„Gydytojas sakė, kad du teks pašalinti. Aš su tuo nebūčiau galėjusi gyventi. Tik dėl savo stiprybės, motiniškos nuojautos, kad viskas bus gerai, tikėjimo ir optimizmo šiandien turiu juos visus keturis“, – šluostydamasi ašaras kalba moteris.
Viktorija, ką tik grįžote iš darželio – nuvežėte vaikučius. Kokia Jūsų diena?
Mano rytas prasideda prieš septintą. Žadinu vaikus, nusiprausiame, apsirengiame ir vežu juos į darželį. Šiaip mano diena su jais sukasi apie vaikų saugumą. Jie yra neprognozuojami (juokiasi), kasdien netrūksta nuotykių. Šiandien norėjau pasisverti, buvau pamiršusi, kad vakar svarstyklės sudužo į šipulius. Šios mūsų namuose išgyveno tris mėnesius. Tačiau vaikai savaip tyrinėja daiktus, bet nesupranta jų vertės. Pastebiu detales ir turiu gerą nuojautą. Nueinu į tualetą, matau, unitazo dugne blizga vyro vestuvinis žiedas. Sakau: „Tyrinėjom traukos dėsnį?“ Vaikas yra nekaltas, kad suaugęs žmogus brangius daiktus pasideda ant rašomojo stalo. Savuosius užkeliu aukščiau, bet mažieji auga ir vis tiek sugeba paimti tai, kas nuo jų slepiama. Kita situacija: turiu telefoną su pieštuku. Kažkokiu būdu jie moka įsijungti piešimo programėlę, mėgsta piešti. Vienu metu matau: mano telefonas numestas, o pieštuko niekur nėra. „Tajau, – klausiu, – kur pieštukas?“ Akytes išpūtęs: „Buvo, nežinau.“ Pusvalandį laksčiau po visą namą, rasti jį – kaip adatą šieno kupetoje. Kitą dieną einu į pirmojo aukšto vonią, atidarau vyro stalčių – tarp dantų šepetėlių ir ausų krapštukų pačiame kamputyje sublyksi pieštuko viršus. Mūsų gyvenimas kitoks nei normalių žmonių. Grįžtu iš parduotuvės, padedu kiaušinius, galvoju, nuplausiu, išsikepsime. Trumpam nueinu į kitą kambarį, grįžtu – pilna kriauklė sudaužytų kiaušinių. Vandenį leidžia, šaukštais barškina. Buvau nufilmavusi tą jų darbą su kiaušiniais ir įkėlusi į instagramą. Visi krito iš juoko. (Pernai liepą praradau 15 tūkst. sekėjų, kažkas užblokavo mano profilį. Gaila prisiminimų.) Sėdžiu, apsimetu, kad nemačiau ir žaisdama atidarau tuščią kiaušinių dėklą, nustebusi klausiu: „O kur kiaušiniai?“ Rėjus sušunka: „Nėra!“ Ir visi taip nuoširdžiai juokiasi! Negali pykti. Jie tyrinėja pasaulį, jiems viskas yra įdomu. O kaip jiems smagu per Velykas daužyti margučius!
Ką veikiate, kai vaikučiai darželyje?
Esu kūrybinga, energinga, dirbu tris darbus: esu mama, nuomonės formuotoja, vienintelė Lietuvoje gaminu išskirtines vaškinių gėlių kompozicijas ir namų kvapus. Vaškinės gėlės – mano sugalvota technika. Iki gimstant vaikams, dešimt metų dirbau sporto lažybų srityje, Panevėžio regiono vadove,vėliau paprasta lažybų tarpininke. Taip pat dekoruodavau šventes ir gamindavau puokštes. Esu aktyvi, visada buvau paskendusi darbuose. Kai vaikučiai gimė, pagrindinio darbo teko atsisakyti – netinka grafikas, negaliu derinti savo gausios motinystės.
Prieš trejus metus Užimtumo tarnyba mane pradėjo klibinti ir visur siuntinėti. Vieną dieną duoda pasiūlymą, kitą privalai atnešti įmonės sprendimą. Mane nusiuntė į vieną parduotuvę dėl padalinio vadovės pareigų. Darbas – nuo šeštos ryto iki 15 val. Laisvas tik sekmadienis, alga – 700 eurų neatskaičius mokesčių. Sakau, turiu keturis vaikus, kas nuveš juos į darželį. Bet vaikai niekam nesvarbu. Teko iš Užimtumo tarnybos išeiti, tada prasidėjo linksmoji dalis: iš mano mažųjų buvo atimti vaiko pinigai. Jeigu vyras dirba Islandijoje, o aš negaunu pajamų, vaiko pinigus esą privalo mokėti Islandija. Savivaldybėje kėliau klausimą: mano vaikai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, registruoti Lietuvoje, lanko lietuvišką darželį, kodėl iš jų atimti vaiko pinigai? Juk ne man tie pinigai mokami, o jiems. Islandai pareiškė, kad neprivalo mokėti, nes vaikai registruoti Lietuvoje. Kelių mėnesių vaiko pinigai nuplaukė, turėjau įforminti individualią veiklą.
Pasinėriau į socialinių tinklų gyvenimą, rodau ketvertuko akimirkas, išdaigas, džiaugsmus ir rūpesčius. Smagu, kad daug kam esu motyvacijos šaltinis ir pati sulaukiu patarimų, palaikymo. Pamačiusios mūsų realybę mamos, kurios nesusitvarko su vienu vaiku, savo rūpestėlius greitai pamiršta.
Kaip priėmėte žinią, kad laukiatės keturių vaikučių?
Esu vienturtė, pati beprotiškai norėjau vaikų, mažiausiai dviejų. Tačiau taip išėjo, kad lauktis pradėjau būdama 35-erių. Yra daug nekorektiškų žmonių, mano vaikai mane išmokė užsidėti šarvus, ginti juos kaip tigrei ir skleisti tam tikrą informaciją. Buvo etapas, kai man jos labai trūko. Kai pastojau, man pasakė, kad laukiuosi dvynukų. Tai buvo mano svajonė. Po dviejų savaičių gydytojas tarė: „Plaka trys širdutės. Bet įtariu, kad yra ketvirtas, o gal net ir penktas.“ Vėliau patikslino – keturi. Man šoko dėl kiekio nebuvo, pradėjau smagiai juoktis, pasijutau tokia laiminga! Vyras iš karto suprato, kad tai – labai rizikingas nėštumas. Gydytojas pareiškė: „Nefantazuokite, niekas neleis tiek gimdyti. Jei iki dvylikos savaičių neįvyks natūrali atranka, reikės atlikti redukciją.“ Žinia, kad teks dviejų vaikučių atsisakyti, pribloškė. Parą laiko verkiau. Rengėmės į Vilnių aplankyti sakurų, jas mačiau pirmą kartą gyvenime, bet pro ašaras. Visą laiką raudojau. Dabar sakuros yra mano sėkmės ir tikėjimo talismanas, pernai nuvežiau vaikus parodyti tą nuostabų žydėjimą.
Spaudimas dėl redukcijos buvo beprotiškas. Informacijos mažai, skaičiau viską, ką galėjau. Gydytojai gąsdino, kad jei dviejų nepašalins, gali gimti keturi neįgalūs: „Kam jums reikia tokio vargo?“ Esu įsitikinusi: jei man būtų palikę tik du, aš jų būčiau neišnešiojusi, būčiau save suvalgiusi. Nebūčiau galėjusi su tuo gyventi. Mus paliko Dievo valiai, galima sakyti, išvarė į gatvę. Patarė kreiptis į savo šeimos gydytoją, nors daktaras puikiai žinojo, kur gali mane nukreipti.
Ieškojau, už ko užsikabinti. Viena gydytoja iš Kauno patarė kreiptis į doc. dr. T. Biržietį ir E. Sutkų, į prof. Prano Mažylio gimdymo namus. Apžiūrėję jie nusiuntė mane pas doc. Vladą Gintautą. Esu nepaprastai dėkinga šiam gydytojui, jis pasakė, kad vaikai auga ir vystosi daug geriau negu paprastai. Pasakiau, kad atsisakome daryti redukciją. Nežinau, iš kur tuo metu turėjau tiek daug stiprybės tikėti stebuklu, nepasiduoti, priimti šią Dievo dovaną žinodama, kad labai rizikuoju.
Doc. V. Gintautą vadinu savo vaikų angelu sargu. Jis man kaip antras tėtis. Paklausė, koks mano ūgis. Sakau, 175 cm. „Aukštoms moterims yra lengviau išnešioti.“ Patikinau, kad negaliu eiti prieš Dievo valią, negaliu atsisakyti dviejų vaikučių. „Nematau priežasties, dėl ko turėtumėte negimdyti keturių.“ Ir jis apsiėmė mus globoti.
Nėšumas, palyginus, buvo lengvas. Tik kartą yra supykinę. Vieną naktį ištiko priepuolis, pradėjo labai skaudėti šonus. Važiavome į klinikas. Mažyliai buvo sugalvoję įsitaisyti ant inkstų. Ligoninėje teko pabūti keturpėsčia, pilvu į apačią, daryti tempimo pratimus, kad jie nuliptų nuo inkstų. Po penkių dienų viskas susitvarkė.
Sukausi kaip bitė Maja ir nualpau. Vėl į klinikas. Hemoglobinas nukritęs, pabuvau keturias dienas. Iki dvyliktos savaitės kartais pakraujuodavau. Mano ginekologė patarė važiuoti į priimamąjį. Tada ir supratau, kad Panevėžyje man niekas nepadės. Gydytojas nesiteikė ateiti. Pati nuėjau į skyrių, guliu ant ginekologinės kėdės ir išgirstu frazę: „Kelkis ir eik iš čia, tu nekraujuoji. Jeigu nori normalios apžiūros, eik atgal į priimamąjį, susimokėk už echoskopinį tyrimą ir aš tave apžiūrėsiu.“ Dirbau nuo aštuoniolikos metų... Susitvardžiau, nors norėjau mesti: „Šundaktaris.“ Išėjusi verkiau iš nevilties.
Prieš metus iki pastojant man buvo atlikta 7 cm miomos operacija. Problema, kad augant keturiems vaikams, gimda galėjo bet kada trūkti. Man aiškindavo, kad tokiu atveju turėčiau ant operacinio stalo atsirasti per 20 minučių, kitaip galiu nukraujuoti. 19-ą nėštumo savaitę pradėjo trumpėti gimdos kaklelis. Buvo pasakyta, kad turėčiau pasilikti Kauno klinikose. Dariau viską, kad mano vaikai gimtų. Vėl buvau paguldyta į ligoninę ir likau joje tris mėnesius. Esu dėkinga Kauno klinikoms, nuostabus laikotarpis, niekur taip nepailsėjau, kaip ten.
Iki 28-os savaitės jaučiausi gerai. Gimdymo dieną buvau priaugusi 28 kg, o pilvo apimtis – 121 cm. Sakiau, kad ištempsiu iki 32-os savaitės ir man pavyko.
Mano angelas sargas, gydytojas, išvažiavo dviem savaitėms į Italiją. Žinoma, visi gydytojai ten nuostabūs, bet psichologija ir nusiteikimas vaidina savo vaidmenį. Išlaukiau, kol mano daktaras grįžo. Nebuvau drebulė. Nepanikuodavau, gydytojas į mane žiūrėdavo nustebusiu žvilgsniu. Man Dievas davė dovaną, aš ją priėmiau. Mano tikėjimas ir sprendimas pasiteisino su kaupu: vaikai gimė ir yra sveiki, stiprūs, jų raida neatsilieka.
Esate labai stipri, Viktorija.
Bet stiprių žmonės nemėgsta. Patyriau bandymų mane linčiuoti: „Norite būti žvaigždė...“ Mano vaikai įsirašė į Lietuvos Respublikos istoriją – esame viso labo šeštas ketvertukas šalyje. Mano darbas – skleisti informaciją, motyvuoti kitas moteris. Per puspenktų metų buvo visko: ir ašarų, ir nevilties akimirkų, ir sėdėjimo dugne atsiribojus nuo visų. Bet tai – trumpalaikiai išgyvenimai, neturiu teisės palūžti, esu reikalinga savo vaikams. Moku traukti save iš bedugnės. Turiu keturis sveikus vaikus, tai – stebuklas. Tik dėl savo stiprybės, motiniškos nuojautos, kad viskas bus gerai, tikėjimo ir optimizmo šiandien turiu juos visus keturis.
Žinojau, kad mano vaikai bus ankstukai. Baisiausias etapas buvo iki 24-os savaitės. Jei gimtų tuo metu, mažai tikėtina, kad išgyvens. Buvau nusiteikusi išnešioti mažylius iki 32-iejų savaičių. Nepamiršiu, paprašiau, kad iš Neonatologijos skyriaus ateitų gydytoja Rasa Brinkis. Tiesiog matydavau jos aurą. Nepaprastai šiltas žmogus. Mano vaikai, kai ji ateidavo, pradėdavo judėti.
Mažylis Tajus gimė 1 504 g, Nojus – 1 668 g, vyriausias Rėjus – 1 808 g, Patricija – 2 004 g. Jie gimė didesni nei planuota. Koks neapsakomas džiaugsmas, kai per echoskopijos apžiūrą pasako, kad tavo vaikas paaugo 150 g! Buvau priaugusi 28 kg, po operacijos iš karto netekau 15-os. Operacijoje dalyvavo 21 medicinos darbuotojas. Kai atvėrė gimdą, miomos vietą gydytojai pavadino krateriu – dar kiek ir būtų plyšusi. Vaikučiai gimė 2018 metų spalio 18-ą – medicinos darbuotojų globėjo Švento Luko dieną.
Juos pamačiau kitą parą. Berniukai jau kitą dieną buvo perkelti į naujagimių skyrių. Patricija liko reanimacijoje, nes ji tingėjo kvėpuoti. Kokia princesė gimė, tokia yra ir dabar. Vaikų charakterio bruožus jutau jiems dar būnat pilve.
Vyras sakydavo, kad mane gali ištikti pogimdyvinė depresija. Atsikirsdavau: „Man nebus laiko depresuoti.“ Galiu pasakyti, kad mano motinystė yra nenormali. Aš daug ko nepastebiu. Nuolat bėgu, esu apimta streso, man reikia vaikus sugaudyti ir aš neturiu laiko jais užsiimti taip, kaip mamos užsiima su vienu vaiku. Negaliu tiek dėmesio skirti kiekvienam atskirai. Niekada nesu pakėlusi jų visų keturių. Visko bijojau: mažiukai, gležnučiai, inkubatoriai, laidai, mėlynos šviesos... Bet jie buvo stiprūs. Mano mama visą laiką buvo kartu. Nežinau, kaip be jos būčiau susitvarkiusi. Mano motinystė... Dar neturėjau laiko ramiai pabūti. Ramybė man dabar yra svarbiausia. Ligoninėje buvome dar tris savaites. Kauno klinikose jaučiausi kaip namuose.
Bijojau grįžti namo. Viskas turi būti sterilu, juk ankstukai. Viską dezinfekuodavome. Ministras Aurelijus Veryga atvažiavo mūsų pasveikinti. Labai šiltas žmogus. Jis sakė, kad turi atvykti šeimos gydytoja. Kartą atvažiavo, bet jokios slaugytojos nesulaukėme. O juk keturi ankstukai, tikėjausi pagalbos. Patys susiradome medicinos seselę, ji dirba Panevėžyje su tokiais naujagimiais. Mes ją samdėme.
Sulaukėme žiniasklaidos dėmesio. Tapome televizijos reklamos veidu. Man tai buvo iššūkis ir nauja patirtis.
Po mūsų daugiau ketvertukų nėra gimusių. Jeigu man paskambintų besilaukianti moteris ir klaustų patarimo, ką daryti, galiu papasakoti tik savo istoriją, bet patarti negaliu. Aš juk nežinau, ar ji galės išnešioti keturis, ar turi tinkamas sąlygas, mylinčius tėvus, kurie padės, ar turi tėviškų instinktų vyrą, kuris rūpinsis visais. Aš visa tai turėjau.
Ar Jūsų vaikučiai skirtingų charakterių?
Labai skirtingų. Buvo manyta, kad jie gali susikurti savo kalbą. Bet mūsiškiai iš karto pradėjo mus mėgdžioti, atkartoti. Tarp jų yra beprotiškas ryšys. Jie vieni kitus labai myli, gina, pas mus atstumtųjų nėra. Ir labai nori bendrauti. Tajus ir Nojus yra identiški, mėlynakiai. Patricija ir Rėjus – rudaakiai, neidentiški. Mes mažai kur išeiname. Juokiuosi, kad į vaikų gimtadienius mūsų ketvertuką pakvietė tik du kartus. Bet jie, kad ir būdami namuose uždaryti, yra labai atviri, šilti, lengvai bendraujantys, kaip magnetas, kaip spinduliukai traukia žmones.
Rėjus gimė pirmas. Kad prislopinčiau jo aktyvumą, visą laiką pabrėžiu: „Tu esi vyriausias brolis, turi visais rūpintis, būti visiems pavyzdys.“ Jis yra nesąmonių kampelis. Praėjusią savaitę sugebėjo įsikišti į nosį karoliuką. Visi gražiai žaidė kambaryje, aš virtuvėje ploviau indus, kai Patricija suplėšė karolius, o Rėjus sugalvojo karoliuką įsikišti į nosį. Ateina, sako: „Mama, man neiškrenta karoliukas.“ Liepiau būti nuleista galva, greitoji atvažiavo per kelias minutes. Reikia neleisti vaikui užsiklykti, kad neįtrauktų į plaučius, palenkti galvą į priekį. Medikai uždengė jam vieną šnervę ir liepė pūsti. Jis iš karto išpūtė tą karoliuką. Bijojau apie tai pasakyti mamai, kad nenulinčiuotų. Bet kai pasakiau, ji prisipažino, kad maža į nosį buvo įsikišusi akmenuką.
Kai laukiausi, 28-ą savaitę man pradėjo labai skaudėti pilvą. Pasirodo, Rėjus, būdamas apatinėje pilvo dalyje, sugalvojo persiversti. Kūlverstukas. Po kelių dienų jis atgal persivertė. Toks yra ir gyvenime. Darželyje man sakė, kad mokykloje jis bus nepatogus vaikas. Rėjus itin protingas, bet labai aktyvus. Dabar berniukai lanko robotikos būrelį, vėliau teks sportuoti, kad savo energiją išlakstytų. Kai užsiveda, Rėjus yra nevaldomas, bet labai sumanus. Mažiausias ūgiu, o koks protingas! Ir labai meilus. Išskirtinis. Naktimis visą laiką atslenka prie manęs miegoti.
Patricija yra tvirto charakterio – tikra princesė. Ji pasiekia tai, ko nori, tos mergaitės niekas nepastumdys. Labai mergaitiška. Jai patinka piešti, lankė šokius, ateityje lankys dainų ir šokių ansamblį „Pynimėlis“.
Tajus su Nojum – šviesuliukai. Galėčiau papasakoti, ką mėgsta daryti mėlynakiai ir ką – rudaakiai. Jie abu draugauja, yra aktyvūs, atletiški. Mano tėvai juokėsi, kad pirmoje klasėje jie mokė mane kūlvirsčiu persiversti. Man niekaip neišeidavo. O dabar – broliai akrobatai.
Kas Jums yra sunkiausia?
Pirmais metais ketvertuką reikėjo maitinti kas tris valandas. Man žiauriai trūko miego. Esu labai dėkinga savo tėvams, jie pirmus šešis mėnesius gyveno pas mus ir padėjo susitvarkyti su mūsų mažyliais ankstukais.
Baisiausia, kai vaikai serga. O dar baisiau, kai išrašo antibiotikų, o šių nėra vaistinėse. Apima neviltis. Kai vienas pasigauna virusą, iškrentame visi: aš, seneliai, vaikai.
Auginti ketvertuką – nepigu. Keturios burnytės, keturios poros drabužėlių, batukų. Kaip verčiatės?
Turiu talentą gaudyti geras nuolaidas. Matydama, kad kaina gera, nuperku drabužių vaikams porai metų į priekį. Jei marškinėliai po du eurus, o kainavo po 15 eurų, iš karto imu keturis vienetus, kad būtų berniukams ir atsarginių. Vasarą žieminių striukių priperku po penkis eurus, nors kainavusios po 60 eurų. Esu dėkinga socialinėms reklamoms – tiems prekių ženklams, toms parduotuvėms, kurie supranta mano padėtį, ką reiškia auginti keturis vaikus ir myli mano mažuosius. Turiu reklamuoti vieną parduotuvę ir jau planuoju, kad man rudenį reikės kombinezonų, batų ir t. t. Du kartus jiems padirbėjau, bet nieko neėmiau. Sakiau, mums dabar nereikia, tačiau labai daug ko reikės rudenį. Tai yra didelis darbas, nes reikia filmuoti, rašyti. Savo vaikams negalėčiau pirkti tam tikro prekių ženklo kombinezonų, kurie kainuoja daugiau nei 200 eurų, batų po 80 eurų. O jų reikia ne vienų, nes vaikai gali per balą perbristi, sušlapti. Mainydamasi socialiniuose tinkluose aš aprengiu ir apaunu savo vaikus.
Šiandien eisiu veido masažo, man pasiūlė. Dėl kiekvienos smulkmenos labai džiaugiuosi ir dėkoju. Būna, kavos neturiu, svarstau važiuoti nusipirkti. Gaunu žinutę, kad atvykęs siuntinys į terminalą. Nuvažiuoju, vienas prekių ženklas man įdėjęs dėžutę kavos. Tokia staigmena! Sėdau į mašiną ir apsiverkiau. Negalėčiau su vaikais išvažiuoti į pajūrį, bet džiaugiuosi, kad mus myli Radailių dinozaurų parkas, mums suteikia nakvynę, galimybę po jį pasivaikščioti nemokamai. Euforija.
Ar vaikučiai kovoja dėl Jūsų, tėčio dėmesio?
Skiepiju, kad jie yra tėtės ir mamos vaikai. Dėmesio jiems netrūksta, nes visi kartu žaidžia, draugauja. Patricija yra tėčio vaikas. Kovo 8-osios proga vyras atnešė gėlių, iš karto pasakiau: „Duok Patricijai.“ Tokios išraiškos nebuvau mačiusi: nosis užsirietė, akys didelės, blizga, šonuose – duobutės, tokia laiminga!
Kokia mama esate?
Negera. Esu griežta, teisinga, mylinti, be savo vaikų gyventi negaliu, noriu jiems suteikti viską, kaip ir mama, kuri augina vieną vaiką. Negaliu išeiti su jais keturiais į parduotuvę, nes ten prasideda cirkas arba chaosas. Ir dažniausiai nenusiperku to, ko reikia. Jie visko nori, nes yra vaikai. Turbūt nė vienas žmogus nesidžiaugia taip, kaip aš, atėjus pirmadieniui. Darželis šiandien man yra didžiausia pagalba.
Kas Jums yra motinystė?
Vertinimas to, ką turiu. Vaikai yra didžiausia mano gyvenimo dovana. Žinau, kad niekas gyvenime nevyksta be reikalo. Jau ketverius metus viena susitvarkau su savo keturiais vaikais. Dėkoju Dievui, kad turiu sveikus vaikučius. Jie mane išmokė iš naujo pažinti pasaulį. Grįžtu į vaikystę, į naujus atradimus, pojūčius, į naują džiaugsmą. Mano vaikai yra viso mano gyvenimo pilnatvė ir stebuklas.
Mama – tai profesija. Ir pats sunkiausias nuolatinis darbas. Motinystė, santykiai, šeima, – turi būti sukurta švietimo programa, diegiama vaikams nuo penkerių metų. Šiuolaikinis jaunimas supranta, kad geriau yra būti vieniems. Jie vaikų nebenori, jie nori keliauti, gyventi sau. Vos tik kas nepatiko – išsiskyrė. Žinoma, nereikia kankintis iki karsto lentos, jei santuoka nepavyko. Moteris turi jaustis moterimi.
Nuoširdžiai puoselėjate savo vaikučių istoriją, turite visų amžiaus tarpsnių nuotraukų, ir ne bet kokių, o studijinių. Kodėl yra svarbu gražiai įamžinti tuos negrįžtančio laiko ženklus?
Viskas prasidėjo nuo ankstukų. Ne aš ieškojau, mane susirado. Pasisiūlė vaikučius įamžinti fotografė, su ja užsimezgė draugiškas ryšys. Ji atvyko pas mus į namus. Jei ne jos iniciatyva, aš gal ir nebūčiau savo ankstukų fotografavusi, jie buvo tokie trapūs ir gležni. Paskui vyko kalėdinė fotosesija. Nuo tada kalėdinės nuotraukos tapo mūsų tradicija. Mus fotografavo tarp obelų žiedų, juk taip gražu! Pernai su vaikais važiavau į sakurų sodą. Buvo atėjusi kita fotografė. Noriu su vaikais įsiamžinti aguonų, saulėgrąžų laukuose. Pasirengti tokiai fotosesijai – daug darbo. Esu kruopšti, reikia vaikus atitinkamai aprengti, laukia kelionė ir tiek reikalų, kad grįžtu nusivariusi nuo kojų. Bet yra ir rezultatas. Dabar galvoju, kad tai yra naudinga mano socialiniams tinklams. Mes žengiame į priekį, nesame visada tokie patys.
Kokios būna Jūsų Mamos dienos šventės?
Žinote, bet kada pati galiu gėlių nusipirkti. Labai jas mėgstu, jei man puokštė patinka, nusiperku. Mano vyras dovanoja tik raudonas rožes. O man patinka tulpės. Vaikams šventė yra gimtadienis, kitokių švenčių prasmės jie dar nesupranta. Po truputį aiškinu, kas ir kaip.
Moku pasidaryti sau šventę pati. Buvau užmiršusi pati save. Praėję metai yra sugrįžimo į save metai. Prievarta pradėjau save mylėti. Jei nuotaikos nėra, vis tiek rengiuosi ne juodais drabužiais, nes juoda spalva slopina. Ryte raudonai pasidažau lūpas. Tonizuoju save, keliu energiją. Moteris yra mama, žmona, bet ji turi save mylėti, tada iš jos sklinda gera energija. Kai žmogus laimingas, švyti, šypsosi, jis lyg magnetas traukia kitus.
Sukdamasi buityje, staiga sakau sau: „Dabar eisiu nusilakuoti kojų nagų.“ Arba geriu kavą. Kasdien reikia save palepinti. Man nėra lengva, bet aš dirbu su savimi. Man daug kas rašo, kad įkvepiu. O aš juokauju: „Jeigu jums sunku su vienu vaiku, pagalvokite, kaip man yra lengva su keturiais.“ Turiu dvi rankas, du vaikus dar gali sugaudyti, o keturis?
Viktorija, ne tik vargelio keturis kartus daugiau nei kitoms mamoms, bet ir džiaugsmo, juoko, gerų emocijų, meilės keturis kartus daugiau.
Žinoma! Mane myli trys sūnūs ir dukrytė! Aš tai labai vertinu.
Ko dabar labiausiai norėtumėte?
Norėčiau dirbti. Nuvežti vaikus į darželį, nuvažiuoti į darbą, atsigerti kavos ir dirbti, gauti stabilią algą. Namų sąlygomis, būdama su vaikais, verčiuosi per galvą, gaminu puokštes, o šalia: „Mama, noriu valgyti, mama, noriu kaka, mama, mane mušė...“ Nesimuša tik vienas šeimoje augantis vaikas, nes jis neturi su kuo. O keturi... jie pešasi ir taikosi, mušasi ir vėl draugauja.
Apie darbą svajoju. Neturiu stabilių pajamų. Ir jau ne kartą esu girdėjusi: „Nereikėjo prisigimdyti tiek vaikų.“ Esame pirmas Panevėžyje ketvertukas. Nė karto iš savivaldybės niekam nebuvo įdomu, kaip mes gyvename. Jie žaidžia katę ir pelę. Pasigauna mano vyrą, jis susijęs su futbolu, sako: „Kodėl nesikreipiate, atvažiuokite, duosime pagalbos rankų.“ Nueini, sugaišti laiko, po mėnesio išgirsti: „Ko jūs tikėjotės, juk nesate rizikos grupėje!“ Rinkomės darželį šalia namų, kad būtų patogu vaikus nuvesti. Bet man pasakė: „Mes negalime jums skirti vietos šiame darželyje, nes tai būtų diskriminacija prieš vieną vaiką auginančias šeimas.“ Lankome kitą darželį, viskas gerai, esame patenkinti, bet valstybei ketvertukas yra našta, mes, neva, pašalpiniai.
Keliais sakiniais
„Šeima, mano vaikai – svarbiausia, ką turiu.“
„Meilė – jausmas, kai yra gera, kai tave supranta, palaiko, gerbia.“
Gėlės: „Man patinka laukų gėlės. Taip pat tulpės, mimozos, sakuros. Patinka dėmesys.“
„Gaminu ne tik vaškinių gėlių kompozicijas ir namų kvapus, bet ir valgomas puokštes. Tai – būdas atsipalaiduoti. Esu išskirtinis žmogus, gaminu išskirtinius produktus.“
Komplimentas: „Man dažnai sako, kad esu stipri, graži, gerai atrodau. Aš pati kuriu save, niekas kitas už mane nepadarys, kad gerai atrodyčiau ar būčiau stipri. Juk nenueis mano vyras už mane pasportuoti.“
„Moku išsisukti iš situacijos: maskuoti savo trūkumus, turiu gerą skonį.“
„Esu žmogus chameleonas. Vieną minutę galiu atrodyti vienaip, kitą – kitaip. Man nepatinka monotonija. Vieną dieną galiu vilkėti sportinio stiliaus drabužius ir gerai atrodyti, kitą – avėti aukštakulnius.“
„Man patinka raudonos lūpos, baltos spalvos drabužiai. Bet turiu ir juodų.“
„Mėgstu gryną gaivų šviežią orą. Kai vaikai darželyje, mano namuose langai būna atidaryti.“
„Stengiuosi pabūti su savimi.“
„Į mane kreipiasi daug mamų. Jei bent vienai padedu, džiaugiuosi.“
„Man praverčia tai, kad mėgstu humorą, kasdienybės rūpesčius sugebu paversti juokais.“
