A. Šeškus: moteris turi būti gėlė, kad prie jos glaustųsi, o ne principų kratinys

Fotomenininkas, grafikas, dvasios mokytojas, šešių knygų autorius Algirdas Šeškus (67 m.) netrukus išleis savo naują kūrinį „Šamanas“.

m.Moteris.lt JAU IR TAVO TELEFONE! Skaityk patogiau!

Jo studijos durys kiek pravertos, kad ir atsitiktiniai priklydėliai nebijotų užeiti. Įžengus čia drėgną apniukusią dieną, plūsteli šiluma. Akis ramina jauki gelsva grindų ir sienų spalva, nosį kutena lengvas smilkalų kvapas. Pokalbio pabaigoje bioenergetikas paprašo ištiesti delnus: jo rankos siunčia stiprius šilumos impulsus, pirštų galiukais pajunti dilgčiojimą.

Jūsų studijoje jaučiamas Indijos dvelksmas. Ar dažnai medituojate ašramuose? Kodėl Jums prireikė šių vienuolynų?
Tai žemiškosios kelionės, paieškų dalis. Pirmą kartą į Indiją nuvykau 1996 metais. Norėjau suprasti, kas yra Ganeša (hinduizmo mitologijoje – Ganos valdovas, mokslo, rašto, mokyklų globėjas – aut. past.) – berniukas su dramblio galva – ir kodėl visa Indija prieš jį puola ant kelių? Ar daugiau nei milijardas žmonių yra bepročiai? Na, ne. Kai išsiaiškini, pasirodo: tas berniukas su dramblio galva esi tu. Likti Indijoje? Mokytojas neleidžia – sako: „Turi dirbti ten, kur tave delegavo.“ Esu atsiųstas į Lietuvą. Lentynėlėje matote Koraną, Šventąjį Raštą, Bhagavadgytą. Tai tik bandymas apsižiūrėti, auginti žmones. Religija – viena iš priemonių išgyventi, juk nėra paprasta rasti tiesą.

Jautriai realybė fiksuojantis Algirdas Šeškus taip apibūdina savo darbus: „Mano fotografijos kartais blankios, kartais neryškios ne todėl, kad sovietai man nepateikė gerų ryškalų ar gero popieriaus (...). Man per daug nerūpėjo nei pamatyti, nei parodyti, o tuo labiau įrodyti.“
Žurnalas "Moteris"
Skaičiau, kad 45-aisiais Jūsų gyvenimo metais įvyko lūžis. Tada pasukote kitu – dvasinių paieškų – keliu. Kas gi nutiko?
1945 metais nutiko galingas lūžis – aš gimiau. O sulaukęs 45-erių, sunkiai susirgau, gydytojai buvo mane nurašę. Liūdnoka diagnozė privertė susimąstyti: kas gi vyksta? Iki tol gyvenau pasišokinėdamas. Amžius nuo keturiasdešimties iki penkiasdešimties yra neįtikėtinai svarbus, baigiasi veistis skirta energija. Natūrali, gamtos duota. Būdamas dvidešimties, žmogus turi prisidaryti vaikų, šie, kai tau sueis keturiasdešimt, jau bus dvidešimtmečiai, tada galima po truputį ir nusiligoti, ypač jei esi tranas. Moterims – kitaip. Jos per gimdymą ir rūpinimąsi vaikais labiau priartėja prie Dievo, yra arčiau gamtos, ne tokios socialios kaip vyrai, ne taip atitrūkusios nuo esmės, todėl gerokai vertingesnės, Dievas jas ilgiau žemėje laiko.

