Skaitomiausi straipsniai:
- Stilingiausios lietuvaitės: maksi ilgis, odinės striukės ir margi audiniai
- Gydytojai atvirauja: kurių vaistų jie negertų
- Horoskopas 05.08-15: ko reikėtų pasisaugoti?
- Pienės – salotoms, medui ir gydymui
- Kulinarinė pamoka: gaminame tiramisu
Ar galiu įsijungti diktofoną?
Vaidas: Galite. Svarbu – kad nepateiktumėte kompromituojančių klausimų.
Koks klausimas Jums būtų nepatogus?
Vaidas: Apie pinigus.
Aistė: Apie tai, kiek uždirbame.
Vaidas: Dėl to mes iš karto sutrinkame.
Tik nereikia kuklintis: savo gerbėjams prisistatėte nuogi – turiu galvoje grupinę akto fotosesiją. Regis, nebeturite ko slėpti ir ko prarasti.
Vaidas: Tuo aktu stengėmės apsisaugoti nuo visų galimų nesėkmių ir kompromato ateity. Patys šią informaciją iš karto išviešinome, kad kiti neaplenktų.
Dominykas: Iš tikrųjų norėjome išgarsėti.
Aistė: Visi vieningai pasisiūlėme ir visi vienodai sutikome. Tiesa, jie mane įkalbinėjo. Aš tikinau: „Eisiu fotografuotis nuoga.“ O jie šaukė: „Neik, neik!“
Vaidas: Atkalbinėjome, bet ji veržėsi, ir štai turim, ką turim.
Garsūs jau esate, o dėl populiarumo tenka nuolat kautis. Neseniai į rinką išmetėte dainą „Mergaitė melagė“: romantiškoji Aistė liūdnai aimanuoja: „O man meilės niekas nesiūlo...“
Aistė: Ši daina sukurta meilės, arba Valentino dienos proga.
„Greitai paslaptingai uoliai bėga nuo manęs jaunuoliai. Nors man dvidešimt šeši jau, bet aš dar neištekėjau. Ar aš ištekėsiu, ar ne, aš mergaitė žemuogių sode – aš melagė žemuogių sode“, – skambindama pianinu ir svajingai į atlikėjo Manto Jankavičiaus portretą žvelgdama guodžiasi ugniaplaukė Aistė. Daina manifestas? Ar šie vyrai slibinai Jūsų nemyli, o gal kaip tik per daug įkyriai dėmesį rodo?
Aistė: Juokaujate? Kada dėmesio būna per daug?
Beje, kokios Jūsų šeiminės padėtys?
Vaidas: Mūsų asmeniniai gyvenimai yra paslaptis, nes iš tiesų dar neturime ko slėpti.
Dominykas: Aš šeimą turiu, bet esu nevedęs.
Aistė: O aš neturiu vaikų.
Vaidas: Aš neturiu perspektyvos.
Vaidas: Išsireikalautume, kad mums mokėtų pašalpą. Rašytume paraišką į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, nes mūsų gyvenimai būtų sugriauti.
Aistė: Manau, kiekviena moteris nori, kad jai pasipirštų, bet nebūtinai nori ištekėti.
Kolekcionuojate pasipiršimus?
Aistė: Dar neteko, bet esu tam pasiruošusi: turiu susibraižiusi užrašų knygą, kad galėčiau tiesia linija suregistruoti būsimus kandidatus.
Nė vienas nebandėte prašyti Aistės rankos?
Aistė: Būtų kraujomaiša: mes esame šeima, jie man – broliai.
Vaidas: It broliai. Kai matau, kad nėra perspektyvos, kam vargti?
Po tokios dainos Lietuvos vyrai turėtų susirūpinti, kad žaviai merginai niekas nesiūlo meilės.
Vaidas: Mes sąmoningai sukėlėme atvirkštinį efektą – dabar visi galvoja, kad jai puls piršis, ir visi supranta, kad jai pirštis nebėra prasmės.
Svarbu, kad patys turite pageidavimų, lūkesčių, siekiamybių. Štai Vaidas rašo dainą „Jeigu aš būčiau gražus“, Dominykas – „Jeigu aš būčiau didelis“, Aistė dainuoja „Jeigu aš būčiau vyras“.
Dominykas: Mano atveju tai – ne siekiamybė (aš didelis nebeužaugsiu), o skaudulys. Jį atveriu žmonėms, ir man nebeskauda. Išsisakai ir...
Aistė: ...susitaikai su savo problema.
Vaidas: Kurdami naudojame psichoterapijos principą – atvirai nagrinėjame problemas: tai padeda išgyti. Mūsų rūpesčiai būdingi daugeliui žmonių, tad tikimės, kad gyjame ne vien mes. Kas tas problemas išklauso, suvokia jų absurdą, išgyja kartu su mumis.
Dominykas: Taip, mes norime parodyti, kad puikiai matome, jog ylos maiše nepaslėpsi. Ūgio – po kojūkais.
Mažas, didelis... Tai – filosofinis klausimas. Juk galima būti didžiu vidumi. Arba grožis... Vaidas norėtų būti fiziškai ar dvasiškai gražesnis?
Vaidas: Aš iškart prieštarausiu: negali būti didelis vidus, jei išorė maža.
Dominykas: Ką tu, Vaidai, žinai? Gal mano molekulės mažesnės ir visko manyje yra daugiau?
Ar dvasia yra kūno substancijos ekvivalentas?
Aistė: Tik kaip pamatuot tą dvasią?
Gal darbais? Regis, Dominykas daugiausia iš Jūsų triūsia: dainuoja miuzikluose, šoka televizijos šokių projektuose, veda LRT laidą „Tūkstantmečio vaikai“, kaip ir judu – kuria vaidmenis teatre.
Vaidas: Bet pripažinkim, kad jo darbeliai vis tiek yra mažyčiai.
Aistė: Darbų daugiau, bet jie – mažesni.
Dominykas: Matote? Vaidas yra išoriškai gražus, o vidumi – bjaurokas. Apie tai ir šneka: „Jeigu aš būčiau gražus.“
O Jums, Aiste, kodėl nepatinka moteriškoji esybė?
Aistė: Man labai patinka. Jūs paklausykit dainos finalo...
„Jei būčiau vyras, būčiau iki debesų, turėčiau barzdą lig kelių, net galėčiau būti neištikimas, galėčiau nieko neveikti, nes bobos viską padaro... Aš moteris, ne žmogus, žmogus tai jis...“
Aistė: Visa tai yra hiperbolizuotos metaforos. Na, ir dar lipau Dominykui druskinomis pėdomis ant žaizdos.
Dominykas: Dėl to esu toks mažas, kad mane trypia nuo vaikystės.
Aiste, ar dainuodama apie vyrus – esą bobos viską padarys, ir jiems nieko veikti nebereikia – norėjote įgnybti savo draugams?
Aistė: Jiems nereikia, bet jie veikia.
Dominykas: Ji kreipėsi ne į mane ir ne į Vaidą, o į kitus vyrus.
Vaidas: Aistė, tiek metų praleidusi su mumis, nedidelę barzdelę jau yra užsiauginusi.
Aistė: Gal net ir ūsiuką.
Vaidas: Turime apie ką pasišnekėti, kai žmonės negirdi. Aistė yra puiki moteris. Žinoma, nenoriu jos reklamuoti...
Aistė: Mano telefono numeris +370 6...
Dominykas: O melagė... Tai – jos kaukė.
Vaidas: Kodėl kaukė? Tai buvo vienas jos gyvenimo tarpsnis, tik nežinia, ar šiuo metu jis tęsiasi.
Aistė: Aš esu Aistė Lasytė, o jie – Dominykas Vaitiekūnas ir Vaidas Kublinskas.
Vaidas: Ji labai didžiuojasi, kad išmoko atmintinai mūsų vardus ir pavardes.
Dominykas: O žinai mano Sutvirtinimo vardą? Lukas.
Kartą atviravote, kad Aistė – ypatingas grožis, Dominykas – didelė siela mažame kūne, Vaidas – egzistencinių skylių kamšytojas.
Vaidas: Man yra labai malonu ir baisu, kad turiu prilipdyti šiems žmonėms po sakinį. Bendraujame aštuonerius metus, labai daug, ir jie pasidarė daugiau negu sakinys, pastraipa ar net visa knyga.
Aistė: Gerai išsisukai nuo klausimo. Kalbi apie žmones, o ne apie vaidmenis.
Vaidas: Aš neskiriu asmens nuo jo vaidmens. Kai rengėme diplominį darbą – savo koncertą, reikėjo parašyti, kokius vaidmenis atlikome. Patikinau, kad „Liūdnuose slibinuose“ esu Vaidas Kublinskas. Man sako: „Tu ten darai keistus dalykus, nesi visai tu.“ Bet žiūrovams ir nemeluoju, kad esu, tarkim, Jonas Pranauskas – baisiai negražus ir kompleksuotas.
Dominykas: „Liūdnuose slibinuose“ jaučiuosi kitaip negu Vaidas, kartais per sceninį veiksmą išlenda tokių man nebūdingų savybių... Suprantu, kad esu ne aš, bet vis dėlto... aš.
Jūsų geras humoras, liūdesio parodija verčia žiūrovus juoktis patiems iš savęs. O liūdnojo slibino kaukė labiausiai, man atrodo, prilipo Vaidui. Taip esate įsijautęs į vaidmenį ar tiesiog toks Jūsų stilius – ponaičio su ašara akyse? Ar kada nors šypsotės?
Aistė: Gal nepastebėjote, bet dabar jis netgi kvatojasi.
Vaidas: Nesu girdėjęs apie tokį stilių. Teks pasiskaityti.
Dominykas: Tai yra jo būdas sulaukti dėmesio.
Vaidas: Taip, vienas iš daugybės – papirkti žmones. Matydamas, kaip vieni papirkinėja gražia šypsena, šoklumu, judrumu, ir supratęs, kad to tikrai neperspjausi, sau pasakai: „Aš būsiu geriausias tarp blogiausių toje srityje.“ Kiekviena lazda turi du galus, ir nebūtina visiems grūstis į tą vieną galą. Gyvenimas yra įvairus. Ir jis gali būti geras visiems.
Dominykas: Žodis „liūdnas“ nebūtinai turi spausti ašarą arba sustingdyti rimtį – kaip kad yra Vaido veide. Kiekvienas esame savaip liūdnas ir kiekvienas savaip tą liūdesį suprantame. Nereikia norėti, kad visi bliautume vienu metu. Gyvenimas liūdnas, bet nieko bloga. Tai, kas drugeliui yra gimimas, vikšrui – pasaulio pabaiga.
Jei nebūtų sunkiai susirgęs, Jūsų studijų muzikos vadovu būtų buvęs Vytautas Kernagis. „Liūdnų slibinų“kūryba – nuo parodijų iki dainuojamosios poezijos, humoristinių miniatiūrų, klasikos improvizacijų – artima maestro dvasiai. Tik turbūt nė pats V. Kernagis nebūtų sugalvojęs dainuoti hegzametru parašyto K. Donelaičio kūrinio „Metai“, kaip kad roko stiliumi dainuojate „Pavasario linksmybes“ arba A. Baranausko „Anykščių šilelį“.
Vaidas: Taip, dažnai esame gretinami ir nelabai tam priešinamės, tačiau pasakyti, kad labai su tuo sutinkame, irgi negalėtume. Nesekame maestro pavyzdžiu natūraliai, nesame gyvai matę ir jo „Dainos teatro“. Tuo metu, kai šis gyvavo, aš buvau begimstąs, o jiedu – net negimę. Žmonės nori kažkaip mus įvardyti, ir tai, matyt, yra arčiausiai, prie ko galėtume būti priskiriami.
Šešerius metus įnirtingai stengiatės nuliūdinti tautą, bet išeina priešingai – visi juokiasi ir ploja. Neapmaudu?
Dominykas: Daug dainų esame sukūrę, daug koncertų surengę ir apie daug ką pašnekėję, o Lietuva vis dar egzistuoja. Koks ryšys tarp mūsų kūrybos ir jos egzistencijos, gali pasakyti filosofai.
Vaidas: Išvada tokia: nors gyvuojame šešerius metus, Lietuva dar nesugriuvo, vadinasi, tikrai nieko bloga nedarome. Lietuviškas paradoksas – mums liūdna, o žmonės juokasi. Kuo mums liūdniau, tuo jiems smagiau. Lietuviai semiasi džiaugsmo matydami kitą nusiminusį. Lietuviui svarbu žinoti, kad ne jam blogiausia. Lietuvis, nors stengiasi įtikinti, kad blogai yra būtent jam, širdyje žino, kad taip nėra.
Dominykas: Ir latviams tai svarbu. Ir estams.
Vaidas: Todėl ir laikomės kartu su latviais ir estais. Kartais vieni, kartais kiti vieni kitus paliūdiname.
Dominykas: Šis tekstas yra Maironio.
Aistė: Neskirstyčiau mūsų trijulės lyčių pagrindu. Bendrauju su jais kaip su broliais, seserimis, pusbroliais...
Dominykas: Lytiškumas tarp mūsų egzistuoja, bet...
Aistė: ...bendraudami kliūčių nesukuriame.
Vaidas: Jei mes Aistei ir leidžiame mažiau šnekėti, tai tikrai ne todėl, kad ji yra moteris. Užtat leidžiame jai daugiau dainuoti. Vieni kitus laikome žmonėmis ir skirstome ne pagal lytį, o pagal kiekvieno galimybes.
Dominykas: Skirstome tik pagal ūgį. Manęs pirmo pro duris jie nebepraleidžia, o seniau praleisdavo.
Kaip sveikinate Aistę gimtadienio, moters dienos proga?
Aistė: Jie mane nufilmavo, kai dainavau apie mergaitę melagę. Per vieną gimtadienį atnešė man didelį arklio formos balioną.
Dar nebuvote gimę, kai Paryžiuje Jeanas Paulis Sartre‘as menininkams kavinėse skaitė pesimizmo filosofiją, teigė, kad visi žavūs jaunuoliai bręsdami patiria tamsiąją egzistencijos pusę. Esate liūdni iš prigimties ar tokie tapote?
Dominykas: Kažin, ar Lietuvoje yra žmogus, kuris niekada nėra pabuvęs tamsoje?
Vaidas: Šviesa suvokiama tik tada, kai regi tamsą. Kol nėra tamsos, nėra ir šviesos.
Papasakokite apie tamsiąsias savo puses.
Vaidas: Aš per pastaruosius metus priaugau kilogramą.
Aistė: Beje, ir aš.
Dominykas: O aš, kaip žmogus, stoviu vietoje, nes mano svoris nepakito.
Vaidas: Atsimenu, kaip kartą, būdamas 21-erių, pirkau parduotuvėje bananų, ir grąžos man atmetė dvidešimčia centų per daug. Pastebėjau tik išėjęs iš parduotuvės. Nešiojausi šią paslaptį – sąžinės graužatį – iki šiol.
Dominykas: Vaikystėje lygindamas drabužius padėjau karštą laidynę ant kilimo ir jį pradeginau. Bandžiau tai nuslėpti: išstumdžiau baldus, persukau kilimą, skylė liko po foteliu. Po pusmečio tėvai pastebėjo, teko apie tai pasišnekėti.
Vaidas: Kai pasišnekėjo, sąžinė nustojo jį graužti, o mane vis dar ėda, nes aš nepasišnekėjau. Gal reikės apie tai padainuot? Be dainos sielos nepagydysiu.
Aistė: Aš nelankydavau pamokų, ir dėl to kremtuosi.
Liūdesys – filosofinė būsena. Dėl ko labiausiai liūdite?
Vaidas: Atsakymų į panašius klausimus prigalvojame daug, tik kaskart suprantame, kad nė vienas iš jų nėra pakankamai geras. Kad ir ką darytum, vis tiek viskas baigsis vienodai. Kaip vienodai? Žmonės žino. Nenoriu jų dar kartą liūdinti.
Dominykas: Man liūdna būna dėl daugelio dalykų. Tik nežinau, ar verta tuos dalykus viešinti. Neteisybė, žmonių smerkimas... Vaidas viską pasakė.
Vaidas: Aš kaip kirviu nupjoviau smulkmenas, kurias tu norėtum išviešinti. Visi rūpesčiai yra laikini. Kad problema išsispręstų, turi tiesiog palaukti. Mažos problemos, jei nieko nedarai, išsisprendžia per dieną ar dvi, didelės – per šimtą metų.
Dominykas: Manau, jis juokauja. Kartais žmones stebina, kad mes esą nesakome tiesos. Sakome, tik savaip.
Aistė: Net ir liūdima dėl skirtingų dalykų. Galima liūdėti dėl to, kad neliūdna.
Vaidas: Pasakų, aišku, esame skaitę, o mūsų grupės pavadinime man patinka žodžių „lūdesys“ ir „slibinai“ jungtis. Tai kelia klausimų, o klausimai yra geriau negu atsakymai. Suvokus klausimus ir tai, iš kur jie kyla, gali paaiškėti, kad atsakymų ir nereikia.
Aistė atvirai deklaruoja, kad norėtų pabūti vyru. O Judu ar norėtumėte įkūnyti moterį?
Aistė: Aš nei atvirai, nei uždarai nedeklaruoju, kad norėčiau pabūti vyru. Tai egzistencinis klausimas: kas būtų, jeigu būtų.
Dominykas: Kiekvieną dieną patenki į kokią nors neaiškią situaciją, susiduri su diskriminacija, vertinimu, džiaugsmais, problemomis, klausimu – kaip šiandien atrodyti? Nemanau, kad vyrai išgyvena kitaip nei moterys. Ir jie patiria nuoskaudų dėl amžiaus, ūgio, lyties. Pavyzdžiui, yra moteriškas vaidmuo. Daryk, ką nori, niekas tau to vaidmens neskirs!
Vaidas: Jei tektų rinktis, labiau norėčiau pabūti gyvūnu – varle ar bitute, nes moteris vis tiek yra gana arti: dvi kojos, rankos, akys, viena galva. Reikalaučiau ko nors kitoniško.
Kodėl Jūs scenoje? Vaidai, juk studijavote fiziką, dabar galėtumėte lazerius laidyti...
Vaidas: Gal todėl, kad lazerio kūrėjui daug mažiau ploja nei dainos atlikėjui. Gal mane kaip vaiką sugundė šlovė, populiarumas? Įsivaizdavau, kad scenoje bus kur kas įdomiau ir lengviau. O pamačiau: yra kaip visur... Nusivylęs nesijaučiu. Ar eisi į šiaurę, ar į šietus, valgyti vis tiek nori.
Dominykas: Labai anksti užsikrėčiau scenos menu – žavėjo iliuzija, kad visada galėsiu keltis vidurdienį. Aktoriaus gyvenimas man atrodė labai dinamiškas, įvairus: gastrolės po užsienį, nereikia visą dieną sėdėti biure. Būdamas moksleivis, ėjau į visus Panevėžio dramos teatro spektaklius. Dabar viltis apie kėlimąsi vidury dienos žlugo.
Aistė: Užsikrėčiau teatru lankydama teatro studiją „Vilkolakis“. Svajodavau, kaip keliuosi anksti ryte (to daryti nemėgau), puošiuosi, rengiuosi, einu koncertuoti. O dabar į „Labą rytą“ pakviečia, svarstau: „Ką sau maniau taip svajodama? Nesąmonė taip anksti keltis!“
Kuo buvote gąsdinami vaikystėje?
Dominykas: Mane gąsdino, kad ateis dundulis su lietučiu. Sakė: „Mokykis vaikeli, kitaip niekas tavęs nei džiugins, nei liūdins. “
Vaidas: Mane gąsdino tuo, kad vesti reikės.
Aistė: Kartą, kai buvau maža, pro mane einantis vyras pasakė: „Aš tau policiją iškviesiu.“ Stovėjau sau ramiai, nieko nedariau: nei liežuvį rodžiau, nei vaipiausi. Tada apsiverkiau ir visiems pamelavau, kad jis mane mušė.
Vaidas: Paskutinė įveikta baimė – vairavimo. Teises išsilaikiau 2002 m., bet išvažiavau mokytis ir automobilio ilgai nečiupinėjau. Po kurio laiko buvo labai baisu sėsti prie vairo ir važiuoti gatvėmis. Vairavimo baimę įveikiau, dabar nebebijau nieko.
Dominykas: Man vairuoti nėra baisu, bet aš labai bijojau šokti su parašiutu. Iššokau, tiksliau – mane tiesiog išmetė. Džiaugsmo nepatyriau. Scenos baimė lydi mane beveik visada, kartais apima net panika. Visa tai transformuojasi į energiją scenoje. Čia sudėtingi procesai, bet kodėl dabar mes apie tai prakalbome?
Ar ir toliau eisite šiuo keliu?
Vaidas: Neturėjome strategijos, niekada nežinojome, kur tas kelias veda, nes jis nėra labai išmintas, kad atpažintum, jog seki kam nors iš paskos. Mėgstame skirtingą kraštovaizdį. Perlipus kalną norisi...
Dominykas: ... atsigulti ant smėlio. Arba pievoje. Po lietumi...
Aistė: Kartais ir prigulam...
Vaidas: Ir nematome nieko baisiaus.
Aiste, kada jie labiausiai yra slibinai?
Aiste: Pasižiūrėkit į juos, kokie iš jų siaubūnai...
Vaidas: Deja, kol kas labiau liūdni nei slibinai. Su amžiumi tikimės įgauti daugiau pykčio.
Aistė: Jei gerai padirbės, gal ir taps grėsmingesni. Nelygu, kur nuplauksim, kokią kliūtį sutiksim.
Matydami šalia savęs žavią slibinaitę tiesiog neieškote normalių merginų?
Aistė: Ačiū jums.
Vaidas: Normali moteris yra baisus gyvūnas. Mes jų vengiame, nes šalia jų turi būti taip pat normalus, o tai neįmanoma.
Vaidas: Įvertinimai skatina pailsėti, nes matai, kad daug padarei, užsitarnavai poilsio. Jei rimtai, – svarbūs.
Grupė teikia galimybę maloniai praleisti laiką?
Vaidas: Taip norėtų matyti visi mūsų gerbėjai, žiūrovai. O iš tikrųjų tai yra darbas be jokios romantikos. Arba teikia tiek pat romantikos, kaip ir kiekviena kita veikla.
Dominykas: Norime iš to šiek tiek daugiau nei malonumo. Žodžiu, lietutis ir čia palyja.
