Gyvūnų teisių gynėja: veganizmas – ne tik dieta

 (10)
„Jei nors vieną žmogų sujaudins protesto akcija, jei nors vienas po jos nusimes kailinius, bus gerai“, – sako Londone gyvenanti konceptualaus meno kūrėja, asociacijos „Už gyvūnų teises“ atstovė Milda Bandzaitė (23 m.). Šių metų pradžioje Vilniuje, Vinco Kudirkos aikštėje, surengusi performansą – nusiskutusi plaukus, ji privertė žmones stabtelėti ir pagalvoti apie besaikį vartojimą bei gyvūnų išnaudojimą.
Dauguma žmonių myli gyvūnus, tačiau, kai reikia ką nors dėl jų padaryti, ta meilė staiga dingsta.
© Žurnalas "Moteris" (R. Darulio nuotr.)

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Esate vilnietė, čia mokėtės, tačiau išvykote studijuoti ir gyventi į užsienį. Viena įvardytų priežasčių – Lietuvoje negali būti tuo, kas esi, čia gausu suvaržymų. Visa aplinka spaudžia žmogų būti tokį kaip visi, neišsiskirti.

Vienas nuostabiausių dalykų mene yra galimybė išreikšti savo vidinį pasaulį ir pasidalinti idėjomis su kitais be tiesioginio kontakto. Menas gali paveikti žmonių jausmus ir mintis. Mane visada žavėjo tai, kad iš pirmo žvilgsnio paprastas paveikslėlis gali padaryti didesnį poveikį nei visa krūva. Manau, menas gali pakeisti (ir jau keičia) pasaulį. Visi mano darbai yra labai asmeniški, į kiekvieną įdedu ne tik idėją, bet ir dalelę savęs, savo minčių, jausmų. Mano kūrybai būdinga absurdo ir gyvenimo prasmės, harmonijos tarp realybės ir fantazijos pasaulių paieška. Kartais bandau įsivaizduoti mirties grožį ir gyvenimo siaubą tarsi paradoksą. Savo darbais ieškau atsakymų į klausimus apie žmogiškumą ir moralines dilemas, kalbu apie gyvūnų teises, apie laisvę ir norą pabėgti nuo visų apribojimų. Stengiuosi skatinti kitus mąstyti apie žmonijos sukurtą absurdą. Norėčiau, kad žmonės galvotų apie savo veiksmus patys, o ne aklai sektų masėmis.

Skaitomiausi straipsniai:
5 liekninamosios arbatos - per savaitę 5 kg
Sekso traumos — kokios dažniausios?
Vienos nakties nuotykis baigėsi 25 metų santuoka
Kojų depiliacija: ką daryti, kad plaukai augtų vis plonesni
Gatvės mada: ką dėvi stilingos paryžietės (FOTO)

Miunchene surengėte personalinę parodą pavadinimu „Vivisekcija“. Vivisekcija – tai gyvo bandomojo gyvūno operavimas. Gyvūnai šių procedūrų metu būna be sąmonės, tačiau jaučia skausmą, patiria siaubingas kančias. Aktyviai dalyvaujate akcijose, kuriomis siekiama uždrausti šiuos kraupius kankinimus.

Beveik kiekvienas žmogus gali lengvai įsijausti (arba bent jau teigia tai) į kito asmens ar savo augintinio emocinę būseną, tačiau ta empatija dingsta, kai jis pasiekia tam tikrą komforto zoną. Vieną dieną pagalvojau, kas atsitiktų, jei šiais laikais pradėtume daryti eksperimentus su žmonėmis? Šiuo projektu neturėjau tikslo šokiruoti, tiesiog norėjau parodyti bandymų su gyvūnais absurdiškumą, apatijos ir liūdesio grožį, pakritikuoti paviršutiniškus idealus.

Gyvūnų teisių gynėja: veganizmas – ne tik dieta
© DELFI / Kiril Čachovskij

Vegetare tapote vaikystėje. Ko gero, jautėte pasipriešinimą, nes tuo metu Lietuvoje nevalgyti mėsos buvo neįprasta. Kaip reagavo tėvai? Ar susidomėti gyvūnų apsauga paskatino koks nors įvykis?
Gyvūnais domėjausi visada, nuo pat mažumės gelbėjau sužeistus ir patekusius į bėdą. Vaikystėje savo augintinio neturėjau, bet nuolat glaudžiau bėdos ištiktus paukščius. Sunkiausias momentas man, mažai, būdavo, kai reikėdavo paleisti juos atgal į laisvę: vis dėlto prisiriši, susidraugauji… Jau tada supratau, kad laisvė, kad ir kaip sunku išsiskirti, yra pats svarbiausias dalykas.

Vaikystėje buvau vegetarė (nė vienas kitas šeimos narys nebuvo), nes suvokiau, kad gyvūnai – mano draugai, o ne valgis. Vėliau perėjau prie veganiško gyvenimo būdo. Dabar ne tik nevalgau gyvūninio maisto (mėsos, žuvų, kiaušinių, pieno produktų, medaus), bet ir atsisakau dalykų, kuriems pagaminti išnaudojami gyvūnai: nedėviu kailio, odos, šilko, vilnos drabužių, kosmetikos. Veganizmas – ne tik dieta, tai – supratimas, kad gyvūnai nėra skirti išnaudoti, žmogaus poreikiams ar malonumui tenkinti. Kai tapau vegane, mano mitybos racionas gerokai išsiplėtė, kad ir kaip keistai tai skambėtų. O jaučiuosi nuostabiai. Neįsivaizduoju, kad galėčiau grįžti prie tradicinės mitybos. Vien nuo minties suvalgyti ko nors, dėl ko kitiems teko kentėti ar mirti, mane nupurto.
Mėsos pradėjau atsisakinėti jau būdama trejų. Ir tėvai, ir giminės, ir visi aplinkiniai priešinosi tokiam sprendimui, tačiau mano meilė ir atsidavimas gyvūnų teisėms buvo stipresnis už aplinkinių spaudimą. Kiek vėliau sugebėjau visiškai atsisakyti mėsos ir žuvų. Tėvai vis spaudė ją valgyti, mėgino pakeisti mano nuomonę iki kokių 12 metų, o vėliau visi susitaikė, suprato, kad tai nėra tik užgaida.

Gyvendama Lietuvoje savanoriavote gyvūnų globos draugijoje „Pifas“.

Draugijoje „Pifas“ pradėjau savanoriauti, nes domėjausi fotografija ir mokėjau estetiškai nufotografuoti gyvūnus. Taip galėjau padėti jiems rasti naujus namus. Po truputį susipažinau ir su kitais savanoriais, įsitraukiau į ne vieną kitą veiklą, pavyzdžiui, susijusią su kačių populiacijos mažinimu. Kadangi Lietuvoje nemažai žmonių vertina gyvūnus kaip daiktus, kuriuos galima panaudoti ir vėliau išmesti, daugybė jaučiančių ir mąstančių būtybių atsiduria gatvėse. Jau yra tokių kačių, kurios nebegali prisitaikyti gyventi namuose su žmonėmis. Jos tiesiog sulaukėja, tampa gatvinėmis. O versti tokias katytes gyventi namuose – tas pats, kas jaukintis laukinį gyvūną ir vestis jį į butą. Todėl labai intensyviai dalyvavau šioje programoje. Vėliau ėmiau namuose rūpintis į bėdą patekusiais gyvūnais. Esu globojusi daugybę įvairių kačių, kiekviena jų buvo ypatinga, turėjo savo istoriją. Dažniausiai – ne itin linksmą, bet viskas baigdavosi gerai. Prižiūrėjau aklą katinėlį, katytę, kuriai buvo sulaužyti dubens kaulai, ir pan. Taip pat esu dalyvavusi švietimo programose. Mano nuomone, kad ir kokia svarbi tiesioginė pagalba, niekada negalėsime išgelbėti ir priglausti visų į bėdą patekusių gyvūnų, todėl labai svarbu šviesti žmones, vaikams nuo mažumės aiškinti, kad gyvūnai nėra daiktai, kad jie turi jausmus, norus ir poreikius. Vienu metu „Pifas“ buvo beveik visas mano gyvenimas, atsiliepdavau į skambučius, važiuodavau gelbėti gyvūnų.

Gyvūnų teisių gynėja: veganizmas – ne tik dieta
© DELFI / Kiril Čachovskij

Iki šiol spaudoje tenka skaityti apie kankinamus, skriaudžiamus, išmetamus gyvūnus. Kaip manai, ar Lietuvoje žmonės žiauresni nei Vakarų Europoje? Lietuvos įstatymai nėra palankūs gyvūnams, bausmės už jų kankinimą nėra didelės. Ar ta agresija – iš nejautrumo, kompleksų?

Lietuvoje žmonės kai kuriais atvejais žiauresni nei Vakarų Europoje. Daugelyje Europos Sąjungos šalių gyvūnų gerovė itin svarbi, augintiniai labai saugomi. Deja, yra ir tokių, kurie gyvena siaubingomis sąlygomis (pavyzdžiui, fermose). Lietuvoje vis daugiau žmonių domisi gyvūnų gerove, tačiau dar iki šiol kaime, o kartais ir mieste yra normalu šunį laikyti pririštą prie grandinės, taikyti žiaurias dresavimo priemones. Vis dažniau išgirstame apie žiaurų elgesį su gyvūnais, ir tai skatina visuomenę pradėti domėtis jų teisėmis, smerkti kankintojus. Tai tik vienas mažas žingsnis geresnės gyvūnų apsaugos link. Žinoma, palankesni turėtų būti įstatymai, bet
svarbiausia, mano nuomone, yra švietimas. Kol žmonės nesupras, kad ne jie vieni gyvena šioje planetoje, kad ne jie vieni sugeba jausti skausmą, turi šeimą, draugų, ne tiek daug ir pasikeis. Didelę reikšmę turi ne bausmės dydis, bet neišvengiamybė. Lietuvoje žiauriai su gyvūnais pasielgę žmonės bausmės dažnai išvengia, daugybę kartų į pareiškimus dėl žiauraus elgesio buvo tiesiog nusispjauta, būtent tai yra labai blogai.

Ar todėl daugelis pačios vykdomų projektų yra susiję su žmonių švietimu?

Drauge su kitais gyvūnų teisių aktyvistais esu organizavusi daugybę informacinių stendų, susijusių su gyvūnų teisėmis, veganišku gyvenimo būdu. Šiuo metu itin aktyviai bendradarbiauju su CAFT (Coalition to Abolish the Fur Trade – Koalicija prekybai kailiais panaikinti). Anglijoje uždrausta gaminti kailinius, todėl jie importuojami iš kitų šalių. Dauguma gyventojų pasisako prieš natūralų kailį, daugumoje parduotuvių ir prekybos centrų dėl visuomenės pasipriešinimo ir protestų nutraukta prekyba kailiais, tačiau keliose vietose jais prekiaujama iki šiol. Siekiame, kad natūralus kailis liktų istorija, nes jis priklauso gyvūnams. Niekas neturi mirti dėl kitų noro neva pasipuošti.

Londone prisijungiau prie kampanijos prieš elnių populiacijos mažinimą šaudant juos karališkuosiuose parkuose. Ši kampanija kol kas nėra itin sėkminga, nes tik viena moteris kažką retkarčiais daro, bet tikiuosi, kad netrukus įsitrauks daugiau žmonių. Pastaruoju metu kuriu naujus lankstinukus ir atvirukus, juos kiekvienas galės pasirašyti ir išsiųsti atsakingai institucijai.
Šiaip ar taip, visa ši su gyvūnų teisėmis susijusi veikla daugiausia orientuota į žmonių švietimą, todėl jei bent vienas pakeitė mąstymą ir nustojo juos išnaudoti, tai jau yra labai daug.

Gyvūnų teisių gynėja: veganizmas – ne tik dieta
© DELFI / Kiril Čachovskij

Ar, mokydamasi mokykloje, turėjote bendraminčių? Ar draugai padeda, dirba kartu?

Dauguma žmonių teigia mylintys gyvūnus, tačiau kai ateina laikas tai įrodyti veiksmais, ta „meilė“ staiga dingsta. Mano bendraklasiai, deja, nesidomėjo nei gyvūnų teisėmis, nei gyvūnų gerove. Ši mano aistra buvo nesuprantama. Ne kartą esu girdėjusi, kad turiu rinktis: arba gyvūnų teisės, arba menas, tačiau kažkodėl neturiu rinktis – kvėpuoti ar valgyti. Matyti ar girdėti. Viskas, kas svarbu, gali egzistuoti kartu.

Dauguma mano draugų patys aktyviai kovoja už gyvūnų teises. Tas bendras tikslas – pasaulis be išnaudojimo – mus ir suvedė. Kiti, kurie tuo neužsiima, mano pasirinkimą kovoti už geresnį pasaulį visiems gerbia, tačiau ne visada supranta. Daugelis nesuvokia, kaip, lietui lyjant, užuot patogiai žiūrėjus televizorių, galima stovėti prie įėjimo į cirką ir dalyti skrajutes, aiškinti žmonėms apie išnaudojimą ir žiaurumą užkulisiuose. Man su tokiais ne pakeliui. Nemanau, kad ir jie norėtų su manimi draugauti.

Kaip manote, ar praėjusiais metais priimtas įstatymas, draudžiantis prekiauti kosmetikos produktais, kuriuos testuojant atliekami bandymai su gyvūnais, yra didelis žingsnis humaniško ir etiško elgesio link?

Deja, tai yra tik mažas žingsnelis, nes dauguma kosmetikos priemonių kaip buvo testuojamos atliekant bandymus su gyvūnais, taip ir toliau testuojamos. Užtenka pasižvalgyti prekybos centre – dauguma kosmetikos priemonių yra išbandytos su gyvūnais. Ką ir kalbėti apie bandymus su gyvūnais „moksliniais“ tikslais... Šie yra ne tik neetiški, bet ir labai dažnai klaidinantys. Tai ypač pasakytina apie mediciną: žinoma daugybė atvejų, kai tam tikras vaistas buvo naudingas gyvūnui, bet žalingas žmogui ir atvirkščiai. Juk sunegalavę negeriame vaistų, skirtų augintiniams...

Su bendraminčiais esate surengusi nemažai protesto akcijų prieš cirką, net savo gimimo dieną „šventėte“ narve – protestavote prieš kankinimu paremtas pramogas.

Cirkas gali būti (ir dažnai yra) nuostabi meno šaka. Deja, dažnai į pasirodymus įtraukiami gyvūnai. Artistai, demonstruojantys savo gebėjimus ir galintys atlikti triukus, šuolius ar kitokius numerius, – gražu, tačiau reikėtų nepamiršti, kad gyvūnai cirke dirba ne savo valia: nė viena meškutė niekada nevažiuotų dviračiu, o drambliukas nestovėtų ant galvos savo noru. Cirko vaidinimai dalyvaujant dresuotiems gyvūnams negali būti vadinami menu ar pramoga. Tai yra tiesioginis žiaurumas. Kiekvienas gyvūnas turi jausmus, yra socialus ir turėtų gyventi laisvėje – ten, kur jam ir priklauso.
Prieš dvejus metus, per savo gimimo dieną, su draugais nuvykau į Noiburgą prie Dunojaus (Neuburg an der Donau), kur yra įsikūręs didžiausias Europoje cirkas „Krone“. Ten surengiau protestą – visą dieną praleidau narve. Praėjusiais metais savo gimtadienio tradiciją pratęsiau – vėl protestavau prieš tą patį cirką, tačiau kažko ypatingesnio padaryti nespėjome, nes tai buvo ir mano paskutinė diena Vokietijoje.

Gyvūnų teisių gynėja: veganizmas – ne tik dieta
Cirko vaidinimai dalyvaujant dresuotiems gyvūnams negali būti vadinami menu ar pramoga. Tai yra tiesioginis žiaurumas.
© Žurnalas "Moteris" (R. Darulio nuotr.)

„Elephant Haven“ – tai organizacija, kuri planuoja pastatyti rezervatą cirko ir zoologijos sodų drambliams. Su šia organizacija bendradarbiaujate nuo pat jos įsikūrimo – kūrėte atvirukus, organizavote informacinius stendus. Taip pat rengėte kampaniją „Boykott circus Krone“, raginančią boikotuoti didžiausią Europoje cirką „Krone“.

Šia kampanija siekiau išlaisvinti iš cirko begemotukę Popėją. Bendradarbiavau su organizacija „Hippo Trust“. Šios įkūrėja suteikė labai daug informacijos, padėjo rasti nelaisvėje gimusiai begemotei tinkamą rezervatą. Taip pat – su rezervatu „SanWild“, jau turinčiu darbo su cirko begemotais patirties, daugybe kitų organizacijų. Jos labai padėjo patarimais, reklamuoti kampaniją. Apie begemotę Popėją rašyta pirmuosiuose vietos spaudos puslapiuose, deja, cirkas iki šiol nenori su mumis bendradarbiauti ir suteikti šanso begemotei gyventi laisvėje.

Ar tikite, kad kada nors išauš diena, kai gyvūnai su žmonėmis gyvens santarvėje, nebebus kailinių, kankinimo laboratorijų... Kas turėtų atsitikti, kad pasikeistų žmonių požiūris?

Nieko nepasieksi per kelias dienas, kova už gyvūnų – kaip ir už žmonių – teises trunka metų metus. Dabar tikrai nėra remtina idėja, esą moteris sukurta tarnauti vyrui. Ar gali būti remtina vergovė?! Kada nors žvelgsime atgal ir baisėsimės, kad išnaudojome, kankinome ir žudėme gyvūnus dėl pramogos. Skamba gana radikaliai, tačiau galima rasti daugybę paralelių su vergove. Į vergus irgi buvo žvelgiama kaip į nuosavybę. Labai tikiuosi, kad vis daugiau žmonių supras, jog gyvūnai irgi jaučia, irgi turi savo gyvenimą. Jie nėra skirti tarnauti žmogui. Esame linkę ignoruoti blogus dalykus – tikimės, kad, jei kas nors bloga vyksta, kas nors ką nors darys. Tik reikėtų suvokti, kad tas kas nors esi tu pats, nes jei ne tu, niekas kitas nieko nedarys.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

5 būdai, kuriais princas Harry ir Meghan Markle per savo vestuves pagerbė princesę Dianą (1)

Princo Harry ir Meghan Markle vestuvės į istoriją įeis kaip viena didžiausių šio dešimtmečio karališkųjų švenčių. Nieko keisto, kad svarbiausią savo gyvenimo dieną princas rado ne vieną būdą paminėti savo velionės mamos atminimą.

Kensingtono rūmai: nuspręsta, kas vietoj tėvo prie altoriaus lydės Meghan Markle

M. Markle tėvas Thomas dėl širdies operacijos negalės dalyvauti vestuvėse ir lydėti dukters prie altoriaus.

Gabriele d‘Annunzio: italų rašytojas, diktatorius, suvedžiotojas, kuriam priskaičiuojama iki 4 tūkstančių meilužių (1)

„Il Vate.“ Pranašas, tautos dainius, vizionierius. Taip Gabriele‘ę d‘Annunzio (1863–1938 m.) vadino italai. Greta rikiuojasi ir kiti apibūdinimai: rašytojas, politikas, karo didvyris, diktatorius, fašizmo ideologas, rafinuotas suvedžiotojas ir dekadentizmo simbolis. Socialinių vaidmenų, titulų ir epitetų gausa liudija mažų mažiausiai tai, kad d‘Annunzio buvo intriguojanti asmenybė.

Po pasaulį besibastanti Viktoro Gerulaičio dukra Eglė: keliauti viena nebijojau ir nebijau (9)

Kai pirmą kartą į rankas pakliuvo žinomo muzikologo Viktoro Gerulaičio dukros Eglės Gerulaitytės (33 m.) „Bastūnės liudijimai“ su pačia autore neįprasta šukuosena ant viršelio, į galvą atėjo vienintelis žodis – drąsu. Visgi pradėjusi skaityti knygą supratau, kad tai – tik smulkmena. Drąsu buvo keliauti vienai motociklu po Pietų Amerikos šalis nemokant gerai važiuoti, neturint modernių žemėlapių ir pinigų susimokėti už sočią vakarienę bei viešbučius.

Neuromokslininkė Urtė Neniškytė: namo grįžau su dukra ir su paveikslu

Viskas prasidėjo nuo racionalaus sprendimo: svetainės sienai reikia paveikslo. Šis pasakojimas – ne nuotykis ir ne meilės istorija. Vis dėlto Vytenio Lingio paveikslo „Kalnai“ (2016 m.) atsiradimas neuromokslininkės Urtės Neniškytės namuose neapsiėjo be sutapimų ir naujų potyrių.

Jūroje žmonos netekęs Romualdas Požerskis: mačiau jos akis, bet kitą akimirką dingo ir neberadau

Garsus fotomenininkas, iš jūros ištraukęs skęstančias anūkes, žmonos išgelbėti nebespėjo.

Melania Trump pateko į ligoninę

JAV pirmajai poniai Melaniai Trump buvo atlikta inkstų operacija.

Jonas Öhmanas: tie, kurie teigia nieko nebijantys, meluoja. Visi ko nors bijo (2)

Joną Öhmaną (52 m.) kažkas neseniai pavadino žinomiausiu švedu Lietuvoje ir populiariausiu lietuviu Ukrainoje. Šį žmogų būtų labai sunku įsprausti į vieną apibrėžimą. Jis Upsalos universitete studijavo teologiją ir filologiją, atvažiavęs į Lietuvą ėmė tyrinėti pokarį ir kurti apie tai dokumentinius filmus, dabar važinėja į Ukrainą pilnomis dėžėmis. Vienos jų – vaikams, kitos – snaiperiams.

Vienuolis Kęstutis Marčiulynas: pinigai gali sugadinti net ir patį dvasingiausią žmogų (1)

Visada tikėjau, jog nuoširdus pokalbis su kitu žmogumi gydo – pokalbis apie gyvenimo patirtis, pamatytus stebuklus ir išgyventus skausmus, paslėptas ar visiems suprantamas, tačiau sunkiai įgyvendinamas gyvenimo tiesas.

Dailininkė Gia Ram: turbūt dėl to ir tapau nuogas moteris, nes jos – be kaukių (2)

Viena ryškiausių jaunos kartos Lietuvos tapytojų Gia Ram, atrodo, alsuoja laisvę. Drąsi menininkė netelpa į jokius rėmus – „jie tik mūsų galvose“, sako ji. Nepabijojusi mesti mokslų dailės akademijoje, Gia pati atrado savo kelią, surengė sėkmingas parodas ir vėl pristato naujus darbus, persmelktus spalvų ir slapto palinkėjimo – išdrįsti būti savimi.