Regis, reprodukcinės vyrų galimybės trunka ilgiau nei moterų.
Nesu medikas, bet pats stebėjau moteris: neretai, praėjus penkeriems metams po menopauzės, kai jos suvokia, kad galima kitaip kvėpuoti, vėl pasidaro gyvybingos kiaušidės, atsinaujina mėnesinės. Ateina išsigandusios, sako: „Nesisaugojau, ir staiga senatvėje vos nepakliuvau.“

Na, šito tai nežinojau.
O jūs atėjote paklausyti to, ką žinote? Sakoma: „Buvo vyras iš stuomens ir iš liemens, o penkiasdešimties krito, ir nebėra.“ Priežastis paprasta: jėgos, skirtos veistis, pasibaigusios, žmogus neįdėjo pastangų kitoms jėgoms atsirasti. Prisiminkite genialių menininkų biografijas. Gyvenimo trukmės požiūriu yra dvi jų rūšys: tie, kurie baigė savo kūrybą apie 45-uosius metus, ir tie, kurie dirbo iki 90 metų. Anksti mirė (nuo ligos ar susiklostė aplinkybės) M. K. Čiurlionis, Van Goghas, S. Jeseninas, A. Puškinas ir daug kitų. O yra tokių kaip P. Picasso, L. Tolstojus ar visas pulkas vokiečių kompozitorių, kurie sakydavo: „Šią simfoniją ne aš sukūriau – Dievas per mane parašė.“ Arba: „Aš negalėčiau sueiliuoti tokios poemos – man padiktavo.“ S. Dali, nutapęs paveikslą, puldavo ant kelių ir dėkodavo už jėgas, kurias Dievas suteikė šiam darbui atlikti. Tie žmonės, pasibaigus vidinei energijai, sugebėjo, sąmoningai ar ne, persijungti į energiją, esančią išorėje. Moterys šios energijos gauna savaime ir pasidejuodamos gyvena 80 metų. Jei vyras persijungia, 96 aktyvaus darbo metai jam garantuoti.

Žurnalas "Moteris"
Ar Jums pavyko persijungti?
Taip, pavyko, jokios problemos nebuvo. Man jau greit septyniasdešimt, o vis dar ant vienos kojos straksiu. Darbo turiu tiek, kad ir trims užtektų.

Turite du sūnus. Ar jie buvo užauginti, kai pajutote laisvę daryti tai, ką norisi?
Vaikams jau nebuvau reikalingas. Šioje studijoje tapydavau. Atėjęs bandydavau susikaupti, bet po valandos mano jėgos išsekdavo, slinkdamas namo svarstydavau: „Na, kaip čia dabar? Jaunas žmogus, nesu koks girtuoklis, juk galėčiau dirbti, o nėra jėgų, vos kojas pavelku.“ Bet pradėjau apčiuopti savo paveikslų, fotografijų paskirtį: kažką į juos įdedu, kad kitiems patinka. Vienoje Parodų rūmų (dabar – ŠMC) salėje eksponuota mano paroda. Močiutė, sauganti paveikslus, pasakė: „Aš taip skubu į darbą – man visi skausmai prapuola sėdint tarp tavo kūrinių.“ Pagalvojau: „Jeigu mano paveikslai kai ką svarbaus retransliuoja, tai kam reikalingas tarpininkas? Kodėl turiu rodyti Marytei kūrinį, kad jai palengvėtų, jei galiu daryti tai tiesiogiai?“

Pradėjęs gydyti sužalotas kitų sielas, išsigydėte ir savąją?
Turiu du šimtus mokinių, jie ateina čia kada nori. Vakar vyko meditacija, buvo 50 žmonių. Žmonės užsuka pasikonsultuoti, susivokti. Knygos – tik dalis mano darbo. 2012 m. išėjo dar vienas mano fotoalbumas „Variacija buvimo išorėje tema: lylia, švarus gyvenimas, mėlyna, dar labiau mėlyna“. Keturių dalių, keturiomis kalbomis. Pabandžiau aptarti keturias žmogaus sielos būsenas. Suvokti, kokie būname, tai yra pažiūrėti į save iš šalies. Šią knygą skyriau savo mirusiems draugams: žymiam lietuvių fotografui Alfonsui Budvyčiui, dailininkui Raimundui Sližiui – kaip skolą už tai, kad padėjo man susitverti. Trise keliavome po Rusiją. Tais laikais fotojuosta buvo deficitas, gavau ruloną brokuotos kino juostos, kelionė įsiamžino lyg pro šydą. Ten, kur matote šviesulius, juostą valgo pelėsiukas. Tas brokas tarsi atskleidžia kitą prasmę: kaip gyvenome, kas buvome prie sovietų, kaip, iš ko kūrėmės.
Negaliu rodyti dabarties, nes fotografija visada yra praeitis – ar vakar fotografavau, ar prieš 40 metų. Šiaip praeitis – ir geroji, ir blogoji – kenkia. Prisiminus negerus išgyvenimus, grįžta tas pats virpėjimas, ir mums vėl pasidaro negera. Arba sėdėčiau ir galvočiau: „Oi, kaip kadaise buvo puiku, kaip aš mylėjau Marytę, koks šaunus jaučiausi!“ Tai būtų didžiulis priekaištas Dievui dėl šios dienos. Ši diena yra nuostabiausia, ir jūs, būdama su manimi, užsimiršote, jautėtės visiškai laiminga.
Nuo vaikystės man buvo labai įdomu, ką žmogus galvoja. Atradau: jei nutaisysiu tokią pat kaip stebimo asmens mimiką, suvoksiu. Ir tikrai: grimasa man tarsi pakuždėdavo, kas nepažįstamojo viduje darosi. Tas tyrinėjimas turbūt atvedė mane į tai, ką dabar darau.

Žurnalas "Moteris"
2009 metais išleistas pirmas Jūsų albumas „Žaliasis tiltas“. Kuo šis tiltas Jums svarbus?
Tai mano vaikystės objektas. Šventa man vieta. Tėvų namas stovėjo Lvovo gatvėje, kur dabar yra Centrinė universalinė parduotuvė. Mano tėvynė baigdavosi sulig upe. O už jos almėjo miestas. Per daržus, per bulves, pro Šv. Rapolo bažnyčią aš, dešimtmetis, atbėgdavau ant tilto ir žvelgdavau į verdantį gyvenimą. Čia buvau ir tada, kai Vilniaus gatvėmis pradėjo riedėti pirmasis troleibusas. Nusigaudavau iki Centrinio knygyno, iki Černiachovskio aikštės. Mama ateidavo ieškoti. Ji visada žinodavo, kur mane rasti. O aš stovėdavau ir žiūrėdavau į mašinas, į žmones. Vėliau, kai fotografijos parodoje gavau bronzos medalį (nesidžiaugiau jį gavęs – atrodė, kad jis mane supančios), nuėjau ant Žaliojo tilto ir numečiau tą medalį į upę gimtinės link.

Kartą pasakėte paradoksalią frazę: „Vaizdas fotografijai nereikalingas.“ Kaip suprasti?
Gal svarbiau yra sielos būsena? Rūkas, ramu, kaimas, žmogus, karvė, jie dviese tame rūke, bendrauja. Kaip simfonija: orkestras nutyla, pauzė, salėje kažkas kosteli... O kas čia (rodo nuotrauką, kurioje įamžinti du vežimai – aut. past.) yra? Buvo pūga, šalta, tuščia, tik aš su fotoaparatu. Staiga tie du vežimai važiuoja... Ivanas Buninas gal aprašytų kaimą? O tai – Vilniaus centras, mano tėviškė, Lvovo gatvė. Čia gimiau. Buvo daržai, daugiau nieko. Dabar – „Europos“ garažai. Iki šešiolikos ten gyvenau. Vėliau – Basanavičiaus ir Algirdo gatvėse.

Žurnalas "Moteris"
Apie ką Jūsų knyga „Šamanas“?
Tibete, Himalajuose, fotografavau tajų šamano apeigas. Buvau girdėjęs, ką jis daro su savimi, su mumis, ko tikisi. Norėjosi parašyti ir iliustruoti savitą antropologijos vadovėlį, tyrimą. Himalajuose šamanizmas baigiasi. Ten taip pat ateina kompiuteriai, mobilieji telefonai. Žiemą į apsnigtus tolimuosius Himalajų kalnus, jei kas atsitinka, atskrenda malūnsparnių. O anksčiau tik šamanas galėjo pagelbėti. Jis eidavo per kalnus iš kaimo į kaimą, vaikydavo žmogui nepalankias dvasias ir skleisdavo ramybę. Prieš septynerius metus šio šamano tėvas mirė, lygiai septynerius metus jis keliauja per kalnus.
Indija pasikeitė neįtikėtinai. Nebėra problemos gauti druskos, kaip kad buvo prieš 17 metų. Pietų Indijoje, kur apsistodavau, nebuvo ryšio – su Lietuva nesusisiekdavau ištisus mėnesius.

Išvedėte formulę „Jėga – žmogus – jo gyvenimas.“ Iš kur jėga? Kodėl vieni gyvybine energija plūsta, o kiti nėra apdovanoti?
Neapsidovanoję. Pasiklydę arba snaudžia. Nesuvokia, nežino, kas jie yra. Mano, kad kažkas čia su jais turi būti, dairosi, ieško palankių aplinkybių. O patys? Žmogus yra neįtikėtinai didis. Jis – Dievo paveikslas. O Dievo galios kokios? Jis valdo dvasią. Žmogus taip pat valdo dvasią. Mokiniams sakau: „Jūs galingesni už Dievą. Dievas davė dvasios: „Imkit, žmonės!“ Mes imame arba ne. Be to, galime pasakyti žodį, paglostyti. Dievas to padaryti negali.“ Indijoje yra toks pasakojimas: vienas karalius sušaukė savo žynius ir paprašė pasakyti, kuris galingesnis – Dievas ar jis? Žyniai pasitarė ir atsakė: „Žinoma, tu galingesnis. Tu gali mus išvaryti iš savo karalystės, o Dievas negali.“ Žmogaus didybė. Iš kur paimti dvasios? Žmogus visada yra joje. Tik nelygu, į ką orientuotas, į ką susitelkęs, ką veikia. Kalba: „Aš užsiėmęs, užsiėmęs, užsiėmęs. Aš naudoju energiją.“ Tas pats, kaip lemputė sakytų: „Aš šviečiu, šviečiu, šviečiu.“ Pirmiausia – elektra, paskui – lemputė, o tada – šviesa. Koks pagrindinis žmogaus tikslas šioje žemėje? Būti. Kad būtum, užsidirbtum maistui, stogui, drabužėliui, reikia turėti jėgų. Dvasia nėra apribota, niekas neriboja jėgų. Nėra taip, kad vienam duoda, o kitam ne. Tik vienas paima ir paskui veikia, o kitas tik veikia ir veikia.
Ateina pas mane žmogus, sako: „Man svarbu gėris.“ Palinguoju galva: „Štai kodėl tu toks paliegęs.“ Žinome posakį: „Nesidžiauk radęs ir neverk pametęs.“ Tai reiškia – netabaluok. Žmogui svarbu gėris, bet jis randa blogį ir pražūsta. Ar jis gali nerasti blogio? Negali. Netabaluok nei aukštyn, nei žemyn, laikykis tiesėje. Ką reiškia, kai bažnyčioje sako: „Palinkėkite vieni kitiems ramybės“? Kad netampytų jūsų nei į viršų, nei į apačią. Indai nuolat gieda: „Šanti, šanti, šanti.“ („ Ramybės, ramybės, ramybės.“) Tai reiškia – pereiti į tiesę, kur vyrauja palaima. Būdamas tiesėje suvoki tuos, kurie yra viršuje, ir tuos, kurie yra apačioje. Tie, kurie yra viršuje, nesuvoks tų, kurieyra apačioje, ir priešingai. Nesuvoks labai didelės gyvenimo dalies, bus riboti. Tiesė – begalybė, amplitudė – ne.

