Rankinių kūrėja: modernus vintažas yra mano kraujyje

Apie Viktoriją Jakienę (37 m.), modernių vintažinių rankinių „Le Poeme“ kūrėją, lengviausia būtų parašyti saldų kaip sacharinas straipsnį. Jos aksesuarai – jaukūs, keliantys nostalgiją, verčiantys salti širdį. Iš padebesių šią vaikiškumo nepraradusią, pašėlusią, drąsią, savikritišką menininkę ant žemės nutupdė vaikai.

Savaitės populiariausi tekstai:
- Verslininkė I. Gelminauskienė: dabar gyvensiu taip, kaip visada norėjau
- Savaitės ikona. K. Brazauskienė: dievinu brangius papuošalus
- V. Baublienė: apie apsirijimus ir pavasarį
- Kaip įrengti darbo vietą, kad jus lydėtų sėkmė
- Patarimai, kaip išsirinkti tobulai tinkančius džinsus (FOTO)
- Obuolių pyragas su „Rududu“

Po pokalbio Viktorija Jakienė prasitarė: „Žinote, net juokinga, bet bijau, kad interviu nebūtų per gražus. Kai kurie žmonės iš kailio neriasi norėdami viešai pademonstruoti tobulą įvaizdį – tarsi būtų superbetmenai ar superdeivės. Deja, aš prie tokių nepriklausau: turiu kompleksų, ydų, įvairių baimių, esu savikritiška. Na, ir tas begalinis mano emocionalumas. Iš šalies žiūrint, gal ir žavingas, bet šeiminiame gyvenime, ojojoj, kaip kiša koją. Žodžiu, turiu ir demonų – ne vien šviesiąją pusę.“

Asmeninio archyvo nuotr.

Tarp dangaus ir žemės

Menininkės kūryba atspindi taip pat dualistinę žmogaus prigimtį. Viktoriją labiausiai įkvepia amerikiečių fotografės Brook Shaden nuotraukos – fantasmagoriškos, siurrealistinės, poetiškos. Pati aksesuarų kūrėja panašiausia į šios amerikiečių menininkės heroję angelą mergaitę, kurios sparnus atstoja lietaus pritvinkę debesys. „Aš ilgai neskubėjau suaugti, visada buvau tokia tarp dangaus ir žemės – striksinti ar skraidžiojanti“, – prisipažįsta pašnekovė. Ant žemės Viktorija nusileido tik gimus vaikams – Emiliui (dabar jam – 4-eri) ir Dominykui (dabar jam – dveji). „Kartais dėl to dar būna liūdna. Rimtai. Dabar dažniausiai išleidžiu save paskraidyti tik kurdama ar šėliodama su vaikais. Vis dėlto su buitimi taip ir nesusidraugavau, nesugebu jos paversti švente, nors bandžiau ne kartą“, – prisipažįsta pašnekovė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Viktorija yra baigusi tekstilės mokslus Kauno Stepo Žuko aukštesniojoje meno mokykloje ir meno kritikos (menotyros) studijas Vilniaus dailės akademijoje. Iki įkūrė „Le Poeme“, dirbo stiliste žurnaluose, televizijoje, mados ir meno žurnaliste, drauge su žurnaliste Gintare Albrechtaite-Lingiene kūrė laidą „Mados vartai“, kartu parengė knygą apie Lietuvos dizainerius „Lietuvos mada. 22 dizaineriai“, kūrė vaikiškus drabužius „Cukriniai avinėliai“. Beje, dabar moteris vengia vadinti save dizainere ar stiliste. „Stilistės profesija – jau praėjęs etapas. Vadinti savęs dizainere taip pat negaliu – nepristatinėju kas pusmetį kolekcijų, nebandau kurti naujų tendencijų. Tinkamiausiai mane apibūdina sąvoka „menininkė“. Kūryba man – nuostabus žaidimas, paslaptingas šešėlių teatras, mano laisvės manifestas, mėgstamų pasakų trupiniai, mano ir tik mano debesų takai! Kūryba įkūnija fantazijas, ir tada gyventi norisi labai stipriai.“

Asmeninio archyvo nuotr.

Vis dėlto savo kūrybos polėkį Viktorija realizuoja gana žemiškomis priemonėmis – kuria rankines iš natūralios lietuviškos ir itališkos odos. Kokia menininkės kūrybos koncepcija? „Tikrai ne dabar absoliučiai visur klestintis minimalizmas. Visi dabar nori būti labai konceptualūs. Anksčiau rašydama straipsnius apie parodas pastebėdavau, kad kai kurių kūrinių koncepcija užgožia patį darbą. Sunkiausia, mano manymu, yra išlaikyti aukso vidurį. Kai kilo mintis kurti rankines, supratau, kad jos bus vintažinės – modernaus vintažo, nes šis yra mano kraujyje.“ Su Viktorijos rankinėmis itin organiškai susilieja jų reklamos veidas – rusvaplaukė poetė Indrė Valentinaitė.

