Šiaip manytumėte – diena kaip diena, netgi visai nebloga. Nuvežėte į mokyklą vaiką, paplepėjote su kolegomis, aptarėte su klientu naują projektą, vakare užsukote į sporto klubą ir netgi spėjote žiūrėdama serialą paruošti kuklią vakarienę. Bet užtenka atsidaryti feisbuką, kad suprastumėte – jūsų gyvenimas yra paprasčiausia vegetacija, nes kiti laiką leidžia kur kas įdomiau: keliauja, lanko parodas ir koncertus, mokosi užsienio kalbų, tapyti ir viešai kalbėti.
Pavydėti kitiems žmonėms sėkmės ar turtų nėra naujas reiškinys. Jis gyvuoja, ko gero, nuo tada, kai homo sapiens išmoko atskirti save nuo kitų ir pradėjo lygintis su jais jėga, grožiu ir namo dydžiu. Vis dėlto socialiniai tinklai iš esmės pakeitė šias pavydo žaidynes – dabar mes rungiamės ne turtais, bet žiniomis ir potyriais.
JAV ir Jungtinėje Karalystėje rinkodaros įmonės JWT atlikti tyrimai parodė, kad tik 37 proc. žmonių, naršydami po kitų socialines paskyras, pavydi jiems pirkinių. Kur kas daugiau (apie 60 proc.) jaučia kartėlį dėl kitų žmonių aplankytų vietų ir įgytų žinių. Pasak psichoterapeuto Dainiaus Jakučionio, tai visai normalu, nes gyvename informacijos amžiuje.
„Jos dabar tiek daug tokios smagios ir įdomios, kad baisu ką nors praleisti“, – sako specialistas. Apie baimę praleisti ką nors svarbaus pirmą kartą 1996 m. užsiminė rinkodaros strategas dr. Danas Hermanas. Po 8-erių metų žurnalistas, rašytojas Patrickas J. McGinnis sukūrė terminą fomo (angl. fear of missing out – baimė praleisti), ir jis greit išpopuliarėjo. 2013 m. Esekso universiteto (Anglija) psichologas A. K. Przybylskis ėmėsi tirti, kokią įtaką šis reiškinys daro žmonių psichikai. Apklausę apie 3 tūkstančius žmonių, tyrėjai padarė išvadą, kad tie, kurie dažniau lankosi socialiniuose tinkluose, yra labiau nepatenkinti savo gyvenimu. Kodėl taip yra?
D. Jakučionis mano, kad negalima visų socialinių tinklų vartotojų suplakti į krūvą. Žmonės skirtingi, tačiau visus vienija noras būti grupės dalimi. „Tai užprogramuota evoliuciškai, nes išmestieji iš grupės neišgyvendavo – mirdavo iš bado, šalčio ar sudraskyti laukinių žvėrių, – sako jis. – Dabar žmogus gali išgyventi ir nepalaikydamas artimų ryšių su kitais, bet vienišumas žudo ir jį. Ilgaamžiškumo tyrimai rodo, kad vienišiai gyvena trumpiau. Grupė mums suteikia socialinę pagalbą, padeda lengviau susidoroti su stresu, suteikia prasmės gyvenimui, o tai daro įtaką ir fizinei sveikatai.“
Socialiniai tinklai gali patenkinti šį mūsų poreikį. Ypač jie tinka tiems, kurie realiame gyvenime turi bendravimo sunkumų. „Bendraudami tiesiogiai bijome būti nepriimti dėl išvaizdos, svorio, kalbos manieros, tautybės, rasės, lyties, amžiaus, – sako psichoterapeutas. – Feisbuke gali nedėti savo nuotraukos, pakeisti vardą, o, vos pajutęs nepatogumą, – pasitraukti, tad bendrauti gali laisviau. Kompleksų turintiems ar intravertiškiems žmonėms socialiniai tinklai padeda surasti bendraminčių ir draugų.“ Juos paprastai atsirenkame pagal vertybes ir lojalumą, o neįtikusius iškart blokuojame. Tai sukuria iliuziją, kad visas pasaulis mąsto kaip mes. Ir kartu stiprėja baimė praleisti. Kai matai, kad tavo bendraminčiai lankosi ten, kur norėtum (arba turėtum) būti ir tu, nejučia apima nerimas: „O kodėl manęs ten nėra? Gal jau nebepriklausau grupei?“
Kūrėjai ir stebėtojai
Įprastai, kalbėdami apie socialinius tinklus, analizuojame aktyviuosius dalyvius. Jiems pripaišome susireikšminimą, juos gąsdiname pavojumi ištrinti ribą tarp asmeninio ir viešo gyvenimo ir t. t. Iš tiesų analizuoti tokių žmonių elgesį socialiniuose tinkluose atsietai nuo jų realaus gyvenimo nėra prasmės, nes jie visais atvejais elgiasi panašiai – yra ekstravertiški, lengvai bendraujantys, aktyvūs ir pilietiški. Pasak D. Jakučionio, jie yra kūrėjai. Kur kas labiau dėl baimės praleisti kenčia tylieji feisbuko vartotojai, vadinamieji skrolintojai (angl. scroll – slinkti) arba brauseriai (angl. browse – naršyti). Tai žmonės, kurie patys nieko neskelbia, geriausiu atveju pasidalija kokiu nors itin patikusiu svetimu pranešimu. Paskyrą jie susikuria tam, kad galėtų stebėti kitų gyvenimus.
Aktyvumą šie žmonės parodo tik kartą – kai nedrąsiai pasiprašo į draugus. Kad šis draugas dar gyvas, sužinai tik iš nedrąsaus paspaudimo „patinka“. Įdomu tai, kad, pagal statistiką, tokių stebėtojų yra daugiau nei kūrėjų. Saugiai sėdėdami šešėlyje, jie tikisi išvengti to, kas galėtų sugriauti jų ir taip menką savivertę: kritiškų komentarų ar tų kelių šykščių paspaudimų „patinka“, liudijančių jų nepopuliarumą. Vis dėlto ir toks tylus sėdėjimas nuo nemalonių pojūčių neapsaugo.
„Stebėdami svetimus gyvenimus, šie žmonės vis labiau nusivilia savuoju“, – sako D. Jakučionis. Ko tada jie lenda į socialinius tinklus? Priežasčių, pasak psichoterapeuto, gali būti įvairių. Viena jų – nuoširdus noras sužinoti, kaip gyvena artimieji. Minėto JWT tyrimo duomenimis, net 90 proc. feisbuko ir instagramo vartotojų mano, kad tai geriausias būdas sužinoti, kaip gyvena draugai ir šeimos nariai. Ir aktyviesiems patogu – užuot kiekvienam pasakojus apie kelionę ar kitus potyrius, užtenka įkelti kelias nuotraukas, ir visi pamatys.
„Viena vertus, tai puiku, nes taip socialiniai tinklai atlieka pagrindinę savo funkciją telkti artimuosius, – sako D. Jakučionis. – Kita vertus, komunikuodami išsyk su visais neužmezgame tokio gilaus ryšio, kaip bendraudami su kiekvienu atskirai. Gauni dopamino, bet nesigamina oksitocinas – prieraišumo hormonas, kurį sukuria artimas ryšys.“
Anot psichoterapeuto, būtent dopaminas mus skatina domėtis ir tais žmonėmis, kurių beveik nepažįstame. Kaip savo gyvenimo nuobodulį kompensuojame žiūrėdami filmus ar skaitydami romanus, taip nuo rutinos bėgame naršydami socialiniuose tinkluose. „Leidiesi juosta ir nežinai, kas tavęs laukia, – teigia D. Jakučionis. – Kiekvienas naujas dirgiklis stimuliuoja smegenų centrus, skatina išskirti dopaminą, todėl negali sustoti. Nenuostabu, kad labiausiai nuo to priklausomi yra „Snapchat’o“ vartotojai. Kadangi informacija jame yra trumpalaikė, apima baimė, kad tai, ko nespėsi pamatyti dabar, išnyks negrįžtamai. Tai verčia nuolat tikrinti.“
Kuriam laikui žmogus gali susikurti iliuziją, kad jis yra tų svetimų gyvenimų dalis, bet, išjungęs kompiuterį, supranta, kad vis dėlto – ne. Kiti keliauja, ginčijasi, o jis tik stebi tai pro rakto skylutę. Dar didesnis liūdesys stebėtoją apima, kai suvokia, kad prarado pernelyg daug brangaus laiko, kurį galėjo skirti prasmingesnei veiklai – darbui, pabendrauti su artimaisiais, mokslams ar hobiui. Tai gali privesti ir prie depresijos. Beje, kūrėjai taip pat mėgsta stebėti svetimus gyvenimus, tik, priešingai nei pasyvūs stebėtojai, mato ten ne praleistas progas, o naujas galimybes. Pamačius, kad kolega mokosi jau trečios užsienio kalbos, galima liūdnai atsidusti, kad pats dorai nemoki nė vienos, o galima ir apsidžiaugti jo dėka atradus nebrangius kalbų kursus ir į juos užsirašyti.
Broliai iš raidės „f“
Įkvėptas fomo sėkmės, P. J. McGinnis prabilo apie jo „velnišką brolį“ – fobo, arba baimę praleisti geresnį pasirinkimą (angl. fear of better option). Vadinti tai visiškai nauju reiškiniu būtų neteisinga. Juk nuo seno žinome, kad svetur žolė žalesnė. Nauja nebent tai, kad dabar tų pasirinkimų kone šimteriopai daugiau. Socialiniai tinklai pakoregavo dar vieną dalyką – nerimas dėl pasirinkimo mus persekioja ne tik, iki priimame sprendimą, bet ir paskui. Tarkim, draugė pakvietė į viešą renginį, bet jūs pasirinkote pabūti namie ir ramiai paskaityti knygą. Deja, mėgautis tuo nepavyksta, nes jūsų feisbukas praneša, kad draugė papildė savo istoriją renginio nuotraukomis. Žmonės atrodo nuostabiai leidžiantys laiką, tad iškart pasijuntate visiška nuoboda.
„Labiausiai dėl fobo kenčia mėgstantieji kontroliuoti, taip pat turintieji menką savivertę. Kuo daugiau abejoji savimi, tuo labiau reikia kitų patvirtinimo, kad nusprendei teisingai, – sako D. Jakučionis. – Nuo fobo žmones galėtų išvaduoti žinojimas, kad visada priimame tokį sprendimą, koks yra geriausias tuo metu. Net jei vėliau atrodo, kad suklydome, to patikrinti neįmanoma, nes nežinome, kas būtų nutikę, jei būtume pasielgę kitaip.“ Gali būti, kad, nusprendusi patraukti su drauge į renginį, keiktumėte žmonių spūstis, nuovargį ir svajotumėte gulėti lovoje su knyga rankoje... D. Jakučionis siūlo nešvaistyti laiko bei energijos svarstant, kas būtų, jeigu būtų. Kam krimstis dėl to, ko nepakeisi?
Geresnio pasiūlymo laukimas paverčia chaosu ne tik neapsisprendėlio, bet ir kitų gyvenimą, nes su tokiu žmogumi sudėtinga kurti ir trumpalaikius, ir ilgalaikius planus (o jei tuo metu jam pasitaikys kas nors įdomesnio?). Kita vertus, fobo padeda lanksčiau žiūrėti į gyvenimą. Būtų kvaila rymoti prie knygos namie, kai netikėtai atsiranda galimybė nemokamai apsilankyti dievinamos grupės koncerte. Norintiesiems rasti pusiausvyrą tarp šių kraštutinumų psichoterapeutas siūlo susikurti aiškią dienotvarkę, bet būti pasiruošusiam ir netikėtumams. Taip pat vertėtų turėti aiškius prioritetus. Jei gerai žinote, kas jums svarbu, mažiau jaudinatės dėl praleistų nesvarbių, tegul ir visai smagių, dalykų. Tokia taktika padeda apsisaugoti ir nuo rinkodaros daromo spaudimo.
Pardavėjai labai sumaniai naudojasi mūsų baime praleisti – tikina, kad pasiūlymas galioja tik vieną dieną, tik iki tam tikros valandos, o šiuo metu juo domisi 8 žmonės. Taigi privalote jį griebti dabar, nes prarasite visam laikui. Atsispirti tam padeda tik tvirtas žinojimas, ko iš tikrųjų reikia jums ir kiek esate pasiruošęs už tai sumokėti.
Dar vienas fomo ir fobo brolis iš tos pačios raidės „f“ yra fabingas. Šis naujadaras, sukurtas iš žodžių phone (telefonas) ir snubbing (ignoravimas), apibūdina pirmenybės teikimą telefonui, o ne šalia esančiam partneriui. Jei prieš 20 metų kuris nors iš sėdinčiųjų prie stalo būtų išsitraukęs laikraštį ir ėmęs jį skaityti, būtų palaikytas akiplėša, išsišokėliu ar mažų mažiausiai keistuoliu. Dabar vaizdas, kai žmonės prie vieno stalo sėdi sukišę nosis į telefonus, atrodo toks įprastas, kad nebekelia nei nuostabos, nei pasipiktinimo. Ir tai nebėra vien jaunosios kartos problema. Vis daugiau subrendusių žmonių prisipažįsta, kad fabingas tampa gana dažna poros konfliktų priežastimi. Jei tavo partneris visą dėmesį sutelkia į telefoną, pasijunti neįdomus, nesvarbus, atstumtas. Gal tikrai į telefoną neriame, kai su antrąja puse nėra apie ką kalbėtis? „Tai toks pat filosofinis klausimas, kaip ir apie vištą ar kiaušinį,– sako psichoterapeutas. – Gali būti, kad telefonas vyrui išties įdomesnis už žmoną, kad jis bando pabėgti nuo nuoširdaus pokalbio. Bet gali būti ir taip, kad staiga iššokęs pranešimas nesąmoningai patraukė jo dėmesį ir skaitydamas jį vyras tuo metu tikrai negirdi, ką sako žmona, bet tai nereiškia, kad jam neįdomu, ką ji kalba.“
Pabėgti nuo savęs
Kur kas įtikinamesnė teorija, kodėl žmonės bijo ką nors praleisti, pasak D. Jakučionio, yra ta, kad taip jie bando pabėgti nuo diskomforto, kurį jiems kelia buvimas su pačiu savimi ir nepasitenkinimas dabartimi. „Kada mes lendame į feisbuką? Kai tai, ką darome, yra nuobodu arba kelia įtampą, kai norime pabėgti nuo minčių apie laukiantį sunkų pokalbį, nemalonų darbą ar patirtą konfliktą, – sako D. Jakučionis. – Nemokame priimti nežinomybės, neigiamų jausmų. Užuot įsiklausę į save, paklausę: „Kodėl blogai jaučiuosi ir ką galėčiau padaryti, kad taip nebūtų?“, skubame nuo šitų pojūčių pabėgti.“ Taip pat stengiamės išvengti nejaukumo būdami su kitais žmonėmis. Kai nesiriša pokalbis, bijai apsijuokti, saugiau yra įkišti nosį į telefoną.
Pasak D. Jakučionio, etiketo taisyklės vis dar moko, kad nedera kalbėti telefonu ar naršyti internete bendraujant su žmonėmis, kad tas, kuris sėdi šalia, turi būti svarbesnis už tą, kuris skambina ar atsiuntė žinutę, tačiau visai gali būti, kad etiketo taisyklės keisis.
„Jau dabar dažnas žmogus pakelia telefoną, vos šis suskamba, ir nė neketina atsiprašyti šalia sėdinčio pašnekovo dėl nutraukto pokalbio“, – sako psichoterapeutas. Net ir dalydamiesi su kitais savo gyvenimo istorija, bėgame nuo realybės ir savęs, nes rodome kitiems pagražintą savo gyvenimą. Ironiška, bet su dalijimosi kultūra siejamas feisbukas neretai yra tik dalijimosi iliuzija. Ar tikrai dalijamės tuo, ko reikia kitiems? O gal tik įtvirtiname savo „aš“? Kam reikalingos kitiems žmonėms kiekvieną dieną atnaujinamos (ir neretai – kruopščiai paredaguotos) jūsų portretinės nuotraukos? Normalu, jei, viešėdamas Romoje, pranešate, kur valgėte skaniausią savo gyvenime picą. Ši informacija daugeliui tikrai gali praversti, bet ką naudinga kitiems žmonėms praneša nuotrauka prie koliziejaus? Kad jis vis dar stovi ten pat? Reikia pripažinti, kad dėdami jas turite vieną tikslą – pranešti: „Aš ten buvau.“ Fomo mus verčia sukalti nueito kelio stulpelius kaip patvirtinimą, kad nepraleidome nieko svarbaus. Deja, tas poreikis „atsižymėti“, fiksuoti visas akimirkas trukdo jas išgyventi. „Graudu, kai žmonės, sulipę į oro baliono pintinę, išsitraukia telefonus ir viską mato tik pro juos. Jie atsisako skrydžio teikiamo malonumo dėl nuotraukų, nors dažniausiai jos būna ne ką įdomesnės, nei padarytos iš balkono“, – teigė viena pažįstama pilotė. Panašios ir kitos patirtys – kol fotografuojame maistą, jis spėja atšalti, keldami į instagramą koncerto fragmentus, jo negirdime, o, įsitraukę į visos šalies vaikų gelbėjimo akciją, nematome kenčiančio visai šalia. Bijodami ką nors praleisti viską ir praleidžiame. Visai kaip tose liaudies pasakose: „Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau.“
Gali būti, kad kenčiate nuo fomo, jei...
... aplinkiniai žmonės nuolat priekaištauja, kad pernelyg ilgai sėdite įkišę nosį į feisbuką ar telefoną;
... dėl naršymo socialiniuose tinkluose nespėjate padaryti suplanuotų darbų;
... panaršęs jaučiate nepasitenkinimą.
Kaip suvaldyti fomo?
Pataria psichoterapeutas Dainius Jakučionis
1. Ribokite socialiniuose tinkluose praleidžiamą laiką. Galite įsidiegti tam tikras programėles, kurios išjungtų naršymo funkciją, ar laikmatį, kuris parodytų, kiek laiko ten praleidote. Tai gali priblokšti, nes laikas naršant bėga kur kas greičiau, nei įsivaizduojame.
2. Išjunkite nebūtinus pranešimus. Nuolat iššokantis pranešimas, kad atsirado naujas komentaras, spustelėjimas „patinka“ ar kažkas atnaujino savo istoriją, masina pažiūrėti, kas tai.
3. Nejauskite pareigos reaguoti tuoj pat. Į žinutes, kaip ir į elektroninius laiškus, mandagu atsakyti per parą.
4. Paklauskite savęs, nuo ko bėgate. Kai kyla noras vėl kišti nosį į socialinius tinklus, paklauskite save, kas neduoda ramybės. Neretai, radus priežastį, noras bėgti nuslopsta jos net ir nepašalinus.
5. Susiraskite įdomios veiklos. Gali būti, kad tiesiog nuobodžiaujate ir nuobodulį sklaidote svetimomis istorijomis. Susiraskite naują hobį, pradėkite sportuoti ar dažniau susitikite su draugais.
