Kodėl ši šalis užima vis didesnę įtaką pasaulio žemėlapyje? Kokią kainą už tai sumokėjo Kinijos žmonės? Ką tik pasirodęs romanas „Lotosas“ atskleidžia šiuolaikinę Kiniją, balansuojančią tarp tradicijų ir dabarties, tarp griežtų visuomenės moralinių normų ir prekybos žmonėmis, tarp skurdo kaimuose ir prievartos fabrikuose. Romano autorė Lijia Zhang – Vilniaus knygų mugės viešnia.

„Lotosas“ – tai istorija apie jauną merginą tuo pačiu vardu, kuri, ieškodama naujo gyvenimo, iš mažo kalnų kaimelio persikelia į triukšmingą Šendženo metropolį ir tikisi, kad čia uždirbti pinigai padės išlaikyti šeimą. Galiausiai Lotosas ima verstis prostitucija, kad išgyventų. Lotosas išgyvena meilę ir auga kaip asmenybė, nes, autorės teigimu, tai istorija ne apie auką, o žmogaus ištvermę ir kelią.

Pačios L. Zhang istorija verta romano. Jos šeima mergaitei suplanavo ateitį, kokia Kinijoje laukdavo nemažai mergaičių. Tik didelėmis pastangomis L. Zhang sugebėjo peržengti vyraujančias normas ir tapti žurnaliste bei rašytoja. Šiandien ji gyvena Londone ir save vadina mediatore tarp Vakarų ir Kinijos, bendradarbiauja su BBC, CNN, The Guardian, The New York Times ir kita Vakarų žiniasklaida. Apie visa tai – pokalbis su į Knygų mugę atvykstančia „Lotoso“ autore.

Leidyklos TYTO ALBA nuotr.

Papasakokite apie save. Kas jus įkvėpė rašyti ir dalytis istorijomis?

Rašytoja tapau iš mergaitės, dirbančios raketų gamykloje. Turbūt ne kiekvieną dieną išgirstate ką nors panašaus. Kai buvau šešiolikos, šeima mane atsiėmė iš mokyklos. Jie nutarė, kad mergaitei neverta mokytis, turiu padėti išlaikyti šeimą. Taigi dešimt metų dirbau raketų gamykloje Nankine. Bandydama išsigelbėti išmokau anglų kalbos – tai išties pakeitė mano gyvenimą. Besimokydama kalbos dar labiau susidomėjau rašymu. Palikusi gamyklą pradėjau žurnalistės karjerą. Ėmiausi rašyti savo autobiografiją, kuri sulaukė netikėto pasisekimo.

Rašyti romaną „Lotosas“ įkvėpė jūsų močiutės istorija. Taip pat išsamiai tyrinėjote sekso industrijos darbuotojų gyvenimus Kinijoje, o ypač Šendžene. Kodėl romanui pasirinkote prostitucijos temą?

Prieš pat mirtį močiutė man prisipažino, kad jaunystėje dirbo prostitute. Tai mane ir paskatino. Nepraėjus daug laiko po to, kai sužinojau močiutės paslaptį, apsilankiau viešnamyje, kalbėjausi su prostitutėmis. Norėjau geriau suprasti šioje srityje dirbančias merginas, tad mėnesių mėnesius nereguliariai dirbau vienoje pelno nesiekiančioje organizacijoje. Susidraugavau su keliomis prostitutėmis, kurios nuoširdžiai man atsivėrė ir pasidalino savo gyvenimo istorijomis. Man prireikė 12 metų parašyti šiai knygai: vis nepavykdavo sukurti gyvų, įtikinamų veikėjų.

Nuo pat tos akimirkos, kai sužinojau ilgai saugotą šeimos paslaptį, vis mąsčiau, kaip ji susidorojo su gyvenimu viešnamyje ir kas suteikė jai jėgų eiti į priekį. Tikiu, kad mano močiutei labai padėjo budizmas. Nenuostabu, kad ir pagrindinė „Lotoso“ veikėja – atsidavusi budistė.

Šia knyga viliuosi suteikti balsą moterims, kurios jo neturi. Parduoti kūną – tai viena paskutiniųjų ar paskutinioji likusi galimybė pačioms pažeidžiamiausioms moterims. Merginoms, aptarnaujančioms turtinguosius, kartais tai – gyvenimo būdo pasirinkimas, lengviausias kelias greitai gauti pinigų.

Apskritai iki šiol moterų padėtis Kinijoje nepavydėtina, daugelyje sričių į moteris žiūrima kaip į naštą. Darbuotojos-migrantės jaučia pareigą uždirbti pinigus savo šeimoms ir kartu atitikti tradicines lyčių stereotipais pagrįstas normas. Didėjant bedarbystei iš darbo pirmiausia atleidžiamos moterys. Manau, kad tai, kaip elgiamės su žmonėmis iš žemiausių socialinių sluoksnių, parodo, kokia visuomenė iš tikrųjų esame.

Prostitucija tėra viena iš romano temų. Iš tiesų žvelgiate daug plačiau – parodote šiuolaikinę Kiniją nuo didžiulės prabangos ir spindesio iki prievartos ir nežmoniškų sąlygų didžiuliuose fabrikuose. Ką norėjote atskleisti šiame romane?

Pagrindinė romano veikėja prostitutė, tačiau prostitucija tik viena iš temų. Ėmiausi šios temos, nes manau, kad prostitucija paliečia ir kitas labai rimtas socialines problemas. Tai – atskirtis tarp miesto ir kaimo, auganti lyčių nelygybė tarp vyrų ir moterų ar nesustabdoma kova tarp tradicijų ir šiuolaikinio pasaulio. Be to, viešnamis, mano manymu, puiki erdvė istorijos vystymui, nes moralinės dilemos dažnai kyla iš žmogiškų dramų.

Norėjau panagrinėti Kinijos socialines problemas, kurias sukėlė reformos, tad šį romaną tikrai būtų galima pavadinti socialine kritika. Norėjau parodyti socialinę įtampą bei neteisybę, kylančią dėl nesenų pokyčių, pavyzdžiui, dėl didėjančio atotrūkio tarp kaimų ir miestų. Stengiausi ir kuo geriau atskleisti šiuolaikinę Kiniją, ir sukurti gyvus, įdomius personažus.

Lotosas įsimyli išsilavinusį fotografą Bingą. Šie personažai atstovauja du labai skirtingus pasaulius, skirtingas Kinijos puses.

Bingas – 16 metų už Lotosą vyresnis, vieną geriausių Kinijos universitetų Cinghua baigęs fotografas, atsisakęs verslininko karjeros dėl aistros fotografijai. Bingas dokumentuoja Šendženo prostitučių gyvenimus. Per Lotoso, Bingo ir kitų veikėjų bendravimą fiksuoju pokyčius, kurie įsivyravo Kinijoje po reformų laikotarpio, kurį 1978 metais pradėjo Deng Siaopingas. Nesibaigiančios Lotoso ir Bingo savęs bei gyvenimo prasmės paieškos, kurias persekioja nuolatinis pinigų troškimas, atspindi kinų kartų krizę. Bingas, išsilavinęs ir ženkliai už Lotosą vyresnis vyras, atstovauja idealistų intelektualų kartai, kuri 1989 metais taikiai priešinosi valdžios autoritarizmui. Lotosas, jaunesnės kartos atstovė, patiria panašią egzistencinę krizę, tačiau žiūri į ją iš neturtingos migrantės-darbuotojos perspektyvos, bandydama suderinti miestietišką hedonizmą su konservatyvumu, atsineštu iš vaikystės kaime, bei budizmu.

Romano veiksmas vyksta Pietų Kinijos mieste Šendžene. Kodėl būtent šis miestas?

Šendženas laikomas Kinijos „nuodėmių sostine“. Prostitucija, raudonųjų žibintų kvartalai egzistuoja beveik kiekviename Kinijos mieste, tačiau pogrindinė sekso industrija ypatingai išplitusi turtinguose pajūrio miestuose, tokiuose kaip Šendženas.

Romaną rašėte anglų kalba, jis skirtas Vakarų skaitytojams. Ar visada norėjote Vakarų skaitytojams papasakoti apie Kiniją? Kodėl jums svarbu perduoti šias žinias?

Džordžas Orvelas esė „Kodėl rašau“ pateikia keturias priežastis: grynas egoizmas, estetinis entuziazmas, istorinė paskata ir politiniai tikslai. Sakyčiau, kad ir aš rašau dėl šitų priežasčių. Norėjau rašyti grožinę literatūrą ir kartu papasakoti vakariečiams apie tai, kas dedasi Kinijoje. Labai svarbu pavaizduoti tikrą šiuolaikinę Kiniją. Pavyzdžiui, daugybė žmonių už Kinijos sienų yra girdėję apie Kinijos ekonomikos stebuklą ir mato šios valstybės iškilimą, bet nedaugelis supranta, kokią kainą mūsų žmonės už tai sumokėjo.