Asmeninio archyvo nuotr.

„Kai mano draugai paklausia, kodėl visose rankinių fotografijose yra ši mergina, atsakau, kad ji – mano sielos sesuo, – teigia pašnekovė. – Be to, man labai patinka Indrės poezija. Ji – ir gaivališka, ir laisva. Indrei sakau: „Jei būčiau poetė, kurčiau tokias eiles kaip tu.“ Mano rankinių reklamos veidas neturi būti itin žinomas populiariosios kultūros atstovas, nes ši man nepatinka.

Nesu tos kultūros dalis ir, tikiuosi, niekada nebūsiu. Aš renkuosi ne greitąjį, o lėtąjį maistą, ne blizgučius, o grubią vilną, liną, medvilnę, už fotoaparato blykstes man mielesnė knygų ir filmų šviesa. Ir įkvepia mane ne Beyonce, ne Lady Gaga. Iš lietuvių moterų man visais aspektais labai gražios yra Rūta Elkimavičiūtė (prekių ženklo „Nikolia“ įkūrėja), nežemiškoji Jūratė Skrudupaitė, savo tiesomis ir stiliumi žavi Beata Tiškevič-Hasanova, bohemiško stiliaus aktorė Aurelija Tamulytė. Man patinka Zemfiros dainos, rusų aktorės Renatos Litvinovos mintys ir keistumas, aktorės Audrey Hepburn grožis, subtilumas ir trapumas, Sophios Loren ir Penelopes Cruz jausmingumas, talentas ir moteriškumas, Fridos Kahlo išskirtinumas, stiprybė. Esu išprotėjusi dėl rusų dizainerės Ulyanos Sergeenko drabužių, papuošalų, rankinių. Deja, neturiu tiek pinigų, kad galėčiau įsigyti daugumą jos kurtų drabužių. Ir, žinoma, mano įkvėpimo šaltinis yra Coco Chanel!“

Asmeninio archyvo nuotr.

Iš meilės Prancūzijai

Viktorija norėtų, kad bent jau kurį laiką jos prekių ženklas būtų elitinis. „Nebetekčiau kūrybos teikiamo malonumo. Turbūt net nuliūsčiau, jei ant kiekvieno kampo matyčiau moteris su mano rankinėmis. Žinote, kai kas sukuria kokius keturis ar penkis modelius ir tiražuoja juos visus metus. Genialu, nes tą produktą „išsuki“. Dizaineriui tai gana pelninga.

Man galvoje sukasi šimtai minčių, aš negaliu sustoti, per savaitę dvi sukuriu po porą ar tris naujus modelius. Ir galvoju apie kokius penkis į priekį.“ Kartais ją pristabdo vyras Kęstutis: „Tu vis nori greičiau, dar greičiau... Truputėlį stabtelėk, juk dabar užsiimi vien kūryba, o verslininkės gyslelės tai neturi.“ Moteris pripažįsta, kad kurti jai labai gera, todėl dažnai tikrai užsižaidžia. Ir kiekvieną aksesuarą išleidžia į gyvenimą su meile. Ant kiekvienos rankinės įspaudžia paveiksliuką ar jai patinkančių asmenybių, romanų, pasakų herojų vardus, pavyzdžiui, „Ana Karenina“, „Auksinis raktelis“, ir kt. Kokia rankinė labiausiai patinka pačiai kūrėjai? „Imponuoja ta, kurios medinė rankena drožinėta rankomis – pagal mano eskizą. Man ji atrodo kaip mažas meno kūrinys, tokią šilumą skleidžia... Ir vadinasi tiesiog „Le Poeme“, – pasakoja kūrėja. – Anksčiau turėjau savo studiją Stiklių gatvėje, ten lankydavosi labai daug turistų iš Prancūzijos, Norvegijos. Dauguma manė, kad šis prekių ženklas – prancūzų. Kiek vargau aiškindama, kad tai – mano sukurtas ženklas, kad esu dizainerė.“ Tiesiog Viktorijos širdis yra Pietų Prancūzijoje, Provanse, levandų laukuose, virš kurių sūkuriuoja vėjai, o greta – jūra. Taigi šis prekių ženklas yra meilės Prancūzijai išraiška. O ta meilė – iš studijų ir važinėjimo autostopu laikų.

Asmeninio archyvo nuotr.

