M.Korenkaitė: noriu būti ir aktore, ir mylinčia moterimi, ir mama

 (4)
Marija Korenkaitė (28 m.) iki šiol labiau žinoma kaip Keistuolių teatro ir „Atviro rato“ teatro aktorė. Tačiau, šiandien Lietuvos kino ekranuose - anglų režisieriaus Bobo Mullano filmas „Laiškai Sofijai“, ir Mariją, ko gero, ims atpažinti ir gatvėje. Šiame filme ji sukūrė vieną pagrindinių vaidmenų – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio mylimosios Sofijos.
Marijos suvaidinta Sofija stipri, beatodairiškai mylinti ir dėl laimės kovojanti moteris.
© Žurnalas „Moteris“

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Sujaukta vasara
Praėjusią vasarą Marija nusifilmavo anglų režisieriaus Bobo Mullano kurtame filme „Laiškai Sofijai“. Šio pagrindas – kompozitoriaus ir dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio bei Sofijos Kymantaitės meilės istorija. Laikas nuo filmavimo pabaigos iki premjeros buvo trumpas – vos keli mėnesiai. Praėjusį spalį režisierius juostą pristatė Londone, o lapkritį atvežė į Vilnių parodyti kino komandai. Per uždarą peržiūrą vis pažvelgdavau į Mariją – ji sėdėjo nejudėdama ir net nemirksėdama. „O, per peržiūrą aš pasitempiau abi kojas! Juk pirmą kartą žiūrėjau nufilmuotą medžiagą. Be proto jaudinausi – būti savo pačios žiūrove nėra lengva. O dar tas netikėtas vaizdo dydis, kai pamatai savo antakį metro ilgio“, – juokiasi aktorė.
Sofijos vaidmenį Marija gavo netikėtai, ir šis sujaukė jos vasaros planus: „Kaip tik tada, kai man paskambino, turėjau dalyvauti dramaturgų seminare mokiniams. Atėjau į atranką, susitikau su režisieriumi, pasikalbėjome, ir viskas. Buvau patvirtinta. Vėliau Bobas pasakojo, kad po dviejų mūsų pokalbio minučių jis jau žinojo, jog rado Sofiją. Didelis džiugesys, o kartu ir sąmyšis – filmavimas turėjo prasidėti labai greitai.“

M. K. Čiurlionio vaidmenį šiame filme kūrė pianistas Rokas Zubovas – didžiojo genijaus proanūkis. Apie darbą su Marija jis kalbėjo itin šiltai: „Galiu pasakyti, kad Marijos buvimas greta, jos vaidyba ir draugystė man suteikė nepaprastai daug stiprybės ir ištvermės. Nemažai dalykų tomis dienomis sugebėjau įgyvendinti vien dėl jos.“ Įdomus sutapimas, kad šie žmonės pirmą kartą susitiko traukinyje. „Gal pasirodys keista, bet su Marija susipažinome traukinyje į Peterburgą – vykome filmuoti kelių scenų... Paskui dar ne kartą kalbėjome, kad ta kelionė mums buvo tikra likimo dovana. Turėjome laiko bent šiek tiek vienas kitą pažinti, aptarti scenarijų, vaidmenis, scenas. Marija tomis dienomis buvo pagrindinė mano mokytoja ir vadovė“, – pasakoja Rokas.

Čiurlionio žmonos amplua
Pagrindinio vaidmens kūrėja pasimatavo begalę suknelių, godžiai ieškojo informacijos apie Sofiją – kas ji, kokia ji. „Nuo mokyklos man įstrigusi bendra Sofijos ir M. K. Čiurlionio nuotrauka, kelios skaitytos jos pjesės. Daktaras Vaitkus savo prisiminimuose yra išsamiai aprašęs jųdviejų susitikimus: kokia Sofijos apykaklaitė, kaip sučiauptos lūpytės, kokį įspūdį darė aplinkiniams“, – pasakoja aktorė.
Marijai patiko ir vaidmuo, ir scenarijus, ir pati Sofija Kymantaitė. Jos ir M. K. Čiurliono porą aktorė traktuoja kaip nestandartinę. „Jiedu buvo ir mylimieji, ir kūrėjai, ir bendraminčiai. Kartu rengė parodas, kūrė operos libretą, kritinių apybraižų knygą „Lietuvoje“... Atostogas Palangoje leido irgi intensyviai: Čiurlionis piešė, ji – rašė. Deja, laimė truko vos dvejus metus.“
Sofija nebuvo tik genijaus moteris – jos veiklos spektras pribloškiamas: dramaturgė, kritikė, žurnalistė, kalbos kultūros specialistė, vyriausioji Lietuvos skaučių vadė, moterų judėjimo atstovė. Aplinkiniams Kymantaitė darė kompromisų nepripažįstančios, uždaros, stiprios asmenybės įspūdį. Mirus Čiurlioniui, ji dar labiau paniro į visuomeninę veiklą, o kūrybą apleido. „Savo mylimojo mirtį Sofija išgyveno tyliai, pasakoti apie jį kategoriškai atsisakydavo. Yra įvairių versijų ir net kaltinimų, kad Sofija paliko Čiurlionį beprotnamyje mirti. Ir visiškai neaišku, kodėl artimas Konstantino draugas Mstislavas Dobužinskis neatsakinėjo į jos laiškus, kodėl Čiurlionio šeima jos nemylėjo, vadino svetima“, – pasakoja Marija. Beje, ji pati įsitikinusi, kad tai buvo išskirtinio jautrumo ir sielos žmogus. „Iki ašarų sujaudino perskaityti Sofijos žodžiai apie patirtą netekties skausmą. Ji prisipažino, kad Konstantinas buvo pernelyg didelis, kad būtų galėjusi jį išraudoti bent vienam smalsiam žmogui, išrėkti kiekvienoje kryžkelėje. To kaina – aplinkinių nesupratimas, kaltinimai nejautrumu. B. Mullano Sofija stipri, beatodairiškai mylinti ir dėl laimės kovojanti moteris“, – teigia aktorė.

Apie filmavimą Marija kalba džiugia: „Darbas su režisieriumi buvo tikrai įdomus. Aktoriams jis davė daug laisvės ir stebino pozityvumu. Matėsi, kad Bobui filmas labai daug reiškia, ir tai suprantama, juk įgyvendinti šią idėją siekė daugiau nei penkiolika metų.“ Kūrybinis procesas Marijai brangus ir dėl kitų sutiktų žmonių: filmavimo komandos narių, aktorių (Vaidoto Martinaičio, Ramunės Skardžiūnaitės, Andriaus Bialobžeskio, Liubomiro Laucevičiaus ir kt.). Ji džiaugiasi ir nepaprasta pažintimi su pagrindinio vaidmens kūrėju Roku Zubovu: „Rokas – charizmatiška asmenybė, tikras gaivalas. Labai greitai atsirado stiprus kolegiškas ryšys: vienas už kitą sirgom ir palaikėm. Su iššūkiais jis, manau, susitvarkė puikiai. “ O Rokas sako: „Kiekvienas veikiausiai susidarys savo asmeninę nuomonę, bet aš tikiu, kad Marijos sukurtas vaidmuo iš naujo atkreips dėmesį į šią didžią ir stiprią, šiek tiek primirštą, bet labai svarbią asmenybę.“

Mergaitė su akinukais
„Maža, aš labai mėgau skaityti. Buvau tokia mergaitė su akiniais baltais apvadėliais ir juodomis širdelėmis jų kampuose. Trečioje klasėje jau didžiavausi įveikusi visas pradinės mokyklos bibliotekos knygas!“ – juokiasi Marija.
Ji užaugo Rokiškyje. Miesto kultūros namai (tada vadinti teatro rūmais) – ten Marijos tėtis dirbo režisieriumi – mergaitei buvo lyg užklasinė veikla. „Kartais tėčiui tekdavo pasiimti mane iš darželio ir atsivesti į repeticijas. Pažinojau visus pastato kampelius ir jame dirbančius žmones. Galiu sakyti, kad kultūrnamis irgi buvo mano namai. Ten kiekvienais metais vykdavo profesionalių teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams“, jis ir užkrėtė mane meile teatrui. Augome kartu. Esame vienmečiai.“
Paklausta, ar nuo mažumės norėjo tapti aktore, Marija atsako, kad vaikystėje svajonės dažnai keitėsi: troško būti ir balerina, ir darželio auklėtoja, rašytoja, mokytoja, ir net pardavėja. „Tiesa, šešerių, aš labai rimtai galvojau apie aktorės profesiją, mat ne juokais buvau įsimylėjusi rusų filmo „Trys muškietininkai“ žvaigždę – aktorių Michailą Bojarskį. Svajojau užaugusi vaidinti su juo Konstanciją, – kvatoja Marija. – Tai buvo tikra meilė! Turbūt todėl, kad Bojarskis labai panašus į mano tėtį. Ak, tie į viršų užriesti jo ūsai! Iki šiol visi traukia mane per dantį, o brolis vis atsiunčia videoklipų, kuriuose gerbiamas Michailas, visiškai nebepanašus į muškietininką, dainuoja apie žaliaakius miesto taksi...“

Teatras, vaidmenys – kaip meilė: kitas žmogus tau nepriklauso, tiesiog džiaugiesi akimirka, kai esi kartu.
Teatras, vaidmenys – kaip meilė: kitas žmogus tau nepriklauso, tiesiog džiaugiesi akimirka, kai esi kartu.
© Žurnalas „Moteris“

Mokydamasi paskutinėse klasėse, Marija planavo stoti į politologiją ir žurnalistiką. Gal taip ir būtų pasielgusi, jei ne mama – ji netikėtai pasiūlė atkreipti dėmesį į aktorystės studijas. „Tada pasakiau: „Na, tu ir sugalvojai!“ Ta mintis atrodė pernelyg drąsi, bet su kiekviena diena vis labiau ėmė kirbėti“, – atvirauja pašnekovė. O po vieno Keistuolių teatro koncerto Marija galutinai apsisprendė tapti aktore: „Buvau mačiusi beveik visus jų spektaklius, bet tas vakaras padarė neįtikėtiną įspūdį. Negalėjau atitraukti akių nuo tų gražių, talentingų žmonių scenoje. Jie be jokių pastangų vertė publiką juoktis ir verkti. Dainos smigo tiesiai į širdį. Tada net pagalvojau, kad laimingesnių žmonių nesu mačiusi.“
Nuostabus sutapimas, kad Marija įstojo į kursą, kuriam vadovavo ne tik vienas garsiausių Lietuvos aktorių Vladas Bagdonas, bet ir vienas Keistuolių teatro įkūrėjų Aidas Giniotis. „Esu dėkinga likimui, kad sutikau būtent tuos mokytojus ir būtent tuos žmones, su kuriais studijavau. Žinoma, romantizuotas įsivaizdavimas, kas yra aktoriaus darbas, sprogo jau pirmomis dienomis. Mano bendrakursis Eimantas net yra juokais paleidęs tokią sparnuotą frazę: „Sakė, kad bus sunku, bet niekas nesakė, kad – neįmanoma.“ Akademija įtraukė į visiškai kitokį gyvenimą – kupiną ritmo, įtampos, ieškojimų ir atradimų. Tai buvo ne tik profesijos pagrindų įgijimo, bet ir valios ugdymo mokykla“, – sako Marija

20 žiūrovų ir 7 litų honoraras
„Pamenu pirmuosius „Atviro rato“ spektaklius – jaudindavausi nuo pat ryto. Kelionė Menų spaustuvės link atrodydavo be galo ilga: sekmadienis – laisva diena, įsimylėjėliai burkuoja ant suoliukų, vaikai valgo ledus, o aš einu Katedros aikšte linkstančiomis kojomis ir besidaužančia širdimi. Pagaliau – ilgai lauktas vakaras. Scenoje mūsų – 9, žiūrovų – 20, ir vis tiek atrodo, kad iš jaudulio stuburas nuo nugaros atsiskirs“, – dalijasi prisiminimais Marija. Pirmasis dabar itin populiarių aktorių honoraras – maždaug 7 litai. Juokiuosi, kad už šiuos pinigėlius puodelis latės kavos turėjo būti itin skanus.
Teatro „Atviras ratas“ to paties pavadinimo spektaklis – tarsi žaidimas, teatrinis vyksmas be pabaigos: keičiasi aktorių komanda, jų pasakojamos istorijos, tema. „Susirenkame anksčiau, kad tam tikrais pratimais pažadintume atmintį, dėmesingumą, kad susikauptume. Šiame spektaklyje itin svarbus bendrumo jausmas, jautrumas vienas kitam. Prieš pradėdami vaidinti apsikabiname, įkvepiame oro ir sušunkame visa gerkle taip, lyg tai būtų paskutinis sykis. Kažin, ką galvoja žiūrovai girdėdami tą keistą, nežinia iš kur sklindantį riksmą? – juokiasi Marija, – Čia toks ritualas, savotiškas šamanizmas. Turime įkvėpti oro kartu, pažiūrėti vieni kitiems į akis, jei buvome susipykę, – susitaikyti.“
Mažais žingsniais šie aktoriai keliavo į jaunų žiūrovų širdis. Dabar bilietų į daugumą spektaklių tą pačią dieną negausi. Ir viską jie darė patys, be išsipūtusios administracijos, reklamos ir kitų teatruose privalomų skyrių. „Pradėjome nuo nulio. Dar ir dabar pamenu, koks nuostabus jausmas nešti rankose pirmą iš spektaklių uždirbtą teatro prožektorių, žengti į pirmas mūsų patalpas – kambarėlį Mokytojų namų rūsyje. Kartą, kai repetavome spektaklį „Pabėgimas į Akropolį“, lyg pirmą kartą pamačiau, kokiomis sąlygomis vyksta kūrybinis procesas: tame pačiame kambaryje dvi aktorių komandos tyliai repetuoja skirtingas scenas, prie kompiuterio dirba direktorė, o už durų kažkas groja gitara – ruošiasi koncertui“, – pasakoja Marija.

Įsimyli ir paleisk
Daugelis „Atviro rato“ spektaklių kuriami pagal pačių aktorių parašytus tekstus. „Aidas Giniotis mus ugdė kaip savarankiškus menininkus, kurie ne tik eitų vaidybos keliu, bet ir ieškotų kitų: kurtų muziką, rašytų tekstus, grotų, dainuotų, režisuotų ir t. t. Tai suteikia daug laisvės. Kartais sunku atsekti, nuo ko viskas prasidėjo, kada spektaklio ar vaidmens kūrimas įgijo pagreitį. Kiekvieną kartą, kai pradedamas kurti naujas spektaklis, atrodo, kad nieko nežinai, iš naujo ieškai, klysti, neramiai kuitiesi po sielą, ieškai vaidmens rakto scenos dulkėse“, – dalijasi mintimis aktorė.
Marijai dar nėra tekę atsisveikinti su spektakliu, tačiau repertuaras plečiasi, ir kurį nors personažą galbūt visai netrukus ji turės vaidinti paskutinį kartą. „Teatre egzistuoja liūdnas dalykas – reikia pamilti savo vaidinamą herojų, o paskui paleisti. Anksčiau ar vėliau teks tai padaryti. Neturiu jokių teisių į juos. Teatras, vaidmenys – kaip meilė: kitas žmogus tau nepriklauso, tiesiog džiaugiesi akimirka, kai esi kartu.“
Marija vaidina ne viename vaikiškame spektaklyje (A. Giniočio „Geltonų plytų kelias“, „Stebuklingas Juozapo apsiaustas“, A. Sunklodaitės „Mamulė Mū“). Mažoji ir jaunoji Keistuolių teatro auditorija yra didžiulė. „Kada nors norėčiau vaidinti mažoje erdvėje, kad vaikai būtų visai čia pat, kad matyčiau jų akis, – teigia aktorė. – Vaikai – didelis džiaugsmas. Visada laukiu „Geltonų plytų kelio“ – jame užkoduota daug šviesos. Man atrodo, kad vaidindama ir pati pasisemiu naujų jėgų, pozityvumo. O kaip smagu iš mažųjų žiūrovų gauti gėlių! Kartą viena mergaitė atnešė man į sceną... kramtomosios gumos: labai norėjo ką nors padovanoti, o gėlių neturėjo“, – pasakoja Marija.

Idealus gyvenimas
Mūsų pokalbis pakrypsta vaikystės link. Juk būtent ten liko gražiausios pasaulio vietos – senelių sodas, kuris kažkada atrodė beprotiškai didelis; pirmą kartą pro autobuso langą pamatytas Vilnius; gimtasis miestas leidžiantis vasaros saulei. Ten – ir tikroji ramybė: mamos lopšinės, tėčio balsu skaitoma knyga „Ronja plėšiko duktė“. Marija prisipažįsta, kad apskritai ilgisi daugelio dalykų iš vaikystės: spalvų, kvapų, žmonių. „Štai vasarą važiavau autobusu. Priešais sėdėjo toks žilas vyras su tvarkingais baltais marškinėliais. Jo įdegusios stiprios rankos man taip priminė senelį... Visą kelią pražliumbiau. Klausi, kas man yra pasaulio pabaiga? Tai – artimo žmogaus netektis. Senelio mirtis ir buvo viena asmeninių pabaigų. Atrodė, kad kažkas iš esmės sugriuvo, kad niekada nebepamatysiu besišypsančios močiutės. Jų pora man buvo labai graži, – pasakoja Marija. – Pamenu, kai Šiauliuose repetavome A. Giniočio spektaklį „Princesė Turandot“, gyvenau pas juos. Labai brangus laikas. Grįžtu vakare po repeticijos ir randu juos apsikabinusius, besijuokiančius. Stoviu, šypsausi kartu ir negaliu atitraukti akių. Neblėsta nuo pat mažumės įprastas vaizdas: senelis sėdi šalia močiutės ir glosto jai kelį.

Vakaras. Scenoje mūsų – 9, žiūrovų – 20, ir vis tiek atrodo, kad iš jaudulio stuburas nuo nugaros atsiskirs.
Vakaras. Scenoje mūsų – 9, žiūrovų – 20, ir vis tiek atrodo, kad iš jaudulio stuburas nuo nugaros atsiskirs.
© Žurnalas „Moteris“

Šeima, tėvai yra patys svarbiausi žmonės. Viskas keičiasi, o jie – vienintelis gyvenime stabilus dalykas, mano atrama, tvirtovė, jėgų šaltinis. Tikiuosi, kada nors ir man pavyks sukurti tokį pat stiprų ryšį su savo vaikais. Tiesa, sunkiai įsivaizduoju, kaip suderinti teatrą ir šeimą, bet kad ir kaip ten būtų, noriu visko! Noriu būti ir aktore, ir mylinčia moterimi, ir mama.“
Marija gyvena Vilniuje, Antakalnyje, nedideliame vieno kambario bute. Sako, kad vasarą, kai viskas sužaliuoja, vaizdas pro langą itin džiugina: medžiai, vešli žolė... Jokio triukšmo. Jausmas – lyg gyventum užmiestyje, nors iki centro vos penkiolika minučių. Ji sako didelių poreikių neturinti, todėl ir ypatingos prabangos nesiekianti. „Pagrindinis mano laisvalaikis – knygos, filmai, pasisėdėjimai su draugais, šeima, atšilus – važiavimas dviračiu, – vardija Marija. – Šią vasarą su draugu susiradom naują hobį – „lobių“ ieškojimą. Tai tarptautinis žaidimas-galvosūkis, itin vienijantis keliautojus. Atradome, kad Vilniuje gausu neįtikėtinų slėptuvių. Ir ne tik Vilniuje – viso pasaulio miestuose yra daug mažų paslapčių!“ Visus sutaupytus pinigus Marija išleidžia kelionėms. „Stengiuosi išvykti du kartus per metus, mat žiemą ir vasarą turiu po dvi tris savaites fiksuotų atostogų. Stengiuosi sprukti į visas keturias puses – kad pasisemčiau naujų įspūdžių, praplėsčiau erdves ir grįžčiau atgal atsinaujinusi, visko pasiilgusi. Kelionių alkis auga – noriu pamatyti visą pasaulį, tačiau nuolatinį gyvenimą įsivaizduoju tik Lietuvoje.“

Marija sako nenorinti, kad gyvenimas būtų paprastas, svarbu – kad būtų įdomus. Ir priduria: „Manau, esu ir geroje vietoje, ir geru laiku. Visos mano dienos skirtingos: kartais jaučiuosi taip, lyg bėgčiau beprotišką maratoną, o kartais – ramu kelias savaites. Mokausi rasti harmoniją. Kuriu – darau tai, kas man atrodo prasminga, su tais, kuriais tikiu.“

Nuotraukos – Pauliaus Gasiūno. Makiažas ir šukuosena – Lilijos Bytautaitės. Stilius – Justės Kubilinskaitės.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Patricija Belousova: „Miss International“ konkurse labai stipriai pajutau konkurenciją (13)

Praėjusią savaitę Tokijuje, Japonijoje vykusiame tarptautiniame grožio konkurse „Miss International“ „Mis Lietuva“ Patricija Belousova (22 m.) savo grožiu atstovavo mūsų šalį. Mergina papasakojo apie intensyvų pasiruošimą konkursui, savo grožio bei stiliaus gudrybes ir tai, kas jai padėjo išsiskirti iš kitų gražuolių.

Beata Nicholson: priimdama sprendimus, labiau klausau širdies nei proto (12)

Lietuvių virtuvės guru Beata Nicholson (37 m.) – puikiausias pavyzdys, kad motinyste galima mėgautis neaukojant nei mėgstamos veiklos, nei figūros, nei sau skiriamo laiko. Vos prieš 5 mėnesius trečią vaiką pagimdžiusi žurnalistė ir kulinarė neria į naujos veiklos sūkurį.

Prieš 20 metų Niujorke atsidūręs menininkas V. Jankūnas: pradėjau kaip visi – statybose (2)

Dažais ištepti džinsai. Žaižaruojančios kelnės metalinėje metro traukinio plynėje. Pro langą skriejanti vienatvė. Sprogstančios šlaunys prie šalto stulpo. Knyga rankoje. Akinių rėmas. Ausinės. Rankinė. Niujorke daugiau nei dvidešimtį metų gyvenantis ir kuriantis menininkas Vytenis Jankūnas be proto mėgsta detales. Iš jų narplioja dokumentinį pasakojimą apie traukinių žmones. „Esu vienas iš jų, gal tik matau šiek tiek daugiau“, – ištarė Vytenis Vilniuje, kai mudu įsitaisėme pritemdytame meno mugės „Art Vilnius“ bare.

Eimuntas Nekrošius grįžta į jaunystės teatrą. Po 26-erių metų!

Jaunimo teatras ruošiasi neeilinei premjerai. Į savo jaunystės teatrą grįžta režisierius Eimuntas Nekrošius. Jo naujas spektaklis - „Cinkas (Zn)“ pagal baltarusių rašytojos Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knygas.

Muzikantas J. Kulikauskas: violončelė turi neišsemiamas galimybes

„TheAmazing Cello“ - tai vienas geriausių pasaulyje efektų pedalus naudojančių muzikantų, violončelininkas Justas Kulikauskas.

Regimantas Adomaitis: jau nebevaikštau į teatrą, užsiimu kulinarija (17)

„Scanoramoje“ aktorius pristatė prieš 50 metų sukurtą lietuvišką filmą „Suaugusių žmonių žaidimai“, kuriame jis atliko lovelaso vaidmenį.

Vėlyva motinystė? Kodėl gi ne – žvaigždės, susilaukusios vaikų po 40-ies (9)

Šiuolaikinės moters gyvenime nuolat iškyla pasirinkimo dilemos. Karjera ir šeima konkuruoja dėl pirmaplanio vaidmens. Vis dėlto daugelis moterų nemato problemų planuodamos savo gyvenimą: sukūrusios sėkmingą karjerą pasineria į vėlyvą motinystę.

Žmogaus teisių aktyvistė E. Pizzey: man liko nedaug laiko, bet dar labai norėčiau pamatyti feminizmo žlugimą (111)

Pirmosios pasaulyje moterų prieglaudos įkūrėjai rašytojai, žmogaus teisių aktyvistei Erin Pizzey teko sulaukti grasinimų mirtimi, judėti su policijos apsauga ir netgi emigruoti, tačiau ji niekada neatsižadėjo savo įsitikinimų. Šią legendinę asmenybę pakalbino žurnalistė Jolanta Miškinytė.

Už italo ištekėjusi lietuvė: jam dėl manęs teko ilgai kovoti (22)

Kai Italijos mados pramonei prireikia naujų meistrų, akys nukrypsta į Lečę – nedidelį miestą pietryčių Italijoje, kur Cordellų šeima daugiau nei 200 metų puoselėja aukštosios mados tradicijas. Ir moko meistrystės pradedančiuosius dizainerius, stilistus, modeliuotojus, mados fotografus.

Į Lietuvą grįžusi D. Grigienė: Amerikoje lietuvybę išlaikyti būtų buvę sunku (10)

„Iki pasaulyje įsivyraus vyrų ir moterų lygybė, tol šioje srityje bus ką veikti“, – neabejoja „Swedbank“ Lietuvoje valdybos pirmininkė Dovilė Grigienė (40 m.). Ji visiškai tikra, kad lygios galimybės komandoje įžiebia kūrybiškumo ugnį, kuria ypatingą darbo aplinką, dėl to pasiekiama daug geresnių rezultatų. Į vyrų bankininkų pasaulį įsiveržusi Dovilė įsitikino, kad lyderystė turi prasmę. Lyderiai formuoja visuomenę ir visų mūsų ateitį.