1 2

K.Sabolius: pasakysiu mintį, kuri gal nepatiks daugeliui patriotų

 (24)
Belūkuriuodama Kristupo Saboliaus mąstau, ar pažįstu dar vieną tokį žmogų, kuris turėtų tiek veiklos. Filosofas, rašytojas, Platono laiškų vertėjas, alternatyvaus kultūros žurnalo „Pravda“ įkūrėjas, OKT teatro konsultantas, Vilniaus universiteto dėstytojas, veda kursus verslininkams, kūrybos srities darbuotojams... Ar minėjau, kad jam – tik 34-eri?
Su straipsnio autore
© Žurnalas "Moteris" (A. Solomino nuotr.)

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Praėjusieji ir šių metų pradžia Kristupui buvo itin intensyvūs: su režisieriumi Ignu Jonynu kūrė filmą „Lošėjas“, kurio premjera planuojama lapkričio mėnesį, išleista pirmoji K. Saboliaus mokslinė monografija „Įnirtingas miegas. Vaizduotė ir fenomenologija“, vainikuojanti dešimties metų tyrimus. Kai iš už kampo pasirodo garbanotoji Kristupo galva, pagalvoju: „Panašus į antikinės Graikijos filosofą.“

Kristupas – iš Vilniaus. Čia gimė, gyvena, iš čia daug keliauja. Kalbamės apie jo miestą, vaikystę, namų kvapus, migraciją, postūmius, darbus, kūrybą, apie filosofo vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje, apie moteris ( ir vyrus) ir grožį – juk jis išgelbės pasaulį? „Man macchiato kavos“, – paprašo padavėjos jau mums prisėdus kavinėje, itališką žodį tardamas be jokio akcento. Prisimerkiu – panašus ir į italą: tos nelietuviškos garbanos, santūrių, jaukių spalvų drabužiai, akiniai stilingais rėmeliais. O šiaip atrodo, kad Kristupui yra tiesiog jauku būti.

Gimėte, augote ir esate Vilniuje. Ką Jums reiškia šis miestas?

Vilnius turi magijos, ir netgi tie, kurie nėra čia gimę, po kurio laiko ją pajunta. Aš gyvenau Vilniaus rajone, kuris šiais laikais būtų vadinamas „getu“ ar neturtingųjų kvartalu, tai yra Žirmūnų ir Šnipiškių sankirtoje, už Kalvarijų turgaus. Čia gyveno lenkų, rusų, baltarusių, ukrainiečių, čigonų. Turguje sukdavosi ateivių iš Azerbaidžano, kitų šalių. Gimiau kosmopolitiškoje aplinkoje. Tai – Vilniaus ypatybė.

Mano kiemo draugai, o ir priešai, buvo įvairiataučiai. Tautinį atgimimą išgyvenau su grandinėmis ir kumščiais, bet be nacionalizmo priemaišų – tai veikiau buvo identiteto paieškos. Rusų kalbą išmokau smėlio dėžėje ir liūdniausia, kad dabar kalbu prasčiau nei tuomet. Dešimtokas buvau didelis rusų kultūros mėgėjas: patiko M. Lermontovas, A. Puškinas, F. Dostojevskis, M. Bulgakovas... Rusų literatūra, taip pat magiškasis realizmas suformavo mano rašymo stilių.

Mes gyvenome sovietiniame blokiniame dvylikaaukštyje, vaikai vaikščiodavome stogais ir demonstruodavome savo vyriškumą balansuodami ant jų krašto. Iš vaikystės į atmintį man įsirėžęs purvino, nešvaraus, pavojingo miesto jausmas.

Lankiau 31-ąją vidurinę mokyklą, mokiausi sustiprinto dailės mokymo klasėje. Mes buvome akai, o dėkai buvo visai kitos kategorijos vaikai, kai kurie iš jų šiuo metu sėdi kalėjimuose. Mokykloje sukdavosi menininkų su skiauterėmis ir ilgais plaukais, o šalia – kapeikų triosintojų, šiems buvome tarsi bokso kriaušės. Man liko ir toks Vilniaus įspūdis – menas ir nusikalstamumas čia visada šalia.

Iš kiemo ar mokyklos grįždavai namo. Tavo tėvai – intelektualai: teatro ir televizijos režisierius Juozas Sabolius ir filosofė Rita Šerpytytė.

Namuose buitiniai pokalbiai užimdavo tik 30 procentų mūsų laiko. Kalbėdavomės apie filosofus – Platoną ar Martiną Heideggerį. Maniau, kad visi taip gyvena. Išėjęs iš namų suprasdavau, kad žmonės bendrauja visai kitaip. Būdamas vaikas, priemiesčių nusikaltėlių žargoną maišiau su filosofiniais ir literatūriniais viražais.
Kai pradėjau mokytis atkurtoje Jėzuitų gimnazijoje, persikėliau į senamiestį. Iš įtempto priemiesčių gyvenimo patekau į ramią teritoriją. Tiesa, kai mūsų laida baigė gimnaziją, visi atsipūtė – laisvai žiūrėjome į katalikiškos įstaigos taisykles.
Vienas ryškiausių mano jaunystės prisiminimų susijęs su Augustijonų bažnyčia, kurioje sovietmečiu buvo įkurtas sandėlys, viduje įrengtas liftas. Kartą nuėjome ten pasižvalgyti, o gretimos rusų mokyklos mokiniai uždarė duris. Tais laikais mobiliųjų telefonų nebuvo. Patirtis buvo tikrai įdomi – sėdi užrakintas sandėliu paverstoje bažnyčioje. Ji kartu yra ir tavo tvirtovė, apsiausta priešų. Tokį siužetą ne visada pasiūlo net ir labai laki fantazija. Išsikabarojome atsidarę langelį. Matėme ir šešėlių, ir vaiduoklių – nežinau, įsivaizduotų ar tikrų. Vėliau tos bažnyčios kieme su bendraminčiais įkūrėme „Pravdos“ biurą (Kristupas ilgai buvo ir vyriausiasis žurnalo redaktorius – aut. past.). Pastatai Vilniuje stebina paradoksais, mįslėmis, jie pasakoja istorijas, ir kartais grįžta į tavo gyvenimą. Jaunystėje su merginomis eidavome pasivaikščioti į Rasų kapines ar ant Barbakano, kur, sakoma, gyvena Vilniaus drakonas baziliskas. Tada supratau, kad legendas galima pajusti savo oda.

Kas yra likę iš Jūsų miesto? Kokie pastebėjimai Jums aktualiausi šiuo metu?

Lietuviai nėra tokie netolerantiški, tačiau šiandien jie yra provokuojami. Kalbu apie lenkų klausimą.
Esu iš disidentų šeimos ir puikiai žinau visas nuoskaudas, kurias patyrė mano šeima. Kai kurie mano giminės emigravo į užsienį, nemažai buvo išvežtų į Sibirą. Tarp jų – ir mano senelis, jis buvo pavadintas buože, įtarta, kad galėjo dalyvauti pasipriešinime. Senelis Sibire susituokė, čia gimė mano tėtis. Kai senelis grįžo į Lietuvą mirus Stalinui, jam neleido registruotis. Močiutė liko viena su trimis vaikais ant rankų, dar vienas gimė Lietuvoje. Mano tėvas buvo pirmokas, bet turėjo rūpintis šeima kaip tėvas. Jie gyveno labai vargingai. Atrodytų, turėtume nekęsti mus nuskriaudusios tautos. Bet... tame pačiame aukšte, kaip ir mes, gyveno sovietų armijos majoras ar pulkininkas iš Rusijos. Bendravome draugiškai, jie ateidavo druskos ir degtukų. Gal kitos kultūros žmonėms jie būtų neapykantos objektas, bet mums buvo tiesiog mieli kaimynai.

Niekada nekilo noras išvažiuoti kur nors kitur?

Pasakysiu mintį, kuri gal nepatiks daugeliui patriotų. Emigracija yra geriausia, kad nutiko Lietuvai per pastaruosius dvidešimt metų. Šitos šalies neįmanoma pakeisti kitaip – ją reikia išjudinti. Turi įvykti mentaliteto, požiūrio pokytis, atsigauti kultūra, o tai yra dešimtmečiais trunkantis, skausmingas procesas. Emigracija leis Lietuvai tapti modernesnei, atviresnei. Mes galime apgailestaudami skaičiuoti gydytojus, kurie, baigę mokslus Kaune, kokiame nors Mančesteryje uždirba dešimt kartų daugiau. Bet tik nuo valstybės požiūrio priklauso, ar su jais bus išlaikytas ryšys. Reikia stiprinti, vienyti užsienio diasporas. Taip daro žydai, italai, anglai. Turi atsirasti noras tapatintis su šalimi per tam tikras bendras vertybes, pasaulėjautą, pasiekimus. Reikia mąstyti taip: juk ir Žilvinas Kempinas, ir Jonas Mekas, ir Violeta Urmana yra lietuviai, ir jie kuria mūsų simbolinį kapitalą negyvendami čia. Tad liūdna dėl to, kad, didėjant emigracijai, trūksta kultūros politikos. Aš nematyčiau jokios problemos dėl emigracijos, jeigu kas nors suprastų, kad tai nėra baigtinis procesas. Pirmiausia reikia išspręsti dvigubos pilietybės problemą.

K.Sabolius: pasakysiu mintį, kuri gal nepatiks daugeliui patriotų
Šių dienų grožio pramonė – tai vartotojiška erotikos pramonė.
© Žurnalas "Moteris" (A. Solomino nuotr.)

Lietuva yra liūdno likimo šalis. Turime daug ambicijų, juk buvome didelė šalis – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Priešingai nei estai ar latviai, lietuviai turėjo pakankamai ryškią ir galingą kultūrą – universitetus, bajoriją, poeziją. Svetimų kraštų poetai, tarkim, Motiejus Kazimieras Sarbievijus, važiavo į Vilnių ir čia kūrė pasaulinio lygio poeziją. Mes visada buvome per vieną žingsnį nuo Vakarų Europos. Deja, netekome viso, kas geriausia. Nuo kunigaikščio Vytauto laikų nesugebėjome sukurti savo rašto, teko vartoti slavų, lenkų. Mūsų kūrybingi protai asimiliavosi su lenkais, bajorija tapo lenkų aristokratijos dalimi. Tai truko iki XIX a. Vėliau buvo carinė Rusija, Sibiras.

Savo šviežiausią kraują išdalinome kaip kraujo donorai. Paradoksalu, tačiau visada išlikdavo žemdirbys: jis padėjo mums išsaugoti laisvę, kalbą. Tačiau atėjo laikas keistis. Emigracija yra vienas tų būtinų procesų, padėsiančių transformuotis, tapti miestietiška kultūra. Jeigu lietuviai nepradės teigiamai žiūrėti į ateivius, jie bus priversti taip padaryti. Gali būti, kad po 30–40 metų nebus lietuvių, kurie galės uždirbti pensijas dabartiniams jauniems žmonėms. Emigrantai iš Kinijos ar Baltarusijos kurs didelę dalį mūsų gerovės. Mes privalėsime su tais žmonėmis gyventi.

Gerai, kad įvyko tautinis sąjudis, nes mes išsaugojome savo beišnykstančią kalbą. Turime būti dėkingi Jonui Basanavičiui, Vincui Kudirkai, Maironiui, bet negrįškime prie to, kas buvo. Jau kalbame kitaip nei knygnešių laikais. Mąstykime, ką kalba galime sukurti, nekonservuokime jos. Kalba turi tapti žaidimo lauku, o ne galvijų aptvaru, kuriame galima vaikščioti tik tam tikromis trajektorijomis ir iš jo neišeiti. Kalba yra pirmoji kūrybos priemonė, poezija yra pirmasis menas, o kas yra poezija, jeigu ne ribų peržengimas ir ne kalbos kūrimas.

1 2
Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Dovilės Bilkštienės vieno paveikslo paroda daugeliui atėmė žadą

Dovilės paveikslas iššaukė ne tik karštus meno gerbėjų, bet ir socialinės erdvės tyrinėtojų, filosofų ginčus.

Buvusių profesionalių sportininkių posūkiai: sraigių verslas ir gimnastikos treniruotės moterims

Buvusios kolegės dėstytojos Natalija Pronckienė (65 m.) ir Saulina Jegelevičienė (60 m.) beveik visą gyvenimą praleido Vilniuje ir nė įsivaizduoti negalėjo, kad sulaukusios brandaus amžiaus apsigyvens vienkiemyje ir augins sraiges. Dabar jos tai vadina geriausiu savo sprendimu.

Po filmo „Šventasis“ premjeros – neįprasti vertinimai

Lietuvių kino akademijos apdovanojimuose geriausiu metų filmu pripažintas filmas „Šventasis“, apkeliavęs keliolika užsienio festivalių, rugsėjo 19 d. pristatytas ir Lietuvos žiūrovams.

Režisierė R. Rakauskaitė: dokumentinio kino variklis – žmonių istorijos

Režisierės Ramunės Rakauskaitės dėmesį traukia tie, kurie skiriasi iš minios.

Dėl filmo režisierius laidotuvių biure atliko "stažuotę": ką jis ten pamatė?

Į darbo ir migracijos temas filmo "Kalabrija” režisieriaus Pierre‘as-François Sauteras žvelgia laidotuvių, o tiksliau - repatriacijos kontekste. Jis ilgai ieškojo gyvų bei mirusių filmo herojų ir, galima sakyti, laidotuvių biure atliko tam tikrą stažuotę. Apie kamerų valdymą gulint greta karsto, žmogaus vienatvės klausimą ir romų dainas - netrumpoje filmo kūrimo istorijoje.

Vytautas Ališauskas: turiu savo versiją to, kas iš tiesų pavaizduota šiame kūrinyje

Henriko Natalevičiaus paveikslas „Iškyla į gamtą“ – neįkyrus, tačiau labai įdomus pašnekovas. Ne veltui jau daugiau nei dešimt metų jis užima pagrindinę vietą ant sienos diplomato, filosofo, istoriko Vytauto Ališausko namuose.

Kunigas Ričardas Doveika: taip, aš mylėjau moterį (9)

Andrius Mamontovas, Džordana Butkutė, Ričardas Doveika ir kiti atskleis, kaip tapti pačiais geriausiais ir kokia visuotinio pripažinimo kaina.

Neįtikėtinai atvira aktoriaus M. Repšio išpažintis: daug mąsčiau apie mirtį (15)

„Aš nemiegojau dešimt metų. Aš nieko nedariau, nes maniau, kad visiems taip yra. Juk mano darbe daug streso ir įtampos. Tada pradėjo į galvą lįsti blogos mintys,“ – atvirai prisipažįsta žinomas aktorius Marius Repšys.

Plastikos chirurgas Darius Radzevičius: žmona yra mano sąžinė (7)

Plastinės chirurgijos chirurgas m. dr. Darius Radzevičius (49 m.) įsitikinęs, kad geriausia grožio operacija yra ta, kurios nesimato.

Kodėl Vytautas Didysis pas žmoną skubėdavo lyg akis išdegęs? (64)

Lietuvos didžiojo kunigaikščio pirmoji žmona Ona suvaidino svarbų vaidmenį Vytauto gyvenimo istorijoje. Labiausiai pagarsėjo Lietuvos metraščiuose užfiksuotas pasakojimas, kaip jos pagalba Vytautas 1382 m. pabėgo iš Jogailos nelaisvės.