„Žinote, kas man rūpėjo, kai mokiausi Telšių aukštesniojoje meno mokykloje trikotažo mezgimo ir modeliavimo specialybės? – provokuoja iš Kėdainių kilusi pašnekovė. – Tai sužinojusi mama mane turbūt užmuš, bet nieko tokio. Mums su tuomete drauge Migle – ji buvo prisiskaičiusi Kerouaco, užkietėjusi tranzuotoja – rūpėjo... tik kelionės. Po dvejų studijų metų nustojau eiti į paskaitas, tapau tikra hipe, bitnike. Su draugais pakeleivingomis mašinomis esame apkeliavę pusę Lenkijos.“ Deja, atėjo laikas atidirbti, ir Viktorija... studijas apskritai metė. Mama apie tai nieko nežinojo. Tada visas viltis mergina ėmė sieti su tekstilės specialybe tuomečiame Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume. Atsarginis planas, jei neįstotų, buvo… vienuolynas. Laimei, viskas susiklostė sėkmingai – ji iškart įstojo į antrą kursą ir laimingai baigė studijas. Šie pokyčiai pomėgio keliauti nenuslopino.

Asmeninio archyvo nuotr.

„Didžiausią gyvenimo kelionę – po Europą – įgyvendinau jau studijuodama Vilniaus dailės akademijoje. Aš ir vienas studijų draugas tėvams pasakėme, kad važiuojame į turistinę kelionę. Sėdome į turistų pilną autobusą, aplankėme Budapeštą, Vieną, o tada su visa grupe atsisveikinome ir iškeliavome sau. Dažnai nakvodavome po tiltais, kukurūzų laukuose, parkuose ir pan. Tik Nicoje buvome apsistoję apartamentuose netoli jūros. Aplankėme visas meno galerijas, taigi kvėpavome menu, nuotykiais, gėrėme skanų vyną, mėgavomės alyvuogėmis, įvairiais sūriais. Tada ir gimė mano meilė Pietų Prancūzijai, tada sau pažadėjau grįžti į ją ne kartą. Pažadą tęsiu – kasmet važiuojame į šią vietą su savo šeima.“ Nuo tų laikų Viktorija širdyje išliko ir hipė. „Ne hipsterė, kaip dabar labai madinga, o būtent hipė – iš Vudstoko festivalio laikų. Nuo jaunystės mano kultinė muzika – „Nirvana“, „Pink Floyd“, „The Doors“, „Cranberries“, „Bix“, „Fojė“ ir net sunkusis metalas. Buvau metalistė ir išdidi vaikščiodavau su kerzais, žemę šluojančiomis suknelėmis, suplyšusiais džinsais. Kai dirbau manekene (juk reikėjo užsidirbti festivaliams, pramogoms), su draugais dažnai pasijuokdavome, kad esu kažkokia netipiška manekenė – metalistė. Šios muzikos klausausi iki šiol, ji man nepabosta. Matyt, senstu“, – su šypsena sako pašnekovė.

Iš meilės menui

Viktorijos meilė kūrybai – iš vaikystės. Pašnekovė prisimena, kaip, būdama maža mergaitė, sėdėdavo ant sofos ir tabaluodama kojomis vartydavo mamos, pedagogės, įsigytus meno albumus. „Dabar atrodo šiek tiek juokinga, bet tada labai patiko pasakiški, labai šilti Kazio Šimonio paveikslai, Sauliaus Krasausko grafika, Čiurlionis, – sako Viktorija. – Mano mama domėjosi menu, bendravo su menininkais, turėjo didžiulę biblioteką, todėl nuo mažens labai daug skaičiau. Knygos, paveikslai, menininkų susibūrimai mūsų namuose, mamos kelionės į užsienio šalis padarė neišdildomą įspūdį.“ Kita vertus, mama buvo ir gana griežta, turėjo (ir iki šiol turi) savo taisykles, dogmas, ir šių Viktorija nekentė.


„Ir mano išvaizda, ir charakteris – visai kaip tėčio. Pietiečių genai stipresni!“ – sako menininkė ir ima pasakoti apie savo šeimos šaknis. Viktorijos senelis iš šviesaus atminimo tėčio pusės – osetinas, o senelė – pusiau lenkė, pusiau rusė. „Tėtis, pietietis, buvo itin karšto kraujo, – prisimena moteris. – Tėvai išsiskyrė, kai man buvo penkeri. Mama labai bijojo, linkėjo, kad netapčiau kaip jis. O aš esu itin emocinga, tikra ugnis, mano vyras Kęstutis – labai ramus, labai santūrus – turi mane nuolatos gesinti.“

Rašyti meno temomis Viktorija pradėjo studijuodama Vilniaus dailės akademijoje. „Tada turėjau begalę idėjų, rašydavau visai neblogus straipsnius. Dabar tiek proto jau turbūt nebėra, galvoje – vien vaikų pasakos, – teigia pašnekovė. – Paskui pradėjau dirbti mados ir meno butike „Rūtos galerija“. Kai baigėsi mokslai, mama iškėlė sąlygą: arba per savaitę susirandi darbą Vilniuje, arba grįžti į Kėdainius. Parašiau dosjė – tokį su polėkiu, poetišką – ir nusiunčiau į „Rūtos galeriją“.
Mane pakvietė. Su tuomete jo vadove Rūta Elkimavičiūte draugaujame iki šiol. Netrukus perėjau į žurnalistiką – rengiau reportažus Lietuvos televizijos žinių skyriui. Supratau, kad norėčiau realizuoti save šioje srityje. Pagaliau patekau į žurnalą „Ieva“, pradėjau dirbti atstove ryšiams su visuomene ir kurti fotosesijas. Sutikau daug tikrai nuostabių žmonių, tarp jų – žurnalistę Gintarę Albrechtaitę. Ji pasiūlė kurti laidą „Mados vartai“. Tą laiką prisimenu kaip visiškai pašėlusį. Kita vertus, laidų vedėja, kaip ir manekenė, buvau prasta. Kai reikėdavo skaityti vadinamuosius kadrinius, mano balsas imdavo lūžinėti. Užtat gerai sekdavosi imti interviu už kadro. Kaifuodavau, kai tekdavo prakalbinti žmogų. Vėliau laidos kūrimą dėl užgriuvusių finansinių sunkumų teko nutraukti. Tada Gintarė pakvietė padėti išleisti knygą apie lietuvių dizainerius. Aš buvau fotografijų redaktorė, ji – idėjos autorė ir sumanytoja. Tada jaučiausi prastai – laukiausi pirmo vaiko, man buvo skirtas gulimasis režimas. Terminai spaudžia, o tu turi gulėti! Ilgokai užtrukome, bet knygą „Lietuvos mada. 22 dizaineriai“ išleidome.“

Nieko nespėju

Viktorija sako, kad, pagimdžiusi pirmą sūnų – Emilį, nusileido ant žemės. „Kol neturėjau vaikų, mano gyvenime nestigo „džiazo“ ir „rokenrolo“. Būdama 33-ejų, turėjau tapti žemiška moterimi, – pripažįsta menininkė. – Dabar auginu ir antrą vaikutį – Dominyką. Tarp sūnelių – dvejų su puse metų skirtumas. Norėčiau būti tobuliausia mama pasaulyje, bet turbūt esu beviltiška. Man sako: „Tu esi išprotėjusi motina – taip įsikibusi į savo vaikus...“ O man atrodo, kad dėmesio jiems skiriu per mažai – neskaitau visą dieną knygų, nežaidžiu. Negaliu. Mano dienos yra suplanuotos. Seneliai gyvena ne Vilniuje, o turi viską spėti. Tai, patikėkite, tikrai nelengva. Vyrui sakau: „Dabartinis mano gyvenimo credo yra labai baisus: „Nieko nespėju.“ Tai turi būti iškalta ant mano durų. Nespėju būti tobula mama, nespėju būti tobula žmona, net nespėju būti tobula menininkė. Tai, ką turėčiau padaryti per savaitę, padarau per mėnesį. Aš nevairuoju, tad vyras mane ir vaikus turi visur vežioti. Visa mūsų šeima, galima sakyti, net ir sūnūs, „dirba“ „Le Poeme“.“ Kita vertus, būtent vaikų gimimas pastūmėjo Viktoriją imtis kūrybos.

Dabartinis mano gyvenimo credo yra labai baisus: „Nieko nespėju.“
Žurnalas "Moteris" (A. Chlebinskaitės nuotr.)

„Berniukai, galima sakyti, atvėrė mano širdies alkį. Supratau, kad siaubingai ilgiuosi kūrybos. Naktinėdama, kai jie nemiegodavo, ir nutariau kurti „Le Poeme“. Ir jeigu dar kartą reikėtų rinktis, nė sekundės nedvejodama rinkčiausi meną. Taip, nes man gražiausi pasaulyje yra kuriantys žmonės.“

Į Raudonąją knygą Viktorija kaip nykstančią vertybę įrašytų ir gerumą. „Geri žmonės yra jautrūs. Jautrūs gyvenimui, aplinkai, saviems ir net svetimiems. Sutuoktinis traukia mane per dantį: „Esi optimistė iš prigimties. Net jei tikiesi, kad viskas bus gerai, o įvyksta atvirkščiai, beje, dažniausiai taip ir būna, prigalvoji dar krūvą gerumo teorijų.“ Man tikrai būdingas toks mąstymas, – teigia pašnekovė. – Esu įsitikinusi, kad gėris visada nugali bet kokią tamsą, bet kokį lietaus pritvinkusį debesį. Žinoma, visko būna. Kartais atsiveri žmogui, o gauni skaudų smūgį. Aš leidžiu sau į skruostą trenkti du kartus. Daugiau – ne. Manau, kad jau galiu sau leisti prabangą bendrauti tik su tais, kuriuos myliu, kurie myli mane ir priima tokią, kokia esu.“

****

Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis