Ryškiausių istorinės Lietuvos didikių likimai“ žvelgia į kilmingo kraujo moterų pasaulį. Knygos autoriai teigia, kad daugelis jų herojų peržengė įprastas to meto visuomenės ribas.
Moteris – šeimos ir namų židinio kurstytoja. Tokias pareigas XVI–XX amžiuje moterims suteikė vyrai. Vis dėlto kai kurioms, ypač ambicingoms aukštuomenės damoms, pavykdavo išsiveržti iš keturių namų sienų ir netgi užimti vyrų vietą – tapti gabiomis dvarų valdytojomis, menininkėmis, netgi – politikėmis. Kad ir neturėdamos balsavimo teisės, kad ir negalėdamos užimti svarbių postų, didikės pasiekdavo jų pažiūras atitinkančių sprendimų.
Moteris – šeimos ir namų židinio kurstytoja. Tokias pareigas XVI–XX amžiuje moterims suteikė vyrai. Vis dėlto kai kurioms, ypač ambicingoms aukštuomenės damoms, pavykdavo išsiveržti iš keturių namų sienų ir netgi užimti vyrų vietą – tapti gabiomis dvarų valdytojomis, menininkėmis, netgi – politikėmis. Kad ir neturėdamos balsavimo teisės, kad ir negalėdamos užimti svarbių postų, didikės pasiekdavo jų pažiūras atitinkančių sprendimų.
„Mūsų knygos herojės – itin skirtingos. Apie ambicingas moteris pasakojame nuo XVI amžiaus vidurio, nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų, prisimename Carinės Rusijos laikotarpį, tarpukarį ir sovietmetį. Moterų padėtis ir teisės šiais laikotarpiais stipriai skyrėsi, mes atkreipėme dėmesį į iškiliausias, išskirtines, savo laiką pralenkusias asmenybes. Išties ambicingos Lietuvos moterys vertos ne vienos, o kelių knygų“, – sako vienas iš knygos autorių, istorikas E. Gudas.
Atrodo, kad knygos „Ambicingos ir įtakingos. Ryškiausių istorinės Lietuvos didikių likimai“ sumanymas pasiteisino – vos pasirodžiusi knyga iššluota iš knygynų, jau pasirodė ir naujas tiražas. Gausiai iliustruotame leidinyje skaitytojai atras ir gerai pažįstamų moterų iš kilmingų Lietuvos giminių – Sapiegų, Radvilų, Oginskių, Pacų.
„Moterų padėtis iki pat Lietuvos valstybės susikūrimo XX amžiuje buvo nepavydėtina: jos negalėjo balsuoti, mokytis universitete, vyrai joms nepatikėdavo aukštų pareigų valstybės valdyme, tačiau protingos ir ambicingos visada atrasdavo savų kelių, kaip pasiekti tikslą. Kai kada tam tikslui pasitarnaudavo įtaką visuomenėje turintys sutuoktiniai ar sūnūs“, – sako E. Gudas, savo knygoje aprašęs 35-ias aukštos kilmės moteris – grafaites, kunigaikštytes ir kunigaikštienes, užaugusias to meto Lietuvos aristokratų šeimose ar atitekėjusias į Lietuvos dvarus iš Lenkijos, Italijos, Prancūzijos.
Knygos autorius teigia, kad tarp jo pasirinktų herojų nėra pačių garsiausių, kad ir Sofijos Tyzenhauzaitės, kurios istorija plačiai nagrinėta. Visos knygos herojės yra didikės – ne smulkiosios ar vidutinės bajoraitės, todėl skaitytojai čia neras pasakojimų apie Lazdynų Pelėdą, Šatrijos Raganą ar Gabrielę Petkevičaitę-Bitę.
Aristokratės ir didikės, anot autoriaus, įvairiais istorijos tarpsniais reiškė vieną ir tą patį. Daugelis jų norėjo aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime ir vienaip ar kitaip realizuoti savo talentus. Pavyzdžiui, Pranciška Uršulė Višnioveckytė-Radvilienė Nesvyžiaus pilyje buvo įkūrusi privatų teatrą, Liudvika Karolina Radvilaitė rėmė Lietuvos evangelikų reformatų literatūros leidybą, testamentu paskyrė pinigų Biblijai lietuvių kalba, talentingus studentus siuntė studijuoti į Oksfordą. Ona Radvilaitė-Mostovskienė, gyvenusi Pilaitės dvare prie Vilniaus, buvo pirmoji etninės Lietuvos rašytoja, kūrusi gotikines siaubo noveles.
