Žmogaus neinvazinių fiziologinių matavimų ir stebėsenos technologijų laboratorijos vyresnysis mokslo darbuotojas, mokslininkas, išradėjas, keleto patentų bendraautoris JAV, neinvazinių galvos smegenų parametrų identifikavimo prietaisų kūrėjas dr. Rolandas Žakelis patikino, kad jo planas – gyventi iki 92 metų, nepaisant to, kad šiandien jis kovoja su ketvirtos stadijos vidaus organų agresyvios formos vėžiu, o visas jo pasaulis – lova, altorius ir klinikos. Visą gyvenimą atidavęs moksliniams išradimams, kurie pagerintų žmogaus gyvenimą ir sveikatą, ir šiandien pats kovojantis su vėžiu, humoro jausmo nestokojantis suvalkietis atvirai pasakoja apie visas ligos stadijas, kurias jam teko išgyventi. Įdomiausia, kad po pokalbio, kurį mokslininkas nuolat papildydavo smagiais juokeliais, jaučiausi tarsi Rolandas mane motyvavo ir įkvėpė džiaugtis gyvenimu, o ne aš jį.
Daugeliui išgirdus diagnozę – vėžys, žemė išslysta iš po kojų ir visas gyvenimas iš esmės pasikeičia. Kaip Jūs priėmėte šią žinią?
Lygiai prieš dvejus metus ir tris mėnesius ir man taip pat viskas vyko. Tada iš tiesų gyvenimas apsivertė 180 laipsnių. Tikriausiai, net nebūčiau pasitikrinęs, jei nebūtų pasiūlę pasitikrinti. Žinote, man, kaip suvalkiečiui, buvo svarbu, kad sveikatos patikra – nemokama (juokiasi). Gerai, kad tada paskambino iš ligoninės ir pranešė, kad sulaukus 40 metų galima nemokamai pasitikrinti sveikatą. Kadangi buvo už dyką, tai nuėjau ir pasitikrinau. Ir ką jūs galvojate? Man nustatė daugiau kaip per pusę normos sumažėjusį hemoglobino kiekį.
Tačiau iki sveikatos patikros Jūs nieko bloga neįtarėte ir nenujautėte?
Tuo metu, kaip sakoma, visą save atiduodavau darbui. Manau, pirmasis galimos ligos požymis buvo, kai ryte atsikeldavau nepailsėjęs. Bet juk dažnas šiandien pabunda neišsimiegojęs… Po kelių mėnesių susiruošiau vasaros atostogų tėviškėje, kaime. Pjaunant žolę ar dirbant kitus fizinius darbus nuolat suskausdavo pilvą. Pradžioje užtekdavo vienos kitos minutės, kol atgaudavau kvapą ir skausmas praeidavo, tačiau vėliau skausmas ėmė stiprėti ir būdavo toks stiprus, kad reikdavo gerų 5 minučių, kol praeidavo. Tekdavo nutraukti darbą ir susirietus iš skausmo pasėdėti ar pagulėti. Po šių atostogų jau artimieji paskatino mane dar kartą pasitikrinti sveikatą. Ir jau tada tikrai išslydo žemė iš po kojų.
Visą gyvenimą mano prioritetų hierarchija atrodė taip: darbas, poilsis, šeima ir tik paskutinėje vietoje aš ir mano sveikata. Tačiau po ketvirtos stadijos vėžio diagnozės mano hierarchija apsivertė. Labai aiškiai supratau, kad jei man bus gerai, bus gerai ir mano šeimai, tuomet kokybiškai pailsėsiu, o darbas liks paskutinėje vietoje.
Rolandai, ar ieškojote atsakymo, kodėl?
Žinoma, juk aš mokslininkas, visą gyvenimą tyrinėjęs žmogaus sveikatą. Pradėjau domėtis, kodėl tada, kai mane paguldė į Kauno klinikas, padarė kelis kraujo perpylimus, nepadėjo atstatyti hemoglobino. Tuomet padarė keletą biopsijų ir minimaliai atstačius sveikatos parametrus, paleido namo. Po kelių dienų pradėjau vemti juodu turiniu. Tada išsikviečiau greitąją, nuvežė į Kauno II-ąją klinikinę ligoninę Šilainiuose, ten po valandos tyrimų sako: „Vežam į Kauno klinikas, ten tau bus geriau.“ Nuvežus – staigiai išplovė skrandžio turinį ir padarė operaciją už 3 val. Tada medikai „atvėrė“ mano kūną, kad pamatytų vidaus organus ir kokios jie būklės, ir padarę būtiniausius veiksmus, uždarė. Jų diagnozė buvo, kad jau per vėlu gydyti, ir gyventi man prognozavo lygiai dvi savaites. Pasirodo, ant mano pilvaplėvės buvo užaugę 34 augliai, taip pat buvo įsitaisęs ir kumščio dydžio auglys storojoje žarnoje, kepenys, tulžis, blužnis visiškai pažeisti, tik inkstai buvo likę sveiki.
Pamenu, susirinko gydytojų konsiliumas, 6 skirtingų skyrių gydytojai sakė: „Gelbėkime Žakelį, nes mums jo reikia.“ Ir, tikriausiai, įvyko stebuklas, Kauno klinikų medikai mane atstatė. Per tuos du mėnesius, kol gulėjau ligoninėje, numečiau 40 kilogramų. Pamenu, paklausiau medikų, ką turėčiau valgyti, gerti, ko vengti? O jie man tada labai paprastai pasakė: „Dabar tu tiesiog džiaukis gyvenimu.“ Dar gydydamasis Kauno klinikose pradėjau vartoti specialius vaistus, kurių kaina dabar yra 800 eurų mėnesiui (kaip nuolatiniam klientui pradėjo taikyti nuolaidą, nes iš pradžių mokėdavau po 1450 eurų per mėnesį). Mano atveju, man sakė, kad kol juos vartosiu, tol gyvensiu. Jie veikia panašiai, kaip „Kurmis“ kanalizaciją – drastiškai ardo vėžines ląsteles. Tai „Paskorbin“. Artimiausia vieta, kur jų galima įsigyti, yra Vokietijoje. Tai pat papildomai vartoju kitus, licencijuotus chemoterapinius vaistus, kurie kainuoja 1000 eurų per mėnesį. Šią sumą vaistams, kadangi jų nekompensuoja Ligonių kasos, gaunu tik dėl gerų žmonių aukų: vieni paaukoja 10, 20, 50 eurų, kiti – nuperka dėžę vaistų dovanų.
Kai tarėmės dėl pokalbio, sakėte, kad turite labai aiškų motyvą, kodėl norite ir kitiems rekomenduojate kalbėti apie ligą ir visus išgyvenimus, su kuriais tenka susidurti sergant. Koks tas motyvas?
Tai darau visiškai iš praktinių sumetimų. Anksčiau buvo nepriimtina viešai kalbėti apie savo ligas. Pavyzdžiui, aš tik dabar sužinojau, kad mano senelis mirė nuo prostatos vėžio. O gal, jei tai būčiau žinojęs anksčiau, būčiau nuėjęs pasitikrinti ir liga nebūtų tiek pažengusi. Juk jei yra vėžio atvejų šeimoje, tyrimai nemokami. Tik reikia tam skirti laiko. Neatmetu galimybės, kad ir COVID-19 skiepai mano kūne galėjo paskatinti vėžinių ląstelių vystymąsi, nes genetiškai jos mano kūne užkoduotos jau buvo. Bet čia tik galima prielaida, moksliškai sakant, hipotezė, kurią reikia įrodyti. O tai rimtas mokslinis darbas. Amerikiečiai jau dirba prie šios hipotezės. Taip pat dabar jau tikiu senolių išmintimi, kad visos ligos kyla nuo nervų. Anksčiau labai stresuodavau ir kreipdavau dėmesį į bet kokias aplinkinių pastabas. Būdavo, kad iš 100 darbų 99 padarau gerai, o vienas koks nors nepavyksta ir graužiu save dėl to, užuot džiaugčiausi tais kitais 99 gerai padarytais. Dabar jau pasiekiau tokį lygį, kad išoriniai trikdžiai manęs neveikia. Nes nuolatinis stresas, kaip pačiam teko įsitikinti, priveda iki gyvenimo „šlagbaumo“.
Kaip iš Kauno klinikų grįžus gydytis į namus pasikeitė Jūsų gyvenimo būdas, rutina?
Pirmiausia, per kurį laiką atradau, koks maistas man tinka ir koks – ne. Per tris savaites tapau veganu, nors prieš tai buvau iš tų, kurie mėsą užkanda mėsa (šypsosi). Tačiau tyrimai parodė, kad nuo gyvulinių baltymų sparčiai auga mano augliai. Tai paaiškėjo atlikus vėžinio audinio biopsiją. Mano auglio geno mutacijos kombinacija įrodė, kad gyvulinės kilmės baltymai ne tik augina auglį, bet ir daro vėžinį audinį atsparų gydomiesiems vaistams. Dabar valgau tik tai, ką duoda gamta: augalus ir grybus. Taip pat, tausodamas fizines jėgas ir dėl nuolatinio skausmo pilvo srityje, visur važiuoju tik automobiliu.
Papasakokite apie akimirką, kai suprasdamas realią situaciją, pasakėte sau: „Aš gyvensiu“. Kas iš tiesų Jus nuramino ir leido pasitikėti gyvenimu?
Gal ne visi supras. Gal kitiems pasirodys keista, bet pas mane, mokslininką, būnant visiškai sveiko proto, apsilankė Švenčiausioji Trejybė. Vizualiai aš ją mačiau kaip dvasinį pavidalą, kaip perlo dydžio šviesos rutuliuką. Šnekėjau su ja 20 minučių ir tas šviesos rutuliukas mane išmokė pagrindinio dalyko – nebijoti mirties. Būtent tai ir suteikė stiprybės, drąsos. Mirti aš nenoriu, bet baimės mirti taip pat nejaučiu. Bet kokia vieno žmogaus baimė yra kitam žmogui įrankis valdyti tą žmogų. Baimė skatina klaidas, nepasitikėjimą, dvejones. Iš baimės mes pridarome labai daug kvailysčių.
Kokių turite patarimų sergantiems vėžiu?
Aš galiu susakyti esminius dalykus, į ką reikėtų atkreipti dėmesį, bet žmogui nurodinėti, kaip reikia gyventi, negalima. Reikia pradėti nuo savęs pažinimo, nes tai yra kelias pažinti tiek žemiškąsias, tiek nežemiškąsias gėrybes. Reikia užduoti klausimus sau, savo vidiniam balsui. Teisingai klausdamas, gausi teisingus atsakymus, išmoksi atskirti sąmonę nuo pasąmonės. Kasdienė rutina mus įtraukia į nuolatinį skubėjimą, materialių dalykų siekimą, stresą, kuris kartais veikia ne tik patį žmogų, bet dar ir užkrečia aplinkinius. Reikia išmokti valdyti stresą ir įsižeminti: išeiti į gamtą ir nusiėmus batus praeiti basomis kojomis per žolę ar žemę, susilieti su gamta. Tuo metu susikaupęs stresas nueina į žemę. Bet turi išmokti pirma pažinti, o po to valdyti.
Kuo užsiėmėte intensyvaus gydymo periodu?
Kai gulėjau Kauno klinikose, skaičiau to vaisto, kuris pradėtas testuoti ant žmonių 1988 m., poveikį sergantiems ketvirtos stadijos vėžiu. Perskaičiau gal 16 mokslinių straipsnių. Nustatyta, kad ketvirtos stadijos vidaus organų vėžiui šis vaistas veikia, padeda organizmui pradėti funkcionuoti, nes jis turi vėžinių ląstelių skaidymo funkciją. Šį vaistą aš dabar leidžiuosi kas pusantros savaitės, būtų idealu kas savaitę, bet aš tiek jo neįperku. Taip pat kas savaitę darau kraujo tyrimus ir stebiu jų rodiklius. Suskaičiavau, kad jau turiu 267 dūrius į veną (2024 m. rugpjūčio 6 d. jau turiu 272 dūrius į rankos veną). Tačiau jose net žymės nėra. Todėl kad po kraujo paėmimo laikausi gydytojų nurodymų. Reikia stipriai prispausti tamponėlį ir laikyti 5 minutes, taip ir darau. O ar kas nors iš paprastų pacientų laikosi šio nurodymo? Pasidariau atidesnis sau, pradėjau girdėti tai, ką sako medikai.
Auginate du mažamečius vaikus, tikriausiai keitėsi santykiai ir su šeima. Kaip šeima priima Jūsų ligą?
Pirmieji mėnesiai buvo adaptacijos laikotarpis. O po to viskas susiklostė natūraliai, nes ore jau netvyro mirties baimė. Mes džiaugiamės gyvenimu, bendraujame, keliaujame, atostogaujame. Vienintelė blogybė, kad šiuo metu negaliu pakelti dukros, nes skauda. Bet ji visada gali pasėdėti šalia, apsikabinti.
Rolandai, Jūs tikriausiai geriausiai galite pasakyti, kad šiais laikais vėžys nėra visa ko pabaiga, kad jis pagydomas, kad yra jam nugalėti skirtų vaistų?
Tikrai taip, vėžys išgydomas! Ir kuo anksčiau diagnozuojamas, tuo išgydymo tikimybė yra didesnė. Jei fiksuojamas pirmoje stadijoje, tai vėžio išgydymo tikimybė yra 95 proc. Mano atveju, buvo tokia situacija ir ligos forma, kad priešingai: 95 proc. atvejų nepagydomas. Dauguma sergančiųjų daro vieną didžiulę klaidą – išsigąsta, pavargsta kovoti ir pasiduoda. Juk chemoterapijos metu, kas pusantros savaitės, per dvi paras tau sulašina 6 litrus brudo. Po šios procedūros tikrai jautiesi kaip apnuodytas. Realiai tu ir esi apnuodytas. Pykina, skauda galvą, būna silpna… Tai ištverti tikrai labai sunku. Ir tai supras tik tie, kurie su tuo susidūrė. Minėtas vėžio ląstelių skaidymo vaistas – „Paskorbin“ – mažiausiai, ką padaro, – padvigubina atsigavimą po chemoterapijos. Mielai aš jį pirkčiau pagamintą Šveicarijoje, nes dirbdamas Šveicarijoje, neurochirurgijos skyriuje supratau, ką reiškia vartoti Šveicarijoje pagamintus vaistus, ir ką reiškia pirkti vaistus, pagamintus kitose šalyse. Bet mano finansai neleidžia pirkti vaistus, pagamintus Šveicarijoje. Aš tikiu šveicariška kokybe, vokiška kokybe. Neišbandžiau dar prancūziškos ir norvegiškos kokybės (šypsosi). Mielai išbandyčiau, jeigu leistų galimybės. Galimybėms atsiradus, sąskaitos numeris SEB banke: LT LT897044060007891095, kaip veikia nupirkti vaistai, informuosiu kituose jūsų žurnalo numeriuose.
Rolandai, kokių ateities planų turite?
Esu suplanavęs gyventi dar 50 metų, iki 92 metų. Čia minimalus planas, o paskui jau kaip Dievas duos. Planas paprastas – džiaugtis gyvenimu. Jei norisi kažką pradėti, reikia paklausti savęs išjungus sąmonę: ar man to reikia? Jei nepavyksta išjungti sąmonės, reikia mokytis tai padaryti. Jei nepavyksta pačiam, reikia eiti pas mokytojus. Jei pas vieną nesiseka išmokti, reikia jį keisti į kitą. Nes ne viskas mums tinka. Reikia atrasti tuos mokytojus, tuos dalykus, kurie mums tinkamiausi. Pagrindinis dalykas, jei norisi kokybiško gyvenimo ir tikrų, savo paties, o ne išorės primestų pasirinkimų, yra klausytis savo vidinio balso. Nes būtent vidinis balsas pasako, ką ir kaip gyvenime reikia daryti. Juk pats žmogus išgalvojo laiko funkciją, pinigų, kaip vertės apsikeitimo, funkciją, o dabar pats (ne visi) nuo šių išradimų kenčia. Tokiu atveju reikia keisti mąstyseną.
