Psichoterapeutė G. Petronienė: ar verta ryžtis gyvenimo permainoms, kai tau - per 40

Kuo mums neįtinka senasis gyvenimas ir ar visada jį verta keisti, svarsto veiklios moterys.

Turbūt nerasime nė vieno žmogaus, kuris bent kartą nebūtų pabandęs ar nors pasvajojęs pradėti gyvenimą iš naujo. Vieni jį keičia kartą, bet iš esmės, kiti – kiekvieną pirmadienį ar bent jau nuo Naujųjų, tačiau apsiriboja nauja šukuosena ar dieta.

Bene kiekvieną savaitę pasigirsta istorijų apie žinomus žmones ištikusias metamorfozes: vienas meta perspektyvų verslą ir apsigyvena miške šiaudais dengtoje trobelėje, kitas susiranda naują perpus už save jaunesnę žmoną, trečias sumano pradėti savo verslą arba misionierišką veiklą, ketvirtas sėda ant motociklo ir pasileidžia aplink pasaulį... Ir ko jiems trūksta?

Užprogramuoti permainoms

Tik nesakykite, kad amžiaus vidurio krizė – šiuolaikinės visuomenės ir psichologų išsigalvojimas. Jau XIII a. garsusis Florencijos poetas Dante, būdamas 35-erių, savo „Dieviškojoje komedijoje“ rašė: „Gyvenimo nuėjęs pusę kelio, aš atsidūriau miško tankmėje, pametęs tiesų pėdsaką takelio.“ Ieškodamas pamesto pėdsako, jis sėdo rašyti savo didingo kūrinio ir tobulino jį iki pat mirties (mirė sulaukęs 56-erių).

Atrodo, kad anais laikais krizės žmones ne tik rečiau ištikdavo, bet ir neilgai trukdavo dėl vienos labai paprastos priežasties – gerokai trumpesnio gyvenimo. Viduramžiais gyvenimo trukmės vidurkis siekė vos 20–30 metų (iš dalies – dėl didelio kūdikių mirtingumo), o 55-erių sulaukę žmonės laikyti ilgaamžiais. Tad tai, ką mes vadiname savo antrąja jaunyste, anuomet buvo jau gili senatvė, ir dauguma perkopusiųjų keturiasdešimtmetį svajodavo ne tiek apie naują, kiek apie amžinąjį gyvenimą. O štai mums nori nenori tenka įjungti antrąjį kvėpavimą.

Prieš porą metų paskelbti įdomaus tyrimo rezultatai – paaiškėjo, kad laimingiausi yra tie žmonės, kurių gyvenime buvo bent keli iš šių lemtingų pokyčių: profesijos pakeitimas, nelaimingų santykių ar netikros draugystės nutraukimas, ne trumpesnė nei 3 mėn. kelionė ir paprastesnio gyvenimo būdo pasirinkimas.„The Daily Mail“

Rašytoja, garsi moterų psichologijos tyrinėtoja Clarissa Pinkola Estes savo knygoje „Bėgančios su vilkais“ 35–42-ejų metų moteris vadina ieškotojomis, o šį laikotarpį įvardija kaip mokymosi rūpintis savimi ir ieškojimo amžių. Psichologė psichoterapeutė Genovaitė Petronienė sako, kad amžiaus vidurio krizė žmones gali ištikti skirtingu laiku, dažniausiai tai nutinka 35–50 metų laikotarpiu.

„Tik nereikėtų permainų sieti su amžiumi – tai labiau susiję su naujais tikslais, – sako ji. – Pirminiai mūsų gyvenimo tikslai daugmaž panašūs: įgyti išsilavinimą, rasti darbą, sukurti šeimą, užauginti vaikus, padaryti karjerą, užsitikrinti tam tikrą materialinį stabilumą. Jei viskas eina pagal planą, dauguma žmonių šiuos tikslus pasiekia maždaug iki 40–45-erių metų. O kas toliau? Tenka išsikelti naujus.“

Reikia pripažinti, kad šiuolaikinė visuomenė yra labai nevienalytė. Mūsų tėvams buvo aišku, kad, baigus mokyklą, reikia studijuoti, baigus studijas, – dirbti, pradėjus dirbti, – tuoktis, susituokus – įsigyti būstą ir gimdyti. Dabar žmonės elgiasi įvairiai: vieni iki 30 metų gyvena su tėvais, kiti pirmiausia pradeda dirbti, paskui sumąsto, ką norėtų studijuoti, retas mūsų išdirba vienoje vietoje visą gyvenimą, o vaikus ramiai sau gimdome sulaukusios 35-erių ar netgi vėliau. Pasak psichoterapeutės, natūralu, kad tokie žmonės neišgyvena amžiaus vidurio krizės – jei tavo vaikelis dar tipena į darželį arba vos prieš kelerius metus įsitvirtinai naujame darbe, ne laikas kelti sau naujus tikslus.

Na, o kaip tie kiti – gyvenantys pagal planą? Ar visi jie be išimties užprogramuoti permainoms? Nebūtinai. Nors perkainoti vertybes būdinga daugumai mąstančių žmonių, Krizė iš didžiosios „K“, pasak psichologės, ištinka ne daugiau kaip pusę amžiaus vidurį pasiekusių žmonių.
Dažniausiai tuos, kurie, įgyvendindami pagrindinius savo tikslus, apleidžia kitas svarbias gyvenimo sferas.

„Dažniausiai nukenčia dvi sritys: arba santykiai atšąla taip, kad jau nieko neįmanoma sugrąžinti, arba pamirštami asmeniniai poreikiai, dvasinis gyvenimas. Regis, daug darai, bet laimingas nesijauti“, – tvirtina G. Petronienė. Vienas Didžiojoje Britanijoje atliktas tyrimas parodė, kad net 75 proc. garbaus amžiaus žmonių labiausiai gailisi ne padarytų klaidų, o praleistų galimybių. Taip pat kremtasi pernelyg daug laiko skyrę darbui, per mažai – sau bei savo artimiesiems. Kad neišdrįso atvirai išsakyti savo jausmų (tiek teigiamų, tiek neigiamų) ir, žinoma, – neatšaukiamų gyvenimo įvykių, tarkim, neapgalvoto specialybės pasirinkimo, santuokos su netinkamu žmogumi, kad ne laiku susilaukė atžalos.

Durimis per nosį

Senovės kinai, norėdami žmogų prakeikti, linkėjo jam gyventi permainų laikais. Šiais laikais pokyčiai vertinami kaip labai teigiamas dalykas – kur kas dažniau mėgstame kartoti, esą nejudantis vanduo virsta pelke. „The Daily Mail“ prieš porą metų paskelbė įdomaus tyrimo rezultatus – paaiškėjo, kad laimingiausi yra tie žmonės, kurių gyvenime buvo bent keli iš šių lemtingų pokyčių: profesijos pakeitimas, nelaimingų santykių ar netikros draugystės nutraukimas, ne trumpesnė nei 3 mėn. kelionė ir paprastesnio gyvenimo būdo pasirinkimas.

Posakis, kad, uždarius duris, atsiveria langas, iš esmės yra teisingas. Atsikračius senų dalykų, jų vietą neišvengiamai užima nauji. Tik nebūtinai tie nauji yra geresni. Kartais būna netgi blogesni, bet dažniausiai gauni tai, ką turėjai: tokio pat tipo vyrą, darbą...G. Petronienė

Sulaukus 40-ies, pokyčių griebtis verčia ir pats dangus: pasirodo, 40–42 žmogaus gyvenimo metais mūsų žvaigždyne sutampa net 4 planetų ciklai, lemiantys emocinius sukrėtimus, laisvės troškimą, norą griauti autoritetus ir pajudinti savo ego. Tiesa, astrologai perspėja, kad tokio ciklo, kuris lemtų nekintamą autoritetą, stabilumą, socialines garantijas, nėra. Maža to, sėkmės planeta Jupiteris kaip tyčia stovi opozicijoje... Jei šiuo laikotarpiu trinktelsite durimis, kelio atgal veikiausiai nebus.

Tik koks kvailys gali eiti atgal, kai prieš akis atsiveria tiek kelių ir takelių?! Klystkelių, beje, taip pat… Kita vertus, kas nerizikuoja, tas negeria šampano, ar ne? Viena mano pažįstama (pavadinkime ją Rasa), sulaukusi 42-ejų metų, suprato padariusi tą pačią lemtingą klaidą, kokią jaučiasi padariusios kone visos moterys: ištekėjusi ne už to vyro.

Graži, jaunatviška, aukštas pareigas einanti moteris tuo metu tiesiog maudėsi vyrų dėmesio vandenyne. Tik laisvai plaukioti jai trukdė sutuoktinis – tas senas parūdijęs inkaras, jau seniai virtęs tikru akmeniu po kaklu. „Tu verta geresnio“, – šnabždėjo jai į ausį gerbėjai, ir ji pati tai žinojo, todėl be didelės sąžinės graužaties nutarė skirtis. Su Rasa susitikome po maždaug 6-erių metų. Atrodė kiek senstelėjusi ir pavargusi, bet vis dar gana graži ir pasitikinti savimi.

Paklausta, ar iš gausaus gerbėjų būrio jau išsirinko tą vienintelį, tik liūdnai šyptelėjo: „Žinai, žiūrint iš kitos tvoros pusės, viskas atrodo kiek kitaip, nei įėjus į aptvarą. Nemaniau, kad pasaulyje tiek daug nevykėlių. Atrodė, maniškis – vienintelis toks. Dabar žiūriu, kad ne taip jau prastai jis atrodo bendrame alfonsų, girtuoklių, donžuanų ir šiaip jokių vertybių nei ambicijų neturinčių vienišų vyrų sąraše.“ Ir pasilenkusi šnipštelėjo į ausį: „O kad žinotum, kiek mūsų amžiaus vyrų beveik impotentai... Ką jau kalbėti apie sekso techniką – kunilingas daugumai jų skamba kone kaip keiksmažodis. Žinai, mieloji, nors sako, kad vandenyne yra daug žuvelių, bet didžiausios – jau išgaudytos.“

Ne linksmesnės ir su darbo pakeitimu susijusios istorijos. Ak, koks saldumas yra pokštelėti darbovietės durimis prieš tai išrėžus viršininkui viską, ką apie jį manai! Juk patyrusiam, kūrybiškam ir talentingam darbuotojui turėtų atsiverti visos durys. Įkvepiančių istorijų apie vyresnio amžiaus žmonių galimybes netrūksta. Štai Lee Yacoca, kompanijos „Ford“ gamyklų direktorius, pradirbęs joje 30 metų, iš darbo buvo atleistas 56-erių. „Senuką“ priėmė bendrovė „Crysler“ ir tikrai dėl to nesigailėjo – bankrutuojančią įmonę vos per kelerius metus jis pavertė rinkos lydere.

Deja, tokios ir panašios sėkmės istorijos yra veikiau išimtis nei taisyklė – visos šia tema kalbintos personalo atrankos specialistės it susitarusios tvirtina, kad, norint parduoti net ir labai kompetentingą vyresnį nei 40 metų darbuotoją, tenka nemažai paplušėti.

„Jei ryžotės keisti darbą, turite įvertinti, ar tikrai patobulėjote daugiau, nei amžius numušė jūsų vertę“, – perspėja psichologė G. Petronienė. Iš esmės tiems, kurie, peržengę per 40-metį, išėjo darbo, yra du keliai – nuosavas verslas arba politika. Jei nemasina nei viena, nei kita, užtrenkus darbovietės duris gali tekti ilgai varstyti darbo biržos dureles. O kur žadėtasis langas?!

Kuo aš blogesnė?!

„Posakis, kad, uždarius duris, atsiveria langas, iš esmės yra teisingas, – sako G. Petronienė. – Atsikračius senų dalykų, jų vietą neišvengiamai užima nauji. Tik nebūtinai tie nauji yra geresni. Kartais būna netgi blogesni, bet dažniausiai gauni tai, ką turėjai: tokio pat tipo vyrą, darbą... Eikvoji energiją norėdamas prisitaikyti, o rezultatas – tas pats.“ Kas tai – prakeikimas, bloga karma ar tiesiog sutapimai?

Psichoanalitikas Ericas Berne'as tai pavadintų gyvenimo scenarijumi, kurį esame pasmerkti kartoti tol, kol išmoksime svarbiausią pamoką – suprasime, kad šio spektaklio režisieriai ir pagrindiniai aktoriai esame mes patys, ir kad niekas nepasikeis, jei tik stumdysime dekoracijas ir keisime antraplanius aktorius.

„Labai svarbu išmokti gautas pamokas, suprasti, kokią klaidą darei, pasikeisti pačiam, – sako Genovaitė Petronienė. – Tapęs kitokiu žmogumi, ne tik kitaip tvarkai savo gyvenimą, bet ir kitus, aplinką pritrauki visai kitokią – juk panašus traukia panašų.“ Tad pajutus pavydą vyrus, darbus ar gyvenimo būdą keičiančioms draugėms reikėtų klausti ne, kuo aš blogesnė, o kuo aš geresnė? Ne už jas, o už ankstesnę save.

Permainos pačios savaime, pasak psichologės, nėra nei gėris, nei blogis. Jos gali būti tik būtinos arba nereikalingos.

„Permainos paprastai neatsiejamos nuo tam tikrų nuostolių, praradimų, tad neverta krimstis ar kompleksuoti, kad jūsų gyvenime jau seniai nevyksta jokių radikalių pokyčių ir jums jų net nesinori, – nuramina G. Petronienė. – Priešingai, tai yra ženklas, kad žmogus gyvena harmoningai, skiria pakankamai laiko ir dėmesio visoms gyvenimo sritims.“

„Viskas prasidėjo nuo prieš 3-ejus metus perskaitytos T. C. Campbello knygos „Natūralus būdas išvengti ligų“. Ji buvo labai rimtas postūmis keistis.V. Šabunkaitė-Poškienė

Noras keistis ne visada priklauso tik nuo aplinkybių, dažnai – ir nuo žmogaus charakterio, vertybių.

„Yra tokių adrenalino mėgėjų, kurie patologiškai linkę į permainas, – sako G. Petronienė. – Tai – vadinamieji trumpų distancijų bėgikai: tik baigė vieną projektą, iškart imasi kito. Tokie dažnai būna verslininkai. Jiems būtina mokėti neprisirišti prie rezultatų, greitai keistis.

Deja, kai kuriems trumpų distancijų bėgikams net ir santuoka yra trumpalaikis projektas – kai nurimsta hormonai, jie ieško naujo objekto. Tai rodo žmogaus paviršutiniškumą, tam tikras psichologines problemas, nemokėjimą spręsti konfliktų, puoselėti santykių – užuot keitę save, savo elgesį, jie keičia jausmų objektą.

Tai pasakytina ir apie darbo keitimą: jei imiesi naujos veiklos, negali pagilinti turimų įgūdžių.“ Pasak personalo atrankos specialistų, dabar ilgai sėdėti toje pačioje kėdėje vis dažniau laikoma ne pranašumu, o trūkumu, kita vertus, nepalankiai vertinami ir tie, kurie keičia darbą dažniau nei kas dvejus metus.

Kitas kraštutinumas – laikytis įsikibus to, kas jau seniai mirę, psichoterapeutei taip pat neatrodo patrauklus: „Būna ir patologinių delsikų – kurie bijo ir yra labai prisirišę. Viskas, kas nauja, jiems atrodo daug blogiau. Santykiai slegiantys, bet skirtis nesiryžtama, darbas netenkina, bet kas bus, jei nerasi kito? Tokius žmones keistis priverčia ryškūs įvykiai: ligos, netektys, bankrotas. Jei pradėtume keisti gyvenimą anksčiau, nelaukdami, kol užgrius visu sunkumu, nukentėtume kur kas mažiau.“

Deja, ne visi ryškūs įvykiai yra likimo siųstas išbandymas. Pasak G. Petronienės, daug ką prisišaukiame patys: liga neretai yra signalas, kad per mažai rūpinomės savimi, sutuoktinio neištikimybė rodo, kad neskyrėme reikiamo dėmesio santykiams.

„Nėra taip, kad gyveno sau laiminga šeima, atėjo trečias asmuo ir ją išardė. Kad įsiterptų trečias, tarp dviejų jau turi būti atsiradęs plyšys. Permainų grūdas dažniausiai nukrenta į išpurentą, paruoštą dirvą“, – sako G. Petronienė. – Pokyčius paprastai galima numatyti iš anksto.“

Kai esi pasiekęs viršukalnę, kartais verta kuo ilgiau pasimėgauti buvimu čia ir dabar, pasigėrėti prieš akis atsiveriančia panorama. Turint omenyje profesinę veiklą, tai vadinama horizontalia karjera – kai auga tavo profesionalumas, o ne lipi vis aukščiau karjeros laiptais. Kalbant apie santykius, – tai gebėjimas atrasti naujas esamo partnerio spalvas. Jei tai – asmeninis gyvenimas, verta ieškoti naujų pomėgių, draugų, mokytis naujų dalykų ar atgaivinti seniai pamirštus.

Ryžtui sustiprinti išplaukiau į kelionę jachta „Ambersail“. Ten, jūroje, pasitikdama saulę prie jachtos šturvalo, supratau: jei galiu TAI, tai galiu viską.Fotografė A. Barysienė

Regis, metafora apie pelke virstantį stovintį vandenį nėra visai teisinga – juk daugybė ežerų ramiai tyvuliuoja toje pačioje vietoje tūkstančius metų ir nė neketina pelkėti. Taip nutinka dėl daugybės į juos įtekančių ir ištekančių srovių bei giluminių versmių. Tereikia šiuos atrasti.

JEI NUTARĖTE KEISTIS...
Pataria psichoterapeutė Genovaitė Petronienė

* Pradėkite nuo nedidelių pokyčių. „Ryžtingai trenkti durimis nėra nei valios, nei stiprybės ženklas. Panašiai elgiasi alkoholikai: arba geria be saiko, arba negeria nė lašo. Kur kas sveikiau ir ne taip skausminga keistis pamažu: jei pašlijo santykiai, iš pradžių bandykite juos taisyti, mokykitės daugiau gyventi dėl savęs, pabūti atskirai. Jei niekas nepadės, bent jau žinosite, kad padarėte ką galėjote.“

* Mokykitės naujų dalykų. „Kartais keistis paskatina noras pabėgti nuo rutinos, pavydas, kad kiti gyvena įdomiau. Pirmiausia atsikratykite stagnacijos: atgaivinkite dalykus, kurie patiko, mokykitės naujų. Aišku, jei kas nors jūsų gyvenime yra sugedę iš esmės, kosmetinis remontas nepadės – teks imtis rimtesnių pokyčių.“

* Nusistatykite terminą. „Joks pokytis nevyksta ramia širdimi, tad nusiteikite, kad bus abejonių, apgailestavimų, neretai norėsis grįžti atgal, bet tai nereiškia, kad jūsų pasirinkimas yra neteisingas. Svarbu, kad šis periodas neužsitęstų. Tai labai sekinantis dalykas, trukdantis teisingai apsispręsti. Laikas šiuo atveju nėra geriausias patarėjas – geriau nusistatykite aiškų galutinio sprendimo terminą ir jo laikykitės.“

* Konsultuokitės. „Tarkitės su kuo daugiau žmonių, bet turėkite galvoje, kad patarimai neretai yra subjektyvūs, tad labiau paisykite nuomonės tų, kuriems jus dominančioje srityje neblogai sekasi. Nesitarkite dėl santykių su moterimi, kuri pati kenčia santuokoje arba yra kelis kartus išsiskyrusi, dėl darbo – su žmogumi, kuris neseniai bankrutavo arba keičia darbą kasmet. Žmonės neretai duoda netinkamus patarimus iš pavydo, net jei šis yra nesąmoningas.“

Fotografė Aušra Barysienė (52 m.) nesigaili rinkodaros vadovės pareigas dienraštyje „Verslo žinios“ iškeitusi į fotografavimą.

„Dirbau „Verslo žiniose“ 17 metų – nuo pirmo laikraščio numerio, paskutinius 7-erius metus buvau rinkodaros vadovė. Prieš 9-erius metus gavusi dovanų fotoaparatą, pradėjau fotografuoti. Fotografija pagavo iš karto ir rimtai. Lankiau specialius kursus, perskaičiau daugybę knygų, ieškojau informacijos internete, dalyvavau visur, kur tik galėjau sužinoti ir išmokti ką nors nauja. Kai pomėgiui pradėjau skirti vis daugiau laiko, derinti hobį ir darbą darėsi vis sunkiau. Nors darbas patiko, širdis buvo jau kitur. Artėjant penkiasdešimtmečiui, staiga tapo aišku: jei noriu ką nors pakeisti, turiu daryti tai dabar arba nepadarysiu niekada.

A. Barysienė: artėjant penkiasdešimtmečiui tapo aišku: jei noriu ką nors pakeisti, turiu daryti tai dabar.
Asmeninio archyvo nuotr.
Baimės nejaučiau: ankstesniame darbe, kurdama ir vystydama naujus produktus, buvau įgijusi ir žinių, ir patirties. Man buvo svarbu, kad suprastų ir palaikytų šeima, o ji manimi tikėjo. Aplinkiniai reagavo įvairiai: vieni pritarė, kiti nesuprato, kaip galima gerą poziciją darbe ir puikų atlyginimą iškeisti į nežinią, laikė mane ekscentriška avantiūriste.

Beje, tos permainos nebuvo nutrūktgalviška avantiūra – buvau viską suplanavusi, apgalvojusi visus „kas, jeigu“, pasvėrusi „už“ ir „prieš“, suskaičiavusi, kaip išgyvensiu pirmus metus. Jaučiausi ramiau ir dėl to, kad vaikai buvo jau užauginti, kad turiu užnugarį – vyrą. Tiesa, prašyti jo pinigų taip ir neteko.

Ryžtui sustiprinti išplaukiau į kelionę jachta „Ambersail“. Ten, jūroje, pasitikdama saulę prie jachtos šturvalo, supratau: jei galiu TAI, tai galiu viską. Gailėtis dėl sprendimo neteko. Tiesa, pirmais metais reikėjo apkarpyti savo norus, iki minimumo susimažinti išlaidas, tačiau reklama keliavo iš lūpų į lūpas, užsakymų gausėjo. Šiandien darbo trūkumu jau nesiskundžiu – ne tik fotografuoju, bet ir kitus mokau.

2013-iaisiais fotografijos kursą pradedantiesiems turėjau papildyti net du kartus. Buvau pakviesta dėstyti kolegijoje, bet, padirbusi pusę metų, sutarties nepratęsiau – galutinai supratau, kad noriu dirbti tik savarankiškai. Manau, kad pokyčiai visada išeina į naudą. O jei ne į naudą, tai – į patirtį, kaip sako viena mano draugė. Svarbiausia norint dirbti savarankiškai ir sau – geras planas ir disciplina.“

Aksesuarų kūrėjos Vilijos Šabunkaitės-Poškienės (45 m.) gyvenimo pokyčiai prasidėjo, kai ji nustojo valgyti mėsą: pradėjusi tobulėti dvasiškai, moteris paliko vyrą ir išsikėlė gyventi į sodybą.

„Viskas prasidėjo nuo prieš 3-ejus metus perskaitytos T. C. Campbello knygos „Natūralus būdas išvengti ligų“. Ji buvo labai rimtas postūmis keistis. Man norisi verkti dėl žmonių ribotumo: per maistą vykdomas žmonijos genocidas, iš pradžių esame paverčiami maisto įkaitais, o paskui tampame farmacininkų įkaitais. Kai žmogus sveikai maitinasi, šviesesnės jo mintys, jis mažiau reaguoja į išorinius dirgiklius, viskas atrodo paprasčiau. Atsiranda energijos, pozityviau žvelgiama į gyvenimą.

Tai neįvyksta iškart – priklausomybė nuo maisto didžiulė, tas kelias nelengvas, jis neskirtas žmonėms, kurie nori viską gauti lengvai. Kol apnuodytas organizmas valosi, tenka išgyventi daug neigiamų dalykų: sąnarių skausmus, nuotaikų kaitą, bet manęs tai negąsdino. Mėsą vertinau kaip purvą, mirtį, žinojau, kad nenoriu to purvo. Dabar jaučiuosi puikiai. Sveikai valgau, anksti keliuosi, daug laiko praleidžiu su savimi ir gamtoje, kasdien darau kvėpavimo pratimus, maudausi upėje ir einu dvasinio tobulėjimo keliu.

Kai keitiesi pats, keičiasi ir aplinka. Šią vasarą apsisprendžiau visam laikui persikelti į sodybą (tris dukras – 10, 19 ir 26-erių metų – ir vyrą turinti Vilija čia gyvena viena – aut. past.). Sunkiausia buvo suprasti, kad man su vyru ne pakeliui, kad skiriasi mūsų požiūriai, dvasinės vertybės. Arba turi eiti paskui mane, arba lieki. Iš pradžių atitolau ir nuo artimų draugų – norėjau pasidalinti su jais savo atradimais, o jie siūlė „atsiknisti su tom savo nesąmonėm“. Dabar tie ryšiai vėl atsigauna – tiesiog stengiamės neliesti kai kurių temų.

Kūryboje šiuo metu šioks toks štilis, esu labiau paieškų kelyje. Nesakau, kad nepatyriau dėl to nerimo, juk saugumas šiais laikais labai siejamas su uždirbamais pinigais, bet pamažu išmokau gyventi šia diena, ir viskas tapo labai paprasta. Jei šią akimirką man visko užtenka, kodėl turiu sielotis dėl to, kas bus rytoj? Manau, kad žmonės, jei nustotų krimstis dėl vakarykštės dienos ir nerimauti dėl rytojaus, jaustųsi kur kas laimingesni ir saugesni. Reikėtų pasikliauti ta aukštesne jėga, kuri mus veda, ir savimi, turi aktyviai dalyvauti savo paties gyvenime. Dėl nieko nesigailiu ir nieko nesistengiu susigrąžinti – jei upė teka į jūrą, ji negali atsisukti ir tekėti atgal. Kai tai supranti, viską tiesiog paleidi.“

****

Atsakykite į klausimus, ir vienam jūsų (išrinktam burtų keliu) padovanosime pusmečio žurnalo „Moteris“ prenumeratą!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis