Kaip kultūros kūrėjai ir menininkai virsta aktyvistais ir kokias formas renkasi savo protestui, ji analizuoja naujoje knygoje „Tarytum ruošėmės tikram veiksmui. Kultūros kūrėjai ir protestas“ (išleido „Kitos knygos“ ir VDA leidykla). Čia aptariami trys urbanistiniai judėjimai, bene ryškiausi kultūros kūrėjų įsitraukimu: už „Lietuvos“ kino teatrą (2005–2011), prieš Reformatų skvero rekonstrukciją (2018–2019) Vilniuje ir prieš Nemuno krantinės gatvės projektą Kaune (2019–2024).

Apie tai, kodėl kultūros kūrėjai dalyvauja urbanistiniuose judėjimuose, kaip jie keičia protesto politikos veidą Lietuvoje, knygos autorę kalbino kultūros apžvalgininkė Monika Gimbutaitė. Pokalbis skambėjo Vilniaus knygų mugėje.

Pavadinimas „Tarytum ruošėmės tikram veiksmui“ yra nuoroda į menininkės Auksės Petrulienės citatą, kuri nusako ir paties lietuviško kultūrinio aktyvizmo neapibrėžtumą, kai nuolat tikimasi „tikro“ protesto ir „tikrų“ rezultatų. Ką galime laikyti tuo „tikru“ protestu ir kodėl lietuviškieji kultūrinio aktyvizmo atvejai tarsi ne visai į šią kategoriją patenka?

Kai ėmiau interviu šiai knygai, menininkė Auksė Petrulienė pasakojo apie Kauno Žemųjų Šančių bendruomenę, jos vykdytas menines veiklas, kuriose ji dalyvavo ne kaip bendruomenės narė, bet kaip menininkė.

Auksė ir keletas kitų menininkų bei jos šeimos narių aktyviai protestavo prieš medžių kirtimą Kaune Smetonos alėjoje. Įsitraukusi į protestą ji pasakojo staiga pajutusi, kad visos žinios, kurių reikėjo, visi įrankiai jau yra, nes buvo anksčiau išbandyti kitose meninėse veiklose su bendruomene. Atrodė, lyg visą laiką iki tol ruoštasi protestui, tikram veiksmui.

Neapibrėžtumas ir tikro veiksmo ilgėjimasis dažnai jaučiamas aktyvistų pasakojimuose. Iš kur tai ateina? Faktorių daug. Vienas jų – mūsų sąmonėje įdiegtas tikro protesto, tikros revoliucijos įvaizdis, susijęs su Lietuvos Sąjūdžiu. Visi jo tarsi ilgisi. Tai net trukdo mažesnį judėjimą suvokti kaip tikrą protestą, nes nenueiname iki tokių įspūdingų rezultatų, nepaisant to, kad stengiamės, kad susirenka žmonės.

Kultūros bendruomenės atstovų ir atstovių įsitraukimo į protestus per nepriklausomybės laikotarpį buvo ir daugiau, bet knygoje pasirinkti būtent šie trys. Kodėl?

Ateinu iš menotyros lauko, man įdomus kultūros veikėjų plačiąja prasme – įvairių sričių menininkų, kuratorių, rašytojų, kritikų, žmonių, dirbančių su tekstais, viešųjų intelektualų – dalyvavimas socialiniuose politiniuose procesuose. Knygoje aptariami trys pavyzdžiai yra ryškiausi tuo, kad juose galime matyti tikrai labai svarų kultūros žmonių indėlį į protestą.    

Svarbu ir tai, kad per juos galime gana aiškiai atverti visą spektrą kitų iniciatyvų, tarkim, viešų debatų, diskusijų apie miesto politiką. Tai viešõsios erdvės, urbanistinės plėtros, gamtos mieste klausimai, taip pat valdžios bendradarbiavimo ar nebendradarbiavimo su miestiečiais ir bendruomenėmis klausimai.

Man labai patiko knygoje pavartotas profesinio nuovokumo terminas. Profesinis nuovokumas kaip katalizatorius, paskatinantis kultūros bendruomenės narius ir nares įsitraukti į protestus...

Profesinis nuovokumas yra ne tik viena iš priežasčių, skatinančių kultūros kūrėjus dalyvauti protesto politikoje, bet ir prizmė, per kurią žvelgdami jie dažnai gali pastebėti daromą neteisybę ne tik vienu konkrečiu atveju, bet ir gerokai platesniu mastu, sistemiškai. Jų išsilavinimas, praktinė patirtis ir įsitraukimas į kultūros lauką dažnai padeda įžvelgti struktūrines problemas ir iškelti jas protesto kontekste. Tarkim, kažkur stovi kino teatro pastatas, kurį planuojama nugriauti, kitur yra paminklas, kurį planuojama nukelti. Daug kam tai gali pasirodyti du atskiri, nesusiję atvejai. Tuo tarpu kultūros kūrėjo profesinis nuovokumas leidžia įžvelgti ryšį, pastebėti, kaip šie planai pagrindžiami tikslingai plėtojamu desovietizacijos diskursu.

Turbūt dauguma viešųjų erdvių klausimus keliančių intelektualų ir menininkų pasakytų, kad profesinės įžvalgos ir žinios, kuriomis remiamės įvardindami tam tikras struktūrines problemas, ir argumentai, kuriuos pateikiame, nėra galios pozicijoje esančių žmonių išklausomi ir girdimi. Galutiniai sprendimai dažnai priimami pasitelkiant argumentus, susijusius su finansavimu, urbanistinės plėtros poreikiu, o ne žinias ir vertybes, kurias palaiko profesinį nuovokumą kultivuojantys intelektualai ir menininkai.         

Dar viena knygoje  labai sudominusi samprata – moralinė baterija. Kiek moralinę bateriją ir abu jos polius iš tiesų pavyksta įveiklinti protestuose Lietuvoje?

Aiškumo dėlei moralinę bateriją (ang. Moral battery ) galima vadinti emocine baterija. Tai Jameso M. Jaspero terminas, kurį naudoja socialinių judėjimų tyrėjai kalbėdami apie emocijas ir jų reikšmę politikoje, socialiniuose judėjimuose, protesto politikoje. Kaip baterija turi du polius, teigiamą ir neigiamą, taip bet kokiam efektyviam socialiniam ar protesto judėjimui reikalinga įdarbinti dvi priešingas emocijas, kad veiksmas iš tikrųjų vyktų ir vystytųsi. Jeigu pradėję nuo neigiamos emocijos, pasipiktinimo, kuris dažnai yra daugumos protestų inspiracija, nejudame link teigiamos emocijos, į kurią siekiama transformuoti neigiamą emociją, tai judėjimas labai greitai nuslopsta.

Geras pavyzdys lietuviškame kontekste – judėjimas už „Lietuvos“ kino teatrą. Buvo siekiama, kad jo vietoje nepastatytų daugiabučio. Vieni iš judėjimo organizatorių, menininkai Nomeda ir Gediminas Urbonai, kaip teigiamą šio judėjimo emociją įvardijo orumo jausmą. Mes siekiame orumo, teigė jie, net jeigu judėjimo pirminė varomoji jėga yra pasipiktinimas ir nusivylimas ir jeigu viltis, kad kažką pasieksime kovodami prieš stambias korporacijas, yra menka. Judėjimo nariams atrodė svarbu išlaikyti orumą ir turėti teisę pasakyti, kad nesutinka su esama situacija ir siūlomais sprendimais.

„Lietuvos“ kino teatro atvejis turbūt daugiausiai aprašytas ir išdiskutuotas, tyrinėtas ir tavo pačios ankstesniuose darbuose. Taip pat tai vienas problemiškesnių kultūrinio aktyvizmo atvejų Lietuvoje. Nors menininkai Urbonai aiškiai įvardijo, kad „Pro-testo laboratoriją“ jie kuria kaip meno projektą, dalis oponuojančių balsų teigė, kad protestu buvo tarsi pasinaudota dėl asmeninių meninių tikslų. Menotyros lauke „Pro-testo laboratorija“ kaip tik dažniau įvardijama kaip aktyvizmo, o ne kaip meno projektas. Kaip išpainioti šitą kebeknę ir kur link pačiai norėtųsi atvesti šį klausimą?

Asmeniškai net nesiekčiau išpainioti. Jeigu menininkai „Pro-testo laboratoriją“ laiko savo meno projektu, mes galime apie jį kalbėti kaip apie meno projektą, bet lygiai taip pat ir kaip apie protesto veiksmą. Patys menininkai ir kiti judėjimo nariai dalyvavo ne viename teismo procese, remdamiesi įstatymų baze, teikė galybę teisinių dokumentų įvairioms įstaigoms, kad pasiektų savo tikslą. Akivaizdu, kad tai yra ir aktyvizmo, arba protesto judėjimo, ne tik meno projekto, pavyzdys.

Aš pati asmeniškai niekados nevengiau sakyti, kad „Pro-testo laboratorija“ buvo meno projektas. Tačiau šioje knygoje turėjau tikslą kalbėti apie protesto politikos atvejį, visai neanalizuodama meninės pusės. Kitaip tariant, knygoje kalbama apie judėjimą už „Lietuvos“ kino teatrą, o ne apie „Pro-testo laboratoriją“ kaip meno projektą. Aišku, tie konfliktai, kurie 2005 m. kilo tarp menininkų ir kitų aktyvistų, nepatenkintų menininkų darbo etika ar sakiusių, kad protestas nusavintas, parodo, kaip nuo to laiko pasikeitė mūsų meno laukas. Dauguma menininkų, ypač jaunesnės kartos, nebedirba taip, kaip jų kolegos dirbo šio šimtmečio pirmajame dešimtmetyje. Dabar daug dėmesingiau žvelgiama į bendradarbiavimą, aiškiai įvardijama, kas kokius vaidmenis prisiima.

Mūsų šalyje labai mažai organizacijų, kurių kasdienė veikla būtų palaikyti viešąjį interesą, įskaitant protestų organizavimą ir atstovavimą teismuose. Dauguma žmonių įsitraukia į protestus ir aktyvizmą laisvalaikiu. Laisvalaikio aktyvizmas gali greitai išsikvėpti. Tačiau jeigu menininkas dalyvauja protesto judėjime ir žvelgia į protestą kaip į meno projektą, skirdamas savo darbo laiką, jo indėlis į protestą tampa svaresnis. Entuziazmu pagrįstas dalyvavimas įprastai netrunka ilgai.

Rašant tiek apie „Lietuvos“ kino teatrą Vilniuje, tiek apie „Garso“ kino teatrą Panevėžyje, knygoje paminima, kad neretai protesto oponentai stengiasi balsų ir interesų daugį susiaurinti, taip tarsi sumažindami neteisybės mastą ir grupę, kuri tą neteisybę patiria. Tačiau galbūt kaip tik vieningos pozicijos stoka ir lemia, kad nepavyksta prisibelsti iki politinės arenos, padaryti pokyčio?

Viskas priklauso nuo to, kaip judėjimo organizatoriai sugeba įdarbinti skirtingus interesus. Aišku, jeigu jų yra daug ir labai įvairių, gali atsirasti chaoso ir nesutarimų, kaip buvo „Lietuvos“ kino teatro atveju, kai vieniems rūpėjo kinas, kitiems – pastatas, dar kitiems – viešoji erdvė priešais pastatą ar senamiesčio struktūra.

Ir vis dėlto, mano nuomone, daugiabalsiškumas yra privalumas. Kai į protestą įtraukiama daugiau skirtingų visuomenės grupių, kritikams būna sunkiau teigti, kad esą čia tik mažõs grupelės, turinčios labai siaurą interesą, problema. O juk būtent taip dažnai ir stengiamasi nugesinti protestus. Tai įprasta viešųjų ryšių strategija: priešininkai sako, pavyzdžiui, kad mieste gyvena pusė milijono žmonių, o kokybišką gerą kiną mėgsta tik saujelė – ar tikrai jų interesai gali būti svarbesni negu visų kitų?

Aktyvistams ir kitiems veikėjams, kurie nori daryti įtaką politikai, svarbu atremti tokius argumentus. Pasakyti, kad, nepaisant to, jog kažkur gyvena daugybė žmonių, nereiškia, kad visiems jiems rūpi konkretus klausimas. Tik tie, kuriems rūpi, kurie ateina išsakyti savo nuomonės, yra suinteresuota visuomenė, į kurios nuomonę ir reikia atsižvelgti konkrečiu klausimu. Beje, terminas „suinteresuota visuomenė“ vartojamas įstatymuose. Tad mes neprivalome atsižvelgti į visus Vilniaus gyventojus visais klausimais, bet jeigu yra žmonių, kuriems tam tikra problema labai aktuali, tai jie būtinai turi būti įtraukti į diskusiją, nes jie yra suinteresuotieji.

Suinteresuotieji kartais gali norėti ne pokyčio, o kaip tik priešingo veiksmo? Kaip rašoma knygoje, kartais miestiečiai imasi ginti būtent tarpinę sąstingio būseną. Toks buvo judėjimo už Reformatų skverą atvejis. Kodėl toji sąstingio būsena gali būti vertinga?

Sąstingis urbanistinėje politikoje yra labai plati sąvoka, galinti turėti ir teigiamą, ir neigiamą konotaciją. Apie sąstingį galime kalbėti kaip apie tarpinę būseną, kuri gali būti naudinga. Pavyzdžiui, „Lietuvos“ kino teatras, uždarytas 2005 metais, šiek tiek daugiau negu dešimtmetį stovėjo nenaudojamas, kol vietoj jo pastatytas MO muziejus. Tie, kurie nepritarė protestui, tuo sąstingio laiku ne sykį kalbėjo: „Štai, ką jūs pasiekėte, –  apleistas pastatas miesto centre, piktžaizdė, kuri mus visus piktina. Ar už tai jūs kovojote?“

Tačiau per šį sąstingio laikotarpį, visų pirma, įvyko visa virtinė pokyčių, pastato savininkai keitėsi ir, nors kino teatras ir nebuvo išsaugotas, vietoje planuotų statyti daugiabučių čia iškilo muziejus. Antra, šis sąstingis buvo „gydantis“: atidarius muziejų nemaža dalis kultūros bendruomenės tiesiog džiūgavo. Vargu, ar reakcija būtų buvusi tokia pozityvi, jeigu nebūtų buvę pertraukos. O juk būtent taip atsitiko Panevėžyje nugriovus „Garsą“ ir pastačius Stasio Eidrigevičiaus muziejų. Ir nors šį atvejį bandoma pateikti kaip sėkmės pavyzdį, panašų į Vilniaus MO muziejų, iš tikrųjų jis visai kitoks. Nors Panevėžyje vietoj kino teatro irgi iškilo ne daugiabučiai, tie žmonės, kurie protestavo prieš jo nugriovimą, ilgai, o gal ir niekada neis į naująjį meno centrą, nes pokytis buvo pernelyg staigus.

Priežastys, kodėl neįvyksta politinis pokytis, gali būti ir proziškos. Pavyzdžiui, Reformatų skvero atveju, savivaldybės argumentas buvo būtinybė įsisavinti jau gautas – rekonstrukcijai skirtas – Europos Sąjungos lėšas. Kiek kultūros bendruomenei, kuri įsitraukia į protestus, yra svarbu žinoti vykstančius politinius, administracinius procesus? Ar svarbios teisinės žinios?                                             

Labai svarbios. Kasdienėje kalboje protestas – tai, kai žmonės susirenka su plakatais, kažko prašo, kažko reikalauja. Tačiau tai tik paviršinė protesto išraiška, kaip ledkalnio viršūnė, kurią mes matome, kurią labai gerai nušviečia žiniasklaida. Pagrindinis protesto politikos darbas dažnai yra nematomas, povandeninis. Tai teisinės, administracinės priemonės, poveikio darymas siekiant, kad būtų pakeisti įstatymai. Vienas iš judėjimo „Už Lietuvą be kabučių“ dalyvių, muzikas Tomas Bakučionis, judėjimo metu apsigynė teisės magistrą. Nežinau, kiek sprendimą studijuoti teisę nulėmė judėjimas, bet įgytos žinios neabejotinai pravertė, ypač kai judėjimo nariai patys tapo ieškovais ir atsakovais ne vienoje byloje.

Palyginti su „Lietuvos“ kino teatro ir Reformatų skvero atvejais, Žemųjų Šančių bendruomenės situacija atrodo kiek kitokia. Turime vietos bendruomenę, susibūrusią ne dėl protesto, bet anksčiau. Ar galima būtų teigti, kad bendruomenės, kurios jau turi tvarius ryšius, gali pasiekti ilgalaikiškesnį rezultatą protesto atveju?

Jeigu šitą knygą būčiau išleidusi kiek anksčiau, būčiau galėjusi rašyti, kad Šančių bendruomenės judėjimas yra pavyzdys, kad protestu galima pasiekti pirminių tikslų. Po daugkartinių protestų 2022 metais iš Kauno savivaldybės buvo gautas pažadas, kad nauja rajono plėtros vizija bus derinama ir rengiama kartu su bendruomene. Visi džiaugėmės, bet kartu jutome nerimą, kad tai gali būti priešrinkiminis kompromisas – artėjo savivaldybių rinkimai. Nuogąstavimas pasitvirtino pernai, kai buvo pateiktas naujas, jau ketvirtasis, Nemuno krantinės gatvės projektas – ir vėl be derinimo su vietos bendruomene. Beveik paskutinę akimirką, prieš atiduodama knygą redaktorei dar spėjau įrašyti, kad Kauno regioninė architektūros taryba vis dėlto patvirtino projektą ir jis, panašu, bus įgyvendintas. Šiemet paaiškėjo, kad išties, vilčių bendruomenė nebeturi – gatvė tikrai bus.

Vis dėlto reikia nepamiršti, kad Šančių bendruomenės protestai vyko nuo 2019 metų. Jeigu būtų buvęs įgyvendintas pirminis projektas, jis būtų buvęs gerokai agresyvesnis. Dabartinis Nemuno krantinės gatvės projektas nuosaikesnis: gatvė sutrumpinta, eismo intensyvumas sumažintas, padaryta kitų nuolaidų. Taigi judėjimas davė vaisių. Tokie judėjimai svarbūs ne tik savo tiesioginiais rezultatais, bet ir tuo, kad jie ugdo pilietiškumą ir pasipriešinimo įgūdžius, stiprina bendruomenes, didina visuomenės atsparumą krizėms, kuria piliečių tinklus, kuriuose keičiamasi žiniomis, galų gale įkvepia kitas bendruomenes ir judėjimus.

Didelė dalis socialinių judėjimų ir protestų pasiekia tik dalį tikslo, neretai ir pralaimi, o tikrai dideli pokyčiai įvyksta tik dirbant labai ilgą laiką. Institucijos, korporacijos, valdžios struktūros, kurios dažnai stovi priešingoje barikadų pusėje nei protestuotojai, beveik visada turi daugiau išteklių – ir žmogiškųjų, ir finansinių, ir viešųjų ryšių. Antai, kalbant apie didžiuosius socialinius judėjimus, pavyzdžiui, moterų teisių judėjimą arba pilietinių teisių judėjimą Amerikoje, kuriuo siekta panaikinti rasine diskriminacija paremtus įstatymus, rezultatų siekiama dešimtmečiais. Bet kuriuo atveju tam, kad visuomenės grupių mobilizacija būtų efektyvi, o judėjimas – ilgalaikis, visada labai svarbūs jau esami ryšiai. Jeigu ne pilietinės organizacijos, tai miesto bendruomenių, kaimynų, netgi profesiniai ryšiai. Tai puikiai įrodė Žemųjų Šančių bendruomenė, gebėjusi greitai reaguoti į problemą.

Knyga apima procesus nuo 2005-ųjų iki 2019-ųjų. Ar per šį laikotarpį pastebėta ryškesnių pokyčių? Ką galima pasakyti apie meno bendruomenės atstovų ir atstovių įsitraukimo į aktyvizmą būdus, apie tai, kaip priimamos protesto idėjos?

Vienas esminių pokyčių aktyvizmo lauke visame pasaulyje yra socialinės medijos. 2005-ieji buvo lūžio metai. Tai, ką šiandien vadiname socialiniais tinklais arba socialinėmis medijomis, tada tiktai radosi. Kai 2010–2012 vyko Arabų pavasaris, apėmęs protestus ir revoliucijas ne vienoje Vidurinių Rytų ir Šiaurės Afrikos šalyje, daug kalbėta apie tai, kad tik dėl socialinių medijų visuomenėms pavyko taip sėkmingai mobilizuotis. Nors socialiniai tinklai tikrai nebuvo vienintelis šių judėjimų katalizatorius, tačiau juos pasitelkus protesto organizavimo būdas pasikeitė iš esmės.

Šiandien aišku, kad socialinės medijos, kaip ir lazda, turi du galus. Iš vienos pusės, lengva greitai mobilizuoti žmones. Vienas tokių atvejų – sėkminga protesto akcija Romaino Gary skvere Vilniaus Basanavičiaus gatvėje 2024 metų vasarą, siekiant neleisti iškirsti medžių. Labai greitai susirinko tikrai didelė žmonių minia. Iš kitos pusės, socialinės medijos keičia mūsų įpročius dalyvauti protestuose gyvai. Dažnam užtenka dalintis turiniu, skleisti naujienas ir piktintis internete. Ar ateityje pakaks ryžto išeiti į gyvą susitikimą? Manau, tai labai priklauso nuo pačių aktyvistų, moralinės-emocinės baterijos įdarbinimo. Susitikus gyvai žymiai stipriau išgyvenamas ir pyktis, ir ryžtas veikti, pakeisti situaciją, dalyvauti priimant sprendimus. Taigi vilties yra. Vis dar susitinkam gyvai, kai yra tikras reikalas.