Apie už Lietuvos didiko ištekėjusios ir Radviliene tapusios lenkės Marijos Rožės Branickytės įtaką kalbėjo visa Europa. „Nėra tokios pažinties, kurios Radvilienė negalėtų suorganizuoti“, – būdavo sakoma.
„Nuo Škotijos iki Sicilijos, nuo Portugalijos iki Rusijos nematau daugiau tokios giminės, kokia buvo Radvilos. Jie apskritai turėjo puikią vedybinę politiką, rinkdavosi pačias pačiausias moteris, ypatingai išauklėtas bei ypatingai turtingas. Nors istoriniuose dokumentuose pasakojimų apie moteris nėra daug, Radvilų archyvuose apie jas kalbama“, – pasakoja knygos autorius ir priduria, kad apie tokius aristokratus rašyti itin norisi.
Knygos autorius mini ir Teresės Gosievskytės Sluškienės-Sapiegienės istorinį vaidmenį. Grįžusi iš Versalio, kur jai buvo suorganizuotas karališkas priėmimas su opera, ponia užmezgė romantinį ryšį su Lietuvos didžiuoju etmonu ir Vilniaus vaivada Kazimieru Jonu Sapiega. Vėliau, ant meilužio supykusi, ji sukėlė beveik valstybinį konfliktą – įtikinėjo Lietuvos kariuomenę Sapiegai nepaklusti.
Eleną Oginskytę-Oginskienę istorikas vadina pilkąja kardinole: Peterburge prireikus dėl ko nors pasiuntinybėje susitarti, sako, visi eidavę ne pas kunigaikštį Oginskį, o pas jo žmoną Eleną.
Didžiulę įtaką, kokios net vyrai galėjo pavydėti, turėjo ir Jono Kazimiero Vazos žmona, prancūzė Liudvika Marija Gonzaga.
E. Gudas teigia, kad anuomet moterys sumaniai administruodavo savo vyrų dvarus, aktyviai prekiavo, plėtė vyrų verslus, statė bažnyčias ir ligonines, rėmė mokyklas, špitoles ir menininkus. „Vyrai veikdavo dėl valstybės, o moterys politikoje veikdavo dėl savo vyrų ir sūnų, jos organizuodavo protekcijas, kartais netgi gaudavo vyrams aukštas pareigas. Jas gavę, vyrai dirbdavo Lietuvai“, – sako istorikas.
Siūlome paskaityti knygos „Ambicingos ir įtakingos. Ryškiausių istorinės Lietuvos didikių likimai“ ištrauką:
Moterys šiais laikais gerbiamos ne tik kaip gyvybės tęsėjos, bet ir dėl savo proto, talento, pasiekimų, nė kiek ne mažesnių nei vyrų. Bet taip buvo ne visada. Po Liublino unijos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kur pakviesime nusikelti, daugumos pilietinių teisių, kurios šiandien atrodo įprastos ir nediskutuotinos, moterys neturėjo. Bajoriškoji demokratija galiojo tik vyrams, teisės balsuoti Lietuvos moterys sulauks tik pirmojoje Lietuvos Respublikoje XX amžiaus pradžioje – tiesa, vienos pirmųjų pasaulyje.
Perspėjame iš anksto – laikai, kai gyveno šioje knygoje aprašomos gyvybingos, veiklios, turtingos moterys, buvo visai kitokie. Atšiaurūs net pačioms kilmingiausioms, gerbiantys tik vyrų protus, pripažįstantys vien jų sukurtas taisykles.
Net karališkojo kraujo kunigaikštytės paveldėti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sosto negalėjo. Todėl mūsų istorijoje nėra nė vienos valdančiosios didžiosios kunigaikštienės. Visos jos buvo tik konsortės, tai yra valdančių didžiųjų kunigaikščių žmonos be realios valdžios. Tiesa, buvo šiokia tokia išimtis. Po Žygimanto Augusto mirties jo sesuo Ona, paskutinė Jogailaitė, buvo paskelbta Lenkijos ir Lietuvos infante – tai jau titulas, artimas valdančiajai didžiajai kunigaikštienei. Vis dėlto realios valdžios Ona Jogailaitė neturėjo, todėl istorikams ir liko vienintelė Lenkijos ir Lietuvos kvazivaldovė, labiausiai priartėjusi prie Britanijos karalienės Elžbietos I turėtų galių.
