In memoriam. Paskutinis interviu su režisiere Galina Dauguvietyte

Šiandien, eidama 89-uosius metus, mirė režisierė Galina Dauguvietytė. Meno pasaulio žmonės ją atsimena kaip talentingą aktorę bei režisierę, o ją kalbinę žurnalistai - kaip fantastišką pašnekovę, beprotiškai charizmatišką ir įkvepiančią. Paskutinis Moteris.lt darytas interviu su menininke buvo apie meilę, visai prieš šv. Valentino dieną - jį ir siūlome paskaityti.

Pokalbio su 87–erių aktore, scenariste bei režisiere Galina Dauguvietyte metu aptarėme daugelį dalykų: importinę, kaip ji pati sako, Šv. Valentino dieną, padorumą ir šiuolaikinių moterų orumą, vedybas ir darnios, ilgametės santuokos paslaptis. Visos šios temos sukasi apie vieną svarbiausių dalykų gyvenime – meilę. Todėl tebūnie tai – kiek šmaikštus, pamokantis ir atviras Galinos laiškas, skirtas artėjančiai Šv. Valentino dienai.Apie gyvenimą be štampo

Dabar tokios sąlygos, kad žmonės lengvai pradeda kartu gyventi. Bet ir aš pati sovietmečiu, pačiu aršiausiu metu, ir jau būdama žinoma, septynerius metus gyvenau be štampo! Mama buvo siaube! Bet aš buvau padori moteriškė, ne davatka, bet padori moteris: gyvenome viename bute, ruošėmės diplomui, tuo metu studijavau muzikos akademijoje, o jis baigė ekonomiką, vėliau tapo gana aukšto rango valdininku. Buvau paskendusi meilėje, įsimylėjusi avantiūristą.

Kartą buvome sutarę nuskristi į Taliną, bet aš į lėktuvą pavėlavau, o jis ir nelaukė. Todėl stabdžiau lėktuvą ranką pakilimo take iškėlusi! Žinoma, tada lėktuvai buvo ne tokie kaip dabar. Lėktuvas sustojo ir nuleido man laiptukus. Sako žmonės: „O! Ką meilė gali!“ Aš atsakiau: „Čia ne meilė, čia avantiūrizmas!“. Tuos septynerius metus gyvenau labai gražiai, o po to įsimylėjau kitą, išsiskyriau ir pakėliau sparnus. Bet net darbe nieks neįtarė, kad gyvenu be štampo.

Apie padorumą

Mano gyvenimas ilgas, ir įsimylėjimų buvo daug. Bet niekada gyvenime, prisiekiu, "nesėdėjau ant dviejų kėdžių" – čia mano garbė. Ir mano darbovietėj, televizijoj žino, kad esu labai rimta. Aš ir pabaliavodavau, ir paflirtuodavau, bet viskas - iki ribos, net ir tuomet, kai gyvenau su vyru netekėjusi. Nei vienam savo vyrui sarmatos nepadariau! Mane taip auklėjo – nuo vaikystės „zulino“ apie padorumą. Todėl laiką jaunystėje mes leisdavome be erotinių dalykų.

Dabar man gaila. Ne to pasileidimo – gaila dėl draudimo. Jei dabar būčiau jauna, elgčiausi taip, kaip elgiausi, tik truputį laisviau. Ir labiausiai mane šiais laikais piktina ne moterų kabinimasis ant kaklo - ne, tegu ieško jos tų vyrų. Tačiau ori moteris neturėtų lipti ant vyro viešai. Mane piktina, kad moterys šiais laikais neturi orumo ir labai daug sau leidžia.

Apie smurtą

Be to, dažnai kalbama, kad moterys nuo vyrų „gauna į kailį“. O aš manau, kad tai ne moterys, o vištos, jei taip leidžiasi – varytų juos lauk ir viskas!

Mano motina visada sakydavo: „Mokykis ir būk savarankiška, nes gyvenime visko nutinka! Gali likti našlė, gali būti visokių bėdų, todėl gyvenk taip, kad galėtum pragyventi ir pramaitinti vaikus pati.“ O tas priklausomumas nuo vyrų taip ir rodosi – leidžia, kad joms šonkaulius laužytų ir dantis išmuštų.

Galina Dauguvietytė ir Vygintas Grigonis
Galina Dauguvietytė ir Vygintas Grigonis
DELFI / Tomas Vinickas

Apie santuoką

Pati ištekėjusi buvau 42 metus, o įsimylėjusi – keturis kartus. Beje, pirmą kartą tekėjau ne iš meilės, o „iš fasono“. Tuo metu gyvenau gražiausioje pasaulio vietoje – prie Bodeno ežero: iš vienos pusės - Šveicarija, iš kitos - Vokietija, dar ir Austrija... Kitaip sakant, tarp kalnų. Karas jau buvo pasibaigęs.

Prie kojos turėjau žaizdą ir nuėjau į prancūzų ligoninę – tuo metu gyvenau prancūzų zonoje. Ten toks chirurgas man padarė operaciją. Ir nors jis buvo gražus, man atrodė labai labai senas: jam tuo metu buvo 32 metai, o man – 19. Jis mane ir į šokius vesdavosi, bet man vis viena atrodė diedukas.

Ten pat gyveno didelė lietuvių vaikinų kompanija, iš jų dauguma man būtų tikę į porą, bet tas chirurgas paprašė mamos mano rankos. Galiausiai nusprendžiau: jei visos ligoninės medicinos seserys tą chirurgą mirtinai įsimylėjusios, o jis nori vesti mane, tai gerai - sutikau ir ištekėjau.

Būdami jauni „artimų ryšių“ mes neturėjome ir beveik nieko apie tai nežinojome. Juk tapukario, Smetonos laikais net ir pasibučiavimas buvo didžiausia nuodėmė. Nors buvau mergina, kilusi iš geros šeimos, išsilavinusi, bet, žiūrėdama į graikų skulptūras, vis vien užsimerkdavau iš nepadorumo. Durnystė!

Todėl ir po vestuvių, kai vakarais jaunavedys grįždavo namo, pusantro mėnesio eidavau pas mamą. Bet jis mane prisipratino, o ir mama sakė, kad tai yra pareiga. Kokios gi žmonos pareigos: prižiūrėt vyrą ir su juo miegot! Tai buvo normalu. Deja, po 2 metų aš nuo jo pabėgau į Lietuvą: iš turtingo Paryžiaus grįžau į sugriautą badaujantį Vilnių. Čia prasidėjo mano įsimylėjimai, bet jie irgi buvo gana romantiški.

Artūras Areima ir Galina Dauguvietytė
Artūras Areima ir Galina Dauguvietytė
DELFI / Tomas Vinickas

Apie laimę

Beje, kai pasakau geros santuokos receptą, visiems sunku patikėti: 42 metus su vyru gyvenome kartu ir nesame vienas prieš kitą balso pakėlę, niekada nesame susipykę. Aš visuomet įsikarščiuodavau, o vyras – ramus, stovėdavo su šypsena. Su kuo man kariauti tuomet – su siena?

Aišku, būdavo visko, priežasčių barniams, bet pykčio, blogo žodžio, įžeidimo, pakelto balso – niekada. Per sausio 13–ąją vyrui buvo įremtas kalašnikovas, ir po to įvykio jis gerdavo. Bet aš prakentėjau be barnių, skandalų, apgalvotai ir padėjau tapti abstinentu.

Po 25 mūsų su vyru gyvenimo kartu metų motina sakydavo, kad čia kažkas ne taip, kad taip būti tiesiog negali. Tačiau per tiek metų mudviejų santykiai išsivystė į labai didelę draugystę. O ir 42 metus buvau ištikima šventai - net noro ir minties apie kitus vyrus nebuvo. Tik pagarba ir draugiškumas, jausmas, kad vienas be kito negalime. O kai vyras mirė, visai netikėtai, nepraliejau nei vienos ašaros. Kodėl – nežinau. Bet kiekvieno mėnesio septintą dieną prie jo urnos uždegu žvakes..."

Apie Valentiną

"Artėja Valentino diena, kaip mes sakome, atvežtinė, importinė šventė. Bet ji manęs nė kiek neerzina. Tai yra įsimylėjėlių diena, o ir aš pati ne kartą buvau įsimylėjusi, todėl puikiai žinau tą jausmą, kai skraidai ore.

Įsimylėdavau dažnai, bet, kaip bebūtų keista, įsimylėdavau rudenį. Ir jeigu iki gegužės mėnesio tą patį būdavau įsimylėjusi, vadinasi bendravimą galima tęsti, nes dažniausiai visos mano meilės baigdavosi būtent gegužės mėnesį. Kai atėjus šiam laikui skirtis nesinorėdavo, tai „užsiplombuodavau“: esu tekėjusi 3 kartus ir visos tuoktuvės vyko gegužę!

Į Valentino dieną žiūriu savotiškai, bet teigiamai. Kodėl? Tegul žmonės pasidžiaugia! Bet, pagal mane, tokia šventė yra vaikų darželis, tikrąja ta žodžio prasme, su tais popieriaus karpiniais. Kai buvau darželyje, ir aš drauge su kitais vaikučiais karpydavau širdeles.

Vienintelė mane papiktinusi šventė yra Helovinas – importinė, paliekanti bjaurų skonį, dvasiškai mane žeidžianti. O Valentino diena... Ši šventė jauniems įsimylėjusiems žmonėms, porelėms yra labai maloni, tai tegul pasidžiaugia: gal už metų kitų vienas į kitą žiūrėt nenorės! Bet nemanau, kad rimti žmonės į šią šventę kreipia dėmesį, ypač tie, kurie turi vaikelį – negi jie su iškirptom širdim po butą laksto? Man atrodo, kad kai esi įsimylėjęs, tai nepamiršti dėmesio rodyti kiekvieną dieną.

Apie režisierę

G. Dauguvietytė gimė 1926 m. lapkričio 25 d., tėvai Borisas Dauguvietis ir Petronėlė Vosyliūtė.

1943–1944 m. vaidino (slapyvardis Galina Daugaitė) Žemaičių teatre Telšiuose.

1947–1949 m. lankė Lietuvos dramos teatro vaidybos studiją, 1948–1952 m. vaidino šiame teatre. 1951–1958 m. studijavo Lietuvos konservatorijoje. 1952–1958 m. ansamblio „Lietuva“ artistė. 1960–1989 m. Lietuvos radijo ir televizijos režisierė.

G. Dauguvietytė – TV serialų, pirmosios lietuvių situacijų komedijos „Petraičių šeimoje“ (1964–1972 m., nuo 1969 m. su Kaziu Bagdonavičiumi), „Sveika, Irena“ (1984–1985 m., su K. Bagdonavičiumi) ir TV laidų „Mudu abudu“ (1992–1993 m.), „Mudu abudu ir kiti“ (1993–1997 m.) scenarijų autorė, režisierė. Įgarsino daugiau kaip 50 animacinių filmų.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis