Justina Zelionkaitė

Psichologė

Moteris.lt nuotr.

Jūs ir kiekvienas kitas žmogus gali jaustis laimingas ir mėgautis gyvenimu nepriklausomai nuo to, kokia Jūsų socialinė padėtis ar susiklosčiusi situacija. Kiekvienas iš Jūsų savyje turi galių, kurios gali padėti išspręsti iškilusius sunkumus ir tapti laimingu, pagrindinė jų - požiūris į susiklosčiusią situaciją. Dažnai mes patys ir mūsų aplinkos žmonės vadovaujasi stereotipiniu požiūriu ir dėl to nesugeba jaustis laimingais ir tokiais padaryti kitus. Konsultuojant mano tikslas yra padėti atskleisti Jūsų unikalumą, individualumą, atsikratyti stereotipų, kurie apsunkina gyvenimą ir padėti susidoroti su iškilusiais sunkumais.

Psichologijos bakalauro laipsnį ir sveikatos psichologijos magistrą įgijau Vytauto Didžiojo universitete. Buvau ,,Vaikų linijos'' savanorė - konsultantė.

Mano profesinio domėjimosi sritys yra šeimos ir porų santykiai, asmenybės tobulėjimas, psichologinė gynyba, emocijų sutrikimai.
Profesinę kvalifikaciją keliu dalyvaudama įvairiuose seminaruose.

Klausimas: Mano situacija yra tokia, kad su vyru ir dviem mažais vaikais apie 3 metus gyvename užsienyje. Čia esame vieni. Jaučiuosi vieniša, noriu gyventi Lietuvoje, ilgiuosi bendravimo su artimaisiais, draugais. Vyras nenori net girdėti apie tai, daug pykstamės. Nesusigaudau - ar čia šeimoje krizė, ar aš pasimečiau savyje, nes namie sėdžiu jau 6 metai, auginu vaikus, nedirbu? Ar tikrai nenoriu gyventi toli nuo savų žmonių? Ar auginant vaikus reikia stabilumo, saugumo, bendravimo? Neduoda ramybės šie klausimai, jaučiuosi visiškai pasimetusi viduje ir gyvenime... Suprantu, kad pradžia būna sunki, bet esmė ta, kad aš nenoriu čia gyventi šiuo metu, kol vaikai maži. Ko žiūrėti - savęs? Ar gyventi čia, kad tik šeima būtų kartu, neziūrint savo norų?
Atsakymas: Iš to ką pasakojate atrodo, kad Jūs tiksliai nežinote, kas galėtų pagerinti Jūsų savijautą, tačiau tiesiog norite išbandyti vieną iš variantų - grįžti į Lietuvą - tikėdamasi, kad tai viską sutvarkys. O jeigu nesutvarkys? Kai kurie žmonės ir gyvendami Lietuvoje su šeima ir būriu draugų jaučiasi vieniši. Visgi sakote tai, kas dabar su Jumis vyksta nėra gerai, dėl to Jūs klausiate ar žiūrėti savės, ar elgtis, taip kad šeimai būtų geriau? Jeigu žiūrėsite tik savęs, tai labai įmanoma, kad kažkada pamatysite, jog esate ne tik vieniša, bet ir viena. Jeigu aukositės dėl šeimos, tai gali paversti nepakenčiamu Jūsų gyvenimą, kas vargu ar džiugintų namiškius, matančius nelaimingą mamą. Šioje situacijoje tikriausiai naudinga būtų rasti kompromisą bent iš dalies tenkinantį visus šeimos narius. Norint turėti laimingą santuokinį gyvenimą, reikia rasti ribą tarp egoizmo ir aukojimosi, Mano nuomone, šiuo metu gyvendama užsienyje, nedirbdama ir augindama vaikučius Jūs idealizuojate gyvenimą kitur. Sakote, kad ilgitės bendravimo su šeima, draugais, ar manote, kad grįžusi į Lietuvą Jūs to gausite užtektinai? . Tikriausiai Jūsų artimieji gyvena savo gyvenimus, dirba ir t.t., todėl labai įmanoma, kad mažai kažkas keistųsi, jeigu Jūs gyventumėte tokį patį gyvenimą kaip dabar tik kitoje valstybėje. Siūlau Jums pasvarstyti, gal iš vienišumo Jus ištrauktų savirelizacija, nes panašu, kad namų šeimininkės ir mamos poreigos Jūsų nedaro pakankamai laimingos? Dar vienas aspektas, kuris rodo, kad kažkas Jūsų gyvenime vyksta ne taip, kaip turėtų yra tai, kad turėdama vyrą Jūs jaučiatės vieniša. Ar taip visada buvo? Ar santykių pradžioje vyras sugebėdavo panaikinti tą jausmą? Paprastai poros santykiai yra nuostabus vaistas išgydyti vienas kito vienišumą. Taigi, rekomenduoju Jums paanalizuoti ir jei reikia, kažką keisti savo santykiuose su sutuoktiniu, taip atrasti laiko savo pomėgių įgyvendinimui: skaitymui, sportavimui, hobiams, darbui ir t.t.
Klausimas: Mano dukra išskyrė mūsų draugų šeimą, kuri prieš porą metų palaidojo suaugusi sūnų. Ankščiau su dukra prakalbėdavome telefonu kasdien po valandą, o dabar net nenoriu, kad man paskambintų. Nes mieliau pasikalbu su jos naujo draugo žmona nei su savo vaiku. Mano dukra yra jų žuvusio sūnaus metų. Jų dukra dirba kartu su manąja pas jį firmoje.Kaip mama turėčiau būti jos pusėj, bet neleidžia širdis.
Atsakymas: Jūsų dabartinė situacija yra tikrai labai nemaloni. Jūs, panašu, kad blaškotės tarp moralės ir pareigos. Pareigos, kad reikia besąlygiškai mylėti savo dukrą, ir moralės, sąkančios, jog svetimų, o dar Jums artimų, šeimų ardymas yra blogas poelgis. Visgi galbūt tokioje situacijoje nereikėtų pasirinkti vienos pozicijos, nes kraštutiniai pasirinkimai gali sukelti kitus vidinius konfliktus, kurie nėra išeitis. Pabadykite sau įvardinti, kokius jausmus Jums sukelia ši situacija: pyktį, nusivylimą, gėdą, kaltę ? Nebijokite savo jausmų, nors ir jie prieštarauja tam, ką turi jausti motina savo vaikui, arba draugė draugei. Tik išgyvenusi, išsakiusi, o ne užgniaužusi emocijas, galbūt sugebėsite atleisti ir susigrąžinsite buvusius santykius su dukra. Tikiu, kad to norite.
Klausimas: Mane jau seniai kamuoja viena bėda. Matyt, būsiu kaip dauguma moterų, kuriai iškilo bėdų santykiuose su vaikinu. Mes draugaujame jau labai ilgai, jo dažnai nebūna namie, nes dirba užsienyje. Mes dažnai pykstamės, būna dėl dalykų, kurių jis pats prikuria, arba galima manyti, jog jam paranoja. Man jis daug ką draudžia, tik pinigų negaili. Buvo ir ranką pakėlęs. Kai grįžta iš užsienio, ilgesnį laiko tarpą santykiai - net labai geri. Tačiau džiaugsmo minutės neužgožia dienų pykčio. Labai dažnai būna minčių apie skyrybas, tačiau pati nesuvokiu kodėl nežengiu žingsnio ir nebėgu nuo jo. Kartais bijau, kartais nenoriu. Lyg laukčiau jog jis greit pasikeis. Nebeišmanau, kaip save nuteikti ir sukaupti drąsos išeiti. Ar man lankytis pas psichologus kad išmokčiau susikaupti, mokėčiau save kontroliuoti?
Atsakymas: Sveiki, panašu, kad esate dilemoje: ar tęsti šiuos santykius ar ne. Susidaro vaizdas, kad Jums tęsti tokius santykius yra paprasčiau nei priimti drastišką sprendimą – skirtis. Ir tai yra labai normalu. Kad ir kokių momentų savo partnerystėje Jūs išgyvenote, visgi tai yra bendra patirtis, ilgi metai įsipareigojimų, kurių per vieną minutę nelabai pamirši. Be to, skyrybos reikštų didelius pokyčius: galbūt susiaurėtų Jūsų draugų ratas, pasikeistų Jūsų statusas, pradžioje visi klausinėtų, kas nutiko, kodėl išsiskyrėte, o tai dažną erzina. O dar nemalonios emocijos, kurios užplūstų taip pasielgus... Tikriausiai tai, ką aš išvardinau (o tai tik dalis visų pokyčių) Jus gąsdina? Nereikia išsigąsti! Užsidarius vienoms durims, atsidaro kitos ir net galbūt į gražesnį, įdomesnį pasaulį. Tikėtika, kad tada jausmtėtes labiau atsipalaidavusi, padidėtų interesų ratas ir kūrybiškumas, atsirastų nauji žmonės ir tikslai. Faktas, kad kol tos kitos durys atsivers gali būti baisoka, liūdna, bet visa tai laikina. Taigi, aš neskatinu Jūsų nei skirtis, nei likti su tuo vaikinu, aš skatinu Jus nebijoti pokyčių, priiminėti sprendimus, kurie Jus darytų laiminga, patikėti, kad nuo Jūsų pačios priklauso tai ką turite ir tai, ką galite turėti. Rekomenduoju apsilankyti pas psichologą individualiai konsultacijai.
Labai prasau padėti - kaip gyventi toliau, kai pastoviai beveik kiekvieną dieną esi apkalbamas gatvėje ar kitur, pašaipos, juokeliai. Kaip reaguoti ir kaip toliau gyventi, nes gyventi lyg ir nelabai norisi...
Tai, ką Jūs parašėte, atrodo išties keista. Natūralu, kad dėl to jaučiatės labai blogai. Tačiau pasvarstykite, dėl ko visa tai vyksta? Ar tai daro Jums pažįstami žmonės? Kad pasijaustumėte geriau, siūlau kreiptis į specialistus (psichiatrą ar psichologą), kurie, geriau įvertinę Jūsų problemą, padės Jums.
Einu link savidestrukcijos. Pati kasdien galvoju, kad noriu, kad man kažkas blogo nutiktų. Naktimis nevaldomai draskausi, pasekmes pamatau ryte... Visa esmė yra, kad man trūksta meilės, nebemoku jos priimti, juo labiau nemoku jos duoti. Todėl nemyliu ir savęs. Vaikystėje su tėvais ryšio praktiškai neturėjau, jo nėra ir dabar. Įdomiausia yra tai, kad kitų akimis esu labai sėkminga, baigusi gerus mokslus, turinti gerą darbą, daugybę draugų, graži ir t.t... Bet net ir būdama su draugais, esu viena. Slegia vienatvės jausmas. Dar blogiau yra tai, kad aukštinama kitų akyse, pervertinu savo galimybes. Esu suidealizavusi savo sugebėjimus, bet manau, kad šioje situacijoje pati nebesusitvarkysiu. Gal ta savidestrukcija ir kyla dėl to, kad noriu nuleisti save ant žemės? Netgi dabar, parasiau ir galvoju, kad viską, ką man atsakysite, jau žinau, gal net neverta siųsti....
Sveiki, prisipažinsiu, kad paskaičiusi Jūsų laišką pasimečiau. Pagalvojau, iš kur Jūs žinote, ką aš pasakysiu, nes aš kol kas dar nežinau. Visgi, tikėtina, kad tas atsakymas, kurį, manote, kad aš parašysiu, ir yra tai, kas gali padėti sutabdyti šią savidestrukciją. Apskritai, sakoma, kad kiekvienas žmogus žino, kaip išspręsti problemą, ir psichologastik padeda atkeliauti prie to būdo. Pradėsiu Jūsų laišką analizuoti nuo pradžių... Sakote, kad naktimis drąskotės - tikriausiai jaučiate niežulį, kuris nebūtinai yra įtakotas matomų odos ligų, tikėtina, kad niežulys egzistuoja mentaliniame lygmenyje. Taigi, remiantis teorija, kad pasąmonė įtakoja fizinį kūną, o oda yra tiesiogiai susijusi su mūsų asmenybe, galima teigti, kad Jūsų draskymasis reiškia, jog kažko labai norite, tačiau sau neleidžiate, kad noras yra nerealus, arba jaučiatės kitų žmonių ar susiklosčiusių aplinkybių užspeista į kampą. Taipogi niežulys, anot psichoterapeutų - pasąmoninis libido analogas, o odos kasymasis pakeičia simbolinį pasitenkinimo aktą. Suerzinta oda duoda signalą apie tai, kad Jūsų gyvenime trūksta ramybės, dėmesio ir paglostymų. Jūs įvardinote, kad Jums trūksta meilės. Kyla klausimas, kodėl Jūs jos negaunate? Tikėtina, kad tam turi įtakos Jūsų asmenybinės savybės (pvz. uždarumas, demonstruojamas stiprumas ir t.t.). Norint mylėti kitus, pirmiausia reikia išmokti mylėti save, o kadangi sakote, jog nemokate jos nei priimti, nei duoti, tikėtina, kad Jūs stokojate meilės sau. Savidestrukcija tikriausiai iš tiesų yra noras save nuleisti ant žemės arba gyventi žemišką gyvenimą, kuriame yra meilė, rūpestis, prisirišimas, silpnumas ir t.t. ,,Naikindama'' save galbūt siekiate padaryti save silpną ir taip pritraukti dėmesį ir meilę? Dabar, kai visų akyse esate sėkminga moteris, tikriausiai niekas ir nepagalvoja, kaip Jūs iš tiesų jaučiatės ir koks pasimetęs ir trokštantis meilės žmogelis gyvena toje sėkmingoje moteryje. Ar Jūs kalbate apie tai su savo draugais? Ar sakote, kaip jaučiatės, kad „naikinate'' save? Jei ne, tai gal verta parodyti, kad Jūs esate iš tikro protinga, sėkminga, šauni, tačiau dažnai jaučiatės nelaiminga ir norite meilės? Taigi, manau, naudinga būtų išsikalbėti draugėms, kuriomis pasitikite - daugeliui nuoširdus pokalbis su artimu žmogumi panaikina vienišumo jausmą. Tikėtina, kad pati, suvokusi save kaip jautrią, silpną, žemiškų poreikių moterį, išmokusi tenkinti savo norus, pamilsite save, o kai išmoksite mylėti save NEIDEALIĄ, išmoksite mylėti ir kitus. Taip pat naudinga būtų apsilankyti pas psichologą individualiai konsultacijai, tikėtina, kad su jo pagalba sugebėsite tiksliau suvokti savo poreikius ir išmokti juos patenkinti. Nebijokite pasirodyti silpna! Sėkmės.
Sveiki, net nežinau ar galėsite atsakyti į mano klausimą, bet nebelabai žinau, kur dar galėčiau kreiptis ir kaip sau padėti. Mano problema man pačiai, galima sakyti, gėdinga, bet noriu pasveikti ir susigrąžinti iki tol turėtą gyvenimą. Viskas prasidėjo nuo to, kad 10 kl. rudenį persišaldžiau ir, matyt, pasigavau šlapimo pūslės uždegimą. Maniau, praeis, ir jau gerai jaučiausi, kol po kelių mėnesių pradėjau lankyyti baseiną ir tikėtina, kad ten sugebėjau pasigauti kažkokią infekciją. Ilgą laiką daktarai nežinojo kas man yra. Tuo tarpu mokykloje į tualetą pradėjau lakstyti keletą kartų per pertrauką, išsėdėti pamoką tapdavo kančia. Dėl šios problemos nustojau susitikinėti su draugais ar eiti į kokius nors renginius. Vasarą mane paguldė į ligoninę, darė labai nemalonų tyrimą, ir tikėjausi, kad viskas baigsis. Bet po kelių mėnesių, rodos, vėl viskas grįžo. Nebežinau, į kokius daktarus kreiptis, nes jie nežino, kaip man padėti (bent jau susidaro toks įspūdis). Šiuo metu geriu homeopatinius vaistus, bet pradedu prarast viltį, kad man jie padės. Nustojau eiti į bet kokius susitikimus, nors man šiek tiek ir pagerėjo, bet kyla klausimas - ar dėl vaistų, ar dėl to, kad aš stengiuosi save visiškai suvaldyti. Mano klausimas paprastas: ar psichologas galėtų mane išgydyti? Gal visa tai tėra mano sąmonės žaidimas? Tiesiog aš labai noriu pasveikti, nes dabar kur nors eidama stengiuosi prieš tai visiškai nieko negerti, o į tualetą prieš išeidama einu kokius 5 kartus, net jei ir nenoriu - vien tam, kad išėjusi jausčiausi saugi bent kažkurį laiką. Rudenį eisiu į 12 kl., laukia paskutiniai renginiai, paskutiniai susitikimai su kai kuriais žmonėmis, nenoriu to praleisti. Tad ar man ar verta ieškoti pagalbos pas psichologą?
Sveiki, panašu, kad Jūsų liga pakoregavo visą gyvenimą. Matosi, kad norite pasveikti ir džiugu, kad pagalbos ieškote pas įvairius specialistus. Kadangi šiuo metu Jums rūpi, ar šią sveikatos problemą gali išgydyti psichologas, aš pabandysiu šiek tiek papasakoti apie tai, kaip psichika galėjo įtakoti Jūsų sveikatą. Tačiau ar būtent tai Jums tinka, turėsite nuspręsti pati. Taigi, neveltui visuomenėje guvus posakis, kad visos ligos - iš nervų, tik viena - iš meilės. Dažnai emocijos įtakoją kūną. Kaip suprantu Jūs skundžiatės šlapimo takų ir/ar šlapimo pūslės negalavimais. Psichoterapeutai, nagrinėjantys ryšį tarp pasąmonės ir fizinės sveikatos, sako, kad šlapimtakių uždegimą sukelia susierzinimas ir pyktis priešingos lyties asmeniui. Taip pat nerimas ir susirūpinimas turi įtakos šlapimtakių ligoms. Dar yra nuomonių, kad šlapimo pūslės infekcine liga sergantis žmogus išgyvena didžiulį nusivylimą dėl jame kunkuliuojančių daugybės emocijų. Jį „degina'' tai, kad aplinkiniai net nepastebi, kiek išgyvenimų jam suteikia. Toks žmogus neteisingai vertina išorinius įvykius ir yra nenuoseklus. Taigi, kūnas bando perspėti, jog laikas imtis atsakomybės už savo gyvenimą. Niekas kitas nepasirūpins nei Jūsų laime, nei emocijomis. Kitaip tariant, šie negalavimai sako, kad nesugebate priimti sprendimų savo poreikiams patenkinti. Paanalizuokite savo emocijas ir elgesį, galbūt kažką pritaikysite sau. Psichologo konsultacija, manau, naudinga būtų bet kokiu atveju - nesvarbu ar Jūsų kūną veikia pasąmonė, ar ne. Taip pat rekomenduoju paskaityti V. Sinelnikov knygą ,,Mylėk savo ligą''.
Man 23 m. Kai man buvo 19, su draugu išvažiavom į užsienį ir ten pradėjom kartu gyvent. Iki to laiko mes draugavom labiau viritualiai nei realiai. Retai susitikdavom, buvo nemažas atstumas. Pragyvenom 3 m., per tą laiką visko buvo. Buvau 2 kartus jį palikusi, bet vėl sugrįžau, nes tikrai jį labai mylėjau. Praėjusiais metais susituokėme, bet kuo toliau, tuo labiau abejoju, ar nepaskubėjau. Man kartais norisi, kad būtų taip, kaip buvo, kai tik pradėjome kartu gyventi. Trūksta dėmesio ir visa kita... O ir jis visai kitokiu žmogumi tapo. Be to, jaučiu, kad mano gywenimas ritasi žemyn. Vos ne kiekviena savaitgalį geriam, po 2 dienas... Vos nepraradau darbo per tuos gėrimus. Na tiesiog jokios atsakomybės gyvenime, jokių siekių... Prisimenu, kai buvau kokių 17 m., atrodo, tada buvau protingesnė nei dabar ir tikslų gyvenime turėjau... Mano draugė sako, kad mano vyras ritasi žemyn ir mane taip pat traukia kartu... Iš esmės jis yra geras žmogus, bet ne ten kur reikia, sakyčiau. Kartais atrodo, kad jam svarbiau draugai, kad manim tik naudojasi. Ir pasikalbėti su juo sunku, jis - labai sudėtinga asmenybė. Kalbi, o jis - kaip siena. Ką manote apie visa tai, ką parašiau?
Sveikintina, kad žengėte žingsnelį problemos sprendimo link - kreipėtės nuomonės dėl susidariusios situacijos. Tai, kas vyksta Jūsų gyvenime, mano manymu, yra įtakota tiek Jūsų pačios, tiek Jūsų sutuoktinio. Negalima sakyti, kad jis Jus tempia į dugną, nes panašu, jog nelabai tvirtai ir laikotės savo tikslų bei įsitikinimų. Tikiu, kad norite normalių santykių su vyru, daugiau atsakomybės ir pasitenkinimo gyvenime, dėl to siūlyčiau pirmiausia pradėti „remontuoti'' save, vengti susibūrimų, kuriuose vartojamas alkoholis. Tikėtina, kad jei Jūs pasišalinsite nuo tos kompanijos ir tos situacijos, galite likti nesuprasta, išgirsti nemalonių replikų, todėl turite aiškiai sau apsibrėžti, ko Jūs iš gyvenimo norite, ir kokias vertybes puoselėjate. Tik tvirti įsitikinimai, principai ir užsibrėžti tikslai gali įveikti kritiką ir duoti naudos. Kalbant apie santykius su vyru, Jus sakote, kad trūksta jo dėmesio. Nežinau, kiek labai dėmesingas jis buvo Jūsų santykių pradžioje, bet jei dabar to žymiai sumažėjo, tai pirmiausiai turėtumėte suprasti, kad tai gana natūralus procesas santykiuose, ir norint gauti dėmesio reikėtų pačiai jam jį rodyti. Greitų rezultatų nesitikėkite, bet jei būsite kantri, tikėtina, kad gausite grąžos. Taigi, apibendrinant noriu pasakyti, kad situaciją visada sudaro keli asmenys/komponentai ir norint pakeisti situaciją neįmanoma visų asmenų/komponentų pakeisti, dėl to naudinga keisti tai, ką galite keisti - save. Sėkmės tampant vėl 17 metų mergina, kuri, kaip Jūs sakote, buvo protingesnė ir turėjo daugiau gyvenimiškų tikslų.
Norėjau paklausti: ką galėčiau padaryti su savimi, kad nustočiau save menkinti? Neturiu vaikino ir tai labiausiai mane slegia... Noriu su kuo nors pasikalbėti, kad kažkam būčiau reikalinga. Vaikinai, kurie patinka man, būna visiški savanaudžiai ir nori iš manęs tikrai ne draugystės. O kuriems patinku aš, jie nepatinka man... Dienų dienas nieko neveikiu, nors jau egzaminai laukia, turėčiau ruoštis, bet negaliu, nes mokymasis tik pablogina nuotaiką.. Labai prašau, patarkit, kaip galėčiau būti laimingesnė.
Panašu, kad šiuo metu Jūs esate apimta ne pačių geriausių emocijų. Tai, ko Jūs norite ir gaunate, yra visiškai priešinga. Drįsčiau teigti, kad tam didžiausią įtaką turi Jūsų savęs vertinimas. Tai, kad Jums patinka ne patys geriausi vaikinai irgi tikriausiai yra įtakota Jūsų savivertės, kuri yra menka ir traukia panašius vaikinus. Dažniausiai asmenys su aukšta saviverte nesiekia tik kažkuo pasinaudoti, kažką apgauti, o tie, kurie siekia tik vienkartinio nuotykio, dažniausiai yra žemos savivertės, trokštantys meilės, tačiau nemokantys jos nei duoti, nei pasiimti. Tikiu, kad Jūsų nepasitikėjimas savimi ir menkinimas nedaro Jūsų nesąžiningos, tačiau Jūs nesąmoningai susižavite asmenimis, kurie yra kažkuria prasme tokie kaip Jūs. Taip gali būti dėl to, kad greta panašios savivertės žmonių geriau jaučiatės. Norint pakelti savo savivertę pirmiausia tiksliai suvokite, kokiose srityse, situacijose Jūs save labiausiai menkinate? Kuo, anot Jūsų, esate prastesnė už kitus? Apskritai pagalvokite, nuo kada tai tęsiasi? Kai tiksliai suprasite, kame Jūs esate „nieko verta", pradėkite tai šalinti. Išsikelkite sau iššūkius ir bandykite juos įgyvendinti. Tai neturi būti milžiniški tikslai, pradėkite nuo menkesnių. Tokiu būdu tikėtina, kad Jūs teisingiau įvertinsite save. Apskritai siekiant laimės siūloma: 1. Supraskite, kad laimei pasiekti nėra reikalingi turtai ir kiti žmonės, viskas priklauso nuo mūsų pačių. 2. Tapkite savo laiko šeimininkais, išmokite planuoti laiką. 3. Vaidinkite, kad esate laimingi, nes veiksmai kartais sužadina jausmus. 4. Ieškokite tokio darbo ir laisvalaikio praleidimo būdo, kur galėtumėte pritaikyti savo gebėjimus. 5. Sportuokite. Sveikame kūne - sveika siela.6. Nesusikoncentruokite tik į save, darykite gerus darbus, nes tai privers Jus jaustis geriau. 7. Rašykite dienoraštį ir puoselėkite savo dvasinį pasaulį (skaitykite knygas, eikite į bažnyčią ir t.t.). Sėkmės Jums siekiant suprasti, kokia esate nuostabi.
Norėčiau išgirsti specialisto nuomonę. Turiu mylinčius tėvus ir porą seserų. Nežinau kaip elgtis paskutiniu metu. Vis dar tebegyvenu su tėvais, bet kad ir kaip juos mylėčiau, kartais norisi trenkti durimis ir išeiti. Bėda, kad neturiu kur? Ir, matyt, per daug juos myliu, kad taip pasielgčiau, bet jų elgesys su manim peržengia visas ribas. Nebesijaučiu nei laiminga, nei patenkinta. Bėda ta, kad tėvai man visada liepia važiuoti kartu su jais į kaimą, o mano mylimos sesytės ten važiuoja retai. Mama, neklausus ir nesiteiravus manęs pareiškia, kad turėčiau vaziuoti kartu, neva, ką aš veiksiu sostinėie viena? Mano jaunesnė sesuo turi draugą, kita - ištekėjusi. Aš esu ištekėjusios sesers metų ir pati norėčiau kurti savo gyvenimą, bet savo tėvų esu tampoma, ir nemoku jiems nei gražiuoju, nei piktuoju pasakyti, kad ir man reikia asmeninės erdvės. Namuose turiu viska padaryti, supirkti maistą, sutvarkyti namus, jaučiuosi nevertinama, mano nuomonė neįdomi. Esu kaip nereikalinga šliurė, kuri viską sutvarko, ir dar negali apsiginti. Nes jei tik pasakau, ką ir kaip galvoju, tuoj gaunu atsakymą, kad esu netašyta ir nemandagi. Esu sutrikusi, nežinau kaip pasielgti, jei išeičiau ir palikčiau tėvų namus, tai niekada negalėčiau daugiau su jais bendrauti, o gyventi šalia, ir jaustis vienišai - ne per geriausias jausmas... Ar galima man kaip nors padėti? Ar man kreiptis i psichologą, psichiatrą pagalbos?
Dėl santykių su šeima Jūs jaučiatės negerai. Labai sveikintina, kad ieškote išeities iš šios situacijos. Visgi, nors ir sakote, kad esate tėvų tampoma, kad jie reguliuoja, ką Jums daryti, daug atsakomybės dėl šios situacijos turėtumėte prisiimti sau pati. Tai puikiai atspindi skirtumas tarp to, kaip gyvena Jūsų seserys ir Jūs. Tikriausiai jos irgi myli savo tėvus, tačiau jos sugeba susikurti asmeninį gyvenimą ir jų meilė, panašu, kad nėra reiškiama taip, kaip Jūsų tėvams. Tai tik spėjimas, nes turiu per mažai faktų apie Jūsų santykius su šeima vaikystėje, paauglystėje ir apskritai apie Jus kaip asmenį, tačiau peršasi prielaida, kad Jūs esate tokioje situacijoje, nes vengiate atsakomybės, arba bijote būti nepriklausoma, savarankiška, kurti savo gyvenimą atskirai nuo tėvų. Dėl ko galėjo atsirasti tos baimės ir t.t. sunku pasakyti. Na, o kadangi Jūs esate vis dar tarsi vaikas šeimoje (be asmeninio gyvenimo), tai tikriausiai dėl to ir esate kontroliuojama tėvų. Apskritai žmonės natūraliai linkę „eiti'' į patogesnes situacijas, todėl natūralu, kad tikriausiai nieko blogo nenorėdami, tėvai džiaugiasi namie turėdami ''pelenę'', o Jums pasąmoniškai galbūt taip pat patogu būti kontroliuojamai... Žinoma, gali būti kitų prielaidų ir šios situacijos priežasčių, kurias, manau, padėtų išsiaiškinti ir išspręsti individualios konsultacijos pas psichologą. Pabaigai noriu pasakyti, kad kaip Jūs gyvensite, kaip jausitės, ką turėsite - viskas priklauso nuo Jūsų pačios. Laikykite „vadeles'' savo rankose, o ne perleiskite jas kitiems, nes gali būti taip, kad kitas vadeliotojas Jus nuves beprasmiais keliais, dėl kūrių jausitės nelaiminga ir išvaisčiusi gyvenimą beprasmiams, nedžiuginantiems dalykams. Sėkmės mokantis gyventi taip, kaip norite iš tikrųjų.
Sveiki... Dabartinė mano situacija yra tokia, kad noriu išnykti iš sio pasaulio, nematau džiaugsmo, bandau jį surast, bet nerandu. Visur juoda... Trykštantis pasitikėjimas savimi buvo prieš metus, dabar dingo. Baisu atsikėlus ryte atmerkti akis... Einu, dirbu, kalbuosi, šypsausi be jokio vidinio entuziazmo, džiaugsmo. Vakar pagalvojau net kažka padaryti sau, bet turiu sūnų, turiu tėvus, tai ir sustabdė. Nenoriu skausmo kitiems suteikti, bet man nuo to - ne lengviau, man be galo sunku. Jau antra savaitė, kai negaliu suvaldyti ašarų dėl mažiausios smulkmenos. Žinau - absurdas, esu 41 metų. Nesuvokiu, kas vyksta su manimi, nebežinau, kaip sau padėti. Apetito nebeturiu jau trečia savaitė... Nežinau, ka daryti...
Jūsų apibūdinta savijauta primena depresijos simptomatiką. Panašu, kad Jus valdos emocijos, dėl to turėtų būti sunku pačiai viską sutvarkyti.. Labai siūlau Jums kreiptis į psichiatrus, nes tai, kas su Jumis vyksta, nėra normalu.
Kaip atskleisti savo asmenybės unikalumą, individualumą?
Paprastai žmogaus unikalumas, indivualumas, ką tiksliau galima pavadinti talentu, specifiniai sugebėjimais, tikriausiai nenorom yra užslopinti žmogui augant. Įvairiausios taisyklės, kurių reikia laikytis, įvairiausi pamokymai, ką dera daryti, o ką - ne, įdeda žmogų į tam tikrus rėmus, kuriuose jo unikalumas tarsi nėra reikalingas. O kai jau atrodo, kad gal ir visai gerai būti išskirtiniu, yra pamirštama, kuo gi aš kitoks nei kiti? Taigi norint visa tai išlaisvinti, reikia gilintis į save, analizuoti save. Tam puikiai tinka įvairios psichoterapinės grupės ar tiesiog individuali psichoterapija, knygų saviugdos temomis skaitymas, nes jos suteikia peno apmąstymams, taip pat verta stengtis save išbandyti įvairiose srityse (sporte, mene, socialinėje veikloje ir t.t.), tuomet geriau pastebėtumėte savo stiprybes ir silpnybes.
Kaip galima padėt suvokti geriančiam žmogui, kad jis serga alkoholizmu?
Sergantieji alkoholizmu yra veikiami stiprios psichologinės gynybos - neigimo. Dėl to padėti jiems suvokti, kad jie yra priklausomi - tikras įšūkis. Taigi esant su tokiu žmogumi ir bandant parodyti, kad jis turi ligą, reikia vengti kaltinimų ir "etikečių'' klijavimų: "Tu esi alkoholikas", "pažiūrėk, iki ko tu nusiritai", nes tai iššauks dar didesnę gynybą. Geriau sakyti, kad to žmogaus elgesys Jums kelia nerimą, kad Jums atrodo, jog jis yra priklausomas. Kai žmogus sako, kad jis nėra priklausomas, kad viskas kontroliuojama, verta paklausti, o kas, anot jo, yra alkoholizmas, kaip elgiasi priklausomas žmogus. Siūlau atlikti CAGE testą, nustatantį priklausomybę nuo alkoholio. 1. Ar kada nors manėte, kad Jums reikėtų mažiau vartoti alkoholinių gėrimų? 2. Ar Jus erzino žmonių kritika dėl Jūsų įpročių vartoti alkoholį? 3. Ar Jūs kada nors jautėte gėdą ar kaltę dėl alkoholinių gėrimų vartojimo įpročių? 4. Ar Jūs kada nors gėrėte alkoholinius gėrimus rytą, vos tik atsikėlęs, kad nusiramintumėte ir palengvintumėte pagirias? Du ir daugiau teigiami atsakymai rodo, kad asmuo turi problemų dėl alkoholinių gėrimų vartojimo. Keturi teigiami atsakymai iš esmės atitinka priklausomybės nuo alkoholio diagnozę. Kai priklausomas žmogus tampa kritiškas savo atžvilgiu, siūlau kreiptis į specialistus.
Man 21metai, auginu dukrą. Ištekėjau ganėtinai anksti - 20 metų, tiksliau susirašėme „iš reikalo“. Tas reikalas buvo - kad būtų lengviau susitvarkyti dokumentus dėl gyvenimo užsienyje, o nr 2 - augantis pilvas. Neturėjau savo svajotų vestuvių, net nepasipiršo... Aišku, tas pasipiršimas gal ir nėra svarbus dalykas, bet tikrai būtų labai malonus. Nėštumas nebuvo planuotas. Tiksliau, jis labai norėjo vaikų,o aš - ne. Norėjau mokytis, siekti aukštumų. Teko atsisakyti svajonių, nors ir buvau įstojusi. Gimdžiau užsienyje. Paskui teko viską su vaiku daryti vienai, sunku buvo be mamos, artimųjų. Vyras dažniausiai būdavo pavargęs, sakydavo turįs svarbių reikalų. Tada labai nekreipdavau dėmesio, nes buvau pasinėrusi į savo mažojo angeliuko priežiūrą. Per tuos metus tiek kentėjau, tiek pykomės, jis yra ir mane smaugęs, ir mušęs, nors ir dukrą laikiau rankose. Žinia, gal jį kiek veikė alkoholis, bet vistiek tai nepateisinama. Ir vis tiek kažkodėl aš su juo. Dabar santykiai - taip pat nekokie. Nežinau, gal aš per daug reikalauju. Jis kiekvieną dieną prigeria alaus arba ko nors stipresnio, ir vis randa priežasčių nežiūrėti dukros arba bent visiems kartu leisti laika. Namie viską tvarkau, darau, ruošiu, maistą pateikiu. O jis tik guli ant sofos ir žaidžia mobiliuoju, pliumpia alų. Ir taip kone kiekvieną dieną. Savaitgaliais eina padėti draugams, o aš viena su dukra taip ir sėdžiu namie... Bandau šnekėtis su juo, jis sako - nepatinka, negyvenk, susirask geresnį. Tie žodžiai taip skaudina... Jis taip sako, nes yra užtikrintas, kad nieko negaliu padaryti, nes kalbos nemoku... O Lietuvoj nieko neturiu. Jaučiuosi kaip kokia tarnaitė. Nebekenčiu savo gyvenmimo. Čia mane laiko tik dukra. Ką man galėtumėte patarti?
Susidaro įspūdis, kad Jūs esate visiškai priklausoma nuo aplinkos, šiuo atveju, nuo vyro, nes Jūs nemokate užsienio kalbos, esate jauna motina ir tikriausiai finansiškai nestabili. O taip neturėtų būti! Jūs turėtumėte būti priklausoma nuo savęs ir savo gyvenimą kreipti į tą pusę, į kurią norite, tačiau gaila, panašu, to nedarote... Rašote, kad iki gimstant dukrai Jūs turėjote svajonių – baigti mokslus, siekti aukštumų, norėjote, kad Jums pasipirštų, svajojote apie vestuves... Kodėl tų svajonių atsisakėte? Vaikelio gimimas nereiškia, kad to nebegalės būti... Man taip norisi Jums pasakyti: vaiko gimimas neturi priversti atsisakyti planų, blogiausiu atveju, juos atidėti. Jūs esate dar labai jauna, ir vaikas visada nebus mažas, todėl Jūs drąsiai galite svajoti ir kurti savo ateitį tokią apie kokią svajojote. Svajoti nėra kvaila, svajonės kartais pildosi. Kaip ir daugelis moterų, taip ir Jūs, tapusios arba įsivaizduodamos, kad visiškai priklauso nuo vyro, pastato save į aukos padėtį. O kaip žinia, auka yra tai, ką galiausiai ,,pražudo plėšrūnas‘‘. Taigi, išsivaduokite iš aukos vaidmenio, tai nereiškia, kad turite bėgti nuo savo vyro, tiesiog suvokite, kad Jūs esate asmenybė sugebanti kontroliuoti savo gyvenimą ir kad galite pasiekti to, ko norite. Paprastai su mumis elgiasi taip, kaip mes save „pastatome‘‘, kaip save suvokiame, dėl to nenuostabu, kad Jūsų vyras Jus priimdamas, kaip visiškai priklausomą nuo jo, taip elgiasi su Jumis. Jis įsivaizduoja, kad Jūs nuo jo nepabėgsite, nors būtų labai į naudą, kad jis nebūtų toks užtikrintas. Siūlau Jums pabandyti išsiugdyti vidinę nepriklausomybę, jeigu sakote, kad Jūsų vyras yra užtikrintas, kad negalite nieko toje šalyje padaryti, nes nemokate kalbos – mokykitės jos. Taip pat, ar Jūs nemanote, kad reikėtų nustoti verkšlenti dėl tokio gyvenimo, o imti jį po truputį keisti? Porų santykiai yra tokie, kad vienam keičiantis, keičiasi ir kito elgesys, dėl to tikėtina, kad kai įgausite tvirtumo, Jūsų sutuoktinis irgi kažkaip pasikeis. Tačiau žinoma, tai nereiškia, kad būtinai viskas taps kaip pasakoje, kurioje ,,gyveno ilgai ir laimingai‘‘, visko gali būti, kad Jūs pasuksite skirtingais keliais... Bet tai nebūtinai reikia suvokti, kaip nesėkmę. Taip pat, pagalvokite, gal verta tapti apsukresnei šiuose santykiuose, gal kažkokiu būdu pasiimti, kaupti ,,atlygį ‘‘ už sutvarkytus namus, pagamintą maistą, auklėjamą dukrą, kurios taip norėjo vyras, tačiau panašu, kad pamiršo tai? Tikėtina, kad tai padėtų irgi didinti Jūsų nepriklausomybę. Taigi, nepaleiskite savo svajonių, siekite geriausio ir pasieksite maksimumo. Sėkmės.
Psichologija man ne svetima, ir visada man kažkaip pavykdavo padėti žmonėms savo patarimais - gal dėl to, kad pati turiu nemenką gyvenimišką patirtį. Tačiau dabar jau nebegaliu valdyti padėties. Mano draugas - kitatautis, su pakankama gyvenimiška patirtimi. Jam - 57, man bus 44. Jis puikus vyras, tikrai galiu juo pasitikėti, bet kaip asmenybė yra labai sudėtinga. Mūsų santykius ištiko krizė. Jis šalinasi manęs, nes neteko darbo ir, kiek įsivaizduoju, jaučiasi menkavertis prieš mane, nors aš jo nemenkinu - net atvirkščiai, skatinu nepasiduoti ir kartoju, kad tai - laikina, viskas pasikeis, tik reikia išlaukti ir, aišku, eiti į priekį nenuleidžiant rankų. Tačiau tokie mano padrąsinimai veikia atvirkščiai. Mano kalbos - kaip į sieną.
Skaitant Jūsų laišką, kyla daug klausimų... Pirmiausia, norėčiau panagrinėti faktą, kad draugas Jūsų šalinasi, bet Jūs jo nepaleidžiate, drąsinate, nes manote, kad tam įtakos turėjo darbo praradimas, dėl ko jis ėmė jaustis menkesnis. Kodėl Jūs būtent šią hipotezę pasirinkote? Ar negali būti, kad, nors ir kaip nemalonu sakyti, Jūsų jam tiesiog nebereikia? Aš turiu per mažai informacijos apie tai, kaip Jūsų jis šalinasi, todėl sunku suprasti tikrąsias šio elgesio priežastis ir parinkti tinkamiausias taktikas. Taip pat atkreipiau dėmesį į Jūsų parašymą, kad jis puikus vyras, tačiau sudėtinga asmenybė. Ar šį Jūsų pasakymą derėtų suprasti kaip: to vyro pliusas yra tas, kad juo galima pasitikėti, o minusas - jis sudėtinga asmenybė, kas tikriausiai reiškia, kad vienas vargas su juo? Taigi, kadangi Jūs sakote, kad visą šią situaciją įtakoja draugo bedarbystė, kad Jūsų padrąsinimai veikia priešingai, man peršasi mintis - gal ir Jums verta elgtis priešingai negu dabar? Kaip suprantu, tai Jums „gelbėtoja'', patarėja labai patinka būti, ir tai šaunu, tikrai tokių žmonių reikia, tačiau sakoma: neprašomas patarimas niekam nereikalingas. Sėkmės.
Turiu tokią problemą, kuri mane labai slegia. Turiu merginą, ji yra mano pirmoji. Su ja buvo ir pirmas kartas. Jis buvo nesėkmingas. Po to karto išvis dingo noras mylėtis, nejaučiu poreikio. Dariausi testosterono tyrimą, jis buvo geras. Gal galit pasakyti, kur man kreiptis, kas daryti, gal yra kokių medikamentų, kurie padidintų tą libido? Baisiausia yra tai, kad prarasiu su šitomis savo problemomis labai mylimą žmogų.
Iš to, ką pasakojate, panašu, kad pirmasis nenusisekęs kartas Jums „uždėjo“ bloką, dėl kurio Jūsų susidomėjimas seksu dingo. Taigi, tai kas su Jumis vyksta, tikėtina, kad yra iššaukta ne fizinių negalavimų, o psichologinių. Rekomenduoju kreiptis į psichologus ar psichoterapeutus, seksologą.
Jau trys metai bendrauju su našliu, kuris turi tris vaikus. Vyresnėlis studentas ir mergaitė (14m.) mane puikiai priėmė į draugų ratą, o mažasis (12m.) - niekaip... Niekada neturėjau problemų bendraudama - atrodo, su visais randu bendrą kalbą, esu nuoširdi ir atvira, bet šiuo atveju nežinau, kaip elgtis. Vaikinukas nenori, kad aš atvykčiau į jų namus ir labai „saugo“ tėtį. Viską suprantu, bet taip pat matau, kaip jis nori švelnumo ir dėmesio... Nebežinau, kaip elgtis toliau...
Esant tokiai situacijai Jūs turite apsišarvuoti kantrybe ir po truputį bandyti prisipratinti tą berniuką. Tikriausiai, jis bijo, kad Jūs atimsite tėčio dėmesį iš jo, kad tėtis nustos jį mylėti, dėl to bando Jus atitraukti nuo tėvo, nors tuo pačiu jis nori pilnos šeimos ir motiniško švelnumo. Taigi, norint susidraugauti su berniuku, reikia: 1. Nebandyti prisiimti mamos vaidmenio, geriau būti tiesiog drauge jam. 2. Jeigu vaikas neprisileidžia Jūsų, nekalba su Jumis, nelįskite prie jo, leiskite jam tiesiog stebėti Jus iš šalies, tegul mato, kaip Jūs bendraujate su kitais jo šeimos nariais. 3. Jeigu visgi vaikas su Jumis ir kitais šeimos nariais kažkur eina, kažką veikia, stenkitės neatimti viso tėčio dėmesio iš berniuko. Puikus scenarijus būtų, jeigu Jūs bendrautumėte su mergaite, o tuo tarpu tėvas - su sūnumi. 4. Stenkitės nepriimti jo negatyvių jausmų per daug asmeniškai. Gali būti, jog jis tiesiog nepatenkintas situacija, o ne Jumis. 5. Skatinkite vaikus praleisti laiką su jūsų partneriu, tai leis jam suprasti, kad Jūs gerbiate šiuos santykius. Atminkite, kad tam gali prireikti nemažai laiko, tačiau, jeigu neprarasite kantrybės, tikėtina, kad berniukas Jus pripažins.
Prieš metus išsiskyrėme su vyru. Gyvenome laimingai 6 metus . Buvo visko - kaip kiekvienoje šeimoje: barnių, susitaikymų, kelionių, bėdų, bet daugiau laimės. Vaikų neturime. Kai susituokėme, daug dirbome ir norėjome „pagyvent sau“. Ne per seniausiai buvome pradėję apie tai kalbėtis (dar prieš skyrybas). Ir atrodė viskas gražiai - gyvenk ir džiaukis. Bet vyras pareiškė, kad išeina. Labai netikėtai. Didžiulis sukrėtimas. Man nebuvo duotas joks šansas kažkaip paveikti jo norą išeiti. Likau viena be paaiškinimų. Jis dabar turi kitą, taip kaip ir man kadaisė, sako kad myli, kad yra laimingas. Bet čia tik jo žodžiai. Realybėjė jis elgiasi kitaip - ėmė piktnaudžiauti alkoholiu, ne itin gražiai bendrauja su savo išrinktąja. Man „nesueina dėlionė“. Jei yra laimingas išėjęs pas kitą, tai kodėl taip elgiasi? Aš suprantu laimę kitaip, ne alkoholyje, ne keiksmažodžiuose... Jis toks niekada nebuvo. Jau praėjo nemažai laiko nuo skyrybų, tačiau man viduje graužia, nemoku papasakoti šio jausmo. Negaliu susiimti ir liautis apie Jį galvojusi. Kodėl? Juk tiek skausmo man suteikė. Apie kitus santykius su naujų žmogumi net nėra kalbos - man išsivystė kažkokia neapykanta vyrams. Toks jausmas, kad visų jų tikslas - priversti pamilti ir po to palikti, pasityčioti iš manęs. Aš dirbu, bet jaučiuosi pavargusi nuo visko. Anksčiau bent darbas teikė malonumą, o dabar einu, dirbu, nes reikia iš kažko gyventi. Toks jausmas, kad liko tik truputis iki tol, kol išeisiu iš proto. Trūksta tik mažytės kibirkštėlės...
Perskaičius Jūsų laišką darosi liūdna... Labai gaila, kad vieno žmogaus išdavystė taip paveikia kito gyvenimą. Jūs sakote, kad tai kas seniau džiugino, nebedžiugina, jaučiate kažkokią neapykantą vyrams. Kad išdavystė, išsiskyrimas skaudina - visiems aišku, tačiau kai tai įvyksta netikėtai ir nėra progos išsiaiškinti visų aplinkybių, nėra galimybės bandyti viską „atstatyti“ - skausmas tampa žymiai stipresnis. Pastaroji situacija yra pas Jus. Jūs negavote progos „išventiliuoti“ visų emocijų, jos liko Jumyse. Dėl to galbūt būtų naudinga bandyti pakalbėti su juo apie tai, kas įvyko, nesitikint, kad jis sugrįš pas Jus? Visgi po tiek laiko partnerystės Jūs turite teisę prašyti paaiškinti, žinoti, kas įvyko jo gyvenime, mintyse, kodėl jis taip nusprendė. Jeigu jo prakalbinti neišeina, kalbėkite apie savo jausmus su artimaisiais. Išsikalbėjimas dažnam padeda atsikratyti psichologinio skausmo ir susitaikyti su pasikeitusia realybe. Laiško pradžioje minite, kad su sutuoktiniu apie vaikus pradėjote galvoti tik po kelių metų santuokos. Paprastai vaikų planavimas yra geras ženklas, rodantis poros artumą, meilę ir norą sukurti kažką bendrą. Tačiau, jei teisingai suprantu, beplanuojant šeimos pagausėjimą, vyras staiga pareiškė išeinąs. Siūlyčiau Jums paanalizuoti, ar kažkokiu būdu kūdikio planavimas jo nepaveikė. Galbūt mintis, kad tarp Jūsų atsiras kažkas trečias jį išgąsdino, o gal jis suprato, kad to neįmanoma įgyvendinti? Galimų variantų yra daug, dėl to, jei nepavyksta jo išklausinėti, pasvarstykite pati. Be to, sakote, kad ir jo elgesys pasikeitė, jis ėmė gerti, nepagarbiai elgiasi su išrinktąja. Visa tai gali atspindėti kažkokį psichologinį konfliktą jame. Kalbėdama apie Jūsų sutuoktinį bandau pasakyti, kad galbūt visa situacija susiklostė ne dėl to, kad jis Jūsų nebemylėjo, kad kažką blogai padarėte, tikėtina, kad problema buvo jame, jis nesugebėjo išspręsti psichologinio konflikto savyje ir tai jį privertė atsisakyti santykių, kuriuos 6 metus puoselėjo. Taigi, tikiu ir suprantu, kad tai, kas Jūsų gyvenime įvyko, yra labai skaudu, atrodo, kad taip gerai kaip buvo, nebus... Priešingai - viskas gali būti taip pat gerai ir net geriau, tik tikėkite tuo ir siekite to. Nelaikykite visų emocijų užgniaužusi, pasakokite apie tai, kas įvyko, tiems, kuo pasitikite, apsilankykite pas psichologą individualioms konsultacijoms arba užsirašykite į pagalbos grupes išsiskyrusiems. Neleiskite atsirasti tai mažai kibirkštėlei, kuri, kaip sakote, išvarytų Jus iš proto. Sugriuvusią santuoką priimkite kaip nesėkmę, o ne kaip pasaulio pabaigą! Stiprybės Jums.
Man 38 metai. Gyvenimas taip susiklostė, kad nebepasitikiu vyrais - jie išduos, paliks. Sutikau vienmetį našlį, 3 vaikų tėvą, kuris įsimylėjo mane beprotiškai. Suprantate - žmogus jau vieną kartą prarado savo žmoną, liko su 7 mėn. kūdikiu. Jis - pasiturintis, visko gyvenime turi, tik, va, labai pažeidžiamas ir jausmingas. Aš bijau atsakomybės, ir jo nepamilsiu, mes - kaip draugai, ne mylimieji. Esame kartu jau 2 metai. Tas žmogus man dažnai rašo, kad nori eiti ten, kur jo žmona... Prašau jūsų pagalbos, bijau, kad neįvyktų nelaimė. Kaip jam suteikti pasitikėjimo ir noro gyventi - gal patartumėte? Norėčiau jį pamilti, priprasti, padėti auginti vaikučius, bet negaliu išsivaduoti iš meilės pinklių kitam žmogui, kurį mylėjau...
Kaip suprantu, Jums šiuo metu didžiausią nerimą kelia draugo emocinė būsena. Tiksliai nesuprantu, ar jis apskritai praradęs gyvenimo džiaugsmą, ar tiesiog nenori gyventi, jei Jūs nebūsite jo mylimoji. Jeigu jis praradęs gyvenimo džiaugsmą, tuomet Jūs, kaip jo draugė, išreikšdama susirūpinimą juo galite pasiūlyti jam apsilankyti pas psichologą. Galite jį palydėti, jei jis nedrįsta. Jeigu viskas yra dėl to, kad Jūs atsisakote artimų santykių su juo, tai jau panašu į manipuliaciją Jumis ir Jūs turėtumėte tai sustabdyti. Dažnai naudinga pasakyti, kad jaučiate spaudimą iš to žmogaus, kad tai ant Jūsų „užkrauna“ atsakomybę, kuri Jums yra per didelė. Šiuo atveju psichologo konsultacija jam būtų taip pat naudinga. Esant kalboms apie norą mirti, reikia nebijoti ir paklausti, ar tas žmogus galvoja apie savižudybę. Išsiaiškinti, kodėl jam tai atrodo teisingas sprendimas. Ar jis mano, kad mirtis išspręs jo sunkumus? Ar jis žino, koks yra gyvenimas po mirties, galbūt mirtis neišspręs jo sunkumų, gal jie bus dar didesni, dėl to gal verta gyventi ir spręsti problemas „čia ir dabar“? Taip pat kalbėti apie to žmogaus artimuosius, jų gyvenimą be jo. Taigi, Jūs esate šaunus žmogus, nes rūpinatės tuo vyru, stengiatės jam padėti, tačiau nepamirškite ir savęs, nepasiduokite manipuliacijoms, bet taip pat ir neignoruokite to žmogaus kalbų. Šiuo metu Jūsų pagalba jam gali būti išklausymas ir pasiūlymas kreiptis į specialistus.
Galvoje - visiška sumaištis. Turiu vaikiną, kuris mane myli, labai manimi rūpinasi, ir aš tai vertinu, jaučiu jam simpatiją, artumą, bet jaučiu, kad jam kažko trūksta. Ir man tai išsprūdo. Pasakiau, kad jam trūksta subtilumo, džentelmeniškumo, supratingumo - irgi. Supratau padariusi klaidą, nes po to jaučiau didelę tuštumą. Dar niekad nejaučiau tokio keisto jausmo. Visgi aš jam sakiau, kad meilei reikia laiko, kad ji neatsiras per mėnesį ar du, reikia statyti, auginti. O gal vis dėl to tikrai yra kažkas tokio, tik aš pati dar pati to nesupratau? Ką man daryti? Ką jam sakyti? Dabar kurį laiką teks pabūti atskirai, nes gyvename skirtinguose miestuose ir nepavyksta dažnai susitikti...
Perskaičius Jūsų laišką man pirmiausia kilo klausimas: Ar Jūs jaučiate kažkokius jausmus tam vaikinui ar tik norite jausti, nes jis Jus myli ir rūpinasi? Kaip suprantu, tą ką jaučiate jam, kol kas meile nepavadintumėte - greičiau simpatija. Sakote, kad meilei reikia laiko.... Kažkuriais atvejais - taip, tačiau kartais net laikas yra bejėgis prieš jausmus. Dažniausiai pirmiausia būna „aklas“ įsimylėjimas, kuris vėliau pranyksta arba virsta į meilę. Taigi galima sakyti, kad tas ypatingas jausmas (meilė) skirtingu intensyvumu persekioja nuolatos. Ar Jūs išgyvenote įsimylėjimo stadiją su tuo vaikinu? Iš viso Jūsų situacijos aprašymo atrodo, kad ne, arba tai praėjo ir neperaugo į nieką daugiau. Taigi, pasvarstykite: ar nėra taip, kad jausmai tam vaikinui yra lyg geram bičiuliui, tačiau verčiate save jį pamilti kaip vyrą? Visgi, kaip bebūtų ištikrųjų - mylite jį, bet to pati dar nesuvokiate, ar nemylite, bet norite mylėti - teisingiausia būtų stengtis išsiaiškinti tikruosius jausmus tam žmogui. Nes jei Jūsų buvimas su tuo vaikinu yra iš egoistinių paskatų (jis mane myli, man patinka, kad kažkas manimi rūpinasi), tai gali įskaudinti jį ir galiausiai pačiai sukelti labai nemalonius išgyvenimus. Kad būtų lengviau išsiaiškinti, ką jaučiate tam vaikinui, pabandykite jausmus vertinti pagal Robert Sternberg „Trikampio meilės teoriją“ (ang.Triangular theory of love). Anot jo, yra 7 meilės tipai, kiekvienam tipui būdingi tam tikri komponentai: intymumas, aistra ir įsipareigojimas. TIKROJOJE MEILĖJE turi būti visi trys komponentai. SIMPATIJOJE - tik intymumas, AISTRINGOJE MEILĖJE - tik aistra, IŠGALVOTOJE MEILĖJE - tik įsipareigojimas, ROMANTIŠKOJE MEILĖJE - intymumas + aistra, MEILEI -DRAUGYSTEI būdingas intymumas ir įsipareigojimas, AKLAI MEILEI - aistra ir įsipareigojimas. Taigi reziumuojant noriu pažymėti, kad tikriausiai reikėtų džiaugtis tuo, kad jums teks kurį laiką pabūti atskirai. TIkėtina, kad tai padės Jums geriau suvokti, ką jam jaučiate. O kai aiškiau suprasite, ką jaučiate tam vaikinui, elkitės taip, kaip diktuoja jausmai - kitaip tariant, jei jausite, kad jis Jums yra kaip labai artimas draugas, tai ir stenkitės būti/likti tiesiog draugais. Jei jausmai bus romantiški, aistringi, jausite trauką jam kaip vyrui, tuomet būkite mylimieji. Tiesa, o jei jaučiate, kad jam išsakyti žodžiai buvo per šiurkštūs, žeidžiantys - atsiprašykite jo ir pasakykite, kaip dėl to jaučiatės. Sėkmės.
Noriu patarimo dėl santykių su vyru. Mes su juo pragyvenome daugiau nei 10 metų, tačiau prieš dvejus metus jis pasakė, kad yra neištikimas ir nori skirtis. Išsikraustė gyventi atskirai. Iki šios dienos mes gyvename atskirai, tačiau skirtis jis nebenori. Teigia kad grįš, kad esu brangi, tačiau realybė yra kitokia... Laikas bėga, o mes vis tame užburtame rate... Tai jam darbas, tai - kitos priežastys, persikraustyti nesugeba... Sužinojau, kad jis gyvena su kita moterimi, tačaiu jis teisinasi, kai jinai jam - tik kaip bendradarbė, juos jungia tam tikri projektai ir t.t. Tačiau kai su žmogumi gyvena kartu jau metus, kodėl jis negali manęs paleisti? O vis tikina, kad esu jo moteris, tačiau gyvena ne su manimi. Gal tą visą užburtą ratą laikas nutraukti ir tai turi būti mano iniciatyva - paduoti dokumentus skyryboms? Esu pasimetusi, laukiu kažko, ko jau turbūt nebebus...
Tikrai tikiu, kad Jūs savo vyrui esate brangi - visgi 10 metų pragyvenote kartu. Tačiau natūraliai kyla klausimas: ar tiek brangi, kad jis viską mestų ir grįžtų pas Jus? Tikriausiai Jūs atsakėte sau į šį klausimą. Panašu, kad ir kitus keistus šios istorijos faktus Jūs puikiai matote, tačiau viltis miršta paskutinė... Akivaizdu, kad Jūsų ir vyro santykiuose yra manipuliacijos - „Tu esi mano moteris, bet dar grįžti negaliu, nes darbai... ir t.t.''. Kodėl jis negali Jūsų paleisti, sunku atsakyti. Tikriausiai dėl to, kad Jūs jam brangi, svarbi, o brangių dalykų nesinori paleisti, be to, kam jam užsiimti formalumais, kurie tikrai nėra malonūs, jei Jūs jo vis laukiate? Taigi, yra tikimybė, kad kada nors visgi Jūsų vyras sugrįš pas Jus, tačiau tai gali įvykti rytoj ir po dešimties metų... Ar Jūs pasiryžusi gyventi nežinioje? Akivaizdu, kad toks Jūsų elgesys - laukimas - šiuo metu Jums yra priimtiniausias, tačiau pamąstykite, gal būtų naudingiau ištrūkti iš to užburto rato, pasidairyti į tai, kas yra už jo ribų? Taip pat verta pamąstyti, kaip Jūs jaustumėtės, jei Jūsų vyras visgi grįžtu pas Jus po „gastrolių''? Ar manote, kad viskas būtų kaip seniau? Pasvarstykite apie tai. Tikėtina, kad jei taip nutiktų, tai ir jis, ir Jūs būtumėte kažkiek pasikeitę, pas Jus grįžtų visai nebe tas žmogus, už kurio ištekėjote. Jis būtų su nauja patirtimi, kurioje Jūsų nebuvo, o buvo kita moteris. Kaip Jums elgtis šioje situacijoje, turite nuspręsti pati. Tikiu, kad Jūs žinote, kaip elgtis šioje situacijoje toliau, tačiau ta mintis Jus gąsdina, nes tai gali reikšti didelius pokyčius. Sėkmės Jums.
Gyvenu su draugu 4 mėnesius. Jis jaunesnis už mane 14 metų. Ir yra labai pavydus. Nenori, kad bendraučiau su buvusiais draugais, nenori, kad šokčiau su kitais - jam tokie dalykai nepriimtini... Priekabiauja, kad ne taip pažiūrėjau į kokį vyrą, kad žinutėje šypsenėlę uždėjau buvusiam vyrui, kad kalbėdama pie savo praeitį panaudojau daugiskaitą, ne vienaskaitą... Liepė ištrinti visas buvusio vyro nuotraukas, o jis - vaiko tėvas, kitų buvusių draugų... Tikrina žinutes, prašo el.pašto slaptažodžių, nori, kad nebūtų jokių paslapčių... Norėčiau Jūsų nuomonės: ar tikrai aš esu neteisi, norėdama kažkokios laisvės ir privatumo? Ar jisai dėl visų šių reikalavimų yra teisus? Iš pavydo jis kelis kartus pakėlė prieš mane ranką, išgėręs, sudaužė mano telefonus... Man vis dažniau kyla itarimų, kad jam negerai kazkas... Ar verta būti su tokiu žmogumi?
Pasakojate, kad 4 mėnesius gyvenate su draugu ir kenčiate jo pavydo scenas bei nuolatinę kontrolę. Jums kyla klausimas, ar Jūs esate teisi norėdama „laisvės'', privatumo? Taip, Jūsų noras būti „laisvai“', turėti privatumo yra labai žmogiškas ir normalus. Dažnam atrodo, kad jei esi poroje, t.y. įsipareigojęs, tai turi atsisakyti laisvės, nebeturėti privatumo. Tai yra klaidingas požiūris. Žinoma, kai kurie žmonės atsisako privatumo, leidžiasi būti kontroliuojami, tačiau tai jų pačių pasirinkimas, niekas kitas negali to reikalauti per prievartą (nebent to reikalauja įstatymas). Taigi, panašu, kad Jūsų draugas ne tik nori viską žinoti apie Jus, bet ir reikalauja atsisakyti praeities (išmesti senas nuotraukas, pamiršti senus draugus), kitaip tariant - būti absoliutus Jūsų gyvenimo valdovas. Asmenys, kurie kėsinasi į kito žmogaus privatumą, nori kontroliuoti, kelia pavydo scenas, dažnai patys jaučiasi nesaugūs, nepasitikintys savimi. Jūs minėjote, kad Jūsų draugas keletą kartų yra pakėlęs prieš Jus ranką, sudaužęs Jūsų telefoną... Jūs tarsi pateisinimą tokiam jo elgesiui rašote: „iš pavydo''... „buvo išgėręs“. Smurtui pateisinimo nėra! Jūs sakote, kad norite būti „laisva'', visgi panašu, kad po truputį Jūsų draugas atiminėja tą laisvę iš Jūsų, ir tik nuo Jūsų priklauso, kiek savo „laisvės'' Jūs jam atiduosite. Klausiate, ar verta būti su tokiu žmogumi? Tai turite nuspręsti Jūs pati. Aš nežinau, kiek laiko truko Jūsų draugystė, bet suprantu, kad kartu gyvenate 4 mėnesius. Ar Jums neatrodo,kad jis per greitai ėmė iš Jūsų tiek daug reikalauti, kelti smurtu paženklintas pavydo scenas? Kas bus toliau? Ar nebus taip, kad dabar reikalauja slaptažodžio nuo el.pašto, o po to reikalaus išvis nerašyti laiškų, o galiausiai sėdėti namie ir niekur neiti? Ar jis pats yra atviras, ar neturi paslapčių, ar nesukelia preteksto Jums pavyduliauti? Kad būtų lengviau aiškiai suvokti esamą situaciją, įsivaizduokite, kad visą tai, ką man rašote, Jums pasakotų Jūsų artima draugė, „panaikinkite“ visus savo sugalvotus pateisinimus, dėl ko tas vyras taip elgiasi, tiesiog įsivaizduokite, kad ji Jums pasako tiek, kiek man Jūs - ką patartumėte draugei, kaip vertintumėte tuos santykius ir tą vyrą? Suprantu, kad turint santykius yra sunku blaiviai įvertinti situaciją, nes nuolatos galvą atakuoja pateisinimai, atsiranda viltis, kad viskas bus geriau, dėl to reikia aiškiai sau pasakyti: Ko aš nesugebėčiau toleruoti santykiuose, kas yra galima, o kas ne santykiuose? Pagalvokite, kai nebuvo šių santykių, koks buvo Jūsų požiūris į pavydo scenas, „rankos pakėlimą“, asmeninių daiktų gadinimą, kontrolę..? Taigi, galbūt Jūsų laisvė šiek tiek ir sumažėjo šiuose santykiuose, tačiau vis dar turite teisę laisvai priimti sprendimus. Todėl kaip Jūs benuspręsite, tai bus Jūsų sprendimas ir tikiuosi jis bus geriausias Jums. Sėkmės.
Labai dažnai mano galvą kankina įvairiausios problemos. Man sukyla tokie greiti nervai, jei galima taip issireikšti, puolu paskui į depresiją, ir nuo to kenčiu pati bei kenčia šeima. Turiu didelį baimės jausmą, kas bus toliau, ką daryti?
Tiesą sakant labai sunku kažką Jums pasakyti, kadangi labai glaustai papasakojote apie Jus kankinačią savijautą. Būtų naudinga sužinoti, kokios gi tos įvairios Jus kankinančios problemos, ar jos tikrai yra neišprendžiamos, ar tik dėl savo emocinės būsenos Jūms taip atrodo. Panašu, kad Jūs jaučiate nerimą, kuris tikriausiai neturi priežasties, nes Jūs pati sakote, kad jaučiate baimę dėl to, ko nėra, bet gali būti. Pasvarstykite, kiek laiko tęsiasi ši savijauta, po kokio įvykio ji atsirado. Jeigu jaučiate, kad ši būsena labai apsunkina Jūsų ir Jūsų šeimos gyvenimą, kreipkitės pas psichologą ilgesnėms konsultacijoms. Jeigu šalyje, kur gyvenate, nėra galimybės eiti pas psichologą, susiraskite psichologą Lietuvoje, kuris konsultuoja nuotoliniu būdu. Sėkmės.
Kaip išspręsti problemą tarp brolio ir sesers? Jam tuoj bus 7 metukai, jai -12 metų. Jie labai nesutaria tarpusavyje.
Laba diena, nesutarimai tarp brolių ir seserų yra labai įprastas reiškinys. Dažnai tai tęsiasi iki vėlyvos paauglystės, po to viskas susitvarko. Kadangi sunku suprasti, ką Jūs laikote „labai nesutaria“', tai sunku atsakyti, kaip tai spręsti. Tokiose situacijose labai svarbus tėvų elgesys. Venkite bausti kažkurį vieną iš vaikų, o jeigu taip darote, tai tiksliai išsiaiškinkite, kas iš tikrųjų yra kaltas. Taip pat atkreipkite dėmesį, dėl ko kyla nesutarimai. Jeigu nesutarimai yra, pavyzdžiui, dėl pavydo, tėvų dėmesio, pasistenkite pašalinti priežastis. Taip pat jeigu nesutarimus lydi grubus, nuolatinis smurtas, būtų naudinga kreiptis į psichologą išsamesnei atvejo analizei. Sėkmės.
Esu jauna moteris, ką tik po širdies operacijos, ir prieš tai buvo daug metų ieškota sveikatos pablogėjimo priežasties. Tai išsekino mane, prieš porą metų, įtariu, atsirado depresija, pakriko nervai, atsirado blogos mintys, pati savęs nebeatpažįstu. Visad klausiu, kodėl būtent man taip nesiseka, ypač kai esu bedarbė, išlaikytinė. Sėdėjimas namuose žudo, bet kažkuo užsiimti, kažką lankyti neturiu pajamų, gyvenu kitiems ant sprando. Esu su aukštuoju išsilavinimu, bet stažo neturiu, nes sirgti pradėjau dar studijų metais. Noriu išvažiuot į užsienį, bet negaliu fizinio darbo dirbti. Galva plyšta nuo norų, planų ir beviltiškumo jausmo. Gaila man visų, kurie turi su manim gyvent, nes ypač po operacijos ypač nestabili psichologiškai, ir labai man liūdna, nes jaučiuosi našta kitiems.
Iš Jūsų laiško panašu, kad Jūs esate giliam nusivylime, liūdesy, jaučiatės nelaiminga ir našta artimiesiems. Jūsų aprašyta savijauta primena depresijos simptomatiką, dėl to Jums būtų naudinga lankytis pas psichologą. Jis padėtų Jums susitvarkyti su savo emocijomis, adaptuotis visuomenėje. Nemokamą psichologo konsultaciją galite gauti Krizių įveikimo centre, http://www.krizesiveikimas.lt/, taip pat savo miesto Psichikos sveikatos centre ar poliklinikoje. Sėkmės.
Jau kurį laiką mane kankina klausimas, kokia yra gyvenimo prasmė? Koks tikslas gyventi? Per visą savo gyvenimą neturėjau daug gražių įvykių, kuriuos prisiminus veide atsirastų šypsena. O ir artimų žmonių daug neturiu. Net ir pasirinkta gyvenimo kryptis manęs nebejaudina kaip anksčiau, todėl ir iškilo klausimas, kokia ta gyvenimo prasmė? Klausimas labai platus ir neapibrėžtas, nes tiesiog praradau ne norą gyventi, bet norą džiaugtis gyvenimu - iš veido dingo šypsena, ir tai, kas mane džiugino, jau visai nejaudina. Taigi, pirmiausia gal plačiau papasakosiu apie save ir mane kankinančias bėdas. Pradėsiu nuo to, kad esu 22 metų mergina, kol kas dar esu dirbanti studentė. Į Vilnių atvykau iš mažo miestelio. Mano šeima tikrai nėra pavyzdinė. Esu jauniausias vaikas, turiu sesę, su kuria santykiai tikrai nėra patys geriausi. Su tėvais sieja, net nežinau ar tai galima pavadinti santykiais, gal labiausiai tinka žodis ryšys. Nors gyvenu toli nuo jų, visai jų nepasiilgstu. Atvažiuoju tik todėl, kad taip yra teisinga ir jaučiu pareiga juos aplankyti, bet tik įžengusi į namus, noriu iškart grįžti atgal į Vilnių. Taip yra todėl, kad namie niekada nesijaučiau laiminga ir laukiama. Nuo vaikystės turėjau sunkiai dirbti, kad gaučiau tai, ko noriu, nors tuo tarpu sesuo viską gaudavo ant sidabrinės lėkštutės. Kai sesuo išvažiavo studijuoti, galvojau, kad viskas pasikeis. Taip, pasikeitė, tik, deja, ne į tą pusę, kurią norėjau. Viskas dar labiau pablogėjo. Buvau apkraunama darbais, todėl buvau pasiryžusi baigti kuo geriau mokyklą ir išvažiuoti studijuoti kuo toliau nuo jų. Toks užsibrėžtas tikslas mane išgelbėjo, nes to siekiau visa širdimi ir tai padėjo ištverti 4 metus namie su tėvais. Tėvai manęs niekada nesuprato, niekada nepalaikė. Net neprisimenu ar kada buvo pagyrę už gerai atliktus darbus. Tėvas nors ir yra dirbantis, bet didžiąją dienos dalį būna girtas, o tai sukelia amžinus barnius namie, mama šaukia, tėvas rėkia. Girtavimas ir barniai dar labiau paaštrėjo kai sesuo išvažiavo. Mokykloje daug draugų neturėjau, nes tiesiog nemokėjau bendrauti, nemačiau pavyzdžio kaip tai reikia daryti, todėl nebuvau viena iš populiariausių mokinių. Pati laimingiausia mano diena buvo tada, kai gavau atsakymą iš universiteto, kad mane priėmė studijuoti Vilniuje. Nes tada supratau, kad košmaras namuose baigsis, nebegirdėsiu amžinų rietenų. Atvykusi studijuoti aš pasikeičiau, tapau kur kas laimingesnė, pradėjau daugiau bendrauti, šypsotis. Susiradau naujų draugų. Tačiau tokia laimė ilgai netruko. Mano laimę vis temdė grįžimai namo, kuriuose vėl jaučiausi nelaiminga. Kai paskutinį kartą buvau namie, tėvas vėl pasigėrė ir aš nebesugebėjau pykčio ir apmaudo laikyti savyje, viską išrėkiau, ką apie jį galvoju, kodėl nevažiuoju dažnai namo, kaip jaučiuosi. Galvojau, kad man palengvės, kai galu gale tėvai sužinos kaip jaučiausi visus tuos metus, bet deja, tėvas net nesureagavo, nes buvo girtas, bet ir mama nieko nepasakė, nė žodžio. O kitą dieną buvo toks įspūdis, kad nieko net ir nebuvo. Būtent po šio įvykio mano nuotaika visai subjuro, veide nebeliko šypsenos. Niekas manęs nebedomina, vis dažniau pradedu galvoti, kad šeimoje aš buvau nelaukiamas vaikas, kad gimiau per klaidą. Per visą gyvenimą nepatyriau kas yra šiluma ir meilė. Nesugebu susirasti artimo žmogaus, kuriam galėčiau atiduoti savo širdį. Todėl rašau Jums - gal galite patarti, kaip surasti jėgų vėl kovoti už laimę? Kaip rasti stimulą, kuris priverstu mane vėl pradėti veikti, nepasiduoti, nors ir iškyla sunkumų? Kaip pamiršti tai, kas mane įskaudino? Ką turiu padaryti, kad leisčiau sau patikėti, kad viskas bus gerai, kad gyvenimas gražus, kad mano laimė - dar priešakyje, kad aš dar surasiu savo išrinktąjį?
Šiuo metu Jūs jaučiatės nelaiminga, nereikalinga, gyvenanti beprasmį gyvenimą. Atsakyti, kokia yra gyvenimo prasmė, vienareikšmiškai nelabai įmanoma. Kiekvienas žmogus turi skirtingą gyvenimo prasmę. Vienam žmogui gyvenimo prasmė yra jo vaikai, kitam - augintinis, darbas, trečias mėgaujasi keliaudamas ir t.t. Suprasti, kokia Jūsų gyvenimo prasmė, yra rimtas įšūkis. Esu įsitikinusi, kad gyvenimo prasmę Jūs turite, kadangi kitaip negyventumėte, tačiau šiuo metu Jūs nesugebate jos įvardinti. Todėl gal verta šiuo metu gyvenimo prasme laikyti GYVENIMO PRASMĖS IEŠKOJIMĄ? Jūs minite, kad Jūsų santykiai su šeima yra komplikuoti: tėvas išgėrinėja, motina Jūsų nesiklauso ir nesupranta, su sese taipogi ryšio nėra. Santykių, kurie tokie buvo visą gyvenimą, nelabai pakeisite, tiksliau tų žmonių. Galite keistis tik pati ir savo gyvenime nekartoti tėvų klaidų, nesielgti taip, kaip jie su Jumis. Sakote, kad

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis