Nuoširdi draugystė, įtaigus fantastinis pasaulis, nuotykiai, pavojai, įtampa, netikėti siužeto posūkiai ir iš knygos sklindanti šiluma. Tai stipriosios J. Leeso knygos „Šnabždesiai. Netekčių ir atradimų labirintas“ pusės, pakerėjusios pasaulio vaikus. Į lietuvių kalbą knygą išvertė Daiva Krištopaitienė, išleido leidykla „Alma litera“. 

Vienuolikmetis Bendžamijas tiki mokslu, logika ir proto galia, bet tik ne magija. Kartu su paslaptinga dovana jis gauna galimybę patekti į protu sunkiai suvokiamą, stebuklingą Šnabždesių pasaulį. Didžiulis, nuolat kintantis jo labirintas – pilnas tamsių paslapčių. Ar Bendžamijas ras kelią namo? Ar jis supras, kas jį sieja keistu, užburtu pasauliu?

Rašytojas J. Leesas gimė Škotijoje, bet užaugo Rytų Anglijoje, Esekse, kur ir šiandien gyvena kartu su žmona ir dukrele. Nuo vaikystės daug skaitė, vėliau studijavo literatūrą ir dirbo literatūros agentu.

„Šnabždesiai. Netekčių ir atradimų labirintas“ yra jo pirmoji knyga, kuria kaipmat susidomėjo ir užsienio šalių leidėjai. Klausimus rašytojui J. Leesui uždavė žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

Pradėkime nuo knygos pradžios. Kodėl visi baisiausi ir įdomiausi dalykai nutinka naktį?

Naktis yra baugi. Ir ne tik vaikams. Naktis atspindi mūsų nežinomybės baimę – tamsoje juk slėptis gali bet kas. Be to, naktyje viskas nutyla, pradedame girdėti garsus, kurių dieną negirdėtume.

Pagrindinis knygos herojus Bendžamijas, rodos, nieko bendra su magijos pasauliu neturi. Jis mėgsta leisti laiką knygyne. Ar knygų pasaulį aprašėte todėl, kad gerai jį žinote – pats dirbate literatūros agentu?

Knygoje daugiausia rašiau apie savo mėgstamiausią užsiėmimą – skaitymą ir rašymą. Skaityti knygas yra tam tikra magija, kurią kiekvienas galime patirti.

Jūsų knygoje veikia dvyniai. Ar manote, kad dvynius sieja ypatingas ryšys, kurį knygoje galima plėtoti?

Visada norėjau turėti dvynį. Man atrodo, kad dvyniai yra artimesni nei tiesiog broliai ar seserys. Tas ypatingas ryšys tik dar labiau sustiprina knygos personažės Elizabelos baimę dėl brolio.

Istorijos yra saugi erdvė, kurioje vaikai gali tyrinėti ir suprasti svarbias temas. Nenorėjau vengti fakto, kad gyvenime vyksta ir liūdni dalykai – tokia yra realybė, o ji gerus dalykus padaro dar gražesnius. Žinau, ką kalbu. Kai augau, du mano broliai gulėjo ligoninėje, priežastys buvo labai rimtos, taigi, gerai žinau, ką reiškia liūdesys.

Bendžamijas išgyvena tėvų skyrybas. Ar tai – dar viena tema, apie kurią reikia kalbėti su vaikais?

Mano tėvai išsiskyrė, kai buvau jaunesnis nei Bendžamijas, apie kurį pasakoju knygoje. Taigi, tai išties buvo tema, kurią norėjau tyrinėti. Daugybė vaikų išgyvena tėvų skyrybas, ir tai gali būti labai baisu. Kai esi vaikas, visas tavo pasaulis apsiriboja šeima. Per skyrybas pasaulis subyra ir viskas atrodo itin painu. Knygoje norėjau vaikams parodyti, kaip Bendžamijas jautėsi.

Tunelio ar labirinto gale visada yra šviesos. Kas yra šviesa jūsų asmeninio gyvenimo labirintuose?

Gyvenimas šiandien – labai chaotiškas. Šviesą atrandu ramiuose dalykuose: knygose, pasivaikščiojimuose, muzikoje. Šiandien mano gyvenimas labiau orientuotas į ramybės ir poilsio paieškas, o ne į pasiekimus.

Žodis „šnabždesiai“, bent jau lietuvių kalba, šiek tiek primena kitą knygą. Kalbate ir apie įkvėpimą, kurį jums paliko Hario Poterio pasaulis. Ar vaikų mėgstamos knygos rašytojui užkrauna tam tikrą liūdesį, kad sunku parašyti geriau, įdomiau?

Labai sunku parašyti ką nors, kas išliktų ilgam. Kartais netgi mėginimas tai daryti gali sukelti stiprų nusivylimo jausmą. Svarbiausia man – rašyti apie tai, kas jaudina. Ir jei skaitytojams tai patinka – puiku!

Jaunieji skaitytojai gal ir ne visada supras, tačiau vyresnieji, susidūrę su senovės legendomis ir mitais, knygoje atras jų atgarsių. Kodėl nusprendėte juos įpinti į savo knygą?

Mane žavi įvairių šalių ir kultūrų mitai bei legendos, smagu paskęsti juose ir vėliau atkartoti savo kūryboje. Kai rašai, jautiesi esantis dalimi to, ką kuria didinga žmonijos istorija. O joje tūkstantmečius egzistuojantys pasakojimai ir legendos užima itin svarbią vietą.

Esate sakęs, kad iki šiol mėgstamiausia jūsų knyga yra „Alisa Veidrodžio karalystėje“. Kaip jums atrodo, kada suaugusieji uždaro duris į fantazijų pasaulį? Kodėl jie nustoja fantazuoti ir kaip tai apriboja jų gyvenimą?

Vaizduotė yra geriausia, ką mes turime. Ji tarsi magija, suteikianti gyvenimo džiaugsmo. Sunku pasakyti, kada ir kaip žmonės praranda gebėjimą fantazuoti, bet jie turėtų mokytis to nedaryti, atvirkščiai – fantaziją lavinti. Juk be vaizduotės gyvenimas – nuobodus.

Ar tikite, kad šalia mūsų egzistuoja ir kitų pasaulių? O mūsiškiame magija taip pat veikia?

Neturiu įrodymų, kad kiti pasauliai egzistuoja, tačiau labai tikiuosi, kad taip ir yra.

Parašyti vieną gerai skaitomą knygą yra vienas dalykas, tačiau visai kitas turbūt imtis serijos, įsipareigoti leidyklai. Ar įsipareigojimai nestabdo fantazijos?

Nemanau, kad įsipareigojimai riboja kūrybiškumą, ypač jei leidykla, su kuria dirbi, stipriai palaiko ir vizijos sutampa. Sutartis, kurią pasirašiau su „Wreathenwold“ dar dėl kelių knygų, leido išplėtoti mano pasaulį, būti dar labiau kūrybišku.

Prieš tapdamas rašytoju buvote literatūros agentas, ar vis dar veikiate šiame literatūros lauke? Jei taip, kaip jūsų darbe sutaria rašytojas ir literatūros agentas?

Jau nebedirbu agentu, bet tai išties buvo malonus darbas. Nebeliko laiko būti ir agentu, ir rašytoju, tačiau ir viename, ir kitame darbe esu linkęs vadovautis širdimi, o ne ieškoti komercinės sėkmės. Netikiu, kad rašytojo likimas ar sėkmė iš anksto nulemti, bet aiškiai žinau – kuo daugiau dirbi, tuo labiau sekasi. Sėkmės aspektas tikrai svarbus, tačiau sėkmę reikia pasitikti pasiruošus.

Jūs tikrai žinote, kaip rašyti, kad debiutas pavyktų. Kokias tris rašytojo sėkmės sąlygas galėtumėte išvardinti?

Pirmiausia – skaityti daug knygų, antra – labai daug dirbti, o trečia – būti savimi, o ne kokiu kitu autoriumi.