S. Kingas apie romaną „Amerikos purvas“: „Kas perskaitys pirmus 7 knygos puslapius, ją baigs skaityti iki galo“

2020 metais literatūros pasaulį sudrebino Jeanine Cummins romanas „Amerikos purvas“ (angl. AMERICAN DIRT), tapęs tikra sensacija tiek tarp skaitytojų, tiek tarp kritikų.

Dramatiškai susiklosčius gyvenimo aplinkybėms pagrindinė veikėja, iki tol sėkminga viduriniosios klasės atstovė, su mažamečiu sūnumi priversta bėgti nuo mafijos iš savo gimtosios Meksikos – siekdama, kad jos nesusektų persekiotojai, ji keliauja į JAV nelegalių migrantų keliais: ant traukinių vagonų stogų, pakeliui sutikdama begales bėdžių, patirdama daugybę siaubo ir baisybių.


Pramintas „mūsų laikų „Rūstybės kekėmis“ ir „naująja Amerikos klasika“, šis romanas kiekviename puslapyje pulsuoja širdgėla, drama, humaniškumu. „Neeilinė knyga, tobulos pusiausvyros kūrinys – vienoje pusėje siaubas, kitoje – meilė. Dedu galvą, kad bet kas, perskaitęs pirmus septynis knygos puslapius, ją baigs skaityti iki galo“, – apie J. Cummins romaną sako rašytojas Stephenas Kingas.


Tačiau kūrinys sulaukė ne vien pagyrų. Būrys rašytojų ir kritikų jį nuožmiai užsipuolė kaltindami autorę, esą ji rašanti apie tai, ko neišmano. Netrukus begalę kontroversijų sukėlęs romanas pasirodys ir lietuviškai! Romaną iš anglų kalbos vertė Marija Bogušytė, išleis Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, knygynuose knyga pasirodys nuo rugsėjo 10 dienos. Kaip ir siūlo Stephenas Kingas, kviečiame perskaityti pirmuosius septynis romano „Amerikos purvas“ puslapius.



Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos nuotr.


 

Pirmoji kulka įskrieja pro atvirą langelį virš klozeto, prie kurio stovi Luka. Jis ne iš karto supranta, kad tai kulka, ir ši tik per stebuklą neperskrodžia jam tarpuakio. Vos girdimai prašvilpusi pro šalį, ji sminga į plytelėmis išklijuotą sieną už Lukos. Jai įkandin su griausmais ir trenksmais pasipila sraigtasparnio sraigtų greičiu švilpiančių kulkų lavina. Pasigirsta klyksmai, bet šūviai juos kaip mat numalšina. Lukai nespėjus užsitraukti kelnių užtrauktuko, nuleisti klozeto dangčio ir pasilypėjus pasižiūrėti pro langą, kad išsiaiškintų, iš kur sklinda šis siaubingas triukšmas, plačiai atvėrusi duris į vonios kambarį įlekia mami [Mamytė (isp.)].

Mijo, ven [Sūnau, eikš (isp.)], – paragina ji taip tyliai, kad Luka jos neišgirsta.


Mama šiurkščiai pastumia jį dušo link. Užkliuvęs už išsikišusios grindų plytelės jis parpuola ir įsiremia į grindis rankomis. Mami užvirsta ant jo ir nuo smūgio jis įsikanda lūpą. Burnoje pajunta kraujo skonį. Tamsus raudonas lašelis užtykšta ant ryškiai žalios dušo plytelės. Mami nustumia Luką į kampą. Dušas be durų ir net be užuolaidų. Tai tik jo abuelos [Senelės (abuela – senelė, močiutė, isp.)] vonios kambario kampas su plytelėmis išklijuota pertvara. Pertvara kiek daugiau nei pusantro metro aukščio ir siauresnė nei metro pločio – jeigu pasiseks, jos užteks, kad Lukos su mama nepastebėtų. Luka nugara atsišliejęs į sieną, siaurais pečiais įsispraudęs į kampą. Kelius prisitraukęs prie smakro, mami laiko jį glėbyje, primenančiame vėžlio kiautą. Vonios durys liko atdaros, Lukai neramu, bet per mamos glėbį ir menką abuelos dušo pertvarėlę jis jų nemato. Jis norėtų išsilaisvinti ir pirštu stumtelėti duris. Užtrenkti jas. Jis nesupranta, kad mama tyčia paliko jas atdaras. Nežino, kad uždarytos durys masina patikrinti, kas yra už jų.


Lauke vis dar aidi šūviai, pasklinda anglies ir degančios mėsos kvapas. Papi [Tėvelis (isp.)] kepa carne asada [Mėsos kepsnelius (isp.)] ir Lukos mėgstamiausias vištų kulšeles. Jam patinka, kai jos būna šiek tiek apskrudusios, mėgsta sodrų traškių odelių skonį. Mama atsigręžusi žvilgteli Lukai į akis. Delnais iš abiejų pusių suima jam už galvos bandydama uždengti ausis. Šūviai lauke retėja. Paskui liaujasi ir vėl nuaidi tik trumpais proveržiais. Lukai atrodo, kad jie atkartoja padrikus jo šėlstančios širdies dūžius. Tarp aidinčių šūvių Luka užgirsta radiją, moters balsą, pranešantį: „¡La Mejor 100.1 FM Acapulco!“ [Geriausia radijo stotis! 100.1 FM Akapulkas! (isp.)], o tada „Banda MS“ [Meksikos muzikos grupė iš Masatlano miesto, esančio Sinaloa valstijoje] grupė uždainuoja, kokie jie laimingi įsimylėję. Kažkas šauna į radijo imtuvą, paskui nusijuokia. Vyrų balsai. Dviejų ar trijų, Luka nesupranta. Abuelos kieme pasigirsta sunkūs žingsniai.


– Ar jis čia? – paklausia balsas už lango, visai prie pat.

– Taip.

– O vaikas?

Mira [Žiūrėk (isp.)], kažkoks yra. Tai jis?

Lukos pusbrolis Adrianas. Su futbolo bateliais ir Ernandeso [Chavjeras Čičarito Ernandesas Balkasaras (Javier Chicharito Hernández Balcázar, g. 1988) – Meksikos futbolininkas] marškinėliais. Adrianas gali nenumetęs keturiasdešimt septynis kartus keliu atmušti balón de fútbol [Futbolo kamuolį (isp.)].

– Nežinau. Lyg ir to paties amžiaus. Nufotografuok.

– Ei, viščiukas! – sušunka kitas. – Skaniai atrodo. Nori?

Mami smakru prispaudusi Lukai galvą, tvirtai apglėbusi visą jo kūną.

– Palik tą vištą, pendejo [Kvaily (vulg., isp.)]. Patikrink namus.


Tupėdama mami siūbuoja, dar smarkiau spaudžia Luką prie sienos plytelių. Stipriai prisiglaudžia prie jo, ir tada abudu išgirsta atsitrenkiant sugirgždėjusias galines duris. Žingsnius virtuvėje. Trankius šūvių protrūkius. Mami atsigręžusi pastebi nuo lango krintančio šviesos ruoželio apšviestą ant grindų plytelės pūpsantį ryškų vienišą Lukos kraujo lašelį. Luka pajunta, kaip mama sulaiko kvapą. Stoja tyla. Į vonios kambarį veda kilimėliu išklotas koridorius. Mami užsismaukia ant delno marškinių rankovę ir Luka su siaubu stebi, kaip atsitraukusi nuo jo ji mėgina pasiekti išdavikišką kraujo dėmę. Nubraukia ją rankove, palikdama blankų pėdsaką, ir metasi atgal prie sūnaus – tą pačią akimirką koridoriuje vienas iš vyrų, stumtelėjęs kalašnikovo buože, plačiai atveria vonios kambario duris.


