Kai savivertė priklauso nuo pasiekimų
„Gyvename kultūroje, kurioje labai vertinamas efektyvumas, greitis ir rezultatai. Nuo mažens girdime, kad reikia būti „geriausiam“, „naudingam“, „pasiekti daugiau“. Todėl pamažu gali susiformuoti įsitikinimas: „Esu vertingas tik tada, kai ką nors pasiekiu“, – sako psichikos sveikatos centro „Neuromeda“ medicinos psichologė Monika Gritėnaitė.
Ji pažymi, kad kognityvinėje elgesio terapijoje tai vadinama sąlygine saviverte – žmogaus vertės jausmas priklauso nuo tam tikrų sąlygų. Jei sekasi – jaučiuosi vertingas. Jei nepavyksta – imu abejoti savimi.
Pasak psichologės, problema ta, kad pasiekimai niekada nesuteikia ilgalaikio saugumo. Pasiekus vieną tikslą, dažnai atsiranda kitas, todėl savivertė lieka nuolat priklausoma nuo išorinių rezultatų.
Polinkis savivertę grįsti rezultatais gali susiformuoti dar vaikystėje. „Didelę įtaką turi tai, kokią žinutę vaikas gauna apie savo vertę. Jei dėmesys, pagyrimai ar meilė dažniausiai buvo siejami su gerais pažymiais, sporto laimėjimais ar geru elgesiu, gali susiformuoti įsitikinimas, kad meilę ir priėmimą reikia užsitarnauti“, – aiškina specialistė.
Ji primena, kad tokiose situacijose formuojasi klaidingi įsitikinimai, pavyzdžiui: „Turiu būti tobulas“, „Negaliu klysti“, „Jei nebūsiu geriausias, būsiu niekam tikęs.“
M. Gritėnaitė pabrėžia, kad toks pagyrimų siejimas su laimėjimais nebūtinai reiškia blogus ar nemylinčius tėvus.
Dažnai tai perduodama netiesiogiai – per šeimos vertybes, aukštus lūkesčius ar nuolatinį lyginimą su kitais.
Kaip atskirti sveiką veikimą nuo perfekcionizmo
„Sveikas veikimas kyla iš noro sukurti arba smalsumo, prasmės ir noro augti. Žmogus gali dirbti daug, tačiau moka ilsėtis, priima klaidas kaip mokymosi dalį ir nejaučia grėsmės savivertei, jei kas nors nepasiseka. Perfekcionizmas dažniausiai kyla iš trūkumo jausmo arba baimės būti nepakankamam, suklysti, nuvilti kitus. Tokiu atveju žmogų labiau motyvuoja nerimas nei įkvėpimas“, – aiškina „Neuromedos“ specialistė.
Ji pastebi, jog vienas svarbiausių ženklų, kad produktyvumas tapo savivertės matu, yra tas, jog žmogus jaučia kaltę ilsėdamasis. Net laisvalaikis ima atrodyti kaip laiko švaistymas.
M. Gritėnaitė vardija ir kitus požymius, tai nuolatinis poreikis būti užsiėmusiam, sunku džiaugtis pasiekimais, nes iškart reikia siekti kito tikslo, nesėkmės išgyvenamos ne kaip gyvenimo dalis, o kaip asmeninės vertės netekimas.
„Žmogus ima mąstyti: „Jei šiandien nieko nenuveikiau, vadinasi, buvau bevertis.“ Tai rodo, kad žmogus vertina ne savo veiklą, o save patį per produktyvumo prizmę“, – teigia psichologė.
Ji pažymi, kad skirtumą tarp sveiko veikimo ir perfekcionizmo padeda pastebėti mindfulness praktikos. Galime savęs paklausti: „Ar dabar veikiu todėl, kad noriu ką nors sukurti, ar todėl, kad bijau sustoti?“
Gyvenimas nuolatinio bėgimo būsenoje
M. Gritėnaitė primena, kad spaudimą nuolat būti efektyviam sustiprina ir socialiniai tinklai, nes juose dažniausiai matome kitų žmonių sėkmės akimirkas, o ne kasdienybę. Natūralu, kad smegenys pradeda lyginti visą žmogaus gyvenimą su kitų geriausiais momentais.
„Mes pastebime kitų pasiekimus, bet nematome jų abejonių, nuovargio ar nesėkmių. Tai gali stiprinti mintis „Visi spėja daugiau už mane“, „Aš atsilieku.“ Ilgainiui žmogus pradeda gyventi ne pagal savo vertybes, o pagal nuolatinį poreikį neatsilikti“, – pastebi psichologė.
Ji pabrėžia, kad nuolatinis skubėjimas neleidžia sustoti ir pastebėti savo vidinės būsenos. Žmogus gali ilgą laiką ignoruoti nuovargį, liūdesį ar nerimą, kol organizmas pradeda siųsti stipresnius signalus – nemigą, emocinį išsekimą, dirglumą ar net perdegimą.
„Didžiausia rizika ta, kad savivertė tampa labai trapi. Ji nuolat svyruoja priklausomai nuo išorinių aplinkybių. Tai didina nerimo sutrikimų riziką, perdegimo tikimybę, depresijos simptomus po nesėkmių, lėtinį stresą, perfekcionizmą ir savikritiką. Paradoksalu, tačiau kuo labiau žmogus bando įrodyti savo vertę per darbą, tuo labiau rizikuoja prarasti vidinį stabilumą“, – dalijasi įžvalgomis psichologė.
Taip pat, pasak specialistės, užimtumas neretai tampa būdu pabėgti nuo nemalonių jausmų. Kol esame nuolat užsiėmę, nereikia susidurti su vienatve, baime ar vidiniu nepasitenkinimu. Dėl to nukenčia ir santykiai. Žmogus fiziškai gali būti šalia artimųjų, tačiau nuolat galvoti apie darbus, užduotis ar kitą tikslą.
Dažnai pasitaiko situacijų, kad žmogus, netekęs nuolatinio veikimo, nebežino, kas jis yra. Jei daugelį metų tapatybė buvo grindžiama profesiniais pasiekimais, sustojus gali atsirasti tuštumos jausmas.
„Svarbu neskubėti jo užpildyti naujais darbais, geriau smalsiai tyrinėti save. Galima klausti savęs: kas man svarbu, kai niekam nieko nereikia įrodyti, kokios mano vertybės, kas mane džiugina nepriklausomai nuo rezultatų, koks žmogus noriu būti, o ne ką noriu pasiekti?“– pataria M. Gritėnaitė.
Ji siūlo pasidomėti mindfulness praktika, kuri moko būti su šiuo neapibrėžtumu jo neskubant užpildyti. Dažnai būtent tyloje ir sustojime pradeda ryškėti autentiškesnis santykis su savimi.
Ne ką veikiu, o kaip gyvenu
M. Gritėnaitė siūlo keletą praktinių žingsnių, padedančių kurti savivertę, paremtą ne produktyvumu, o vidiniu stabilumu.
Pirmiausia verta mokytis pastebėti automatinį vidinį dialogą. Jei pagauname save galvojant: „Nieko nenuveikiau, vadinasi, esu nevykėlis“, galime paklausti: „Ar tikrai žmogaus vertė priklauso nuo vienos dienos produktyvumo?“
Taip pat naudinga reguliariai skirti laiko poilsiui be kaltės, ugdyti savęs atjautą vietoj savikritikos, kasdien įvardyti ne tik tai, ką nuveikėme, bet ir kokias vertybes šiandien įgyvendinome, pavyzdžiui, rūpestingumą, sąžiningumą, dėmesingumą.
Verta pradėti praktikuoti mindfulness, mokantis stebėti mintis jų nepriimant kaip absoliučios tiesos, leisti sau patirti ir išbūti emocijas, o ne jas užgožti nuolatiniu veikimu.
„Svarbiausia atskirti du dalykus – žmogaus vertę ir jo veiklos rezultatus. Rezultatai gali būti geri arba prasti. Jie keičiasi. Tačiau žmogaus vertė dėl to netampa didesnė ar mažesnė“, – akcentuoja psichologė.
Pasak M. Gritėnaitės, psichologiškai brandi savivertė remiasi supratimu, kad žmogus yra vertingas ne todėl, kad nuolat įrodo savo naudą, o todėl, kad jis yra žmogus – su savo stiprybėmis, ribotumais, klaidomis ir gebėjimu augti.
„Galbūt vienas svarbiausių klausimų, kurį verta kartais sau užduoti, yra ne „Ką šiandien nuveikiau?“, o „Kaip šiandien gyvenau pagal tai, kas man iš tiesų svarbu?“ Būtent toks santykis su savimi kuria tvaresnę savivertę ir mažina priklausomybę nuo nuolatinio produktyvumo“, – sako „Neuromedos“ specialistė.
