės savijautos. Visos religijos tam skirtos, visi bando manipuliuoti aukštesne jėga. Ir mano patirtis buvo panaši, kol supratau: šios jėgos nepaveiksi. Kad ir ką darytum – badautum, melstumeisi, šauktumeisi energijos, ši jėga yra nepaveiki. Čia galioja visai kiti dėsniai, nei mano protas suvokia. Žmonės planuoja, Dievas juokiasi.

Kurdamas dažnai jauti, kad esi tik ruporas ar laidininkas, kad ne tu kuri, o tavimi kuria. Kuo labiau tobuliniesi, leidi kūrybinėms jėgoms prasiveržti, tuo tobulesni gimsta kūriniai. Dažnai norisi šaukti: „Darykit per mane!“ Karštligiškumas, dideli troškimai neretai sugriauna žmogų. Uždaro kūrybos dangtį.

Kaip šią būseną jaučiate teatre?

Staiga aplinka išnyksta, susilieji su erdve, žiūrovais, partneriais, jauti, kaip tavo gestai valdo dėmesį, kažkas valdo tave, pradedi jausti energinius ryšius, jie tampa lyg vanduo, atsiranda visa reginti akis iš viršaus... Perėjęs nematomo pasaulio ribą, patyręs nušvitimą supranti, kad be to nebegalėsi gyventi. Kad žiūrovų širdis suvirpinęs vaidmuo – ne tavo nuopelnas. Gali rengtis vaidmeniui, badauti, svorį mesti, ir... nieko neįvyks. O būna, išėjai į sceną, kažkokia ranka paėmė ir padarė. Kodėl, kaip – amžini klausimai. Dažnai įsitikinu, kad kūrybos rezultatas nėra tiesiogiai proporcingas tavo pastangoms.

Teatras – jausmų menas. Jei aktorius nesukrečia žiūrovų, neišprovokuoja bendrai išgyventi, spektaklis praranda prasmę.

Ar būna akimirkų, kai džiaugiatės, kad esate žinomas Panevėžyje?

Niekas manęs Panevėžyje nepažįsta, išskyrus mūsų teatro kolektyvą ir dar kelis žmones. Žinomumas – kaip maudynės kubile: panyri į šiltą vandenį, išgyveni malonią akimirką, ir tiek. Vienas prisimins Saliamono žodžius: „Vanitus vanitatum et omnia vanitus“(„Tuštybių tuštybė ir viskas tuštybė“). Kitas šią akimirką gali nusikvatoti – atėjo, praėjo ir dingo. Panašiai buvo per filmavimą: pliaupia lietus, mane grimuoja, trys merginos stovi su lietsargiais, visi manimi rūpinasi, jautiesi vienas svarbiausių, ach! Filmavimas baigėsi, komanda daiktus susikrovė ir išsilakstė. O tu stovi lietuje niekam nereikalingas.

Pristatę „Lošėją“ Maroke, sulaukėme pagyrų. Man buvo pasakyta, kad gausiu prizą už geriausią vyro vaidmenį. Paprašė pasakyti kalbą. Rengiausi paguosti tuos, kurie nebus apdovanoti, – kuriame ne dėl laimėjimų, tačiau prizų įteikimo vakarą savo pavardės neišgirdau. Keistas fizinis išgyvenimas: garsai išnyksta, jauti tik savo širdies tvinksnius. Po šio įvykio pasidarė nebesvarbu, laimėsiu ar nelaimėsiu.

Norisi, kad manęs nepažintų. Kai man kas nors rodo dėmesį, blogai jaučiuosi. Žinomumas nėra vertybė. Apskritai nesi apsaugotas nuo tuštybės, tik nelygu, kiek tam skirsi dėmesio.

Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis