1 2

K.Sabolius: pasakysiu mintį, kuri gal nepatiks daugeliui patriotų

 (24)
Belūkuriuodama Kristupo Saboliaus mąstau, ar pažįstu dar vieną tokį žmogų, kuris turėtų tiek veiklos. Filosofas, rašytojas, Platono laiškų vertėjas, alternatyvaus kultūros žurnalo „Pravda“ įkūrėjas, OKT teatro konsultantas, Vilniaus universiteto dėstytojas, veda kursus verslininkams, kūrybos srities darbuotojams... Ar minėjau, kad jam – tik 34-eri?
Su straipsnio autore
© Žurnalas "Moteris" (A. Solomino nuotr.)

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Praėjusieji ir šių metų pradžia Kristupui buvo itin intensyvūs: su režisieriumi Ignu Jonynu kūrė filmą „Lošėjas“, kurio premjera planuojama lapkričio mėnesį, išleista pirmoji K. Saboliaus mokslinė monografija „Įnirtingas miegas. Vaizduotė ir fenomenologija“, vainikuojanti dešimties metų tyrimus. Kai iš už kampo pasirodo garbanotoji Kristupo galva, pagalvoju: „Panašus į antikinės Graikijos filosofą.“

Kristupas – iš Vilniaus. Čia gimė, gyvena, iš čia daug keliauja. Kalbamės apie jo miestą, vaikystę, namų kvapus, migraciją, postūmius, darbus, kūrybą, apie filosofo vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje, apie moteris ( ir vyrus) ir grožį – juk jis išgelbės pasaulį? „Man macchiato kavos“, – paprašo padavėjos jau mums prisėdus kavinėje, itališką žodį tardamas be jokio akcento. Prisimerkiu – panašus ir į italą: tos nelietuviškos garbanos, santūrių, jaukių spalvų drabužiai, akiniai stilingais rėmeliais. O šiaip atrodo, kad Kristupui yra tiesiog jauku būti.

Gimėte, augote ir esate Vilniuje. Ką Jums reiškia šis miestas?

Vilnius turi magijos, ir netgi tie, kurie nėra čia gimę, po kurio laiko ją pajunta. Aš gyvenau Vilniaus rajone, kuris šiais laikais būtų vadinamas „getu“ ar neturtingųjų kvartalu, tai yra Žirmūnų ir Šnipiškių sankirtoje, už Kalvarijų turgaus. Čia gyveno lenkų, rusų, baltarusių, ukrainiečių, čigonų. Turguje sukdavosi ateivių iš Azerbaidžano, kitų šalių. Gimiau kosmopolitiškoje aplinkoje. Tai – Vilniaus ypatybė.

Mano kiemo draugai, o ir priešai, buvo įvairiataučiai. Tautinį atgimimą išgyvenau su grandinėmis ir kumščiais, bet be nacionalizmo priemaišų – tai veikiau buvo identiteto paieškos. Rusų kalbą išmokau smėlio dėžėje ir liūdniausia, kad dabar kalbu prasčiau nei tuomet. Dešimtokas buvau didelis rusų kultūros mėgėjas: patiko M. Lermontovas, A. Puškinas, F. Dostojevskis, M. Bulgakovas... Rusų literatūra, taip pat magiškasis realizmas suformavo mano rašymo stilių.

Mes gyvenome sovietiniame blokiniame dvylikaaukštyje, vaikai vaikščiodavome stogais ir demonstruodavome savo vyriškumą balansuodami ant jų krašto. Iš vaikystės į atmintį man įsirėžęs purvino, nešvaraus, pavojingo miesto jausmas.

Lankiau 31-ąją vidurinę mokyklą, mokiausi sustiprinto dailės mokymo klasėje. Mes buvome akai, o dėkai buvo visai kitos kategorijos vaikai, kai kurie iš jų šiuo metu sėdi kalėjimuose. Mokykloje sukdavosi menininkų su skiauterėmis ir ilgais plaukais, o šalia – kapeikų triosintojų, šiems buvome tarsi bokso kriaušės. Man liko ir toks Vilniaus įspūdis – menas ir nusikalstamumas čia visada šalia.

Iš kiemo ar mokyklos grįždavai namo. Tavo tėvai – intelektualai: teatro ir televizijos režisierius Juozas Sabolius ir filosofė Rita Šerpytytė.

Namuose buitiniai pokalbiai užimdavo tik 30 procentų mūsų laiko. Kalbėdavomės apie filosofus – Platoną ar Martiną Heideggerį. Maniau, kad visi taip gyvena. Išėjęs iš namų suprasdavau, kad žmonės bendrauja visai kitaip. Būdamas vaikas, priemiesčių nusikaltėlių žargoną maišiau su filosofiniais ir literatūriniais viražais.
Kai pradėjau mokytis atkurtoje Jėzuitų gimnazijoje, persikėliau į senamiestį. Iš įtempto priemiesčių gyvenimo patekau į ramią teritoriją. Tiesa, kai mūsų laida baigė gimnaziją, visi atsipūtė – laisvai žiūrėjome į katalikiškos įstaigos taisykles.
Vienas ryškiausių mano jaunystės prisiminimų susijęs su Augustijonų bažnyčia, kurioje sovietmečiu buvo įkurtas sandėlys, viduje įrengtas liftas. Kartą nuėjome ten pasižvalgyti, o gretimos rusų mokyklos mokiniai uždarė duris. Tais laikais mobiliųjų telefonų nebuvo. Patirtis buvo tikrai įdomi – sėdi užrakintas sandėliu paverstoje bažnyčioje. Ji kartu yra ir tavo tvirtovė, apsiausta priešų. Tokį siužetą ne visada pasiūlo net ir labai laki fantazija. Išsikabarojome atsidarę langelį. Matėme ir šešėlių, ir vaiduoklių – nežinau, įsivaizduotų ar tikrų. Vėliau tos bažnyčios kieme su bendraminčiais įkūrėme „Pravdos“ biurą (Kristupas ilgai buvo ir vyriausiasis žurnalo redaktorius – aut. past.). Pastatai Vilniuje stebina paradoksais, mįslėmis, jie pasakoja istorijas, ir kartais grįžta į tavo gyvenimą. Jaunystėje su merginomis eidavome pasivaikščioti į Rasų kapines ar ant Barbakano, kur, sakoma, gyvena Vilniaus drakonas baziliskas. Tada supratau, kad legendas galima pajusti savo oda.

Kas yra likę iš Jūsų miesto? Kokie pastebėjimai Jums aktualiausi šiuo metu?

Lietuviai nėra tokie netolerantiški, tačiau šiandien jie yra provokuojami. Kalbu apie lenkų klausimą.
Esu iš disidentų šeimos ir puikiai žinau visas nuoskaudas, kurias patyrė mano šeima. Kai kurie mano giminės emigravo į užsienį, nemažai buvo išvežtų į Sibirą. Tarp jų – ir mano senelis, jis buvo pavadintas buože, įtarta, kad galėjo dalyvauti pasipriešinime. Senelis Sibire susituokė, čia gimė mano tėtis. Kai senelis grįžo į Lietuvą mirus Stalinui, jam neleido registruotis. Močiutė liko viena su trimis vaikais ant rankų, dar vienas gimė Lietuvoje. Mano tėvas buvo pirmokas, bet turėjo rūpintis šeima kaip tėvas. Jie gyveno labai vargingai. Atrodytų, turėtume nekęsti mus nuskriaudusios tautos. Bet... tame pačiame aukšte, kaip ir mes, gyveno sovietų armijos majoras ar pulkininkas iš Rusijos. Bendravome draugiškai, jie ateidavo druskos ir degtukų. Gal kitos kultūros žmonėms jie būtų neapykantos objektas, bet mums buvo tiesiog mieli kaimynai.

Niekada nekilo noras išvažiuoti kur nors kitur?

Pasakysiu mintį, kuri gal nepatiks daugeliui patriotų. Emigracija yra geriausia, kad nutiko Lietuvai per pastaruosius dvidešimt metų. Šitos šalies neįmanoma pakeisti kitaip – ją reikia išjudinti. Turi įvykti mentaliteto, požiūrio pokytis, atsigauti kultūra, o tai yra dešimtmečiais trunkantis, skausmingas procesas. Emigracija leis Lietuvai tapti modernesnei, atviresnei. Mes galime apgailestaudami skaičiuoti gydytojus, kurie, baigę mokslus Kaune, kokiame nors Mančesteryje uždirba dešimt kartų daugiau. Bet tik nuo valstybės požiūrio priklauso, ar su jais bus išlaikytas ryšys. Reikia stiprinti, vienyti užsienio diasporas. Taip daro žydai, italai, anglai. Turi atsirasti noras tapatintis su šalimi per tam tikras bendras vertybes, pasaulėjautą, pasiekimus. Reikia mąstyti taip: juk ir Žilvinas Kempinas, ir Jonas Mekas, ir Violeta Urmana yra lietuviai, ir jie kuria mūsų simbolinį kapitalą negyvendami čia. Tad liūdna dėl to, kad, didėjant emigracijai, trūksta kultūros politikos. Aš nematyčiau jokios problemos dėl emigracijos, jeigu kas nors suprastų, kad tai nėra baigtinis procesas. Pirmiausia reikia išspręsti dvigubos pilietybės problemą.

K.Sabolius: pasakysiu mintį, kuri gal nepatiks daugeliui patriotų
Šių dienų grožio pramonė – tai vartotojiška erotikos pramonė.
© Žurnalas "Moteris" (A. Solomino nuotr.)

Lietuva yra liūdno likimo šalis. Turime daug ambicijų, juk buvome didelė šalis – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Priešingai nei estai ar latviai, lietuviai turėjo pakankamai ryškią ir galingą kultūrą – universitetus, bajoriją, poeziją. Svetimų kraštų poetai, tarkim, Motiejus Kazimieras Sarbievijus, važiavo į Vilnių ir čia kūrė pasaulinio lygio poeziją. Mes visada buvome per vieną žingsnį nuo Vakarų Europos. Deja, netekome viso, kas geriausia. Nuo kunigaikščio Vytauto laikų nesugebėjome sukurti savo rašto, teko vartoti slavų, lenkų. Mūsų kūrybingi protai asimiliavosi su lenkais, bajorija tapo lenkų aristokratijos dalimi. Tai truko iki XIX a. Vėliau buvo carinė Rusija, Sibiras.

Savo šviežiausią kraują išdalinome kaip kraujo donorai. Paradoksalu, tačiau visada išlikdavo žemdirbys: jis padėjo mums išsaugoti laisvę, kalbą. Tačiau atėjo laikas keistis. Emigracija yra vienas tų būtinų procesų, padėsiančių transformuotis, tapti miestietiška kultūra. Jeigu lietuviai nepradės teigiamai žiūrėti į ateivius, jie bus priversti taip padaryti. Gali būti, kad po 30–40 metų nebus lietuvių, kurie galės uždirbti pensijas dabartiniams jauniems žmonėms. Emigrantai iš Kinijos ar Baltarusijos kurs didelę dalį mūsų gerovės. Mes privalėsime su tais žmonėmis gyventi.

Gerai, kad įvyko tautinis sąjudis, nes mes išsaugojome savo beišnykstančią kalbą. Turime būti dėkingi Jonui Basanavičiui, Vincui Kudirkai, Maironiui, bet negrįškime prie to, kas buvo. Jau kalbame kitaip nei knygnešių laikais. Mąstykime, ką kalba galime sukurti, nekonservuokime jos. Kalba turi tapti žaidimo lauku, o ne galvijų aptvaru, kuriame galima vaikščioti tik tam tikromis trajektorijomis ir iš jo neišeiti. Kalba yra pirmoji kūrybos priemonė, poezija yra pirmasis menas, o kas yra poezija, jeigu ne ribų peržengimas ir ne kalbos kūrimas.

1 2
Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Vieno paveikslo istorija: maištingos vestuvės svetainėje (1)

Antroji vieno paveikslo privataus gyvenimo istorija skirta menininkės Laisvydės Šalčiūtės kūriniui „Mona Liza ir Mona Liza“. Beveik 4 metrų aukščio darbas šiuo metu dienas leidžia istorikės Ingridos Čaplikaitės ir IT specialisto Sauliaus Kvedaravičiaus namuose. Atrodo, jam čia patinka.

Aktorė Justė Zinkevičiūtė: niekada nesureikšminau viešumo, reikia mokėti ir atsitraukti (13)

Kino ir televizijos aktorė Justė Zinkevičiūtė (28 m.) – apie autorinę knygą, jūros įtaką asmenybės formavimuisi bei kiną ir teatrą kaip du skirtingus gyvenimus.

Ona Jasinskaitė: jei ne žirgai, gyvenime jau būčiau daug kartų pasidavusi (3)

Ona Jasinskaitė – 23-ejų metų kaunietė, KTU taikomosios matematikos magistrantė, nuo pat mažų dienų draugauja su žirgais. Pašnekovė pasakoja apie tai, koks yra raitelio gyvenimas, bei sako, kad žirgai gydo žmones, padeda atsipalaiduoti.

Pastatas Vilniaus gatvėje slepia nepaprastą meilės istoriją (9)

Per kaukių balių dvidešimtmetė Pranciška Uršulė buvo supažindinta su Mykolu Kazimieru Radvila. Tais metais atvykęs į Čartoryską dvidešimt trejų metų jaunuolis prisistatė kunigaikščiams Višnioveckiams, tad dalyvavo pokylyje ir daug bendravo su kunigaikštiene Teofile Višniovecka. Šalia šios stovėjo labai negraži rūmų dama...

Rugpjūčio „Moters“ herojė Jolanta Talaikytė: „Nesu ponia ir turbūt jau nebūsiu“

Ponios etiketė rugpjūčio mėnesio „Moters“ herojei dizainerei Jolantai Talaikytei nelimpa net po to, kai ji ir ilgametis gyvenimo partneris architektas Vytautas Naudžiūnas sumainė žiedus. Mes jums atsisveikinimo su vasara proga taip pat dovanojame žiedų puokštę. Su gėlėmis tiesiogine ir perkeltinėmis prasmėmis yra susijęs ne vienas naujo žurnalo numerio herojus: floristas Mantas Pertruškevičius, plastinės chirurgijos chirurgas Dainius Radzevičius, vestuvių planuotoja Laura Vagonė, žolininkė Valentina Baužienė.

„Grieg trio” – iš Norvegijos atvykęs ansamblis, trokštantis užmegzti kontaktą su Lietuvos publika

Šį savaitgalį Lietuvos publikai koncertuos vienas garsiausių pasaulyje kamerinės muzikos ansamblių – fortepijoninis trio iš Norvegijos „Grieg Trio“. Prestižinių konkursų laureatai, koncertavę žinomiausiose pasaulio scenose, išskirtine programa nudžiugins XXII Pažaislio muzikos festivalio klausytojus.

Išsižadėti motinystės – ką apie tai mano žymios pasaulio moterys? (28)

Daugeliui moterų motinystė – svarbiausia ir būtina gyvenimo misija. Be palikuonių jos jaučiasi nevisavertės ir nelaimingos. Vis dėlto pasaulyje plinta tendencija sąmoningai atsisakyti motinystės ar tėvystės. Būrys Holivudo žvaigždžių jau pasuko šiuo keliu.

Tikra istorija: išsiskyrusi, atsisakiusi vadovės pareigų, bet atradusi meilę gyvenimui (30)

Technologijos mokslų daktarė, dėstytoja, keliautoja, žinių apie geriamąjį vandenį skleidėja ir tiesiog laiminga moteris Ramunė Albrektienė savo gyvenime patyrė ne vieną rimtą išbandymą, kuriuos ji pati dabar vadina atradimais per praradimus. Kūrusi šeimos idilę nuosavame name ir ėjusi vadovės pareigas darbe Ramunė staiga prarado viską: „Dažnai klausdavau Dievo, kodėl būtent mane užklupo tokie sunkumai, bet dabar suprantu, jog tai pamokos, kurių dėka galiu džiaugtis kiekviena diena.“

Kai avalynė dvelkia jūra

Sakoma, kad geriausios idėjos kyla, kai ištinka bėda. Taip nutiko ir Andrea Verdura'ai (42 m.), ekologiškos avalynės kūrėjui iš Pjombino – nedidelio vidurinėje Italijos dalyje esančio miesto.

Bertos Tilmantaitės fotoistorija: tai, ką žmonės gali sunaikinti

Per didelė žmonių populiacija, oro, vandens užterštumas, šiukšlės, miškų kirtimas, nykstantys gyvūnai ir augalai – tik kelios iš Žemę slegiančių problemų. Daugumą jų sukėlusi žmonija pati kenčia nebesugebėdama prisitaikyti prie kintančių gyvenimo sąlygų. Šios fotografijos pasakoja apie žmonių gyvenimą skirtingomis sąlygomis, jų sąlytį su gamta.

I. Drėgvienė: vyro onkologinė liga, prieš laiką gimę mūsų mažyliai – niekada neklausiau, kodėl man (8)

Onkohematologinių ligonių bendrijos „Kraujas“ vadovė Ieva Drėgvienė (38 m.) mielai pamirštų tas dienas prieš devynerius metus, kai jos vyrui Kęstučiui buvo diagnozuota lėtinė mieloleukemija. Tąsyk jiedu abu surėmė pečius kovai už gyvenimą ir gyvybę. Agresyvus gydymas galėjo pakenkti vyro vaisingumui, tad pora iškart atliko lytinių ląstelių užšaldymo procedūrą. Dieną naktį prie sergančiojo ligoninėje leidusi moteris ryžosi pagalbiniam apvaisinimui, susilaukė dvynukų.

Mados fotografas Rokas Darulis: šiandien madą diktuoja masės (9)

Taip ir pasakiau jam: „Regis, susikrautum kuprinę ir iškeliautum, kur akys veda.“ Jis linktelėjo galva, nors ir to nereikėjo – fotografo Roko Darulio (29 m.) šypsenoje įstrigęs egzistencinis liūdesys pasako daugiau nei žodžiai. Lyg nebūtų visų tų garsiausių pasaulio žurnalų viršelių nuotraukų, Lietuvos dizainerių drabužių fotosesijos Nidoje garsiam amerikiečių leidiniui „The Last Magazine“. Bet kai turi daug, juk visada norisi daugiau.

Filmas apie Azijos moterų sekso vergiją paskatino režisierę prabilti ir apie pačios patirtą prievartą (4)

Vilniuje viešėjusi kanadietė Tiffany Hsiung festivalyje „Kino pavasaris“ pristatė filmą „Atsiprašymas“ širdį veriama tema – apie Antrojo pasaulinio karo metais Japonijos karių prievartautas Azijos moteris. Šiandien jos, 90-metės, nori viena – kad Japonijos valdžia atsiprašytų. Jauna režisierė močiučių istorijas įamžino siekdama, kad tai niekada nepasikartotų.

Bitininkė Salomėja: kartą paragavusi bičių pienelio negalėjau užmigti iki paryčių (39)

Bitininkystė kartais vadinama saldžiu verslu, bet retas žino, kiek žinių, kantrybės ir darbštumo reikia auginantiesiems bites. Salomėja Mikolajevič (29 m.) su būsimu vyru Gabrieliumi pirmuosius avilius nusipirko prieš 4-erius metus. Bitininkams teko patirti visko, dabar pora svajoja apie laiką, kai galės šiam hobiui atsiduoti visiškai.

Iš sostinės į kaimą prie pelkės išsikėlusi fotografė: mums su vyru ne tas pats, kur gyventi (18)

Fotografė Rita Stankevičiūtė-Kazakevičienė (33 m.) penkiolika metų gyveno ir dirbo Vilniuje. Grįžti į gimtinę ją paskatino sutuoktinis Nerijus. „Mama priminė, kaip esu rėžusi: „Jau į Marijampolę tai tikrai negrįšiu, verčiau Vilniuje gatves šluosiu“, – juokdamasi pasakoja dviejų mėnesių Kristupo mama. Puskelnių kaime šeima pasistatė ir įsirengė energiją tausojantį namą, sodina sodą, valo šalia esančio užpelkėjusio ežerėlio pakrantę.