Ko gero, jų yra trys, nes Luka vis dar girdi iš kiemo atsklindančius kitų dviejų balsus. Trečiasis vyras kitoje dušo pertvaros pusėje atsisega kelnių užtrauktuką ir ištuština savo šlapimo pūslę į abuelos klozetą. Luka nekvėpuoja. Mami nekvėpuoja. Tupi abu užsimerkę ir nejuda, net adrenalino srautas sustingsta nuo jų geležinės valios tupėti tykiai. Vyras trukteli užtrauktuką, nuleidžia vandenį ir nusimazgoja rankas. Nusišluosto į gražųjį geltonąjį abuelos rankšluostį, kurį ji pakabina tik per vakarėlius.


Vyrui išėjus jie nejuda. Nekrusteli net išgirdę, kaip vėl sugirgžda ir trinkteli virtuvės durys. Lieka vietoje, įtempę rankas, kojas, kelius ir smakrus, užspaudę akių vokus ir užgniaužę pirštus, net išgirdę, kaip vyras, grįžęs pas savo bendrus lauke, praneša, jog namas tuščias ir jis suvalgys vištos kulšelių, mat nevalia trėkti gerų kepsnių, kai Afrikoje badauja vaikai. Vyras vis dar taip arti lango iš lauko pusės, kad Luka girdi drėgną, tąsų vištos kulšis dorojančių žiaunų čepsėjimą. Jis susitelkia į kvėpavimą, stengiasi įkvėpti ir iškvėpti neišleisdamas nė garselio. Kartoja sau, kad tai – tik blogas sapnas, košmaras, kurį jau ne kartą regėjo sapnuose. Visad pabunda besidaužančia širdimi ir pajunta, kaip kūnu nusilieja palengvėjimo banga. „Tai – tik sapnas.“ Todėl kad tai – šių dienų Meksikos miestų pamėklės. Todėl kad, nors tėvai stengiasi prie vaikų nekalbėti apie smurtą, perjungia radijo stotį kaskart, kai pranešama apie dar vieną susišaudymą, ir neišduoda baisiausių savo pačių baimių, jie negali apsaugoti savo atžalų nuo pokalbių su kitais vaikais. Prie sūpynių, futbolo aikštėje, mokyklos berniukų tualete baisios istorijos plinta ir kaupiasi. Turtingi, vargšai ir viduriniosios klasės šeimų vaikai – visi yra matę gatvėse mirusiųjų kūnų. Regėję atsitiktinių žmogžudysčių. Ir iš pokalbių vieni su kitais žino, kad egzistuoja pavojaus hierarchija – vienoms šeimoms gresia didesnis pavojus nei kitoms. Taigi nors Lukos tėvai visada rūpinosi, kad jis neišvystų nė menkiausių pavojaus ženklų, nors sūnaus akivaizdoje nepriekaištingai demonstruodavo savo drąsą, jis žinojo – žinojo, kad tokia diena ateis. Bet tai dienai atėjus nuo šito žinojimo nė kiek nepalengvėja. Praeina labai, labai daug laiko, kol Lukos mama atgniaužia sūnų už sprando laikančią ranką ir atsitraukia tiek, kad jis pastebi, jog pro vonios kambario langą sklindančios šviesos kampas pasikeitė.


Patyrus siaubą, prieš atsitokėjant akimirką apima palaima. Kai Luka galiausiai sujuda, jį užlieja staigus laimės pliūpsnis – jis gyvas. Sekundėlę pasimėgauja patankėjusiu kvėpavimu. Prispaudžia delnus prie plytelių, norėdamas pajusti jų vėsą. Mami susmunka, atsilošusi į sieną priešais jį, ir taip sukanda žandikaulį, kad kairiajame skruoste išryškėja duobutė. Keista duše matyti jos išeiginius batelius. Luka paliečia praskeltą lūpą. Kraujas uždžiūvęs, bet jis krepšteli krešulį dantimis ir žaizda vėl atsiveria. Luka supranta, kad jeigu tai būtų sapnas, kraujo skonio nejustų.

Pagaliau mami atsistoja.

– Lik čia, – sušnabžda, – nejudėk, kol pargrįšiu. Kad man nė garselio, supratai?

Luka metasi pirmyn siekdamas motinos rankos.

Mami, neišeik.

Mijo, tuoj grįšiu, gerai? Pabūk čia.

Mami ištraukia ranką iš sugniaužtų Lukos pirštų.

– Nejudėk, – pakartoja ji. – Būk geras berniukas.


Lukai nesunku paklusti motinai – ne todėl, kad yra paklusnus, o todėl, kad nenori visko išvysti. Abuelos kieme visa jo šeima. Šiandien šeštadienis, balandžio 7-oji, jo pusseserė Dženiferė tapo quinceañera [Penkiolikmete (isp.) – Meksikoje ir kitose Pietų bei Centrinės Amerikos šalyse buvusi svarbi šventė: manoma, kad penkiolikos mergaitė tampa moterimi, ir ji yra pristatoma visuomenei. Kai kur tradicinėse visuomenėse tebešvenčiama] – tai jos penkioliktojo gimtadienio vakarėlis. Ji apsivilkusi ilga balta suknele. Ten jos tėvas su motina, tío [Dėdė (isp.)] Aleksas su tía [Teta (isp.)] Džeme, ir Dženiferės jaunesnysis brolis Adrianas, kuriam jau suėję devyneri ir kuris mėgsta sakyti, jog yra metais vyresnis už Luką, nors iš tiesų juos skiria tik keturi mėnesiai.


Prieš tai, kai Luką prispyrė į tualetą, jiedu su Adrianu spardė kamuolį su kitais primos [Pusbroliais (isp.)]. Motinos sėdėjo kieme ratu prie stalo, ant servetėlių pasidėjusios aprasojusias palomų [Alkoholinis kokteilis su tekila, žaliųjų citrinų sultimis ir greipfrutų skonio limonadu] su ledukais stiklines. Kai praėjusį kartą visi kartu svečiavosi abuelos namuose, Dženiferė netyčia užklupo Luką tualete ir šis taip išsigando, kad šiandien paprašė mami eiti kartu pasaugoti duris. Abuelai tas nepatiko: aiškino mami, kad ši jį lepinanti, nes tokio amžiaus berniukas į tualetą turėtų eiti pats, bet Luka – vienturtis, todėl jam leidžiama daugiau nei kitiems.


Šiaip ar taip, dabar Luka vienas vonios kambaryje ir stengiasi apie tai negalvoti, tačiau mintis atsėlina nekviesta: tie irzlūs žodžiai, kuriais mami apsikeitė su abuela, ko gero, buvo paskutiniai jųdviejų kada nors ištarti viena kitai. Luka kraipydamasis priėjo prie stalo ir pašnibždėjo mami į ausį, pamačiusi šitai abuela papurtė galvą, abiem pagrūmojo pirštu ir išsakė, ką apie tai mananti. Kritikuodama ji keistai šypsodavosi. Bet mami visada būdavo Lukos pusėje. Susierzinusi demonstratyviai užvertė akis ir vis tiek atsistojo nuo stalo, nepaisydama motinos pastabų. Kada tas nutiko? Prieš dešimt minučių? Prieš dvi valandas? Luka jaučiasi praradęs laiko nuovoką.


Lauke, kitapus lango, pasigirsta nedrąsūs mami žingsniai, jos batai švelniai šiurena per pabiras šukes. Išsprūsta aiktelėjimas, pernelyg išgąstingas, kad jį būtų galima vadinti aimana. Spartesniais žingsniais mami ryžtingai kerta vidinį kiemelį, spaudydama telefono mygtukus. Prabyla tokiu įtemptu balsu, kokiu jos kalbant Luka dar nebuvo girdėjęs, aukštu ir nervingu, sklindančiu iš gerklės gilumos.

– Atsiųskite pagalbos.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis