1 2

K.Sabolius: pasakysiu mintį, kuri gal nepatiks daugeliui patriotų

 (24)
Belūkuriuodama Kristupo Saboliaus mąstau, ar pažįstu dar vieną tokį žmogų, kuris turėtų tiek veiklos. Filosofas, rašytojas, Platono laiškų vertėjas, alternatyvaus kultūros žurnalo „Pravda“ įkūrėjas, OKT teatro konsultantas, Vilniaus universiteto dėstytojas, veda kursus verslininkams, kūrybos srities darbuotojams... Ar minėjau, kad jam – tik 34-eri?
Su straipsnio autore
© Žurnalas "Moteris" (A. Solomino nuotr.)

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Praėjusieji ir šių metų pradžia Kristupui buvo itin intensyvūs: su režisieriumi Ignu Jonynu kūrė filmą „Lošėjas“, kurio premjera planuojama lapkričio mėnesį, išleista pirmoji K. Saboliaus mokslinė monografija „Įnirtingas miegas. Vaizduotė ir fenomenologija“, vainikuojanti dešimties metų tyrimus. Kai iš už kampo pasirodo garbanotoji Kristupo galva, pagalvoju: „Panašus į antikinės Graikijos filosofą.“

Kristupas – iš Vilniaus. Čia gimė, gyvena, iš čia daug keliauja. Kalbamės apie jo miestą, vaikystę, namų kvapus, migraciją, postūmius, darbus, kūrybą, apie filosofo vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje, apie moteris ( ir vyrus) ir grožį – juk jis išgelbės pasaulį? „Man macchiato kavos“, – paprašo padavėjos jau mums prisėdus kavinėje, itališką žodį tardamas be jokio akcento. Prisimerkiu – panašus ir į italą: tos nelietuviškos garbanos, santūrių, jaukių spalvų drabužiai, akiniai stilingais rėmeliais. O šiaip atrodo, kad Kristupui yra tiesiog jauku būti.

Gimėte, augote ir esate Vilniuje. Ką Jums reiškia šis miestas?

Vilnius turi magijos, ir netgi tie, kurie nėra čia gimę, po kurio laiko ją pajunta. Aš gyvenau Vilniaus rajone, kuris šiais laikais būtų vadinamas „getu“ ar neturtingųjų kvartalu, tai yra Žirmūnų ir Šnipiškių sankirtoje, už Kalvarijų turgaus. Čia gyveno lenkų, rusų, baltarusių, ukrainiečių, čigonų. Turguje sukdavosi ateivių iš Azerbaidžano, kitų šalių. Gimiau kosmopolitiškoje aplinkoje. Tai – Vilniaus ypatybė.

Mano kiemo draugai, o ir priešai, buvo įvairiataučiai. Tautinį atgimimą išgyvenau su grandinėmis ir kumščiais, bet be nacionalizmo priemaišų – tai veikiau buvo identiteto paieškos. Rusų kalbą išmokau smėlio dėžėje ir liūdniausia, kad dabar kalbu prasčiau nei tuomet. Dešimtokas buvau didelis rusų kultūros mėgėjas: patiko M. Lermontovas, A. Puškinas, F. Dostojevskis, M. Bulgakovas... Rusų literatūra, taip pat magiškasis realizmas suformavo mano rašymo stilių.

Mes gyvenome sovietiniame blokiniame dvylikaaukštyje, vaikai vaikščiodavome stogais ir demonstruodavome savo vyriškumą balansuodami ant jų krašto. Iš vaikystės į atmintį man įsirėžęs purvino, nešvaraus, pavojingo miesto jausmas.

Lankiau 31-ąją vidurinę mokyklą, mokiausi sustiprinto dailės mokymo klasėje. Mes buvome akai, o dėkai buvo visai kitos kategorijos vaikai, kai kurie iš jų šiuo metu sėdi kalėjimuose. Mokykloje sukdavosi menininkų su skiauterėmis ir ilgais plaukais, o šalia – kapeikų triosintojų, šiems buvome tarsi bokso kriaušės. Man liko ir toks Vilniaus įspūdis – menas ir nusikalstamumas čia visada šalia.

Iš kiemo ar mokyklos grįždavai namo. Tavo tėvai – intelektualai: teatro ir televizijos režisierius Juozas Sabolius ir filosofė Rita Šerpytytė.

Namuose buitiniai pokalbiai užimdavo tik 30 procentų mūsų laiko. Kalbėdavomės apie filosofus – Platoną ar Martiną Heideggerį. Maniau, kad visi taip gyvena. Išėjęs iš namų suprasdavau, kad žmonės bendrauja visai kitaip. Būdamas vaikas, priemiesčių nusikaltėlių žargoną maišiau su filosofiniais ir literatūriniais viražais.
Kai pradėjau mokytis atkurtoje Jėzuitų gimnazijoje, persikėliau į senamiestį. Iš įtempto priemiesčių gyvenimo patekau į ramią teritoriją. Tiesa, kai mūsų laida baigė gimnaziją, visi atsipūtė – laisvai žiūrėjome į katalikiškos įstaigos taisykles.
Vienas ryškiausių mano jaunystės prisiminimų susijęs su Augustijonų bažnyčia, kurioje sovietmečiu buvo įkurtas sandėlys, viduje įrengtas liftas. Kartą nuėjome ten pasižvalgyti, o gretimos rusų mokyklos mokiniai uždarė duris. Tais laikais mobiliųjų telefonų nebuvo. Patirtis buvo tikrai įdomi – sėdi užrakintas sandėliu paverstoje bažnyčioje. Ji kartu yra ir tavo tvirtovė, apsiausta priešų. Tokį siužetą ne visada pasiūlo net ir labai laki fantazija. Išsikabarojome atsidarę langelį. Matėme ir šešėlių, ir vaiduoklių – nežinau, įsivaizduotų ar tikrų. Vėliau tos bažnyčios kieme su bendraminčiais įkūrėme „Pravdos“ biurą (Kristupas ilgai buvo ir vyriausiasis žurnalo redaktorius – aut. past.). Pastatai Vilniuje stebina paradoksais, mįslėmis, jie pasakoja istorijas, ir kartais grįžta į tavo gyvenimą. Jaunystėje su merginomis eidavome pasivaikščioti į Rasų kapines ar ant Barbakano, kur, sakoma, gyvena Vilniaus drakonas baziliskas. Tada supratau, kad legendas galima pajusti savo oda.

Kas yra likę iš Jūsų miesto? Kokie pastebėjimai Jums aktualiausi šiuo metu?

Lietuviai nėra tokie netolerantiški, tačiau šiandien jie yra provokuojami. Kalbu apie lenkų klausimą.
Esu iš disidentų šeimos ir puikiai žinau visas nuoskaudas, kurias patyrė mano šeima. Kai kurie mano giminės emigravo į užsienį, nemažai buvo išvežtų į Sibirą. Tarp jų – ir mano senelis, jis buvo pavadintas buože, įtarta, kad galėjo dalyvauti pasipriešinime. Senelis Sibire susituokė, čia gimė mano tėtis. Kai senelis grįžo į Lietuvą mirus Stalinui, jam neleido registruotis. Močiutė liko viena su trimis vaikais ant rankų, dar vienas gimė Lietuvoje. Mano tėvas buvo pirmokas, bet turėjo rūpintis šeima kaip tėvas. Jie gyveno labai vargingai. Atrodytų, turėtume nekęsti mus nuskriaudusios tautos. Bet... tame pačiame aukšte, kaip ir mes, gyveno sovietų armijos majoras ar pulkininkas iš Rusijos. Bendravome draugiškai, jie ateidavo druskos ir degtukų. Gal kitos kultūros žmonėms jie būtų neapykantos objektas, bet mums buvo tiesiog mieli kaimynai.

Niekada nekilo noras išvažiuoti kur nors kitur?

Pasakysiu mintį, kuri gal nepatiks daugeliui patriotų. Emigracija yra geriausia, kad nutiko Lietuvai per pastaruosius dvidešimt metų. Šitos šalies neįmanoma pakeisti kitaip – ją reikia išjudinti. Turi įvykti mentaliteto, požiūrio pokytis, atsigauti kultūra, o tai yra dešimtmečiais trunkantis, skausmingas procesas. Emigracija leis Lietuvai tapti modernesnei, atviresnei. Mes galime apgailestaudami skaičiuoti gydytojus, kurie, baigę mokslus Kaune, kokiame nors Mančesteryje uždirba dešimt kartų daugiau. Bet tik nuo valstybės požiūrio priklauso, ar su jais bus išlaikytas ryšys. Reikia stiprinti, vienyti užsienio diasporas. Taip daro žydai, italai, anglai. Turi atsirasti noras tapatintis su šalimi per tam tikras bendras vertybes, pasaulėjautą, pasiekimus. Reikia mąstyti taip: juk ir Žilvinas Kempinas, ir Jonas Mekas, ir Violeta Urmana yra lietuviai, ir jie kuria mūsų simbolinį kapitalą negyvendami čia. Tad liūdna dėl to, kad, didėjant emigracijai, trūksta kultūros politikos. Aš nematyčiau jokios problemos dėl emigracijos, jeigu kas nors suprastų, kad tai nėra baigtinis procesas. Pirmiausia reikia išspręsti dvigubos pilietybės problemą.

K.Sabolius: pasakysiu mintį, kuri gal nepatiks daugeliui patriotų
Šių dienų grožio pramonė – tai vartotojiška erotikos pramonė.
© Žurnalas "Moteris" (A. Solomino nuotr.)

Lietuva yra liūdno likimo šalis. Turime daug ambicijų, juk buvome didelė šalis – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Priešingai nei estai ar latviai, lietuviai turėjo pakankamai ryškią ir galingą kultūrą – universitetus, bajoriją, poeziją. Svetimų kraštų poetai, tarkim, Motiejus Kazimieras Sarbievijus, važiavo į Vilnių ir čia kūrė pasaulinio lygio poeziją. Mes visada buvome per vieną žingsnį nuo Vakarų Europos. Deja, netekome viso, kas geriausia. Nuo kunigaikščio Vytauto laikų nesugebėjome sukurti savo rašto, teko vartoti slavų, lenkų. Mūsų kūrybingi protai asimiliavosi su lenkais, bajorija tapo lenkų aristokratijos dalimi. Tai truko iki XIX a. Vėliau buvo carinė Rusija, Sibiras.

Savo šviežiausią kraują išdalinome kaip kraujo donorai. Paradoksalu, tačiau visada išlikdavo žemdirbys: jis padėjo mums išsaugoti laisvę, kalbą. Tačiau atėjo laikas keistis. Emigracija yra vienas tų būtinų procesų, padėsiančių transformuotis, tapti miestietiška kultūra. Jeigu lietuviai nepradės teigiamai žiūrėti į ateivius, jie bus priversti taip padaryti. Gali būti, kad po 30–40 metų nebus lietuvių, kurie galės uždirbti pensijas dabartiniams jauniems žmonėms. Emigrantai iš Kinijos ar Baltarusijos kurs didelę dalį mūsų gerovės. Mes privalėsime su tais žmonėmis gyventi.

Gerai, kad įvyko tautinis sąjudis, nes mes išsaugojome savo beišnykstančią kalbą. Turime būti dėkingi Jonui Basanavičiui, Vincui Kudirkai, Maironiui, bet negrįškime prie to, kas buvo. Jau kalbame kitaip nei knygnešių laikais. Mąstykime, ką kalba galime sukurti, nekonservuokime jos. Kalba turi tapti žaidimo lauku, o ne galvijų aptvaru, kuriame galima vaikščioti tik tam tikromis trajektorijomis ir iš jo neišeiti. Kalba yra pirmoji kūrybos priemonė, poezija yra pirmasis menas, o kas yra poezija, jeigu ne ribų peržengimas ir ne kalbos kūrimas.

1 2
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Tatjana Lavrinovič: niekada per daug negalvojau apie grožį

Šiluma, ramybė ir užsispyrimas – šiais trimis žodžiais galima apibūdinti Tatjaną Lavrinovič. Tatjana pasakoja, iš kur šias savybes paveldėjo bei atskleidžia ne tik išorinį, bet ir vidinį savo grožį.

Astrologė Vaiva Budraitytė: svarbiausi šiemet bus meilės reikalai

Atėjus naujiems metams daugelis ima spėlioti, ką jie atneš – ar bus palankūs finansiškai, ar nesirgsime, kaip seksis meilės ir šeimyniniuose reikaluose.

Ieva Zasimauskaitė: esu ne kartą pagalvojusi, kad noriu nutraukti gyvenimą

Kada ir kaip prasidėjo atlikėjos Ievos Zasimauskaitės kritimas ir kilimas? Kas ją privertė dėlioti naujus prioritetus, kitaip pažvelgti į gyvenimą?

28 metus su žmona gyvenantis Andrius Kaniava žino ilgalaikės santuokos paslaptį

Aktorius, režisierius, bardas Andrius Kaniava neseniai nusipirko laikrodį. Užsisegė jį ant rankos ir vis žvilgčioja - ar tikrai nevėluoja.

Scenografė Virginija Idzelytė: tai visiškai nemoteriška specialybė + VIDEO

Lietuvos teatro sąjunga pristato tęstinį video projektą Teatro elitas apie žymiausius ir svarbiausius vyresnės kartos teatro menininkus.

Deivydas Zvonkus: atsiradus vaikams teko smarkiai pakoreguoti ir asmeninį, ir profesinį gyvenimą (1)

Vienas populiariausių šalyje muzikos prodiuserių Deivydas Zvonkus – itin geidžiamas daugelyje muzikinių televizijos projektų. Žinomas vyras neslepia, jog šeimoje atsiradus dvyniams Kornelijai ir Donatui, teko smarkiai pakoreguoti ne tik asmeninį, bet ir profesinį gyvenimą.

Nomeda Marčėnaitė: vyrą susirasti lengva, tačiau tokį kaip Vytas – sunku (6)

Penkerius metus į pasimatymus vaikštantys Nomeda Marčėnaitė ir Vytas Palavinskas leisis į metus truksiančią kelionę aplink pasaulį.

Erika Umbrasaitė: metas steigti gundymo mokyklas vyrams (5)

Panašu, kad Prancūzijoje prasidėjo ne tik lyčių karas, bet ir karas tarp moterų intelektualių.

Katažina Zvonkuvienė mano, kad vaikus maitinit vegetariškai – pavojinga (1)

Pastarosiomis savaitėmis žiniasklaidoje ir viešojoje erdvėje netyla diskusijos apie tai, kaip sveikiausia maitinti vaikus jiems nepakenkiant.

Ką daryti, kai tau 30, turi butą prestižiniame rajone, kalną instagramo sekėjų, bet viduje – tuščia (5)

Po dvylikos metų į gimtąjį Vilnių grįžusi rašytoja Gabija Grušaitė (30 m.) tapo savo kartos balsu lietuvių literatūroje. Drąsus jos romanas „Stasys Šaltoka. Vieneri metai“ kitais metais bus išleistas ir anglų kalba Malaizijoje. Gabija diagnozavo jaunų žmonių gyvenimo prasmės paieškas, bet ar atsakymus rado pati?