Lietuvos valdovų dukterų, seserų ir našlių motinų gyvenimus esame plačiai aprašę knygoje „Gedimino kraujas. Lietuvos valdovų Gediminaičių dinastija: 112 vyrų ir moterų likimai“, o šįkart kviečiame nusileisti vienu luomų laipteliu žemiau ir susipažinti su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir vėlesnių laikų istorinės Lietuvos didikų atstovėmis. Gal nustebsite, bet jos, kaip ir karališko kraujo seserys, turėjo teisę paveldėti turtą ir jį administruoti.
Tiesa, paveldėtus dvarus, miškus, dirbamos žemės plotus pati valdyti imdavosi ne kiekviena Lietuvos didikė, dažniau pasisamdydavo administratorių. Žinoma, vyrą. Moters, apsiėmusios tokias pareigas, sunkiau būtų klausę pavaldiniai, rečiau pasitikėję kiti dvarų valdytojai ar administratoriai. Juo labiau kad paveldėtas valdas reikėjo ne tik prižiūrėti, bet ir parduoti jose išaugintą derlių. Administratorius turėjo bendrauti su pirkliais, derėtis, organizuoti produkcijos logistiką. Šioje šiurkščios kalbos, dulkių ir prakaito persmelktoje srityje atlasiniam moters sijonui vietos buvo nedaug.
Nors savo valdas didikės dažniausiai administruodavo tik de jure, kai kurios Bonos Sforcos temperamento ir ambicijų moterys teismuose pačios, kaip savarankiški teisiniai subjektai, stodavo ginti savo teisių į žemes ir dvarus. Iš išlikusių teismų dokumentų matyti, kad XVI–XVIII amžiuje kilmingos moterys dažniausiai siekė užginčyti, atimti turtus iš savo sūnų. Tai, žinoma, liūdna, bet kas žino, gal tai būdavo kova už padorią našlės egzistenciją?
Pasiryžusios bylinėtis didikės žinojo, kad jų skundai bus nagrinėjami kuo priekabiausiai. To meto teismų pasaulis buvo griežtai vyriškas, nei teisėjomis, nei teisėjų pavaduotojomis, nei raštininkėmis moterys negalėjo būti. Kaip ir skiriamos ar renkamos į kitas valstybines pareigas. Net jei didysis kunigaikštis ir būtų labai to norėjęs. Bet, tiesą sakant, per visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją nė vienas jų ne tik nenorėjo, bet ir nesvarstė. Juk nepriimtina, nepadoru, netinkama – ne onoras (lenk. honor – išdidumas).
Moterims besąlygiškai buvo pripažįstama tik teisė kurstyti šeimos židinį. Ir tik pačios ambicingiausios išsiverždavo iš šių griežtai nustatytų rėmų. Užsiauginti šias ambicijas irgi nebuvo lengva. Vilniaus universitetas, veikiantis nuo XVI amžiaus pabaigos, moteriškajai lyčiai atsivėrė tik XX amžiuje. Tačiau namų mokytojų (tais laikais dažniausiai vyrų, kiek vėliau ir moterų) kiek pralavintų kilmingų panelių širdys pačios tiesėsi link kultūros ir meno. Jos piešė, muzikavo, rašė. Ir sugebėdavo sužibėti vyrų menininkų pasaulyje. Tiesa, labai garsių, turinčių meninę vertę kūrinių autorių moterų daug nerasime. Gal dėl to, kad jų kūrybai durys į plačiąją visuomenę buvo užtrenktos, talentingos aukštuomenės damos tegalėjo reikštis mėgėjiškose savo namų erdvėse – oficialiais dvarų muzikantais, kompozitoriais, architektais, poetais tais laikais samdyti tik vyrai. Vis dėlto pažadame, kad susitikimas su pirmosiomis istorinės Lietuvos rašytojomis šioje knygoje bus įspūdingas.
