Gydytoją pakalbinti nebuvo paprasta – jos kasdienybė kupina netikėtų skambučių, sudėtingų sprendimų ir jautrių akimirkų. Donorystės procese kiekviena valanda ir minutė gyvybiškai svarbi: įvykus smegenų mirčiai organizmo funkcijos pradeda silpti, tad norint, kad organai išliktų tinkami transplantacijai, reikia nuolatinės medikų priežiūros. Tuo pat metu būtina surasti mirusiojo artimuosius, pranešti jiems žinią apie netikėtą netektį ir pasikalbėti apie donorystę. Tai pokalbis, kuriam niekas nebūna pasiruošęs, bet jis gali išgelbėti ne vieną gyvybę.
Visgi, vos radusi laisvesnį pusvalandį, gydytoja Diana atvėrė ne tik savo profesinę pusę, bet ir atvirą, atjaučiančią širdį. Ji kalba jautriai, bet mediciniškai tiksliai. Jai donorystė – tai ne tiesiog medicininė procedūra, o galimybė padovanoti gyvenimą tiems, kuriems tai paskutinė viltis pasveikti.
Dar vaikystėje žinojote, jog gelbėsite gyvybes – būsite gydytoja? Kada pirmą kartą pajutote, kad medicina – Jūsų pašaukimas?
Kaip pasakoja mano mama, grįžusi iš darbo namo rado mane labai nuliūdusią. Ji paklausė, kas atsitiko – o aš atsakiau, kad susirgo mano mylimiausias žaislinis meškinas. Bet užteko penkių minučių ir rūpesčiu „pagydžiau“ jį pati. Matyt, tada manyje ir įvyko tas pirmas lūžis – noras gelbėti, rūpintis, būti reikalinga kitiems.
Pirmoje klasėje visi žinojo, kad būsiu gydytoja – apie tai kalbėjau aiškiai ir garsiai. Aš labai mėgau dainuoti ir mokytoja kartą pasakė, kad būsiu puiki muzikos mokytoja, o aš labai supykau. Grįžusi namo mamai pasakiau: „Muzikos mokytoja nebūsiu! Būsiu vaikų gydytoja ir vaikams dainuosiu, kad jie greičiau pasveiktų“ (šypsosi).
Bėgo metai, o tas noras niekur nedingo, priešingai – tik stiprėjo. Mama kartais sakydavo: „Gal nepasakok visiems, o jei nepavyks įstoti...“ Bet aš visada atsakydavau: „O kodėl negaliu pasakoti, juk tai mano svajonė?“
Ligoninė man niekada neatrodė bauginanti – ji kėlė smalsumą ir pagarbą. Vėliau, jau studijuodama mediciną, pasirinkau anesteziologiją ir reanimatologiją, nes tai sritis, kurioje reikia ne tik žinių, bet ir greitos reakcijos, gebėjimo išlikti ramiam kritinėse situacijose.
Jūsų profesiniame kelyje ypatingą vietą užima donorystė. Kaip ji atsirado Jūsų gyvenime?
Donorystė į mano profesinį gyvenimą atėjo rezidentūros metais. Tuo metu Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje Kauno klinikose buvo formuojama organų donorystės koordinatorių komanda – ir man buvo pasiūlyta prie jos prisijungti. Tai buvo naujas, tuo metu dar gana nepažintas kelias. Sutikau nedvejodama, bet tik pradėjusi dirbti supratau, kiek iš tiesų ši sritis reikalauja ne tik medicininių žinių, bet ir didžiulės emocinės stiprybės. Reikia bendrauti su žmonėmis vienu skaudžiausiu jų gyvenimo momentų, kai jie netenka artimojo ir kartu kalbėti apie galimybę išgelbėti kitus.
Tai buvo patirtis, kuri mane suformavo kaip gydytoją – tiek profesine, tiek žmogiška prasme.
Tai kaip vyksta organų donorystės procesas...
Donorystės procesas prasideda tada, kai donorinėje ligoninėje, reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje, pacientui diagnozuojama smegenų mirtis – negrįžtama būsena, kai žmogaus smegenys nebefunkcionuoja, jis miręs, tačiau kurį laiką gyvybines organizmo funkcijas palaiko medicininė įranga. Tada mes, anesteziologai-reanimatologai, vertiname, ar žmogus gali tapti donoru. Jei gali – atkeliaujame prie sudėtingiausio ir jautriausio etapo – pokalbio su artimaisiais. Tik jų ištartas taip leidžia tęsti donorystės procesą. Prasideda proceso koordinavimas: ruošiame donorą, informuojame Nacionalinį transplantacijos biurą, laukiame informacijos – į kurį transplantacijos centrą keliaus organas, pasitinkame atvykstančias eksplantacijos komandas, pradedama organų eksplantacijos operacija.
Visuose etapuose mano vaidmuo – būti šalia visų: ir artimųjų, ir gydytojų bei slaugos personalo komandos. Užtikrinti, kad viskas vyktų sklandžiai, pagarbiai ir profesionaliai.
Tai – neabejotinai jautri ir emociškai sunki sritis. Kaip pavyksta kalbėtis su žmonėmis, ką tik netekusiais artimo?
Taip, tai vienas sunkiausių momentų šiame procese. Tu susitinki su Donoro artimaisiais gyvenimo lūžio taške – kai skausmas dar labai šviežias, kai pasaulis, rodos, subyrėjęs. Svarbiausia – būti šalia. Kartais tiesiog pabūti, tylėti, palaikyti žvilgsniu. Leisti žmogui kalbėti, išjausti, būti išgirstam.
Labai svarbu suprantamai, bet jautriai paaiškinti, kas yra smegenų mirtis – kad tai ne koma ar grįžtama būsena, o mediciniškai konstatuota mirtis. Kai žmonės tai supranta, jie gali priimti sąmoningą sprendimą dėl donorystės. Svarbu, kad sprendimas būtų priimtas laisvai ir supratus. Man svarbiausia, kad artimieji išeitų žinodami viską – kas yra organų donorystė, kokia jos prasmė ir kiek daug ji gali reikšti tiems, kurie laukia donorinio organo. Juk vienas donoras gali išgelbėti net septynis žmones.
Aš visada gerbiu artimųjų sprendimą, koks jis bebūtų. Tai jų vidinis apsisprendimas. Būna atvejų, kai iš pradžių organų donorystei pasakoma „ne“, bet po atviro ir nuoširdaus pokalbio sprendimas pasikeičia. Tada jis būna tikras – iš širdies.
O kartais tas „ne“ išlieka – ir tai taip pat gerbtina.
Mano tikslas – ne įkalbėti, o padėti suprasti, kad net artimojo netekties skausme gali slypėti galimybė padovanoti gyvenimą kitiems.
Klaipėdos regione įvyko proveržis. Kas jį lėmė?
2023 metų pabaigoje, pradėjusi dirbti Klaipėdos universiteto ligoninėje Regioninio donorystės paslaugų centro vadove, teikiau siūlymus vadovybei ir kartu inicijavome sisteminius pokyčius. Buvo sukurta aiški ir nuosekli donorystės proceso struktūra ligoninėje – kad kiekvienas žingsnis, nuo potencialaus donoro atpažinimo iki jo paruošimo transplantacijai, būtų aiškus gydytojams, slaugytojams – visai komandai.
Taip pat man labai svarbu būti aktyviai įsitraukusiai į kiekvieną atvejį nuo pat pradžių. Ne tik vertinu situaciją, bet ir dalyvauju pokalbiuose su artimaisiais, padedu kolegoms bei kartu sprendžiame kylančius klausimus realiu laiku. Donorystė – tai ne vien klinikinis procesas. Tai jautrus, žmogiškas procesas, kuriame svarbiausia – pasitikėjimas ir bendradarbiavimas.
Be abejo, didžiausią pokytį įmanomu padarė žmonės. Žmonės, kurie nebijo kalbėtis, išklausyti, būti šalia. Komanda, kuri jautriai ir drąsiai žvelgia į donorystę. Kai visus jungia aiškus ir vieningas tikslas – gelbėti gyvybes – rezultatai ateina labai natūraliai.
Ar yra donorystės istorija, kuri Jums iki šiol liko širdyje?
Viena iš pirmųjų ir pačių įsimintiniausių patirčių buvo pokalbis su jaunos mirusios merginos mama ir broliu. Kai kalbėjome apie galimybę dovanoti organus, mama pasakė: „Noriu, kad dalelė mano dukros gyventų kituose žmonėse.“
Tai buvo toks gilus, šviesus momentas, kuris man primena donorystės esmę – net ir mirties akivaizdoje galima dovanoti viltį. Po kelių mėnesių ligoninėje visiškai netikėtai sutikau tą pačią moterį. Apsikabinome ir be žodžių verkėme.
Ką Jums reiškia padėka?
Tai labai jautrus įvertinimas – ne tik profesinis, bet ir žmogiškas. Tai nėra vien mano nuopelnas – tai visos komandos, visų, kurie tiki donoryste, darbas. Man šis įvertinimas reiškia įsipareigojimą tęsti tai, ką darome – su dar daugiau atsidavimo.
Ką pasakytumėte kiekvienam apie organų donorystę?
Skirkite laiko sau ir apmąstykite šį klausimą. Pasikalbėkite su artimaisiais. Donorystė – tai ne tik medicininė procedūra. Tai sąmoningas, žmogiškas sprendimas, galintis išgelbėti ne vieną gyvybę.