Žurnalas "Moteris"
Telefonu sakėte, kad mylite moteris. Kalbėjote apie abstraktų jausmą ar konkretų?
Čia juokas buvo. Negi vyrus mylėsi? Meilė tėvynei netikra, meilė moteriai netikra, meilė žmonai netikra, meilė vaikui netikra.

Ar žmona Milda žino, kad meilė jai netikra?
Nežinau, ar žino. Netrukus sužinos. Kristus, kai apaštalai paklausė: „Kas tavo mokyme svarbiausia?“, atsakė: „Viešpatį pamilk labiau negu bet ką.“ Įsivaizduokit: ateina pas mane moteris, jos vaikas miršta, o aš sakau: „Kristus liepė Viešpatį mylėti labiau negu savo vaiką.“ Ji net negirdi: „Ką sakai, mano vaikas miršta!“ O tas vaikas miršta dėl ko? Nes jo motina jį labai myli. „Papasakok, kaip tu jį myli“, – raginu. „Taip myliu, kad neišgyvensiu, jei mirs. Jei jo nebus, neturėsiu senatvės. Aš taip bijau, kai jis eina per gatvę, bijau, kad jo niekas nenuskriaustų.“ Ir visos šios baimės yra meilė? Ką mes galime duoti kitam? Tik tai, ką turime. Ką ši moteris gali duodi savo vaikui? Nieko. Visą tą mėšlą, kurį jam teikia, vadina meile. Miegantis protas pagimdė klaidą. Parašyta: „Viešpatį mylėk labiau.“ Mes nelabai žinome, kas yra tas Viešpats, bet gerai žinome, ar turime jėgų gyventi, ar ne. Žinome, kas yra dvasia. Taigi Kristus pasakė: „Pirmiausia gauk dvasios; dabar mylėk artimą savo kaip save patį.“ Kodėl mylėti kaip save patį? Kad nesugadintum gautos dvasios. Nes mūsų proto blaškymasis išblaškys dvasios kokybę. Dvasia gali būti šventoji ir piktoji. Jei būsi piktas, šventoji dvasia bematant pavirs piktąja. Turi mylėti save, kad to neįvyktų. Mylėdama save, nepakeisdama savo sielos, turi pateikti ją savo vaikui. Tada jis nesusirgs, o susirgęs išgyvens.

Jūs save mylite? Ar labai?
Sprendžiant iš to, kiek žmonių šalia manęs bando susivokti, atsigauti ir atsigauna, manau: per stipriai nesugadinu to, ką gaunu iš Ten.

Žurnalas "Moteris"
Knygoje „Meilės lyrika“ (2011 m.) rašote: „Baigiasi 65-ieji mano metai ir aš, atrodo, imu suvokti meilę, o tiksliau – ilgesį – patį ryškiausią meilės ir jos nebuvimo ženklą.“
„Meilės lyrika“ – tai dar vienas mano fotografijų aspektas. Čia apibūdinau žemišką meilę. Ilgesys – netinkamas jausmas, jis žemina žmogų. Ilgesys – tai vėl praeitis. Tas buvimo ar nebuvimo jausmas neleidžia laisvai kvėpuoti, žemina mus.

Nesutikčiau. Ilgesys gražiai nuspalvina žmogų. Ar blogai, pavyzdžiui, kur nors išvykus ilgėtis savo gimtinės?
Prisiminkime tibetiečių medicinos taisyklę: „Truputį – vaistas, truputį – maistas, dar daugiau – nuodas.“ Daug žmonių pražuvo dėl nostalgijos, Tėvynės ilgesio. Dar daugiau – iš meilės. Tai kas per daiktas yra meilė, jei numarina žmogų?

Kas susieja nesusiejamus vyrą ir moterį?
Energinė nelaisvė. Žmogus turėtų būti sau pakankamas. Ką reiškia „aš nepakankamas sau“? Tai reiškia: kad būčiau laimingas, man būtinai reikia Marytės, aš ją labai myliu. „Šamane“ apie tai rašau. Priemonė mano laimei pasiekti yra ji. Marytė nori būti priemonė? Ji mąsto: „Jei su manimi būtų Petras, kokia laiminga būčiau.“ Jai reikia Petro kaip priemonės, ramsčio.

Jei esi sau pakankamas, kitas šalia nebūtinas?
Būtinas. Juk vaikų pats vienas į pasaulį nepaleisi. Prašau žmonių įsivaizduoti save gėle. Mokau maldos: „Aš gėlė po mėlynu Dievo dangum, jo šviesa krenta ant mano žiedlapių, smelkiasi į mano stiebelį, aš nušvintu, imu švytėti ir skleisti nuostabų kvapą.“ Tokią maldelę sumaniau. Ji turi įtekėti į tave, miela moterie, tu turi prisipildyti viso šito ir nuostabiai kvepėti. Vienoje savo knygelėje parašiau: „Nuostabi gėlė nedulkinta nebus (šeštos klasės botanikos kursas).“ Įsivaizduokite moterį, kuri nepuola ieškoti gyvenimo draugo, o kaip gėlė išsiskleidžia prieš Dangų, gauna šių jėgų ir tas jėgas skleidžia. Manote, ant tos gėlės neatskris bimbalų? O jei vietoje gėlės – špyga, kumštis ar principas, ar kas nors ateis prie principo prisiglausti? Kam man eiti glaustis prie principo, jei aš ir savo neturiu kur dėti? Prisiglaudžia tik todėl, kad fiziologija lemia, o paskui principai žlugdo bendravimą.

Ar artimieji prašo Jūsų dvasinių pamokų? Ar žmonai Mildai lengva, gera gyventi šalia Jūsų?
Nemanau. Milda yra stipri asmenybė, turi principų ir jų laikosi. Atsimenate Kristaus bėdą? Jis turėjo vieną problemą ir jos neišsprendęs pasakė: „Savo kaime pranašu nebūsi.“ Kaimynai Kristumi nepasitikėjo: „Tas staliaus vaikas mane gydys? Tas, kuris lauko gale į tualetą laksto?“ Tai va.

Moterys per gimdymą ir rūpinimąsi vaikais labiau priartėja prie Dievo, jos ne taip atitrūkusios nuo esmės, todėl daug vertingesnės, Dievas jas ilgiau žemėje laiko.
Žurnalas "Moteris"
Kuo vadovaujatės?
Kai neturi principų, galima tikėtis gauti jėgų ir jas panaudoti.
Suvokdama, kad viskas tėra iliuzija, dėl bėdų stipriai nesisielosite. O čia juk – vienos bėdos: artimieji eina myriop; mašina, kuria atvažiavote, rūdyja. Manydama, kad visa tai – iliuzija, nesisielosite, gausite daugiau jėgų, daugiau galėsite padaryti žemei.

Ar galite numatyti savo ateitį?
Kai manęs klausia apie ateitį, sakau: „Nueik prie veidrodžio – pamatysi.“ Kas yra geras likimas? Tai pasiūlymų kupinas gyvenimas. Įsivaizduokit, mums siūlo viską: meilę, gerą darbą, daug pinigų, kokias tik norime jachtas, keliones, knygas, meną, galimybę remti žmones... Rojus. Kada siūlo? Tik tada, kai esame reikalingi. Aš noriu šeimos, noriu, kad vaikus užaugintų kokia nors moteris. Ar bet kuriai galiu tai pasiūlyti? Tik tai, kuri turi jėgų, kuri pakylėta. O nusmurgusiai gėlei, kai vietoj žiedo vypso skersas principas? Na, ne. Gauk dvasios, būk jos pilnas. Tai – gyva energija, ji nori pasireikšti, ji sužadina gabumus, protą. Tada sakoma: „Ne aš parašiau simfoniją – Dievas per mane parašė.“
Visi Jūsų klausimai netinka. Įsivaizduojat? N e t i n k a.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis