Paskutiniai aplodismentai, nusilenkimai publikai, ir Tommis Korpela čia pat, viduryje scenos, jau gali prisėsti ir pasikalbėti. Griebdami rekvizito kėdes, abu atsiprašome. Aš – dėl to, kad jam teks užgaišti. Jis – dėl laiko stygiaus. Dieną susitikti neįmanoma, bet Tommis, nors dabar vienuolikta valanda vakaro ir akis lipdo nuovargis, sako, jog viskas gerai. „Rytoj šeštą ryto – filmavimas“, – gūžteli pečiais kino ir teatro artistas, maloniai nuteikiantis savo kuklumu. Beveik dviejų metrų ūgio 45-erių Tommis laikomas ryškiausia Suomijos žvaigžde. Įspūdingą jo filmografiją kasmet papildo du trys vaidybiniai filmai. Greta to – teatro spektakliai, televizijos šou.
Susitinkame antrą kartą. Įdomu, kas nauja per metus įvyko Jūsų gyvenime...
2013-aisiais daug dirbau teatre. Ne tik Helsinkyje – teko važinėti į Espo teatrą, vaidinu naujojoje Juhos Jokelos pjesėje. Beje, šis autorius Lietuvoje yra žinomas: Nacionaliniame dramos teatre statyta jo pjesė „Fundamentalistai“ (režisierius Jonas Vaitkus – aut. past.). Filmavausi švedų filme, jis pasirodys kitą rugsėjį. Be to, su kolega parašiau pilno metražo filmo scenarijų. Dabar ketiname ieškoti pinigų jam kurti.
Ko gero, Jums tai nebus sudėtinga?
Taip, esu aktorius, galbūt garsus, bet kaip rašytojas nesu žinomas. Draugas, su kuriuo rašėme, – irgi aktorius. Kartu jau esame sukūrę komišką serialą – Suomijos televizijai. Paskutinis darbas bus mūsų pirmas didelis vaidybinis filmas. Pažiūrėsime, kas iš to išeis.
Mūsų susitikimas susijęs su Lietuva, mat naujame M. Ivaškevičiaus filme „Santa“ vaidinate vieną pagrindinių personažų. Koks jis?
Filme „Santa“ mano herojus – aktorius, gyvenantis Suomijos šiaurėje, Rovaniemyje. Rovaniemis – Kalėdų Senelio (filme šis vadinamas Santa – aut. past.) kaimas. Čia jo aplankyti plūsta žmonės iš visos Europos. Mano herojus Rovaniemyje dirba ir Kalėdų Seneliu. Ir štai vieną dieną čia atvažiuoja lietuvė mergina su sūnumi. Ir aš – Santa – ją įsimyliu. Taip prasideda filmas. Taigi tai – dviejų netikėtai susitikusių žmonių meilės istorija.
Žinoma, dirbti buvo kiek kitaip nei su suomiais. Pirmiausia – dėl kalbos. Bendravome anglų kalba, bet ji nei man, nei Mariui nėra gimtoji, tad, kad ir kaip gerai šnekėtume, buvo kliuvinių. Tačiau darbas klostėsi sklandžiai. Esu matęs Mariaus pjesių teatro festivaliuose, jos statytos ir pas mus, Helsinkyje. Kai pasiūlė vaidinti Santą, jau žinojau, kad Marius – geras rašytojas, vyliausi, jog bus ir geras režisierius.
Šįvakar vaidinote spektaklyje „Häiriötekijä“ („Triukšmadarys“) dramatišką personažą, ryt filmuositės komiškoje meilės juostoje, vakare laukia televizija. Kas dedasi Jūsų galvoje taip intensyviai keliaujant per žanrus?
Nieko ypatinga (juokiasi). Visada turi suvokti, kad tai – tik vaidmuo. Jei tenka tą pačią dieną ir juokinti, ir verkti, bėgioti tarp kino ir teatro, prieš pereidamas iš vieno žanro į kitą, turi susikaupti. Toks yra mano darbas, ir aš jį mėgstu. Pavyzdžiui, šįryt kėliausi šeštą, septintą jau sėdėjau grimo kambaryje. Filmavausi iki penktos vakaro, paskui griebiau taksi ir lėkiau į spektaklį, tad laiko galvoti ar ypatingai ruoštis vaidmeniui net neturėjau. Esu įpratęs taip gyventi (juokiasi).
Nuolat gyventi tokiu tempu turbūt nėra paprasta. O kaip gyvenimo kokybė? Ar darote tai, ką norite?
Dabar tiesiog turiu gerokai daugiau veiklos. Jei teatro spektakliai puikiai lankomi, aktoriui tai – didelis malonumas. Pastarojoje juostoje man labai smagu filmuotis, nes patinka scenarijus. Apskritai mėgautis darbu stengiuosi labiau nei koncentruotis į sunkumus. O galvoti apie gyvenimo komfortą, tiesą sakant, nėra net kada, tačiau visada laikausi principo – daryti tik tai, ko pats noriu. Profesionalo darbas turi būti kokybiškas, o aš, prisipažįstu, esu išrankus. Neslėpsiu, man labai svarbu, kokį vaidmenį kuriu teatre. Jei geras režisierius, gera pjesė, tai itin malonu. Neišmintinga pasišvęsti profesijai, kuri neteikia pasitenkinimo. Dirbti nemielą darbą – kvailiausias dalykas pasaulyje. O jei tai dar ir žiūrovams nepatinka, apskritai baisu. Ir kine, ir teatre man svarbu, ką ir su kuo darau.
O ar kada nors esate atsisakęs vaidmens?
Nusiteikimą dirbti ar ne labiau lemia ne vaidmuo. Pirmiausia įdėmiai skaitau scenarijų. Jei jis prastas, vaidinti nenoriu, nors atsisakyti ir nėra labai smagu... Jei vaidmuo gerai parašytas ir matau tikslą, kodėl turėčiau sutikti, vaidinu. Nesu nusiteikęs prieš vaidmenis ar žanrą, man nesvarbu, ar jis kriminalinis, ar siaubo. Kai vaidmuo parašytas gerai, kai dirba geras režisierius, aš irgi vaidinu gerai. Nesu tokia didelė žvaigždė, kad skųsčiausi darbo pertekliumi, bet du ar tris kartus vaidmens esu atsisakęs.
Kokia buvo Jūsų šeima, kas suformavo esmines gyvenimo nuostatas?
Mano šeima neturėjo nieko bendra su vaidyba, taigi į aktorystę patekau atsitiktinai. Šiandien galiu skaičiuoti šimtus sukurtų vaidmenų, tačiau pradžia buvo kukli ir nedrąsi. Į sceną mane atvedė smalsumas. Esu gimęs Helsinkyje, tėvai išsiskyrė, kai buvau labai jaunas. Mane augino mama. Tada ji dirbo reklamos agentūroje, ir mes dažnai kraustydavomės iš vienos Helsinkio vietos į kitą. Su tėvu palaikiau gerus santykius, bet nebuvau savimi pasitikintis vaikas – labai išgyvenau dėl to, kad tenka nuolat keisti mokyklas, aplinką. Taigi paauglystę turėjau komplikuotą, o tai, kas esu dabar, yra beveik atsitiktinumas.
Kaip jaučiatės dirbdamas vienoje scenoje su savo žmona Elina (žinoma Suomijos aktorė E. Knihtilä)?
Lengvai (juokiasi). Esame labai artimi, mūsų tarpusavio santykiai itin glaudūs. Keletą sykių teko vaidinti sutuoktinius – vienas malonumas. Kartu esame 20 metų, emociniu požiūriu daug kas mudviem suprantama ir lengva. Tai padeda ne tik gyvenime, bet ir kuriant personažus.
Ar savo vaidmenų neparsinešate namo?
Stengiamės neparsinešti. Toks nebylus mūsų susitarimas.
Manyčiau, nėra lengva tokiai porai: abu – aktoriai, abu žinomi. Kaip tvarkotės ir dalijatės atsakomybe, kas kuo turi pasirūpinti? Turiu galvoje kasdienį šeimos gyvenimą.
Kadangi abu esame aktoriai, labai gerai suprantame ir stengiamės vienas kitą palaikyti. Yra normalu, kad du aktoriai kartu, nes mūsų profesija tokia keista, kad tik aktorius ir gali suprasti kitą aktorių. Vienas kitą gerbiame ir keičiamės pareigomis, atsakomybe. Auginam sūnų, jam dabar 16 metų. Paauglys, ir problemų pakanka. Kartais nelengva, abu su Elina esame labai užsiėmę, bet svarbu atrasti laiko sau ir sūnui, skirti jam daugiau dėmesio. Tikrai nėra gerai, kad dažnai vakarais vaidiname, einame į spektaklius. Esame kalbėję apie tai ir su sūnumi, bet jis laiko, kad toks gyvenimas yra normalus. Kartais tenka ir pasibarti, juk žino, kaip su tais paaugliais... Kol kas jo galvoje dar daug makalynės.
Ar sūnus, matydamas Jūsų profesiją iš arti, nelinksta į aktorystę?
Kartais atrodo, kad aktoryste jis domisi, kūrė kelis mažus vaidmenis, tik nemėgsta apie tai kalbėti. Puikiai suprantam ir į aktorystę savo vaiko nestumiam. Nuspręsti privalės pats. Dar negaliu pripažinti, bet giliai širdyje linkėčiau jam atrasti kitą kelią.
Esame pratę matyti itin emancipuotas suomių moteris, o kas yra Jūsų šeimos galva? Kokios Jūsų pareigos namuose kaip tėvo, vyro?
Net nežinau. Kadangi esu laisvai samdomas aktorius, kartais turiu daug laiko ir būnu namie. Tai naudinga auginant paauglį. Tenka jo ir ieškoti, skambinti ir prašyti pareiti namo, nes daug laiko leidžia su draugais. Mūsų šeimos galva yra Elina. Neseniai ji tapo Teatro akademijos profesore. Moko naują aktorių kartą – tarsi didžiausia suomių aktorystės bosė. Suomijos aktorių gildijoje Elina yra labai įtakinga, aš ją palaikau. Šios srities profesionalių moterų nėra daug, todėl Elinai tai – reikšminga ir didelė galimybė. Žmonos darbas atima daug laiko, todėl stengiuosi perimti jos pareigas namuose.
Pirmiausia – pasitikėjimas. Elina yra stipri, ryžtinga, tikra lyderė, drąsi moteris. Gerokai drąsesnė už mane. Žaviuosi ja.
Prisipažįstu – netikėta girdėti tai iš vyro lūpų...
Tikrai. Ji nebijo imtis didelės atsakomybės, kad ir minėto profesoriavimo. Nors, užsikrovusi ant savo pečių tokią naštą, patiria didelį spaudimą. Aš taip nesugebėčiau ir tokiam darbui drąsos neturėčiau. Elina puikiai žino, kas ji yra (juokiasi). Didžiuojuosi savo žmona. Be to, man svarbu, kad Elina turi humoro jausmą. Visi dalykai, kad ir kokie tragiški būtų, tam tikrose situacijose būna ir komiški, tad kai žmogus viską gali vertinti per humoro prizmę, gyventi yra lengviau.
Žinau, kad per Suomijos televiziją vedėte laidą apie žvejybą ir ji buvo itin populiari tarp moterų?
Dabar jos nebedarome. Galbūt vėl filmuosime kitą vasarą. Tą laidą kūrėme kartu su kolega populiariu komedijų aktoriumi, itin linksmu žmogumi. Jis turi mažą čihuahua veislės šunelį, tai ir jį dažnai pasiimdavome kartu į žvejybą. O žvejodavome įvairiose vietose: Laplandijoje, Norvegijoje, Šiaurės Švedijoje, Suomijoje. Tai buvo nuostabus darbas ir poilsis: laidos metu žvejoji, džiaugiesi gyvenimu, smagiai leidi laiką, o už tai dar ir moka.
Kaip tikras žvejys, ko gero, gerai ruošiate žuvį?
Man labai patinka ruošti žuvį. Mėgstu gaminti ir italų virtuvės patiekalus, pats ruošiu makaronus, turiu net mašinėlę jiems gaminti. Virtuvę mėgstu ir manau, kad man ten sekasi.
Ar atidžiai renkatės produktus, domitės, ką valgote? O kaip vertinate ekologiško maisto kultūrą?
Ekologišku maistu rūpinasi mano žmona. Dažnai valgome būtent tokius produktus. Pastaraisiais metais Helsinkyje sveikai mitybai skiriama daug dėmesio, yra daug parduotuvių, bet ekologiški produktai brangūs. Už įprastus brangesni gal du kartus. Tačiau daržovės, mėsa, duona, kurią perkame netoli teatro esančioje ekologiško maisto krautuvėje, gerokai skiriasi nuo siūlomų prekybos centruose.
Ekologiška buitis yra šiandienos moto. Žinau, kad neturite automobilio.
Dėl ekologijos jaudinuosi tiek, kiek ir visi kiti, bet darau tik smulkius dalykus, pavyzdžiui, rūšiuoju šiukšles. Iš tiesų neturime automobilio, kasdien važinėju dviračiu, tačiau dabar, kai kasdien tenka vykti už miesto filmuotis, kompanija išnuomojo man mašiną.
Filme „Vyriškas darbas“(angl. „Men‘s Job“) sukūrėte gana dramatišką vaidmenį, gavote begales apdovanojimų. Nors tai buvo prieš šešerius metus, iki šiol esate vadinamas sekso simboliu. Ir kaip jaučiatės turėdamas tokią etiketę?
Tai absurdiškai juokinga ir linksma situacija (juokiasi). Suvaidinau šiame filme darbininką, kuris netenka darbo ir tampa prostitute. Apie tai ėmė rašyti visa spauda. Laikraščiai ir televizijos laidos pageidavo, kad visur dalyvaučiau, ėmė daryti iš manęs specialistą prostitucijos klausimais. O juk kurdamas vaidmenį nežinojau nieko daugiau, nei buvo parašyta scenarijuje. Vaidmuo nė kiek nepakeitė mano gyvenimo, bet etiketė atsirado...
Praėjusių metų gale lankėtės Lietuvoje, „Scanoramos“ kino festivalyje. Vilniaus senamiesčio gatvėmis drauge su rašytoju, režisieriumi M. Ivaškevičiumi vaikščiojote ramiausiai. Nustebau, kad panašiai laisvai jautėtės ir vaikščiodamas Helsinkio gatvėmis. Ar šlovė Jūsų neslegia?
Mūsų šalyje nėra žvaigždžių kultūros. Kasdien važinėju autobusais, tramvajais. Kartais juntu, kad žmonės mane nužiūrinėja, bet Suomijoje tai būna labai retai. Kartais kas nors prieina pasikalbėti, pasako matęs mane spektaklyje ar kine, padėkoja. Suomiai yra mandagūs ir dažniau akcentuoja pozityvius dalykus.
Bet kai filmavotės Lietuvoje, suomių turistės net paskambino į Jūsų šalies ambasadą pasitikslinti, ar tikrai Vilniuje buvo sutikusios Tommį Korpelą...
Užsienyje manęs niekas nepažįsta, nebent suomiai Lietuvoje (juokiasi).
Tai po „Santos“ premjeros Lietuvoje, ko gero, tapsite nacionaline mūsų kino žvaigžde?
Puiku, noriu būti sekso simboliu ir Lietuvoje (juokiasi).
****
Atsakykite į anketos klausimus ir laimėkite 100 Lt dovanų kuponą apsipirkti internetinėje parduotuvėje www.apatinukai.lt.
